Trakuose įsikūręs Serajos Šapšalo karaimų tautos muziejus yra unikali vieta, kurioje atsispindi vienos seniausių Lietuvoje gyvenančių tiurkų kilmės tautų - karaimų - kultūra ir istorija. Šis muziejus, viena mažiausių Lietuvoje gyvenančių tiurkų kilmės tautų, yra svarbus tautos, prieš 600 metų iš Krymo atsikrausčiusios į Lietuvą, pažinimo atspindys Europoje.
Istorija ir įkūrimas
Karaimų etnografinė paroda Trakuose buvo įrengta 1967 metais. Muziejaus įkūrimas glaudžiai siejamas su Hadži Seraja Chano Šapšalo vardu. Jis buvo žymus XIX-XX amžių sandūroje gyvenęs mokslininkas, kolekcionierius, Rytų tautų, ypač karaimų, kultūra besidomintis ir plačiai žinomas karaimų visuomenės veikėjas. 1927 metais, Trakuose vykusiame karaimų suvažiavime, jis buvo išrinktas bendruomenės vadovu ir gavo aukščiausią karaimų dvasininko titulą - hachanas. Tapęs hachanu, S. Šapšalas svajojo įkurti karaimų muziejų Trakuose. 1938 metais Lenkijos vyriausybė skyrė 33 tūkst. zlotų muziejaus statybai Trakuose. Vadovaujant architektui J. Borovskiui, prasidėjo muziejaus statyba, kurioje aktyviai dalyvavo ir patys karaimai. 1938 m. liepos 6 d. įvyko kertinio akmens pašventinimo iškilmės. Tačiau 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė statybos darbus, o visa kolekcija liko S. Šapšalo bute Vilniuje. Tais pačiais metais tokio tipo muziejus buvo panaikintas, o eksponatai perduoti Lietuvos mokslų akademijai ir Lietuvos nacionaliniam muziejui. Vis dėlto, svajonei buvo lemta išsipildyti: 1967 metais atidaryta pirmoji Trakų istorijos muziejaus karaimų etnografinė paroda, kurios pagrindą sudarė S. Šapšalo sukaupta kolekcija.
2011 m. gruodžio 28 d. ant dabartinio S. Šapšalo karaimų tautos muziejaus pastato atidengta atminimo lenta, skirta pasaulinio garso orientalistui, karaimų muziejaus įkūrėjui dr. Serajos Šapšalo atminimui.
Karaimų kultūra ir tradicijos muziejuje
Muziejaus ekspoziciją sudaro daugiau nei 300 unikalių eksponatų, leidžiančių itin artimai pažinti karaimų kultūrą. Čia galima pamatyti įvairius objektus, atspindinčius karaimų tautos istoriją, buitį ir papročius: rankdarbius, drabužius, aksesuarus, nuotraukas, rytietiškų ginklų kolekciją bei Egipto karaimų vedybinę sutartį. Vienas įspūdingiausių eksponatų - ažūrinis šviestuvas, kuris kadaise puošęs Damasko karaimų šventovę.
Eksponatuose taip pat randami namų apyvokos daiktai ir kambarių įrengimo atributika. Iš muziejuje esančių eksponatų galima sužinoti, kad karaimų namas tradiciškai buvo keturių dalių: priemenė, virtuvė, moterų ir vyrų pusės. Ilgainiui vyrų pusė tapo svetaine. Namai buvo šildomi mangalu - varine nešiojamąja krosnele, kas yra klajoklių gyvenimo elementas. Tarp eksponatų yra du kazanai - variniai katilai, turintys ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę, mat būrimasis apie židinį ir katilą tiurkų tautose laikomas brolybės ir giminystės simboliu.
Vienas įdomiausių eksponatų, turintis gilią ir gražią istoriją - medinis lopšys, stovėjęs moterų kambaryje ir vadintas bešik. Visos jo dalys sutvirtintos medinėmis vinimis. Nebuvo galima supti tuščio lopšio, - taip elgėsi ir Krymo totoriai, kumykai, turkai. Lopšį perduodavo iš kartos į kartą, ir tai būdavo didelė garbė jį išlaikyti giminėje nuo senelių ir prosenelių. Paprastai lopšys stovėdavo ant lingių, jo dugno viduryje būdavo anga, į kurią įstatydavo molinį puoduką. Čiužinyje irgi būdavo anga, taip vaikas likdavo sausas. Šiandieniniai karaimai jau nesinaudoja lopšiu bešik, todėl dabar tokį lopšį galima rasti tik muziejuje. Tai lėmė skirtingas žmonių gyvenimo būdas, kurį suformavo dvidešimtas ir dvidešimt pirmas amžius.
Karaimų tikėjimas ir kalba
Karaimų tikėjimo (karaizmo) pagrindą sudaro Senasis Testamentas be vėlesnių papildymų ir komentarų, interpretuojamas individualiai, nepriklausomai nuo autoritetų. Toks Šv. Rašto interpretavimas sudaro pagrindinį karaizmo principą, o Senasis Testamentas ir Dekalogas nusako pagrindines moralės normas. Karaimų kalba, priklausanti tiurkų kalbų vakarų kipčiakų grupei, tebėra gyva ir vartojama tiek buityje, tiek apeigose bei liturgijoje.
Karaimų dvasininkai ir visuomenė
Karaimų dvasininkai yra renkami ir skirstomi į jaunesnius (hazzan) ir vyresnius (ullu hazzan). Aukščiausias hierarchas, dvasinis ir pasaulietinis vadovas, yra hachanas. Paskutiniuoju Lenkijos - Lietuvos karaimų hachanu buvo išrinktas orientalistas, filologijos daktaras Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873-1961), ėjęs šias pareigas nuo 1928 m. iki 1940 m. Nuo 1988 m. Lietuvos karaimai susibūrė į tautinę bendriją ir aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Šiuo metu veikia dvi karaimų visuomeninės meninės organizacijos: Lietuvos karaimų religinė bendruomenė ir Kultūros bendrija. Lietuvoje gyvenantys karaimai (šiuo metu apie 260 žmonių) palaiko ryšius su Lenkijos ir Krymo karaimais.
Bažnytiniai metrikai ir jų reikšmė
Bažnytiniai metrikų ir parapijiečių sąrašų knygos yra neįkainojami dokumentinio paveldo objektai. Jose užrašyta informacija suteikia žinių apie tam tikroje teritorijoje gyvenusius, skirtingas tikybas išpažinusius žmones ir jų pasiskirstymą, demografinę padėtį skirtingais laikotarpiais. Šiose knygose galima aptikti vertingos informacijos apie gyventojų pavardžių formavimąsi, pavardžių išsidėstymą konkrečiose vietovėse, vietovardžius. Metrikų knygos būdavo kelių skirtingų tipų: krikšto, gimimo, santuokos arba jungtuvių, mirties. Jose konstatuojami svarbiausi žmogaus gyvenimo etapai, įvardinami žmonės, jų giminystės ryšiai, gyvenamosios vietos ir kiti duomenys. Bažnytinės metrikų knygos būdavo rašomos kiekvienoje bažnyčioje atskirai, jas pildydavo kunigai ranka.
Pirmosios bažnytinės metrikų knygos pradėtos rašyti Italijoje ir Prancūzijoje XIV a. pradžioje. Vėliau šių šalių pavyzdžiu sekė ir kitos Vakarų bei Centrinės Europos valstybės. Visuotinė metrikacija pradėta vykdyti XVI a. Lietuvoje pirmosios bažnytinės metrikų knygos pradėtos vesti taip pat XVI a., visuotinę katalikų bažnyčių metrikaciją paskatino 1545-1563 m. Didžioji dalis išsaugotų metrikų knygų datuojamos XVIII-XX a. laikotarpiu.
Nuo pirmųjų metrikų knygų atsiradimo XVI a. iki XIX a. vidurio knygos būdavo rašomos lotynų kalba, priklausomai nuo regiono kartais būdavo rašomos ir lenkų ar vokiečių kalbomis. Nuo XIX a. vidurio knygos pradėtos rašyti išskirtinai rusų kalba. Lietuvių kalba metrikų knygos būdavo rašomos retai. Visos Lietuvos mastu skirtingose atminties institucijose saugomos kelios dešimtys tūkstančių skirtingų laikotarpių bažnytinių metrikų knygų. Dauguma šių knygų saugomos įvairiuose miestų ar valstybės archyvuose, tačiau dalis metrikų knygų saugoma ir muziejuose.
Norint palengvinti ir paskatinti bažnytinių metrikų tyrimus, sukurta viešai prieinama skaitmeninė duomenų bazė „Liber apertus“ (liet. Atversta knyga), kuri nuolatos papildoma Trakų istorijos muziejaus fonduose saugomais tekstiniais kultūros paveldo objektais - bažnytinėmis metrikų ir parapijiečių sąrašų knygomis.
| Pavadinimas | Laikotarpis |
|---|---|
| Trakų gyventojų sąrašas | 1886-1888 m. |
| Trakų santuokų metrikai | 1782 m. liepos 16 d. - 1795 m. rugpjūčio 9 d. |
| Trakų gimimų metrikai | 1718-1725 m. pr. |
| Senųjų Trakų gyventojų sąrašai | 1837-1839 m. |
| Trakų dekanato išsiųstų raštų nuorašų knyga | 1864-1868 m. |
