Ilona Balsytė - viena ryškiausių ir talentingiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių, pedagogė, inovatorė ir „Keistuolių teatro“ sielos dalis. Jos gyvenimo kelias, prasidėjęs prie jūros Klaipėdoje, vėliau nusidriekė per teatro scenas, kino ekranus ir akademines auditorijas, paliekant ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje.
Aktorės kūrybinis kelias paženklintas daugybe įsimintinų vaidmenų, originalių projektų ir svarbių iniciatyvų, pelniusių jai didelę meilę žiūrovų ir pagarbą kolegų. Šiame straipsnyje gilinsimės į I. Balsytės biografiją, jos karjeros vingius, svarbiausius vaidmenis ir asmeninį gyvenimą, atskleidžiant, kaip gimė šis scenos ir gyvenimo menininkė.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos: Jūros ošimas ir pirmi muzikiniai žingsniai
Ilona Balsytė gimė 1964 m. balandžio 22 d. Klaipėdoje. Jos kūdikystė prabėgo Melnragėje, ant jūros kranto, nes jos tėtis buvo jūrininkas. Kai Ilona gimė, jis buvo jūroje. Mama nenorėjo manęs viena auginti, nes kai jūreiviai išeina, tai ne savaitei, ne dviem, o mėnesiams ar net pusei metų. Teko palikti Klaipėdą, kad nebūtų pagundos „į tą jūrą vaikščioti“. Vėliau šeima išsikėlė į Šiaulius, tad visa Ilonos vaikystė iki mokyklos pabaigos praleido Šiauliuose.
Būdama vaikas, Ilona jautėsi šiek tiek atsiskyrusi nuo bendraamžių. Ji pati save laikė balta varna. Aš turbūt niekada negalėjau perprasti tų bendrųjų taisyklių, kurios tarsi yra normalus bendruomenės pamatas. Dirbu su vaikais ir matau, kuo skiriasi darželio vaikai ir ne darželio vaikai. Pati lankiau darželį, tačiau visiškai nepasidaviau toms taisyklėms. Ji nemėgo pietų miego darželyje, anksti pradėjo skaityti ir domėtis matematika. Nuo 5 metų ne tik skaičiau, bet ir buvau pažengusi matematikoje - dauginau, dalinau.
Muzika taip pat vaidino svarbų vaidmenį jos ankstyvajame gyvenime. Darželio muzikos vadovė pastebėjo, kad Ilona gali dainuoti daugiau ir geriau. Vaikai eina į lauką, o aš einu pas ją dainuoti. Aš tiek laiko su ja praleisdavau ir dainuodavau, kad taip ir tapau tokia atsiskyrėlė.
Baigusi mokyklą Ilona buvo apsisprendusi studijuoti teisę, bet per atvirų durų dienas suprato, kad tas kelias ne jai. I. Balsytė juokėsi, kad aktorystė pasirinko ją. „Supratau, kad turiu kur nors stoti, o kur - nežinau, - prisiminė aktorė. 1986 m. I. Balsytė baigė Lietuvos muzikos akademiją, Irenos Vaišytės vadovaujamą aktorių kursą. Prisimindama studijų metus, aktorė pasakoja apie sunkumus su balsu ir abejones savimi, tačiau dėstytojos I. Vaišytės palaikymas padėjo jai atsiskleisti. Tačiau vėliau, studijų metais, lūžis įvyko ir ji nustojo galvoti, kad yra prastesnė už kitus.
Karjera teatre: „Keistuolių teatro“ gimimas ir dešimtmečiai scenoje
1986-1991 metais I. Balsytė dirbo Lietuvos valstybinės filharmonijos „Dainos teatre“. 1989 m. Vilniuje įkūrė (su kitais) Keistuolių teatrą, kuriame vaidina iki šiol. Toli gražu ne moteriškų savybių moteriai prireikė ir prieš 26 metus, kai buvo kuriamas Keistuolių teatras. Prisimindama jo pradžią aktorė giliai atsiduso - su šia trupe susijusios ir įdomiausios, ir sunkiausios profesinės patirtys. Kitokiam teatrui nebuvo paprasta atkreipti dėmesį. Mažai kas tikėjo jo sėkme, dalis teatralų į muzikuojančius ir vaidinančius keistuolius žvelgė pašaipiai.
I. Balsytė įsitikinusi, kad jų teatras atsirado pačiu laiku, nes tuo metu įdomių vaikiškų spektaklių nebuvo, o kiti aktoriai dažnai gėdydavosi vaidinti vaikams. Sėkmė Keistuolių teatrui ėmė šypsotis radus kelią į vaikų širdis. Mažieji juos taip pamėgo, kad į tris kartus per dieną rodomus spektaklius netilpdavo visi žiūrovai.
„Kelerius metus neturėjome nuolatinės repeticijų salės - gyvenome ant ratų ir viskuo rūpinomės patys: kabinome spektaklių afišas, pardavinėjome bilietus, tvarkėme buhalteriją, grimavomės“, - pasakojo I. Balsytė, vieno spektaklio dekoracijoms netgi paaukojusi savo namų užuolaidas. Nors vaidindavo pilnutėlėse salėse, aktoriai neprasigyveno. Menininkai dažniausiai mėgsta bohemišką gyvenimą. Tačiau I. Balsytė sakė, kad trankytis po barus ir restoranus nebuvo linkusi. Mieliau su kolegomis leisdavo laiką brązgindami gitaromis ir dainuodami.
Svarbesni I. Balsytės vaidmenys teatre:
- Doroti („Smaragdo miesto burtininkas“, 1992, pagal L. Franką Baumą)
- Aldonsa („Liūdnojo vaizdo riteris“, 1997, pagal M. Cervantesą)
- Smeraldina (C. Gozzi „Karalius Elnias“, 2000)
- Inga, Dalia, Kristina, Larisa („Paskutiniai Brėmeno muzikantai“, 2002; sukūrė Ingos vaidmenį to paties pavadinimo muzikiniame filme 2005, režisierius Vaidas Lekavičius)
- Elytė (S. Šaltenio „Škac, mirtie, visados škac…“, 2004)
- Auklė (K. Antanėlio roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“, 2005, S. Gedos libretas)
- Aleksandra (Alberto Ramsdellio Gurney „Meilės laiškai“, 2016)
Darbas televizijoje ir kine: nuo „Giminių“ Angelės iki daugybės skirtingų personažų
Dar daugiau populiarumo I. Balsytei suteikė vaidmuo pirmajame lietuviškame TV seriale „Giminės“. Daugeliui televizijos žiūrovų aktorė visam laikui liko kukli Angelė, savo šiluma ir gerumu užkariavusi Sauliaus (Dalius Mertinas) širdį.
Sužinojusi, kad laukiasi, I. Balsytė serialo režisieriaus Sauliaus Vosyliaus paprašė nėštumą įtraukti į scenarijų. Jis sutiko. „Kai pagal scenarijų jau turėjau gimdyti, realiame gyvenime tam dar nebuvo atėjęs laikas, - prisiminė I. Balsytė. - Man atrodė, kad gims berniukas, todėl ir mano herojė pagimdė sūnų. Tačiau man gimė Saulė. Todėl seriale jai teko berniuko vaidmuo.“
Kiti I. Balsytės vaidmenys kine ir televizijoje:
- Angelė („Giminės“, „Atžalos“, „Giminės. Po 20 metų“, 1993-1997, 1998-2000, 2010-2016, serialas)
- Inga („Paskutiniai Brėmeno muzikantai“, 2005)
- Birutė („Tamangai“, 1995)
- Vedėja („Pulkininko Haroldo praradimų klubas“, 1993)
- Gingema, geroji fėja („Geltonų plytų kelias“, 1993)
- Valerija („Bilietas iki Tadž Mahalo“, 1990)
- Nastutė („Žarckai“, 1988)
- Živilė („Strazdanota vasara“, 1988)
- Buto nuomininkė („Blondinė“, 1982)
- Seselė („Būrys“, 1984)
- Aldona („Pasistengti likti gyvam“, 1986)
- Onutė („Šešiolikmečiai“, 1986)
- Olia („Tėvas“, 1987)
- Rita („Tryliktasis apaštalas“, 1987)
- Ponia („Mergaitė su degtukais“, 1995)
Pedagoginė veikla ir kita veikla: muzikinio ugdymo ir teatro studijų puoselėjimas
Tiesa, nors daugelis moterį daugiausiai žino kaip aktorę, savo kūrybiniame kelyje ji atrado ir dar vieną įdomią sritį - pedagoginę veiklą. 2009 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose įgijo Kindermusik tarptautinę muzikos edukatoriaus licenciją (nuotolinės studijos). 2010 m. įkūrė ikimokyklinio muzikinio ugdymo mokyklą Kindermusik Antakalnis, 2013 m. su kitais - Keistuolių studiją (abi Vilniuje).
Nuo 2010 m. I. Balsytė dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o 2014-2015 m. buvo LMTA Teatro ir kino fakulteto dekanė. Ši veiklos kryptis jai labai įdomi. Įkalbinta tapti fakulteto dekane, ėmėsi naujų žygių. Jai atrodo, kad fakultete yra šiek tiek užpelkėjimo, ir labai norisi, kad įvyktų pokyčių. Jos mokytoja šviesaus atminimo prof. Irena Vaišytė įkūrė teatro katedrą (tuomet - aktorinio meistriškumo katedra), kad aktoriai būtų ruošiami ne tik Maskvoje, bet ir Lietuvoje. Ji pradėjo tuos žingsnius, kiek galėjo, tiek padarė.
Pasak renginio viešnios, prof. I. Vaišytė teigė, kad ruošiant tik aktorius, nesukuriamas teatras. Turi studijuoti ir režisieriai,, ir dramaturgai, ir teatrologai. Šiuo metu akademijoje jie ruošiami, surinktas ir pirmas teatro vadybininkų kursas. Bet išlikęs atotrūkis tarp teatro ir dailininkų. Scenografai, kostiumų dailininkai ruošiami Dailės akademijoje. O pasaulinėse teatro mokyklose jie visada studijuoja kartu su teatralais. I. Balsytė peržiūrėjo Dailės akademijos baigiamuosius bakalauro ir magistro darbus, jie - fantastiški! Bet labai nutolę nuo realaus teatro. Turi idėją pasiekti, kad būtų kartu studijuojama ir dirbama. Daug iššūkių sau išsikėlė.
Gedinti tauta išlydi savo poetą | „Keistuolių teatro" aktorė Ilona Balsytė
Apdovanojimai ir įvertinimas
I. Balsytė su Keistuolių teatru apdovanota teatro apdovanojimu „Šv. Kristoforo“ statulėle (1999), Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos apdovanojimu - garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2014).
Asmeninis gyvenimas: šeima ir vertybės
Iširus santuokai su verslininku Giedriumi Sakalausku aktorė ištekėjo už kolegos, drauge vaidinančio Keistuolių teatre, Aurimo Meliešiaus. Pora augina sūnų Martyną. Ilonos dukros iš pirmosios santuokos Saulė ir Ieva jau suaugusios ir gyvena atskirai.
„Su Saule bendrauju mažiausiai du kartus per dieną, su Ieva - šiek tiek rečiau. Netaktiškų pastabų ji išgirdo net ir iš medikų. „O aš buvau rami - trečias nėštumas buvo planuotas, kūdikis labai lauktas. Tuo metu Ievai buvo šešiolika, Saulei - dvylika metų. Jos nekantriai laukė pirmų mano apsilankymų pas gydytoją, kad sužinotų, turės brolį ar sesę“, - pasakojo I. Balsytė.
Paklausta apie pareigų pasidalijimą namuose, Ilona sakė, kad jie su Aurimu yra tokie pat paprasti žmonės, kaip ir žemiškesnių profesijų atstovai. „Nei aš šeimos galva, nei jis. Aš dažniau ruošiu maistą, nes vyras sako, kad man geriau pavyksta. Neskirstau darbų į vyriškus ir moteriškus. Kai tėtis mirė, buvau šešiolikos. Likome trise: silpnos sveikatos mama, vienuolikmetė sesuo ir aš. Spėkite, kas namuose dirbo vyriškus darbus?“ - retoriškai klausė I.
Susitikimo metu I. Balsytės mintys nuolat grįždavo prie savo šaknų, prie tėvų, padėjusių suformuoti esmines gyvenimo vertybes. Renginio moderatorei pastebėjus, kad viešnia yra stereotipų, taisyklių laužytoja ir novatorė, ji bemat pateikė atsakymą: „Už tai turėčiau labai padėkoti tėčiui. Jis irgi buvo taisyklių laužytojas. Tėtis mirė, kai man buvo 16 metų, bet spėjau iš jo gauti gyvenimo pamokų. Jis man sakydavo: „Ilona, žinok, gyvenime turi daryti viską, ko nori. Bet turi būti tokia protinga, kad žinotum, ko galima norėti, o ko - ne.“ Vaikystėje buvau labai judri, negalėjau nustygti vietoje. Mama sakydavo: „Ar tu gali būti kaip normalus žmogus, kaip visi vaikai?!“ O tėtis sakydavo: „Ne, nebūk kaip visi. Būk tokia, kokia esi.“
Paklausta apie pareigų pasidalijimą namuose, Ilona sakė, kad jie su Aurimu yra tokie pat paprasti žmonės, kaip ir žemiškesnių profesijų atstovai. „Nei aš šeimos galva, nei jis. Aš dažniau ruošiu maistą, nes vyras sako, kad man geriau pavyksta. Neskirstau darbų į vyriškus ir moteriškus. Kai tėtis mirė, buvau šešiolikos. Likome trise: silpnos sveikatos mama, vienuolikmetė sesuo ir aš. Spėkite, kas namuose dirbo vyriškus darbus?“ - retoriškai klausė I.
1964 m. balandžio 22 d. Ilona Balsytė gimė Klaipėdoje. 1982 m. baigė Šiaulių 12-ąją vidurinę mokyklą. 1982-1986 m. studijavo Lietuvos muzikos akademijoje. 1986-1991 m. dirbo Lietuvos valstybinės filharmonijos „Dainos teatre“. 1989 m. su kolegomis įkūrė „Keistuolių“ teatrą, iki šiol jame vaidina.
Viena ryškiausių Lietuvos aktorių, „Keistuolių teatro“ narė, LMTA Teatro ir kino fakulteto dekanė Ilona Balsytė balandžio 22-ąją pasitinka 60-ąjį jubiliejų. Beveik keturis dešimtmečius teatro scenai atidavusi aktorė, regis, visai nepailso. „Su kiekvienais metais atrandu vis daugiau ką pasakyti šio meno gerbėjams ir savo mokiniams“, - prasitaria Ilona.
„Scenoje esu nuo dviejų metų, o į teatrą nuo 1986-ųjų įžengiau darbuotis profesionaliai. Ilona, jau turite viziją, kaip pasitiksite šią neeilinę progą? Aktoriai, menininkai neretai tokias sukaktis sutinka scenoje... Pataikėt! (šypteli) Tik aš pakviesiu pačius artimiausius, tai bus privatus vakaras.
Tuo metu, kai I. Balsytė buvo jauna, knygos buvo vienintelis dalykas, kas praplėtė mąstymą, suvokimą apie pasaulį, kur tu galėjai mokytis gyventi. „Aš galvoju, kad knygos yra didžiausia mokykla. Ciklo „Žmonės - Klaipėdos švyturiai” susitikimų herojai - žmonės, kokiu nors būdu susiję su Klaipėda. Aktorės I. Balsytės sąsajos su uostamiesčiu siekia jos kūdikystę - ji gimė ir pirmuosius gyvenimo metus praleido Melnragėje. Vakaro metu aktorė prisipažino, kad nuo kūdikystės girdėtas jūros ošimas iki šiol jai kelia sentimentus: „Prieš šį susitikimą buvo labai smagu su sūnumi nuvažiuoti į II Melnragę, kur ant pirmos kopos praėjo visa mano kūdikystė. Tėvai nuomojosi dviejų galų namo vieną pusę. Mama vežiodavo mane su vežimėliu kietąja smėlio dalimi. Vežimėlio ratai tada buvo dideli, juos skalaudavo bangos ir taip aš užmigdavau. Mūsų namuose visada girdėjosi jūros ošimas. Galvoju, kad būtent tai, jog kūdikystėje jūra ir jos ošimas mane lydėjo nuolat, man kiekvieną kartą atvažiavus prie jūros gerklėj sukyla gumulas. Tiesa, būsimosios aktorės šeima Klaipėdoje gyveno neilgai. „Mano tėtis buvo jūrininkas, po metų išsikėlėme į Klaipėdą. Bet mamai labai norėjosi, kad tėtis neitų į jūrą, ir dar po metų teko išsikraustyti į Šiaulius. Toliau nuo jūros. Mano gyvenimas prie jūros trumpas, bet labai stipriai mane palietė.
Paprašyta papasakoti apie pirmuosius aktorystės žingsnius, I. Balsytė svarstė, kad pradžią galima atrasti vaikystėje, kai su pussesere ir pusbroliais statydavo spektaklius. „Režisuodavau juos, rinkdavau pasakas, ką vaidinsime. Mokykloje renginius dariau. Savanoriavau Šiaulių dramos teatre, kad galėčiau pažiūrėti spektaklius. Tačiau tuo metu niekada nesusimąsčiau, kad noriu būti aktorė. Niekada. Visada buvau muzikė, dainuodavau ir norėjau savo gyvenimą sieti su muzika. Vėliau sugalvojau, kad noriu daryti kažką gero žmonėms, ir nusprendžiau tapti teisininke, advokate - kad galėčiau ginti žmones, kovoti už teisybę žemėje. Bet kai po 11 klasės nuvažiavau į atvirų durų dieną Teisės fakultete, tą pačią akimirką supratau, kad čia ne mano vieta, tie žmonės ne tokie, kokia aš buvau. Ką dabar daryti? Kur stoti? Ir pamačiau skelbimą, kviečiantį stoti į aktorinį. Va tada ir prasidėjo mano kelias: nuėjau ir supratau, kad čia mano vieta. Tiesa, studijų etapas buvo labai sunkus, nuo ryto iki vakaro arėm. Bet tai yra būtinas dalykas, kad jaunas žmogus gautų įrankius. Nes baigus studijas aktoriumi netampama.
Bibliotekos viešnia daugeliui pažįstama iš Keistuolių teatro. Su šio teatro spektakliais užaugo ne viena karta. Renginio moderatorės paprašyta prisiminti šio teatro pradžią, prie jo ištakų buvusi I. Balsytė džiaugėsi, kad teatras gyvuoja jau 35 metus, ką tik atnaujinta jo interneto svetainė. Tačiau pagrindinis teatro devizas „Tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti“ išliko nepakitęs. „Manau, kad tai yra svarbiausias kiekvieno žmogaus gyvenimo dalykas. Kai tu labai nori, kai svajoji, tai ir įvyksta“, - paaiškino aktorė. Ir linksmai papasakojo apie Keistuolių teatro pradžią: „Mes trise: aš, Aidas Giniotis ir Sigutis Jačėnas, susitikę 1989 m. sausio 6-ąją, per Tris Karalius, nusprendėme kurti teatrą. Tuo metu nebuvo kito būdo, todėl įforminome kaip kooperatyvą. Tada visi stebėjosi: kooperatyvas? Tai čia kažkoks biznelis? Iš pradžių neturėjome kur Vilniuje vaidinti ir pradėjome važinėti į gastroles su mūsų režisieriaus, buvusio dėstytojo Romualdo Vikšraičio žiguliuku. Pasidarėm dekoracijas, kad tilptų į bagažinę. Mūsų bilietai kainavo 50 kapeikų. Atsimenu, žiūrovai ateina ir klausia: kodėl taip brangiai? O kino teatre bilietai tuo metu buvo jau po rublį. S. Jačėnas sako: „Žiūrėkit, rublis į kiną tai jums ne per brangu, nors ten suka tą pačią juostelę. O mes tai vaidiname gyvai.“ Iš tikrųjų nieko neuždirbdavom, nes buvo toks laikas, kai reikėdavo susimokėti labai daug mokesčių kaip kooperatyvui, už salės nuomą ir t. t. Tai buvo darbas iš idėjos, nes labai tuo degėme, labai norėjome. Teatro variklis visada buvo tai, kad mes kūrėme ir darėme ką norėjome. Galvoju, kad mene veikia taisyklė, kad kai pradedi kažką kurti dėl pinigų, tai nelabai pasiseks.
Paklausta, iš kur atranda energijos dirbti tiek daug darbų, renginio viešnia juokėsi: „Gaunu iš saulės.“ Ir surimtėjusi paaiškino: „Iš tikrųjų saulės šviesa man nuo vaikystės buvo labai svarbi. Mano kambario langas buvo rytų pusėje. Prabudusi žiūriu, ar šviečia saulė. Jei taip, viskas gerai, aš varysiu visą dieną. Kai prabundu ir saulės nėra, - reikės kažkaip pasistengti...
Atsisveikindama su gausiai susirinkusiais žiūrovais aktorė jiems linkėjo nuolat girdimo jūros ošimo, tokios audros, kokia kartais šėlsta jūroje, tokios ramybės, kokia kartais rami būna jūra. „Linkiu to jausmo, kai matome saulę, nusileidžiančią į jūrą. Jūra yra toks didelis ir galingas dalykas! Linkiu, kad jūs visi savo sielose būtumėte tokie galingi, o kartu ir tokie ramūs, kaip kartais būna Baltijos jūra.
2024-uosius uostamiestyje paskelbus Švyturių metais, Klaipėdos m. savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka inicijavo renginių ciklą „Žmonės - Klaipėdos švyturiai“. Viename iš bibliotekos padalinių - atnaujintoje Melnragės bibliotekoje - kartą per mėnesį vyksta susitikimai su žmonėmis, kilusiais, augusiais ar vis dar gyvenančiais Klaipėdoje - knygų autoriais, muzikantais, aktoriais, politikos veikėjais ir kt. Svečiai dalijasi savo įžvalgomis apie gimtąjį miestą, priežastis, nulėmusias profesijos pasirinkimą, bei kitomis temomis.
1989 m. aktorė kartu su kitais įsteigė Vilniaus Keistuolių teatrą. Taip pat yra šio teatro aktorė, nuo 2016 m. - Keistuolių studijos direktorė. Keistuolių teatre sukūrė daugiau nei 50 vaidmenų spektakliuose vaikams, jaunimui ir suaugusiems, yra teatro spektaklių „Kitą kartą“ (1989) ir „Aukštyn kojom“ pagal D. Bisseto pasakas (1991), teatralizuotų koncertų vaikams „Keistuoliai ir jų pasaulis“ (1996, 1997) ir kt. bendraautorė.
Nuo 2010 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2014-2015 m. buvo LMTA Teatro ir kino fakulteto dekanė.
Su Keistuolių teatru apdovanota teatro apdovanojimu „Šv. Kristoforo“ statulėle (1999), Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos apdovanojimu - garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2014). 2015 m. I. Balsytė pelnė „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą už geriausią antraplanį vaidmenį.
Vaidmenys kino ir televizijos filmuose: buto nuomininkė („Blondinė“, 1982, rež. D. Adomonytė, LTV), seselė („Būrys“ , 1984, rež. A. Simonov, „Mosfilm“), Aldona („Pasistengti likti gyvam“, 1986, rež. G. Ivanov, M. Gorkio kino studija), Onutė („Šešiolikmečiai“ , 1986, rež. R. Banionis, Centrinės televizijos užsakytas filmas), Olia („Tėvas“, 1987, rež. A. Galinis, LTV), Rita („Tryliktasis apaštalas“, 1987, rež. A. Melkumian, „Armenfilm“), Živilė („Strazdanota vasara“, 1988, rež. B. Talačka, LTV), Nastutė („Žarckai“, 1988, rež. B. Talačka, LTV), Valerija („Bilietas iki Tadž Mahalo“, 1990, rež. A. Puipa, „Katarsis“, Kazachstanas), Gingema, geroji fėja („Geltonų plytų kelias“, 1993, rež. A. Einikytė, LRT), Vedėja („Pulkininko Haroldo praradimų klubas“, 1993, rež. V. Lekavičius, LRT), Birutė („Tamangai“, 1995, rež. V. Lekavičius, LRT), ponia („Mergaitė su degtukais“, 1995, rež. N. Čereškevičienė, LTV), Inga („Paskutiniai Brėmeno muzikantai“, 2005, rež. V. Lekavičius, LRT), Angelė („Giminės“, „Atžalos“, „Giminės. Po 20 metų“, 1993-1997, 1998-2000, 2010-2016, serialas, rež. S. Vosylius).
Ilona Balsytė (g. 1964 m. balandžio 22 d.) - lietuvių aktorė. 1986 m. baigė Lietuvos konservatoriją (I. Vaišytės mokinė), 2013 m. - Šiaulių universitetą (menų pedagogikos magistro studijas). 1986-91 Dainos teatro Vilniuje aktorė. 1989 m. Vilniuje įkūrė (su kitais) Keistuolių teatrą, čia vaidina. 2009 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose įgijo Kindermusik tarptautinę muzikos edukatoriaus licenciją (nuotolinės studijos). 2010 m. įkūrė ikimokyklinio muzikinio ugdymo mokyklą Kindermusik Antakalnis, 2013 m. su kitais - Keistuolių studiją (abi Vilniuje). I. Balsytė sukūrė daugiau kaip 60 vaidmenų; svarbesni: Doroti (Smaragdo miesto burtininkas 1992, pagal L. Franką Baumą), Aldonsa (Liūdnojo vaizdo riteris 1997, pagal M. Cervantesą), Smeraldina (C. Gozzi Karalius Elnias 2000), Inga, Dalia, Kristina, Larisa (Paskutiniai Brėmeno muzikantai 2002; sukūrė Ingos vaidmenį to paties pavadinimo muzikiniame filme 2005, režisierius Vaidas Lekavičius), Elytė (S. Šaltenio Škac, mirtie, visados škac... 2004), Auklė (K. Antanėlio roko opera Meilė ir mirtis Veronoje 2005, S. Gedos libretas), Aleksandra (Alberto Ramsdellio Gurney Meilės laiškai 2016). Reikšmingų vaidmenų sukūrė spektakliuose Kitą kartą... (1989), Aukštyn kojom (1991, abu pagal D. Bissetą), Jonas kareivis (1993), Laimingasis Hansas (1995, pagal J. Švarcą).
