Mokymas apie atpirkimą iš esmės yra apie tai, ką Dievas padarė dėl žmonijos per Jėzaus Kristaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Tai reiškia kliūčių tarp Dievo ir žmonių pašalinimą bei galimybę dalyvauti Dievo gyvenime. Atpirkimas pirmiausia yra Dievo veiksmas, todėl jis gali reikšti išlaisvinimą ir būti gera naujiena apie išganymą.
Dievas sukūrė viską, įskaitant žmones pagal savo paveikslą, ir laikė tai „labai gera“. Nors žmonių veika istorijoje ne visada yra „gera“, Bažnyčia tikina, kad Dievo paveikslas žmoguje, net ir užgožtas nuodėmės, niekada nebuvo visiškai sunaikintas. Dievas, kupinas atperkamosios meilės, numatė garbingą ateitį visai kūrinijai.
Krikščioniškasis tikėjimas vertina žmogaus potencialą siekti pilnatvės ir jo pasiekimus, tačiau nevengia kalbėti apie blogį ir kančią. Tikėjimas nepripažįsta visiško atpirkimo galimybės tik per žmogaus pastangas, bet pripažįsta, kad blogis ir kančia yra universali patirtis, kylanti ir iš žmogaus širdies - savanaudiškumo, galios troškimo bei abejingumo.
Krikščionių tikėjimas laiko istoriniu faktu, kad žmonės ne tik skiriasi nuo Dievo kaip kūriniai, bet ir labiau nutolo nuo Jo dėl nuodėmės. Tačiau meilės kupina Dievo iniciatyva nuodėmingos žmonijos atžvilgiu yra nuolatinis Dievo elgesio bruožas ir pamatinė atpirkimo prielaida. Malonės ir nuodėmės dialektika suponuoja, kad Dievo malonė jau buvo pasiūlyta visiems žmonėms prieš nuodėmės įžengimą į pasaulį.
Sukurtosios žmogaus prigimties vertė nuo pradžių yra laiduota paties Dievo ir yra nesunaikinama. Atpirkimo tikrovė taip pat yra Dievo amžiams laimėta ir garantuota Kristuje. Bažnyčia moko, kad tiek sukūrimas, tiek atpirkimas kyla iš Dievo maloningo ir neišmatuojamo gerumo.
Nors atpirkimo iki galo suvokti neįmanoma, tam tikras supratimas yra būtinas. Tikėjimas apšviečia žmogaus būvio aspektus, kurie kreipia į poreikį būti išganytam. Žmonės patiria fragmentiškumą, nepakankamumą, nusivylimą, kurie tradiciškai vadinami nuodėmingumu. Tačiau egzistuoja ir tokie reiškiniai kaip badas, ligos, gamtos katastrofos, negalia, kančia ir mirtis, kurie taip pat byloja apie žmogiškąjį atpirkimo poreikį.
Šalia minėtų egzistencinių sunkumų, egzistuoja ir asmeninio pobūdžio problemos: siekis vidinės pusiausvyros, darnus gyvenimas su kitais, santykis su gamta ir gyvenimo prasmės bei tikslo klausimai.
Alternatyvūs atpirkimo keliai
Didžiosios pasaulio religijos siūlo įvairias atpirkimo sampratas.
Hinduizmas
Hinduizmas yra religinių įsitikinimų ir praktikų mozaika. Jame kalbama apie galutinę Tikrovę - Atmaną ar Brahmaną, Vienį, iš kurio visa išniro. Žmogaus asmuo laikomas dievybės kibirkštimi, kuri dėl nežinojimo (avidya) yra įsikūnijusi kaip siela (atman) ir pajungta „karmos“ arba atgimimo ciklui (karma-samsara). Atpirkimas (mokša, mukti) hinduizme reiškia išsilaisvinimą iš karmos dėsnio.
Budizmas
Budizmas, atsiradęs Budai susidūrus su pasaulio kančia, atmetė vedų autoritetą ir metafizines spekuliacijas. Buda ieškojo išsigelbėjimo nuo kančios žmogaus viduje. Budizme „karma“ suprantama kaip veiksmui būdingas polinkis atgimti. Egzistencinis nepastovumas (anicca) yra esminis mokymas, paneigiantis atman egzistavimą. Atpirkimas budizmo požiūriu yra išsilaisvinimas (nirvana) iš regimybės pasaulio būvio, nuslopinus visus troškimus ir sąmonę. Tobuliausias išsilaisvinimo būdas yra aštuonlypis kelias.
Islamą
Islamą yra monoteistinė, sandorinė religija. Islamui svetima gimtosios nuodėmės idėja, todėl atpirkimui pagal krikščioniškąjį supratimą vietos nėra. Išganymas pasiekiamas absoliučiu tikėjimu atsigręžiant į Dievą. Išganymo pilnatvė bus pasiekta tik paskutinę dieną. Islamas tiki tam tikru išankstiniu nulėmimu, tačiau žmogus išlieka laisvas atsiliepti tikėjimu ir gerais darbais. Išganymo priemonės yra tikėjimo išpažinimas, ritualinė malda, teisinė išmalda, Ramadano pasninkas ir piligrimystė.
Tradicinės religijos
Tradicinės, pirmykštės ar gamtinės religijos tiki į aukščiausiąją būtybę, kuri perleido pasaulio reikalus mažesnėms dievybėms - dvasioms. Svarbi grupės bendrystė su protėviais. Dauguma šių religijų turi mitus apie palaimos su Dievu būvį, nuopuolį ir laukia atpirkėjo-išgelbėtojo.
Šiuolaikiniai alternatyvūs sąjūdžiai
Šiuolaikiniai alternatyvūs sąjūdžiai ir gyvenimo būdai taip pat siūlo išganymą. Pastebimas kultūrinis ir intelektinis pliuralizmas, skirtingos žmogaus būvio analizės ir būdai, kaip su tuo susidoroti. Žmogaus būvis kupinas dviprasmiškumo: troškimas pilnatvės ir neišvengiamas nepasitenkinimas, kančia. Nors mokslas ir technologijos žengia į priekį, pasaulyje vyksta daugybė katastrofų ir pastebimas didelis sugedimas.
Krikščioniškasis tikėjimas neskuba daryti nuosprendžio, bet pastebi, kad žmonės siekia gyvenimo „pilnatvės“, išgyvena blogį ir kančią kaip „nenormalu“ ir laukia bei tikisi veiksmingo išgelbėjimo. Bažnyčia, pripažindama skirtingus požiūrius ir siūlomus sprendimus, supranta, kad reikia niekada neišleisti iš akių...
Jėzaus Kristaus prisikėlimas
Kai nukankintas Jėzaus kūnas mirė ant kryžiaus, Jo mokinius apėmė pralaimėjimo ir nevilties jausmas. Po tamsios Jo nukryžiavimo popietės išaušo džiaugsmingas Jo Prisikėlimo rytas. Marija Magdalietė ir kitos moterys, atėjusios prie kapo su kvapiaisiais aliejais, išgirdo angelų žinią: „Nešinas jo čia, jis prisikėlė!“ Jos pamatė tuščią kapą ir suprato didingąją prisikėlimo žinią.
Jėzus pasirodė Marijai Magdsaleitei, Petrui, mokiniams keliavusiems į Emausą, o vakare - tarp apaštalų. Jis parodė savo rankas ir kojas, valgė žuvį, kad įrodytų savo prisikėlimą. Jis taip pat pasirodė seniesiems Vakarų Pusrutulio gyventojams.
Kristaus Prisikėlimas parodo, kad Jo egzistencija yra nepriklausoma ir amžina. Jis yra didysis Aš Esu, saviegzistuojantis Dievas. Savo Apmokėjimu ir Prisikėlimu Jėzus Kristus Nuopuolį įveikė visapusiškai. Fizinė mirtis bus laikina, o dvasinė mirtis turi pabaigą.
Kristaus pergalė prieš mirtį išvadavo žmoniją nuo nemalonios perspektyvos. Jis patenkino teisingumo reikalavimus ir tapo pačiu teisingumu, meile, tobulai teisingu ir gailestingu Dievu. Jokia neteisybė mirtingame gyvenime nėra nuolatinė, net pati mirtis, kadangi Jis grąžina gyvybę.
Prisikėlimas įrodė Jėzaus iš Nazareto tapatybę ir išsprendė didžiuosius filosofinius ginčus. Jei Jėzus prisikėlė, Jis yra dieviška esybė. Abejonės dėl Dievo Tėvo visagalybės, gyvenimo prasmės ir tikslo yra nepagrįstos. Jėzaus Kristaus vardas yra vienintelis vardas, kuriuo žmonija gali būti išgelbėta.
Kristaus malonė yra reali, per ją atgailaujantis nusidėjėlis gali gauti atleidimą ir būti apvalytas. Atgaila už Jo įstatymo ir įsakymų sulaužymą yra įmanoma ir neatidėliotina. Gelbėtojo stebuklai yra tikri, kaip ir Jo pažadas, kad mokiniai gali daryti tą patį, net didesnius darbus.
Prezidentas Tomas S. Monsonas pasakoja apie Robertą Blečfordą, kuris atgavo tikėjimą po žmonos mirties, suvokęs, kad „tai ji ir kartu ne ji“. Jis suprato, kad kažkas, kas buvo čia, yra paimta, ir paklausė: „Ar Viešpats tikrai mirė ir vėl prisikėlė?“
Kaip ir senovės laikais, kai kurie tiki tiesioginiu Kristaus Prisikėlimu, o dauguma abejoja. Tačiau daugelis žino ir liudija apie Gelbėtojo Prisikėlimą. Jų patyrimai ir liudijimai surašyti Naujajame Testamente, Mormono Knygoje, Džozefo Smito ir Sidnio Rigdono liudijimuose. Liudijimas yra tas, kad „Jis gyvena! Nes mes jį matėme“.
Seanas McDowellas: Jėzaus Kristaus prisikėlimo įrodymai | Kirkas Cameronas per TBN | Velykų specialusis leidimas
Matant Jo visa reginčiai akiai, Jėzus iš Nazareto yra prisikėlęs Išpirkėjas, ir visa, kas kyla iš Jo Prisikėlimo fakto, yra tiesa.
Liturgija ir liaudiškasis pamaldumas
Posusirinkiminio atsinaujinimo laikotarpiu krikščioniškasis liaudiškasis pamaldumas įvairuoja. Vatikano II Susirinkimas ir vėlesni dokumentai nagrinėjo liturgijos ir maldingų pratybų santykį. Liaudiškojo pamaldumo nedera ignoruoti, nes jis yra gausus vertybių, tačiau jį reikia nuolat evangelizuoti, kad tikėjimas būtų išreiškiamas brandžiau ir autentiškiau.
Vadovas, skirtas derinti liturgiją ir liaudiškąjį pamaldumą, susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis pateikia būtinus derinimo elementus, remdamasi amžių patirtimi ir šiuolaikine problematika. Antroji dalis siūlo praktinius pasiūlymus, nepamirštant vietinių tradicijų, tačiau ragindama netaikyti praktikų ten, kur jos iki tol nebuvo.
Vakarų Bažnyčios istorija paženklinta įvairių krikščioniškoje liaudyje išsiskleidusių apraiškų: tikėjimo į Dievą, meilės Kristui, pamaldumo Mergelei Marijai, šventųjų gerbimo. Šios apraiškos išsirutuliojo drauge ir greta su liturginiais šventimais.
Sąvoka „maldinga praktika“ apibrėžia privačias arba viešas krikščioniškojo maldingumo apraiškas, kurios, nors nebūdamos liturgijos dalimi, harmoningai dera su ja. Šios praktikos yra įkvėptos liturgijos ir veda tikintįjį į ją.
Liaudiškasis pamaldumas yra „Dievo tautos lobis“, per jį pasireiškia Dievo alkis, jis daro žmogų pajėgų didžiadvasiškumui ir pasiaukojimui. Jis susijęs su Dievo atributų tėvystės, Apvaizdos, nuolatinio buvimo - aiškiu suvokimu.
Liturgijai priklauso pirmenybė visų teisėtų ir galimų krikščioniškųjų maldų formų atžvilgiu. Sakramentai yra būtini vienybei su Kristumi, o įvairios liaudiškojo pamaldumo formos yra laisvai pasirenkamos.
Liaudiškasis pamaldumas privalo būti persmelktas biblinės dvasios, įkvėptas liturgijos, ekumeninės ir antropologinės dvasios, siekiant dialogo su dabarties aktualijomis.
Liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo ryšys siekia senovę. Ankstyvosiose krikščionių bendruomenėse svarbiausia buvo Kristus. Nuo pat pirmųjų krikščionių kartų galima aptikti ženklų ir gestų, išreiškiančių asmeninį maldingumą.
Evangelija yra visų krikščioniškojo pamaldumo apraiškų matas. Vertinant ir gryninant pamaldumo pratybas dera vadovautis kriterijumi, kad būtų garantuotas tinkamas ryšys su krikščionybės slėpiniu.
Šventieji paveikslai yra svarbi liaudiškojo pamaldumo išraiška, padedanti tikintiesiems pažinti krikščioniškojo tikėjimo slėpinius. Šventovės yra privilegijuota liaudiškojo pamaldumo plėtojimosi vieta.
Liaudiškojo pamaldumo apraiškų priežiūra priklauso vietos ordinaro jurisdikcijai. Jis privalo puoselėti šias apraiškas, siekdamas pagyvinti tikinčiųjų krikščioniškąjį gyvenimą, taip pat, prireikus jas išgryninti ar evangelizuoti.
Vietos Bažnyčios, vadovaudamosi pastoraciniais ir evangelizaciniais principais, priėmė tam tikrus išskirtinius elementus, gebančius sujaudinti sielą ir vaizduotę, neįžvelgdamos priešingumo Evangelijai.
