1941 m. birželio 14-osios naktis - viena tamsiausių Lietuvos istorijos puslapių, kuomet prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Šis brutalus sovietų valdžios įvykdytas aktas palietė visas šalyje gyvenusias tautas: Sibiro platybėse kartu su lietuviais atsidūrė žydai, lenkai, romai, taip pat rusai. Jie, kaip ir lietuviai, perėjo per visus Sibiro vargus ir sunkumus, dalis taip ir liko palaidoti tremties vietose ir lageriuose.
Tremtis prasidėjo 1941 m. birželio 14-osios trečią valandą nakties - vienu metu visose trijose Baltijos valstybėse - Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje - Maskvos nurodymu. Niekas nežadėjo nelaimės šią tykią priešaušrio valandą. Tačiau ji jau sliūkino į tūkstančius namų, ramiai prieš dienos darbus besiilsinčių sodybų, į tūkstančius šeimų, nė nenujautusių, kad ši paskutinė nakties valanda daugeliui taps ilgesingais prisiminimais apie tai, kai visi dar buvo drauge.
Tą valandą nelaimė jau stovėjo ant slenksčio. Valsčiuose ir miesteliuose prie parengtų sunkvežimių jau rikiavosi ginkluoti sovietų kareiviai, stotyse garvežiai stumdė parengtus gyvulinius vagonus, netrukus tapsiančius septyniolika ešelonų, kurie per artimiausias keturias dienas išveš toli nuo tėvynės daugybę niekuo dėtų žmonių. Taip prasidėjo pirmieji masiniai lietuvių trėmimai.
Apie tai, kaip kruopščiai jiems buvo rengtasi, galima spręsti iš vyriausiojo sovietų budelio Lavrentijaus Berijos pavaduotojo V. Černyšovo išsiųstos telegramos trėmimų koordinatoriams I. Serovui ir V. Abakumovui. Joje nurodoma išvežti iš Lietuvos 21 114 žmonių, iš jų 7 498 - į lagerius, o 13 616 - į tremtį.
Baisiausia, kad tarp sovietinės valdžios priešų buvo ir daugybė vaikų: beveik pusei to birželio tremtinių nebuvo ir šešiolikos. Okupantai nesigailėjo net nevaikštančių kūdikių - gyvuliniuose vagonuose atsidūrė 556 vaikai iki vienų metų amžiaus. Kas trečias iš jų netrukus mirs nuo šalčio, bado ir ligų.
Šiandien mes galime sužinoti apie tai iš nedaugelio tų, kurie, dar visiškai maži buvo prievarta išplėšti iš savo pasaulio, išgyveno, sugrįžo ir šiandien yra su mumis. Jų pasakojimai atskleidžia siaubingas vaikystės patirtis.
1941 metų trėmimams taip pat ruoštasi iš anksto. Jau 1940 metais, vykdant specialias NKVD direktyvas, buvo pradėta slapta registruoti šio nusikaltimo aukas. Registracija turėjo būti baigta iki 1941 metų vasario 10 dienos. Iš pradžių informacija apie būsimus tremtinius buvo renkama iš nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijų archyvų. Enkavedistai, padedami A. Sniečkaus paskirtų lietuvių komunistų ir komjaunuolių, tūkstančiuose bylų ieškojo duomenų apie buvusius policininkus, teisėjus, prokurorus, kalėjimų tarnautojus, fabrikantus, stambius dvarininkus. Tačiau reikiamam tremtinių „kontingentui“ surinkti šios informacijos nepakako. Tad 1941 metų gegužės 21 dieną prasidėjusiame baigiamajame pasirengimo etape buvo pasitelkti sovietinio saugumo informatoriai ir valsčių vykdomuosiuose komitetuose įsitaisę sovietiniai kolaborantai. Būtent iš pastarųjų trėmimų organizatoriai gavo pažymas apie valsčiuose gyvenančių asmenų „socialinę kilmę ir turimą turtą“, dalyvavimą Nepriklausomybės kovose ar priklausymą tautinėms organizacijoms. Tokia informacija buvo laikoma „kompromituojančia medžiaga“ ir tapo svarbiausiu kriterijumi atrenkant būsimas tremties aukas.
Visas pasirengimas vyko ypatingo slaptumo sąlygomis. Likus dešimčiai dienų iki trėmimų pradžios, jo vykdymo grupių nariai po instruktažo neturėjo teisės išeiti iš tarnybinių patalpų, o jiems talkinti paskirti sovietiniai ir partiniai aktyvistai apie operacijos pradžią turėjo sužinoti tik jai prasidėjus. Tačiau šiokia tokia informacija bent jau apie informacijos rinkimą valsčiuose vis dėlto galėjo nutekėti, tad nenuostabu, kad vienas kitas būsimas tremtinys galėjo būti perspėtas.
Tarpukario Lietuvos mokytojų dukrą Dainorą Tamošiūnaitę-Urbonienę tremtis užgriuvo jai sulaukus aštuonerių. Ji pasakoja: „1941 metų birželio 13-ąją buvome pasirengę važiuoti arba į tėvelio, arba į mamos tėviškę. Džiaugiausi būsima vasara. O rytą pabudau nuo mamos verksmo. Išbėgusi iš miegamojo pamačiau ją sėdinčią ir prie jos stovintį žmogų su šautuvu. Tuo metu tėvelis buvo išvažiavęs į paštą laikraščių. Netrukus pamačiau jį stovintį tarpduryje su į nugarą įbestu šautuvu. Tai buvo man baisiausias momentas. Žmogus su šautuvu mane stumia, tuo metu pabunda ir pradeda verkti pusantrųjų metų broliukas Arutis. Imu jį ant rankų, norėdama nuraminti, kitas kareivis bėga paskui mane į jo kambarį, ir tuo metu kyla baisiai didelis šurmulys. Vienas liepia dėtis daiktus, kitas kažko barasi rusiškai, mama pasimetusi. Susikrovę daiktus buvome išvaryti į kiemą, kur stovėjo sunkvežimis. Į tėvelį visą laiką buvo nukreiptas šautuvas. Netrukus šeima buvo atvežta į Panevėžį, kur laukė dar didesni baisumai. Cukraus fabriko kieme pilna šaukiančių kareivių, rusiškai raginančių lipti į paruoštus gyvulinius vagonus. Čia visa šeima atsiduria kartu, tad mergaitė visiškai nurimsta. Tačiau kitą rytą prasideda košmaras. „Įlipo kareivis, perskaitė sąrašą, visos moterys sukliko. Tėvelis atsisveikino ir buvo išvestas.“ O dar kitą jau Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje mama buvo išleista atnešti karšto vandens. Kaip tik tuo metu šalia tremtinių traukinio atsirado dar vienas sąstatas grotuotais langais, pro kuriuos žiūrėjo vyrai. „Tiesiai prieš mūsų vagoną pamačiau tėvelį. Ir mama pamatė. Mama pribėgo, kalbėjosi, rodė į vagoną, rankas pakėlė ir aš supratau, kad prašo parodyti Arutį. Parodžiau Arutį, tėvelis nusišypsojo. Tada kareiviai nuvarė tėvelį nuo lango. Apie šiurpias šeimų atskyrimo scenas galėtų papasakoti beveik visi tuomet tremti vaikai.
Iš anksto parengtoje instrukcijoje buvo nurodyta pirminiame operacijos etape visus suimtuosius gabenti į pradines surinkimo stotis ir konvojuoti į ešelonų formavimo vietas. O jau ten tremiamieji turėjo būti padalinti į dvi grupes: „A“ grupę, kuriai priskiriama šeimos galva, ir „B“ grupę, į kurią turėjo patekti likusieji šeimos nariai. Taigi, šeimos narių laukė skirtingi keliai. Sąstatams pajudėjus, niekas nežinojo, kur juos veža. Vėliau paaiškės, kad vienintelis iš vienuolikos „B“ grupės tremtinių ešelonas pasuks į Komiją.
Viena iš jų buvo ir Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė. Ji prisimena, kaip sąstatui riedant į Rytus, tvankiame ir perpildytame vagone skambėjo giesmės ir maldos. Kaip besibaigiantį namų maistą pakeičia retkarčiais duodama valdiška košė su virintu vandeniu. Nuo tokių sąlygų ima sirgti vaikai, ypač mažesnieji. Nemažai jų iki kelionės pabaigos neišgyvens. „Laidodavo pakelyje.“
Nemažiau klaikių kelionės epizodų prisimena Reda Minetaitė-Tatorienė, kuriai buvo lemta atsidurti jau minėtame vieninteliame ešelone, pasukusiame į Komiją. Į jos vagoną buvo įgrūsta nėščia moteris, pavarde Juškevičienė. Kūdikis gimė vagone. „Nebuvo į ką suvynioti to gimusio vaikelio. Davė kažkokių skudurėlių, suvyniojo, o kai išvyniojo jau barake, visas naujagimis buvo nusėtas utėlėmis. Tas naujagimis dar kažkiek pagyveno. Ką jis ten čiulpė - ar motinos pieną, ar motinos kraują, bet pagyvenęs iki metų ar pusantrų žiemą jis mirė.
Kapinių nebuvo. Dauguma tų dienų tremtinių atsidūrė Altajaus krašte. Jų trijų savaičių kelionė gyvuliniuose vagonuose baigėsi Barnaulo geležinkelio stotyje. Po kratų, per kurias buvo atimami net šeimos nuotraukų albumai, tremtiniai sunkvežimiais nugabenti į laikinas apgyvendinimo vietas. Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė drauge su daugeliu kitų pateko į kažkokią bokšteliais ir tvoromis aptvertą stovyklą, kurioje, kaip spėjama, iki tol buvo kalinių vasaros lageris.
Atėjo ruduo. Išbadėję vaikai matė, kaip už stovyklos teritorijos plytinčiame lauke vietos gyventojai kasa bulves. Kasė ne itin kruopščiai - dalis derliaus taip ir liko pūti žemėje. Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė pamena, kaip drauge su kitais vaikais mėginusi pasirinkti bulvių nukastame lauke, tačiau kareiviai vaikus suvarę atgal į stovyklą. Vėliau vaikai prasimanydavo visokių gudrybių: įsirengę drabužėliuose slaptavietes po žaidimų tame lauke jie vis dėlto parsinešdavo vieną kitą bulvę.
Netrukus jų laukė dar didesni sunkumai. Prasidėjus ankstyvai Sibiro žiemai, tremtinius vėl išvežė. Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė šią išvežimo sceną prisimena taip: „Suvarė į stotį su ryšuliais, susodino į vagonus ir nuvežė į Telmenkos stotį. Kai ten išlaipino, jau buvo pūga. Suvarė į tokią daržinę, užkūrė krosnelę - buvo daug dūmų, drėgmės. Prabuvome ten naktį, paskui atvažiavo sunkvežimis, liepė sudėti daiktus. Su mažais vaikais leido susėsti. Pasodino mane su Aručiu, o mama ėjo paskui vežimą. Mama beveik visą laiką ėjo pėsčia.“
Tremtinių kelio tikslas buvo miškų kirtimo kvartalai. Apgyvendinti šaltuose barakuose apšerkšnijusiomis iš vidaus sienomis pradeda sirgti vaikai, miršta kelios silpnesnės senutės. Vieną naktį miršta ir D. Urbonienės brolis Arutis, ir jos geriausias draugas bendraamžis Vygandas Repšys. Kvartale liko trys kapai, bet tai dar buvo ne viskas.
Kitu, dar baisesniu pragaro ratu tapo 82-asis kvartalas, kuriame tremtinius užklupo baisioji 1941-1942 metų žiema. „Šaltis, pūgos, duonos normos nebeatveždavo. Suskaičiavau 63 bulves. Bulvių, žinoma, neužteko. Porą savaičių visiškai nebebuvo ko valgyti. Vyresnės moterys, kurių nevarė į darbą ir kurios dėl to negaudavo maisto normos, ėmė mirti badu. Toks pats likimas grėsė ir visoms, turinčioms vaikų, nes į darbus varydavo tik labai jaunus ir bevaikius. „Labai bijojome, kad ir mūsų mamos gali numirti“, - prisimena D. Urbonienė. Nuo bado mirties tąsyk išgelbėjo traktorius, atvežęs šiek tiek duonos. Paskui atėjo ilgai lauktas pavasaris, atsirado žolės, grybų, uogų, už darbus duodamas šioks toks maisto davinys kuriam laikui nuvijo bado šmėklą.
1942 metais 2795 tremtiniai iš Altajaus buvo nugabenti į Jakutijos šiaurę, prie Laptevų jūros, ir įkurdinti Lenos deltos salose. Aldona Grigalavičiūtė-Šimkienė tuomet buvo gal trejų metų. Pirmasis jos prisiminimas iš Trofimovsko salos - prie gulto pririštos kojos - taip į darbą iškeliavusi mama rūpinosi, kad dukra niekur neišeitų ir nepražūtų. Moterų darbas buvo labai sunkus - jaunesnes ir stipresnes atrinkdavo žvejoti. Smarkioje ledinėje upės srovėje joms tekdavo traukti didžiulį tinklą. „Prisimenu mamą iki juosmens įbridusią vandenyje ir laikančią tą tinklą, kad nepaleistų. Paleisi - taigi visos brigados uždarbį paleisi“, - pasakoja A. Šimkienė.
Sąlygos prie Laptevų jūros buvo neįsivaizduojamai sunkios. Akivaizdu, jog žmonės ten buvo siunčiami tam, kad neišgyventų. Neįsivaizduojamas šaltis, poliarinės naktys, neperregimos pūgos, kai žengęs bent žingsnį į šalį nuo specialiai ištemptos virvės paklysi ir jau nebesugrįši.
Aldona Grigalavičiūtė-Šimkienė Trofimovską prisimena kaip mirusių vaikų žemę. „Kai Trofimovske būdavo pirmosios bado žiemos, o tokios baisos žiemos buvo dvi, labai mirė vaikai nuo vienerių iki septynerių metų amžiaus. Pagal statistiką Trofimovske buvo 74 tokio amžiaus vaikai.
Dvejų metų atsidūrus Altajuje, o vėliau - Lenos deltoje, atsiminimai apie namus išblėso iš jos vaikiškos atminties. Pasaulis mergaitei buvo vien plikos negyvos salos, išmėtytos lediniame šiaurės vandenyje. „Susidariau tikrą įspūdį - yra kažkur toli toli didelė didelė sala joje - didelė didelė jurta ir vienam jos kampe gyvena mano seneliai“, - prisimena A. Šimkienė. Žiūrėdama į savo šeimos gyvenamos jurtos langus, kuriuose vasarą stiklą atstodavo pergamentinis popierius, o žiemą - ledas, ji sako vis dėlto tikėjusi, kad Lietuvoje geriau. „Lyg ir jaučiau, kad netikri čia tie langai. Gal man sakė, kad juose turi būti stiklas, o ne ledas. Aš ir klausdavau: „Tai mamyte, pasakyk, ar Lietuva su langais?“ Vadinasi, ar su tikrais langais, ar su tokiais pat kaip čia.
Tiek Altajuje, tiek ledinėje šiaurėje apie sugrįžimą į Lietuvą svajojo visi. Tačiau laikui bėgant, ne vienas prarado viltį sugrįžti į gimtąją žemę. Ne vienas pasidavė. Ne vienas palūžo.
Taip galėjo nutikti ir su Dainoros Grigalavičiūtės-Urbonienės mama. Moteris ir dabar prisimena tą dieną, kai juodvi pasiekė žinia apie tėvo mirtį Rešotuose. „Mama bėgo į mišką, norėdama nusižudyti. Sustabdė barako kaimynės. Pradėjo aiškinti, kad ji turi dukrą. Aš verkiu, prašau apsikabinusi. Tada kažkaip atsipeikėjo. Pamačiusi ir pajautusi mane suprato, kad reikia gyventi. Ir po to įvykio, nors ir labai gedėdama, mama nieko nebebijojo. O kaimynė ne tik susirgo, bet ir palūžo. Taip ir mirė. Ieškoti galimybių išlikti. Šis principas liko gyventi nepasidavusių tremtinių vaikuose.
Po karo palengvėjus gyvenimui, jie svetimoje žemėje siekė ne tik mokytis, bet ir būti geriausi. Į Lietuvą sugrįš mažiau nei pusė 1941 metų tremtinių. Jų vaikų gimtojoje žemėje lauks nauji išbandymai ir persekiojimai. Tačiau tai jau kitos istorijos tema. O baigiant šį pasakojimą belieka pabrėžti, kad anksti subrendę, užgrūdinti nepakeliamai sunkaus gyvenimo ir baisių netekčių, jie, kaip ir jų tėvai, nepalūžo. Šiandien, gyvendami tarp mūsų, jie skleidžia tvirtybės, vilties ir meilės gimtajai žemei šviesą.
12 metų berniukas, kuris sunaikino nacių traukinius naudodamas tik akinių lęšį ir saulę
Tremtis palietė visus, net ir pačius mažiausius. Vagonai ne tik seni, bet pritaikyti vežti gyvulius: palubėje maži grotuoti langeliai, suveriamos durys, dviaukščiai lentų gultai ir skylė grindyse. Karštomis dienomis baisiai smirda. Vagonų durys uždaros ištisas dienas, tremtiniai nemaitinami, valgo savo pasiimtą maistą, o kas jo neturi - vargsta nevalgę ir negėrę, nebent šalia esantieji sušelpia. Po savaitę trukusios kankinamos kelionės pagaliau pro praviras duris įstumia kibirą pachliopkės - taip vadinama sriuba: šiltas vanduo su šiek tiek įmaišytų kruopų. Ir viskas… Vagonuose daug vaikų, senolių bei sergančiųjų. Jie kartais miršta.
Tremties vietose laukė medinės trobelės ar sutrūniję barakai, vietoje lovų styrojo sukalti mediniai gultai. Šildydavosi patalpas vadinamosiomis buržuikomis, vandenį valgiui ir buičiai nešdavo iš arčiau ar toliau esančių upių ir upelių. Kai kuriems teko apsistoti žeminėse…
Negana to, 1942 m. 2795 tremtiniai iš Altajaus (šeimos su mažais vaikais) buvo nugabenti į Jakutijos šiaurę, prie Laptevų jūros, ir įkurdinti Lenos deltos salose, kur ir vasaros nebūna. Štai tokį vaizdą piešia buvę Sibiro tremties vaikai.
Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, ištisą dešimtmetį vyko žiaurios žmonių tremtys į atokias tos šalies vietas, laukinius kraštus sunkiems darbams. Reikėjo kirsti miškus, dirbti kasyklose, statybose. Trūko maisto, žmonės badavo. Vežė valstiečius, darbininkus, mokytojus, gydytojus ir ministrus, pasiturinčius ir neturtingus. Vežė su šeimomis, mažais vaikais ir senoliais, sakydami, kad jie į Lietuvą jau nesugrįš. Tad nenuostabu, kad tai buvo baisus metas okupuotos Lietuvos žmonėms, atnešęs daug ašarų ir mirčių.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1941-1952 m. iš Lietuvos į atšiaurias Sovietų Sąjungos vietoves buvo ištremta 55 350 vaikų iki 16 metų, tremtyje gimė dar 18 306, mirė - apie 5000 vaikų. Tūkstančiai mažųjų kentėjo badaudami, šaltyje, vaikystę praleido niekinami, su tremtinio etikete, turėjo mokytis svetima kalba. Tai vienas baisiausių XX a. išgyvenimų.
Viena iš tokių šeimų buvo ir Marijos Samušytės šeima. Tėveliai buvo ūkininkai, labai darbštūs. Sunkiai dirbo. Kaip pasakojo sesuo Kastulė, 1948 m. gegužės 22-osios rytą pas juos atėjo trys ginkluoti rusų kareivukai ir du lietuviai. Šeima dar miegojo. Pabudino mamos verksmas. Vienas iš lietuvių - buvęs jų ūkio samdinys Antanas Dambrauskas, padėdavęs tėveliams atlikti lauko darbus, nes turėjo 38 hektarų ūkį. Jis gyveno su žmona jų sodyboje samdinių (kumečių) troboje, augino tris vaikus: Algį, Daną ir Marytę, laikė karvutę, dar kai kokių gyvulėlių ir paukščių. Vaikai buvo jų vienmečiai, kartu žaidė, gražiai sugyveno. Tik kažkodėl jie visi labai bijojo skrendančių lėktuvų: juos išgirdę, bėgdavo slėptis. Iki šiol negalime suprasti, kas juos paskatino taip žiauriai su mumis pasielgti? Tremiant jis mums jokios užuojautos nerodė, tik vienas kareivukas patarė imti daugiau šiltų drabužių ir maisto, prasitarė, kad veš už Uralo. Tačiau tėvai buvo įsitikinę, kad už Uralo neveš, o sušaudys.
Aš gimiau 1948 m. birželio 5 d. tremties vagone, pakeliui į Sibirą. Mama pasakojo, kad buvome kažkur prie Kazanės, šeima glaudėsi ant savo pundelių. Kai traukiniui sustojus žmonės pranešė, kad moteris gimdo ant ryšulių, vaikų akivaizdoje, ją nuvedė į kažkokį pustuštį vagoną, galbūt vadinamą sanitariniu, tik be sanitarų ar medicinos darbuotojų. Tą trėmimo naktį, gal apie ketvirtą, pas juos atbėgo pusbrolis, šešiolikmetis Donatas Grybauskas, ir pranešė, kad ruošiamasi dideliems trėmimams, sakė, jų atėję suimti, bet jis iš kareivių nagų paspruko, kiti jo broliai slapstosi. O kur čia nubėgsi su krūva vaikų ir dar su besibeldžiančia į pasaulį gyvybe? Tad nutarė pasiduoti likimo valiai.
Kai juos nuvežė į Sibirą, prasidėjo skirstymas. Patekome į Sibiro Usolję, Angaros pakrantėse, už 83 kilometrų nuo Irkutsko, Krasnojarsko krašte. Žinoma, niekas nenorėjo jų priimti, nes buvo per daug burnų. Pagaliau atsirado Zimoje, apgyvendino seno dviaukščio barako kambarėlyje. Pamenu, kad gaudavo duonos davinėlį, kurio atsiimti į parduotuvę eidavo Danutė. Pamenu, kad tremtyje juos stiprino tikėjimas. Su jais daug metų Sibire kentėjo kunigai Stanislovas Kiškis bei Vladas Abramavičius. Po daugelio metų mačiau maldaknygę, kurią kunigas S. Kiškis buvo pasidaręs iš cemento maišelio popieriaus. Tai jis dar 1929 m. buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleriu. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Kaišiadoryse įkūrė sovietinių karo belaisvių ligoninę. 1945-aisiais suimtas ir nuteistas dešimčiai metų. Kalėjo Komijoje.
Mama broliui Algiui švarko atlape, nematomoje pusėje, buvo išsiuvinėjusi Trispalvę, kuria jis buvo labai patenkintas. Žinoma, vasarą atsigaudavo, nes atsirasdavo uogų ir grybų. Į Lietuvą visi grįžo 1957 m. Žinojo, kad Lietuvoje buvo likusios jo seserys Janina, Albina ir Birutė. Susitiko po beveik dešimties metų, žinoma, jos jo niekada nebuvo mačiusios, kaip ir jis jų. Pamena, laukia trys moterys. Buvo išmokytas suaugusioms tetoms bučiuoti rankas. Priėjo prie jų ir lenkėsi rankas bučiuoti.
Vaikystėje Marija Samušytė neturėjo vaikystės. Gal dėl to ir vaikystės nuotraukų neturi. Vaikystė mergaitei buvo šalta, alkana, basa. Dabar Marija Samušytė dažnai galvoja ir klausia savęs, kaip lietuviai tremtyje išliko gyvi, nemirė iš bado ir šalčio, o didžioji jų dalis sugrįžo į Lietuvą? Kaip mažieji tremtiniai išgyveno pažeminimus svetimame krašte, o suaugusieji - sunkų, kartais visai beprasmį darbą? Išvežti iš savo gimtų vietų į tolimą šalį, kurioje gyventi buvo didelė kančia, jie išgyveno. Marijos pasakojimas mus nuves toli į praeitį. Jis kartais primena piktą pasaką su gražia pabaiga.
Buvo vos šešeri, kai ankstų 1949 m. kovo 25-osios rytą jų namuose pasirodė nepažįstami žmonės. Plačiai atsivėrė durys ir įėjo dvi moterys. Jau buvo atsikėlusi, tad rytinės egzekucijos nesapnavo, nors to tada labai norėjo. Girdėjo kalbant, kad juos veš. Įsivaizdavo, kad vyks kažkas baisaus, labai bijojo. Už lango suūžus mašinai, krūptelėdavo: gal jau atvažiuoja? Tuo metu namuose buvo mama Ona, gimusi 1910 m., ji su broliu Antanu, kuriam buvo trylika, ir jų senelė. Pasirodydavo pas juos valdžios dėdės ir anksčiau. Tremiant kambaryje šniukštinėjo atvykėlės, tikriausiai, valsčiaus aktyvistės komjaunuolės. Mamos tuo metu nebuvo. Moteriškės nuo mašinsuolio sviedė ant grindų džiovintų obuolių maišelį, taip tikrindamos, ar ten nėra ginklų ir šaudmenų. Nuėjo į kitą kambarį, kuriame pamatė miegančią močiutę su anūku Antanėliu. Pradėjo žvalgytis. Netrukus atsirado mama su sovietų valstybės saugumo leitenantu Lisovskiu (jo pavardę sužinojo jau po daugelio metų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre vartydama jų bylą). Saugumiečio akis pastebėjo, kad mamos kišenėje kažkas yra. Pajautęs grobį, priėjo prie jos, išplėšė kišenę ir pastvėrė piniginę. Atsidaręs ją, pasiėmė pinigus. Mama išsigandusi, kad liks be pinigų, pradėjo prašyti juos atiduoti. Čekistas nė negalvojo atsisakyti grobio. Jie kelionei norėjo pasiimti maišą grūdų, bet saugumietis atėmė jį ir pastūmė mamą prie sienos. Įsakė tuoj pat ruoštis ir eiti į vežimą. Kaip kartas tuo metu atėjo kaimynė Onutė Vyšniauskaitė su duonos kepalu. Duoną jiems perdavė. Kurį laiką mergina ėjo šalia vežimo ir guodė mamą. Lisovskis lydėjo juos su šautuvu rankose, greitai kaimynei riktelėjo, kad pasitrauktų. Tačiau tai buvo drąsi mergina, ji jo reikalavimo nepaisė. Toji duonelė sunkioje kelionėje jiems labai pravertė. Visa laimė, kad močiutės Magdalenos tremiamųjų sąraše nebuvo, ji liko Lietuvoje ir išsaugojo apkarpytą ūkį.
Tada buvo labai baisu, norėjosi šaukti, rėkti visa gerkle. Mama su broliu tylėjo. Visą kelią verkė, ašaros riedėjo lyg pupos, tačiau tramdė emocijas. Vagone šalta, trūksta oro, tvyro smarvė. O ešelonas dunda, rieda į šiaurę, už grotuoto langelio nematytas, niūrus peizažas. Sako, važiuojam Rusijos platybėmis, Baikalo link. Vienas jaunuolis guli įsitaisęs ant viršutinių gultų ir ant šniūrelio pritvirtintu magnetu pakelia iš ant grindų esančių pintinių šaukštus. Taip žaidžia. Vieniems tai sukelia juoką, o pintinių savininkai pyksta, bara neklaužadą. Valgė, ką turėjo: duoną, kąsnelį lašinių, gėrė vandenį. Galvojo, kad nuo tokio maisto numirs. Vis prisiminė padengtą pietų stalą Lietuvoje. Važiavo lėtai, traukinys dažnai po kelias paras prastovėdavo ant atsarginių geležinkelio bėgių, net laukuose. Prižiūrėtojai vis skaičiavo galvas vagonuose, gal kas išlindo pro plyšį? Kartą gulėjo ant ryšulių, kai atėjo tikrintojas - jis jos, mažos mergaitės, nepamatė. Suskaičiavęs pasigedo vienos galvos. Pradėjo kelti paniką. Kai jau buvo labai toli nuo Lietuvos, pradėjo atidaryti vagonų duris, leisdavo išlipti ir pakvėpuoti grynu oru. Duodavo atsinešti pridususio virinto vandens, o gamtinius reikalus atlikti grūsdavo po vagonais. Atrodė, kad kelionė niekada nesibaigs. Sustojo Rešotų geležinkelio stotyje, išvarė į pirtį. Reikėjo visiems nusirengti nuogai. Buvo labai šalta. Bet praustis dėl kažkokių priežasčių neteko (gal nepakako vandens?), tai buvo tik nuogalių pasivaikščiojimas. Drabužius dezinfekavo, kišo į karštą krosnį.
Balandžio 17-oji. „Tas dulkėtas traukinys taip toli nukeliavo“ ir sustojo Irkutske. Mama pasakė, kad tai įvyko šv. Velykų dieną. Buvo šalta Sibiro žiema, aplink - sniego paklotas. Nuvedė ant sraunios Angaros upės kranto. Jos tamsus vanduo putodamas šniokštė. Iki Baikalo buvo dar 68 kilometrai. Vėliau sužinojo, kad buriatų kalba „bajagal“ reiškia švarus, skaidrus. Susidėjo, ką turėjo, ir laukė, kol veš toliau, iki to Baikalo. Aikštelėje vaikštinėjo vyras, laikydamas rankoje veidrodėlį. Priėjęs prie moterų, vis prikišdavo joms prie veido. Tos rėkė, vijo jį šalin, bijodamos pažvelgti į kelionėje iškankintus veidus. Mūsiškiai stovėjo toliau, o ji laukė prie jų turto. Manė, kad ir jai parodys veidrodėlį, tačiau dėmesio nesulaukė. Aplink šmirinėjo kažkokie nepažįstami vaikėzai. Staiga jie čiupo jų krepšius. Irkutskas.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky teigimu, pokariu žydams nebuvo ramybės - daugelis nukentėjo nuo sovietų valdžios represijų, kaip visi kiti sugrįžusieji tremtiniai, žydai neišvengė persekiojimų. „Laikas, kai žydų tremtiniams buvo leista grįžti į Lietuvą arba Baltijos šalis, sutapo su Helsinkio sutartimi, atvėrusia kelią žydams iš Sovietų Sąjungos išvykti į Izraelį. Daugelis žydų pasinaudojo ta galimybe. Iš mano šeimos visi tremtiniai išvažiavo į Izraelį. Anot jos, ir pokariu žydams Lietuvoje nebuvo ramybės - nuo sovietų valdžios nukentėjo daug ir šios tautos žmonių. „Prisimenu, kaip žmones, atvažiuodavusius grupėmis, gaudydavo. Mano dėdę penkiolikai parų už tai pasodino“, - pasakoja F. Kukliansky.
„Ateina laikas, kai normalus, plataus ir atviro mąstymo žmogus pasidaro išvadas studijuodamas istorijos šaltinius ir gal jam pavyksta atitrūkti nuo savo giminės istorijos. Bet dauguma lieka susiję su tuo, kas jų šeimoms nutiko. Žydai ar lietuviai, bet kuri kita tauta vienodai patiria traumas, kurios persiduoda iš kartos į kartą. Nuo to nepasislėpsime ir neišvengsime. Aš pati visą gyvenimą bijau karo, mano vaikai bijo. Manau, kad ir mano anūkai, nors jie dar apie tai tyli, kažkada irgi kalbės apie šitą baimę, užslėptą ar bandomą nuslėpti. Visada yra netikrumo, nepasitikėjimo, kad vėl gali nutikti kažkas baisaus, kažkas vėl pasikėsins į tavo gyvenimą, laisvę, asmenybę, kad vėl teks patirti tokius siaubus. Juk kuo aš geresnė už savo tėvus? Kodėl jiems teko tokia baisi patirtis, o mane turėtų apeiti? Kita vertus, džiaugiuosi kiekviena diena, pragyventa be prievartos, kalėjimo, tremties“, - sako F. Kukliansky.
Sprendžiant pagal turimus dokumentus, savo nuosavybės šis prekybininkas neturėjo, tačiau naujoji okupacinė valdžia įtarė jį veikiant prieš liaudies interesus. Areštuotas M. Svirskis uždarytas į Panevėžio kalėjimą. Viena šeimų, kurias išdraskė sovietų represijos ir karas, buvo panevėžiečių verslininkų Brauerių. Nuotraukoje kairėje - Eduardo ir Feigos Brauerių vestuvės 1924 metais, dešinėje - Eduardas Braueris su sūnumis Igoriu ir Borisu apie 1936-uosius. Dalis Panevėžio žydų buvo ir Nepriklausomybės kovų dalyviai. Dauguma kovose dalyvavusių žydų turėjo eilinio laipsnį, bet tarp šios tautybės atstovų būta ir karininkų bei puskarininkių. Daugumai pavyko išgyventi sovietų represijas.
Pasak D. Tamošiūnaitės-Urbonienės, jos tėvas, buvęs AB „Maistas” ūkio dalies vedėjas, tuo metu dirbo kasininku banke Panevėžyje. Buvęs šaulys, atsargos karininkas ir kaimo mokyklų mokytojas kažkas įspėjo apie gresiantį pavojų ir patarė pasitraukti į Vakarus. Jau seniau buvo kalbų, kad žmones gali vežti. Tačiau pasitaręs su žmona vyriškis nusprendė, kad trauktis nėra reikalo. „Už ką gi mus gali vežti, mes nieko nepadarėme. Kodėl turėtume trauktis ar išsikraustyti iš Panevėžio“, - sakė tėtis.
Gydytoja Rebeka Gineikienė ištremta taip pat 1941 metais. Iš tremties paleista tik 1956 metais, o 1957-aisiais grįžo į Lietuvą. Tais metais bėgusių į Lietuvą būta ir daugiau. Ramybės nerado ir gimtajame krašte. Sučiupti vėl buvo ištremti - pradžioje į Krasnojarsko kraštą, vėliau atsidūrė Kirgizijoje. Tremtyje su tėvais atsidūrė ir septyniolikmetis sūnus Berelis, dešimtmetis Šolomas.
Braueriai - tėvai ir du sūnūs - 1941 metais ištremti į Barnaulo rajoną Altajaus krašte. Iš jų po ilgų tremties metų grįžo mažiau nei pusė.
Didžiausias masinis Lietuvos gyventojų trėmimas prasidėjo 1948-ųjų gegužės 22 dieną. Jo metu ištremta apie 40 000 šalies gyventojų. Tarp jų kone 11 000 buvo vaikai iki penkiolikos metų. Birželio 14-ąją sukanka 74 metai nuo pirmųjų masinių trėmimų į Sibirą pradžios.
SSRS vyriausybės nutarimais 1948-1951 metais vykdyti didžiausi trėmimai. Vien pirmuoju „Priboj“ įgyvendinimo etapu buvo ištremta beveik 30 000 taikių gyventojų.
1941 m. birželio 14 d. sovietų okupacinė valdžia, kontroliuodama ir koordinuodama vietos kolaborantų (Sniečkaus ir gaujos) veiksmus, pradėjo masinį Lietuvos gyventojų trėmimą. Tai buvo pirmasis masinis trėmimas iš Lietuvos nuo 1940 m. Nors suėmimai prasidėjo tuoj pat po okupacijos, trėmimams aktyviai ruoštasi maždaug mėnesį, kuomet Sovietų Sąjungos valdžia priėmė slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Baltijos respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos“. Nusikalstamą operaciją kurdavo SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija. Iš viso 1941 m. birželio 14-19 d. į formuojamus ešelonus buvo sutalpinta ir iš Lietuvos išvežta apie 17 tūkst. žmonių. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sudarytame Lietuvos gyventojų genocido aukų vardyne surinkti duomenys apie 16 246 operacijos metu represuotus Lietuvos piliečius. Tiksliai žinomas 12 331 tremtinio ir 3915 politinių kalinių (3758 vyrų ir 157 moterų) likimas. 1941 m. birželio 14-ąją, 3 val. ryto, prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų - lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, žydų - trėmimas.
Gyventojų surašymo, atlikto 1923 metais, duomenimis, 53,32 proc. Panevėžio gyventojų buvo lietuviai, 35,66 proc. - žydai, kiek daugiau nei penki procentai - lenkai, 3,3 proc.
Prasidėjus tremtims, Š. Ramas išvežtas į tolimuosius Sovietų Sąjungos rajonus, o jo pagrindinis gyvenamasis namas Respublikos g. D. Pilkauskas pasakoja, kad po daugelio metų - 1988 metų rudenį - šiame name įsikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio grupė, o 1989 metais pagal tuomečio Panevėžio miesto vykdomojo komiteto potvarkį patalpos Sąjūdžiui buvo išplėstos. Buvusiame Š. Ramo pastate Respublikos g.
Ištuštėjo gimtasis kampelis, nedaug beliko gyventojų, tik kartais prabėga stirnų būrelis, nustriksi kiškių šeimynėlės, lapė su vaikais, sukranksi varnos. Tik tyla laukų platybėje… Atrodo, kad čia niekada negyveno žmonės, nestovėjo trobos, sklidinos vaikų balsų. Sistema sunaikino viską. Brangiame širdžiai kampelyje teliko tėvelių ir mūsų žingsnių aidai… Išliko tik kaimo dalis, buvusi prie kelio.
