Natūralus žmogaus apvaisinimas prasideda spermatozoidams patekus į vaginą lytinio akto metu. Spermatozoidai migruoja per gimdos kaklelį ir gimdos gleivinę į kiaušintakius, kur susitikus kiaušialąstę įvyksta apvaisinimas. Po apvaisinimo embrionas kiaušintakiais grįžta į gimdą ir implantuojasi. Dėl fiziologinių pokyčių normalaus menstruacinio ciklo metu didžiausia tikimybė pastoti yra likus 6 dienoms iki ovuliacijos, o ypač 2 dienoms iki ovuliacijos. Yra žinoma, kad oocitas yra gyvybingas iki 24 val. Taigi, esant retiems lytiniams santykiams, pastojimo galimybė labai maža. Jei lytiniai santykiai yra retesni nei 1 kartą per savaitę tikimybė pastoti per 6 mėnesius sudaro tik 17 proc. Coitus kas 2-3 dienas padidina natūralaus pastojimo tikimybę.
35-39 m. moterų amžiaus grupėje tikimybė pastoti per 1 mėn. yra 42 proc. mažesnė nei 20-24 m. grupėje. Ištyrus moteris dėl 3 metų neaiškios kilmės nevaisingumo buvo nustatyta, kad nėštumo galimybė sumažėja 9 proc. sulig kiekvienais moters metais. Tikimybės pastoti mažėjimas nėra ryškus iki 35 m., vėliau t.y. Moterims, vartojančioms daug alkoholio gali prireikti daugiau laiko, kad pastotų. Per didelis alkoholio kiekis kartais tampa prastos spermos kokybės priežastimi, tačiau šie pakitimai yra grįžtami. Yra žinoma, kad tiek aktyvus, tiek pasyvus moterų rūkymas, mažina vaisingumą. Moterys, kurių KMI (kūno masės indeksas) yra > 30 kg/m², pastoja praėjus ilgesniam laikui, palyginus su normalaus svorio moterimis. Moterys, kurių KMI < 18,5 kg/m² t.y. per liesos taip pat sunkiau pastoja. Svorio netekimas > 15 proc. kūno svorio gali sukelti mėnesinių ciklo sutrikimus, o netekus > 30 proc. Aukšta „scrotum“ temperatūra, t.y. sėdimas darbas, pirtys, sąlygoja prastesnę spermos kokybę. Cimetidinas, sulfasalazinas, ilgalaikis antibiotikų vartojimas, androgenų injekcijos gali sukelti oligozoospermiją. 3 mėn. nevartojant minėtų preparatų, pokyčiai gali būti grįžtami. Betablokerių ar psychotropinių vaistų vartojimas gali sukelti impotenciją. Chemoterapinis ar spindulinis gydymas dažniausiai tampa tiek moterų, tiek vyrų nevaisingumo priežastimi.
Nemažai yra žmonių, kurie su grauduliu prisipažįsta: nenusisekė man gyvenimas - neturiu vaikų, arba: nepavyko man surasti gyvenimo draugo - likau viena arba vienas. Užsienio medikai tvirtina, kad 12%-14% šeimų yra bevaikės. Kiekvienas gyvenimo kelias yra pašaukimas. Jei santuokoje nėra vaikų, ar tai tikrai yra neįveikiama nelaimė? Nepataisoma nesėkmė? O gal veikiau yra priemonė atrasti tikrąjį turtą?
Senasis Testamentas aukštino kūno vaisingumą. Izraelio ateitis ir Sandoros pažadų išsipildymas kaip tik rėmėsi santuokos vaisingumu, kuris buvo gyvybingumo, žmogiškojo vitalumo ir Dievo palaimos ženklas. Šventraštis moterį riša su gyvybe. Ieva vadinama “gyvųjų motina” (Pr 3, 20). Senajame Testamente moteris didžiuojasi savo nėštumu - laiko save tikra moterimi; nevaisingumas laikomas nelaime, lydimas žmonių patyčių (1 Sam 1, 6), ir toks gyvenimas esąs beprasmis. Tačiau Šventraščio autorius, pasakodamas apie pirmąją bevaikę santuoką, kuri minima šventajame tekste - Saros (Pr 16, 1-10), parodo, kad kūniška giminystė nėra aukščiausia vertybė. Tai ant savo kailio patyrė Agara, kai Ismaelis, Abraomo sūnus, buvo išvarytas iš namų. Vėlesnėje epochoje Teisėjų knyga (4) kalba apie dvi moteris - Deborą ir Jahelę, kurios giriamos ne dėl motinystės, bet dėl kitų bruožų. Karalių laikais pagarsėjo pranašė Holda, bet jos šlovė neturi nieko bendro su palikuonimis (2 Kar 22). Po tremties į Babiloniją atsiradęs romantinės poezijos kūrinys “Giesmių giesmė” apdainuoja įsimylėjusių jausmus, tačiau niekur neužsimena apie atžalų kildymą. Taip pat nekalba apie vyro viršenybę: moteris lygiai išreiškia savo jausmus, kaip ir vyras. Meilei užtenka jos pačios.
Kad meilė turi vertę savyje pačioje, tai suprato senovės išminčiai ir Pradžios knygos autorius, kuris II skyriuje pasakoja apie sutvėrimą. Jau vėliau Juditos knyga pasakoja jaunos bevaikės našlės istoriją. Ši moteris gerbiama ne kaip žmona ar motina - kuo kitu ji garsi: ji vadinama “motina”, bet jos motinystė yra kitokios rūšies - ji yra savo tautos “motina”. Pagaliau Išminties knyga žada bevaikei moteriai vaisingumą, kuris pasirodys, kai bus “įvertintos šventos sielos” (Išm 3, 13); jos nevaisingumas užtikrins jai šlovę amžinajame gyvenime (4, 2). Vyrui - vedusiam ar nevedusiam - nepalikusiam vaikų, žadama laimė dėl ištikimybės Dievui; už tai jis bus ypatingai įvertintas. Jo vaisingumas - tai dorybės, kurios bus nenykstantis vaisius ir nenykstanti šlovė. Kadaise nepagarbiai žiūrėta į eunuchus - fiziškai sužalotus vyrus (Įst 23, 2), bet po tremties jau suprantama, kad gali būti dar kita aukštesnė dvasinė jėga, negu vien fizinė. Šitaip galvoja Izaijo knygos autorius (56, 3-5). Pranašų laikais jau aiškiai matyti, kaip keičiasi požiūris į vaisingumą. Sandoros realizacija priklausanti ne tiek nuo geneologijos - fizinės kartų tąsos, kiek nuo tautos ištikimybės Dievui. Vaisingumas, kylantis iš Žodžio, yra siūlomas visai Izraelio tautai. Dievas kviečia savuosius maitintis jo žodžiu, kuris teikia gyvybę, vaisingumo versmę (Iz 55, 3). Pranašai (Jeremijas, Ezekielis, Izaijas), kalbėdami apie būsimos Jeruzalės garbę, vartoja santuokos įvaizdį. Sionas,1 neseniai pažemintas, bus išaukštintas. Nevaisingoji bus gausios ainijos motina (Iz 54, 1-13). Senasis Testamentas skelbia kūniško vaisingumo vertę, bet taip pat pabrėžia, kad jo stoka gali atverti aukštesnėms vertybėms, kitokiai giminystei.
Jėzus pabrėžia, kad santuoka yra laikinas reiškinys - kitame pasaulyje jos nebus. Priimti Žodį yra svarbiau, negu būti fiziškai vaisingu. Jėzus moko, kad visi yra kviečiami į šią dvasinę giminystę, į tikėjimo vaisingumą. Čia yra du keliai: nesuardoma santuoka tiems, kurie supranta Jėzaus žodį, kas ne visiems yra duota, ir evangelinė vienystė, sekant Jėzaus pavyzdžiu, kada atsisakoma santuokos dėl Dievo karalystės (Mt 19, 10-12). Paulius iškelia santuokos vertę, kurią kai kurie krikščionys buvo nužeminę: apie ją jis mąsto eschatologinėje perspektyvoje - amžinybės požiūriu (1 Kor 7). Jis eina net iki tiek, kad rašo: “Kurie turi žmonas, tegyvena tarsi neturėtų”, nes, jei Viešpats ateis, reikia kitaip tvarkytis savo gyvenimą. Nevedusiems ir našliams jis siūlo tokiais ir pasilikti: santuoka priklausanti šiam pasauliui, o svarbiau yra ruoštis susitikti su Dievu. Paulius nežemina santuokos, tik pastebi, kad, siekiant išsilaikyti šio pasaulio rėmuose, ji užkrauna daug nereikalingų rūpesčių. Vedusiems yra sunku išsaugoti didesnę širdies dalį Dievui. Siekiant didžiojo Tikslo, geriau yra gyventi savanoriškai vienystėje, bet “kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną” (1 Kor 7, 7). Laiške efeziečiams dar išsamiau kalba apie santuoką: joje jis mato labai gilią paslaptį, kuri atspindi Kristaus ir Bažnyčios ryšį (Ef 5, 32). Dalyvauti šioje Kristaus ir Bažnyčios meilės paslaptyje yra kviečiamas kiekvienas krikščionis, vedęs ar nevedęs, kaip yra kviečiamas dalyvauti ir vaisingume, kylančiame ne iš seksualumo, bet iš Jėzaus kryžiaus (Ef 5, 25-27). Šį tikėjimo vaisingumą, priimant Žodį, gražiai parodo Marija, Jėzaus Motina. Ji yra “Siono dukra”, “nepažįstanti vyro” (Lk 1, 34); joje, Šventajai Dvasiai veikiant, savo vaisių brandina Žodis. Ji neturi kitokios ateities, kaip priimti Žodį ir leisti išsipildyti savyje pažadams jai nesuprantamu būdu. Kalvarijos kalne pasirodo kryžiaus vaisingumas (Jn 19, 25-27): Marija gimdo naująją Dievo tautą, kurios atvaizdu yra Bažnyčia. Marijos dvasinė motinystė atvaizduoja Bažnyčios motinystę. Likdama mergaite, Marija - “Jėzaus Motina” pasiekė tai, ko savo maldose prašė nevaisingoji moteris, Senajame Testamente laikoma vargše. Marija - “moteris”, “Siono dukra”, Mergaitė, žmona ir Motina - giesmėje Magnificat apdainuoja savo dvasinį vaisingumą. Dievas nugali nevaisingumą. Jis aplanko “nevaisingąsias” - tai ypatingas mostas, nes šis vaisingumas kyla ne iš įprastosios versmės. Ši trumpa ekskursija per Šventraščio lakštus pažeria šviesos apžvelgti įvairias gyvenimo situacijas. Vaisinga santuoka atspindi Kūrėjo pradinę tvarką; dalyvaudama Kristaus ir Bažnyčios meilės paslaptyje, užmena dvasinį vaisingumą, kylantį iš Jėzaus kryžiaus. Kryžiaus ir Prisikėlimo paslaptyje vienystė įgauna pozityvią reikšmę. Savanoriška vienystė - tai suprantama krikščionybėje; priverstinė vienystė - kai žmogus negalėjo susituokti, - deja, apie šį atvejį per mažai galvoja krikščionys. Abiem šiais atvejais neturėjimas draugo ar draugės liudija ateities pasaulį, kuriame nebus “nei vyro, nei moters, nes visi yra viena Kristuje” (Gal 3, 28). Lyčių skirtumas, reikalingas giminės palaikymui, praranda prasmę, kai žmonės yra šaukiami gyventi Meilės paslaptį. Šiame dabartiniame pasaulyje pasirinkta, priimta evangelinė vienystė liudija kitą, aukštesnę tikrovę. Kūno ir tikėjimo tyrumu ji dalyvauja Kristaus ir Bažnyčios meilės paslaptyje. Kristaus meilė Bažnyčiai skleidžiasi kitokiu vaisingumu nei “kūno ir kraujo” (Jn 1, 13). Visiškai atsidavus aukštesnei tikrovei, vienystės gyvenimas yra pašvenčiamas šiai dvasinei jungčiai ir dalyvauja tame vieninteliame vaisingume, kuris gimdo naują tautą. Skaistybė, Šventraščio pradžioje pasirodžiusi kaip prakeikimas, Pauliaus laiškuose pristatoma kaip dovana - charizma2 (1 Kor 7,7). Kryžiaus ir Prisikėlimo paslaptyje bevaikė santuoka savo prasmę gauna iš dvasinio vaisingumo. Vyras ir moteris, pašaukti tapti panašiais į dieviškąjį paveikslą, savo meile tampa ženklu - metafora Dievo sandoros su savo tauta, taip pat ir Kristaus meilės Bažnyčiai, kurios vaisingumas yra gimdyti naują tautą. Šis gimdymas vyksta Kalvarijoje - tai Bažnyčios vaisingumas. Šis naujas vaisingumas užmena aukštesnę, busimąją tikrovę. Sutuoktiniams, kurie trokšta vaikų, atsisakymas kūniško vaisingumo gali reikšti didelę auką, bet jiems atsiveria kita patirtis, kitas laukas - gyventi Dvasia, kurios pirmasis vaisius yra Meilė. Meilei užtenka savęs pačios, kaip pastebi Giesmių giesmė. Naujajame Testamente meilė yra pirmasis Dvasios vaisius. Kai “visa praeina, meilė nepraeina” (1 Kor 7, 31; 13, 8-13). Vaisingumas Dvasioje kviečia bevaikes krikščioniškas santuokas būti naujo pasaulio ženklu. Nuo tada, kai į pasaulį atėjo Jėzus, neturėjimas vaikų nėra tragedija; blogiau, kai žmogus neturi Dvasios vaisių - tai tikras blogis, nes tai neveda į Gyvenimą. Dievas kiekvienam apdovanojo vaisingumu, bet tokiu, kokio jis nori kiekvienam. Tai absoliuti Dievo laisvė. Ši skaudi žemiško gyvenimo nesėkmė gali rasti savo išsprendimą Jėzaus ir “jo Motinos Marijos” paslaptyje.
Ingrida Vuosaitytė, 4 vaikų mama, socialinė darbuotoja ir sertifikuota Kreitono modelio vaisingumo pažinimo sistemos mokytoja, dalijasi savo patirtimi ir požiūriu į vaisingumą santuokoje. Jos santuoka su sutuoktiniu, trunkanti 19 metų, yra palaiminta Santuokos sakramentu. Ingrida akcentuoja, kad NaPro technologija (NaPro) ir Kreitono modelio sistema (KrMS) yra ne tik metodai šeimos planavimui, bet ir būdas giliau pažinti save, savo kūną ir partnerį. Ji atkreipia dėmesį, kad daugelis porų, kurios kreipiasi į ją, ieško pagalbos sprendžiant vaisingumo problemas, tokias kaip negalėjimas pastoti ar patirti persileidimai.
KrMS metodas, grindžiamas gimdos kaklelio gleivių stebėjimu, leidžia poroms kartu suprasti savo vaisingumą. Ingrida teigia, kad šis metodas ją sužavėjo ir paskatino tapti mokytoja, siekiant išmokyti moteris pažinti savo vaisingumą. Ji pabrėžia, kad svarbu perduoti šias žinias iš kartos į kartą, kad kiekviena moteris galėtų pažinti savo kūną ir moteriškumą.
NaPro technologija apibūdinama kaip medicinos sritis, kuri visapusiškai vertina žmogų, ieško sutrikimų priežasčių ir siekia atkurti normalią vaisingumo funkciją. Ingrida džiaugiasi, kad šioje srityje pacientas yra aktyvus savo sveikatos dalyvis, priimantis sprendimus kartu su gydytoju.
Ingrida ir jos vyras, susipažinę su KrMS, kai jau turėjo tris vaikus ir gyveno ne santuokoje, atrado Bažnyčios mokymą apie lytiškumą ir kūno teologiją. Jie suprato, kad tai, kas sakoma apie lytiškumą bažnytiniame kontekste, yra tiesa. KrMS tapo vartais į Bažnyčios gyvenimą ir padėjo jiems suprasti santykių, kūno, lytiškumo ir intymumo svarbą. Jie apgailestauja, kad trylika metų gyveno neišgyvendami visos sueities grožio.
Klientai, besikreipiantys į Ingridą, dažniausiai siekia išmokti natūraliai planuoti šeimą, atidėti nėštumą, o taip pat yra moterys, neturinčios antros pusės, kurios nori geriau pažinti savo kūną. Taip pat yra atvejų, kai mamos atveda savo dukras mokytis KrMS, ieškodamos alternatyvos kontraceptikams.
Ingrida pastebi, kad taikant KrMS, keičiasi porų santykis - moterys jaučiasi mylimos, nes vyrams rūpi šeimos planavimas, ir tai nėra vien moters atsakomybė. Moterys jaučiasi geidžiamos ir siekiamos. Tačiau taikant natūralų šeimos planavimą, kyla ir iššūkių: kaip suprasti, atpažinti, pasitikėti savimi ir sistema, išmokti meilę reikšti kitais būdais, ne tik per fizinį santykį.
Kalbant apie NŠP patikimumą, Ingrida pabrėžia, kad jis pagrįstas mokslinėmis studijomis ir yra labai patikimas, jei metodai mokomi sertifikuoto mokytojo. Savarankiški bandymai ar aplikacijų naudojimas gali sumenkinti efektyvumą. Mokytojo buvimas šalia padeda tiksliai interpretuoti vaisingumo duomenis ir atsižvelgti į aplinkos veiksnius, tokius kaip stresas ar ligos.
Suprasti vaisingumą, anot Ingridos, nėra didesnis uždavinys nei išmokti laikyti šaukštą. Tai trunka apie 3 moters ciklus, o kuo daugiau praktikos, tuo daugiau aiškumo. Susilaikymas nuo lytinių santykių vaisingomis dienomis, jei nenorima pastoti, gali atrodyti neįmanomas, tačiau jis atveria kelius kitais būdais parodyti meilę ir santykio kokybė tikrai nustelbia kiekybę.
Ingrida patikina, kad nėra situacijų, kurių neįmanoma suprasti, ir ji išmokė jau per 400 moterų. NaPro medicina nėra panacėja, bet viską apimantis požiūris į vaisingumo problemas. KrMS lentelės yra moters vaisingumo funkcijos atspindys, padedantis gydytojui atlikti tikslius diagnostinius tyrimus ir taikyti gydymą.
Ingrida viliasi, kad visuomenės požiūris į vaisingumą keisis, nes vaisingumas yra graži dovana. Ji pastebi, kad esame vartotojiška visuomenė, kurioje kitas žmogus dažnai pasitelkiamas malonumui siekti, vengiant įsipareigojimų. Vaikelio siekimas kartais tampa savo noro patenkinimu, nematant Dievo dovanos.
Ji žavisi savo poromis, kurios renkasi atvirus, sąmoningus sprendimus. Vaisingumas ir atvirumas gyvybei yra vienas santuokos tikslų, o kitas - dviejų tapti vienu kūnu, kas yra kur kas daugiau nei suartėti fiziškai.
NaPro technologija yra medicinos sritis, kuri visapusiškai žiūri į žmogų, ieško galimo sutrikimo priežasties ir ją vertina, stengiasi panaikinti ir siekia atkurti normalią vaisingumo funkciją. Gydytojai, NaPro technologai, gydymui neskiria kontracepcijos, nesiunčia abortui ar pagalbinio apvaisinimo procedūroms. Asmenys, norintys kreiptis NaPro gydymui, turintys sunkumų dėl vaisingumu ar ginekologinės sveikatos, pirmiausia pradeda mokytis KrMS ir, turėdami užrašytus 2-3 ciklus kreipiasi į NaPro gydytoją. Gydymas taikomas įvairus, pagal situaciją - kiekvienoje srityje galima kažką aptikti, atitinkamai skiriamas ir gydymas (medikamentinis, hormonų palaikymas, mitybos korekcija, operacijos ir t.t.).
Patikimumo klausimą pagrindžia aibės mokslinių studijų, įrodančių NŠP metodų patikimumą, skaičiai skelbiami ir Pasaulio sveikatos organizacijos svetainėje greta kitų šeimos planavimo metodų patikimumo procentų. NŠP yra labai patikimi metodai planuoti šeimai, pvz., jei šeima nori nepastoti, NŠP idealus efektyvumas yra 99,60 %, o vartotojų - apie 97,00 %. Efektyvumą neretai sumenkina savarankiški pasiskaitymai internete ar aplikacijų naudojimas, įvardinant tai kaip natūralų šeimos planavimą. Reikėtų išskirti, kad NŠP metodai mokomi mokytojo, kuris yra baigęs studijas, turi sertifikatą, praktikuoja ir auga savo profesijos srityje. Jei vaisingumo pažinimo mokomės savarankiškai, reikėtų kelti klausimą, kuo grįstas mano žinojimas. Mokytojo buvimas šalia visada yra dar dvi papildomos akys, kurios iš profesionalios pusės mato vaisingumą, jo interpretaciją, girdi poros intenciją ir gali padėti tiksliai išsigryninti, kokia dabar diena - vaisinga ar ne. Tai padeda susigaudyti, kaip vaisingumą gali paveikti įvairūs aplinkos pasikeitimo veiksniai, kaip stresas, ligos, medikamentų vartojimas ir t.t.
