Antanas Smetona - viena svarbiausių ir kontroversiškiausių figūrų Lietuvos istorijoje, pirmasis šalies prezidentas ir vienas iškiliausių tarpukario politinių veikėjų. Jo gyvenimas ir veikla glaudžiai susiję su svarbiausiais Lietuvos valstybės kūrimo ir išsaugojimo etapais.
Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Užulėnyje, Taujėnų valsčiuje, Ukmergės apskrityje, valstiečių Jono ir Julijonos Smetonų šeimoje. Būdamas aštuntas iš devynių vaikų, jis augo didelėje šeimoje, kurioje buvo puoselėjamos lietuvybės ir tautinės savimonės tradicijos.
Savo išsilavinimą A. Smetona pradėjo Taujėnų pradinėje mokykloje, vėliau mokėsi privačiai Ukmergėje ir Liepojoje. 1893 m. baigė Palangos progimnaziją. Nors iš pradžių svarstė studijuoti Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, galiausiai pasirinko Mintaujos (dabartinė Jelgava, Latvija) gimnaziją. Čia, kartu su Jonu Jablonskiu ir Vincu Kudirka, priklausė slaptai lietuvių organizacijai. 1897 m. eksternu baigė Peterburgo 9-ąją gimnaziją ir įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Studijų metu du kartus buvo šalintas iš universiteto ir trumpai kalintas už dalyvavimą studentų neramumuose, tačiau 1902 m. jį baigė.
Jau studijų metais Peterburge A. Smetona aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje. Nuo 1900 m. rašė straipsnius į laikraščius „Varpas“ ir kitus Tilžėje leidžiamus lietuviškus leidinius, platino juos tarp Peterburgo lietuvių. Po studijų grįžęs į Vilnių, dirbo advokato padėjėju ir Vilniaus žemės banke. Nuo 1902 m. buvo Lietuvos demokratų partijos Centro komiteto narys.
Politinės ir visuomeninės veiklos kelias
A. Smetonos politinė karjera prasidėjo dar iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe, kur pirmininkavo posėdžiui, svarstant Lietuvos autonomijos klausimą. Jis aktyviai dalyvavo daugelio lietuviškų visuomeninių, kultūros ir švietimo organizacijų veikloje, tokių kaip „Aušra“, „Rytas“, „Rūta“, Lietuvių dailės draugija.
1906 m. redagavo laikraštį „Lietuvos ūkininkas“. 1907 m. buvo vienas iš Lietuvių mokslo draugijos steigėjų ir vadovų. 1907-1913 m. buvo laikraščio „Viltis“ leidėjas ir redaktorius. Nuo 1914 m. aktyviai prisidėjo prie Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veiklos, o 1915-1918 m. jai vadovavo. A. Smetona taip pat rūpinosi lietuviškų vadovėlių leidyba, prisidėjo prie matematikos terminologijos lietuvių kalboje.
1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, kur buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, o vėliau tapo jos pirmininku (1917-1919 m.). Šis laikotarpis buvo itin svarbus Lietuvos valstybės atkūrimui. 1918 m. vasario 16 d. A. Smetona pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą - vieną svarbiausių dokumentų Lietuvos istorijoje.
Pirmasis Lietuvos Prezidentas
Po nepriklausomybės atkūrimo A. Smetona tęsė aktyvią politinę veiklą. 1919 m. balandžio 4 d. jis buvo išrinktas Lietuvos Valstybės Prezidentu ir pareigas ėjo iki 1920 m. balandžio 19 d. Vėliau, 1920-1924 m., vadovavo Lietuvių tautos pažangos partijai, o nuo 1924 m. - Lietuvių tautininkų sąjungai.
1923 m. lapkričio mėnesį valdžios kelias dienas kalintas už A. Voldemaro straipsnio spausdinimą savo redaguojamame „Vaire“. Iki 1924 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos veikloje.
1926 m. gruodžio 17 d., po valstybės perversmo, A. Smetona buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Valstybės Vadu, o gruodžio 19 d. Seimo išrinktas prezidentu. Šias pareigas jis ėjo iki 1940 m. birželio 15 d. Per savo ilgą prezidentavimo laikotarpį jis du kartus - 1931 ir 1938 m. - buvo Seimo perrinktas.
Jo valdymo metu Lietuva patyrė reikšmingų pokyčių. 1928 m. balandžio 14 d. buvo paskelbta nauja Lietuvos Konstitucija, smarkiai išplėtusi vykdomosios valdžios, ypač Respublikos Prezidento, galias. 1938 m. patvirtinta nauja Konstitucija, suteikusi Prezidentui iš esmės neribotą valdžią. A. Smetona aktyviai palaikė kariuomenės stiprinimą, 1929 m. tapo Lietuvos karo mokyklos šefu.
Jo valdymo metu persekiojo politinius priešininkus. Vienas ryškiausių įvykių - 1929 m. pasikėsinimas į tuometinį Ministrą pirmininką Augustoną Voldemarą. Jam vadovaujant, 1940 m. birželio 15 d., sulaukus Sovietų Sąjungos ultimatumo, A. Smetona ragino bent simboliškai priešintis TSRS reikalavimams ir Raudonosios armijos ekspansijai į Lietuvos teritoriją, tačiau jo siūlymams nebuvo pritarta. Pats A. Smetona šį savo poelgį aiškino asmeniniais apskaičiavimais, siekdamas išvengti tremties ir persekiojimo.
Emigracija ir mirtis
1940 m. birželio mėnesį, po Sovietų Sąjungos ultimatumo ir Lietuvos okupacijos, A. Smetona pasitraukė į Vokietiją, vėliau į Šveicariją ir galiausiai į JAV. Vokietijoje naciams jis buvo nepageidaujamas asmuo, todėl po trijų mėnesių persikėlė į Šveicariją. 1940 m. rudenį pasirašė Kybartų aktus, atbuline data paskirdamas Stasį Lozoraitį Lietuvos ministru pirmininku ir įgaliodamas jį laikinai eiti prezidento pareigas, taip siekiant sukurti pagrindą emigracinei vyriausybei.
1941 m. kovą A. Smetona persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. JAV jam suteikė neribotos trukmės prieglobstį, su sąlyga, kad jis nelaikys savęs valstybės vadovu ar vyriausybės nariu. 1944 m. sausio 9 d. A. Smetona mirė Klivlende, JAV, per gaisrą, kurio aplinkybės liko neaiškios.
1975 m. jo palaikai buvo perkelti į All Souls kapines Čardone, Ohajo valstijoje, JAV.
Įvertinimas ir atminimo įamžinimas
Antanas Smetona buvo apdovanotas daugybe Lietuvos ir užsienio valstybių ordinais ir medaliais. Jo atminimas įamžintas pašto ženkluose, monetose, medaliuose, tapybos ir skulptūros darbuose. Jo vardu pavadintos gatvės įvairiuose Lietuvos miestuose. 1938 m. buvo nukaldinta 10 litų nominalo moneta su jo atvaizdu. Ukmergės valstybinei gimnazijai suteiktas jo vardas. Kaune įsteigtas Antano Smetonos vardo lituanistikos institutas. 1996 m. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros kiemelyje atidengtas jo paminklas.
Nors A. Smetonos politinė veikla ir valdymo stilius kelia daug diskusijų, jo indėlis į Lietuvos valstybės kūrimą ir nepriklausomybės išsaugojimą yra neabejotinas. Jis liko viena ryškiausių ir svarbiausių figūrų Lietuvos istorijoje.
Smetonos autoritarinis valdymas
Veikla karybos srityje
Nors A. Smetonos figūra dažnai siejama su politine ir kultūrine veikla, jo indėlis į Lietuvos karybos istoriją taip pat yra svarus. Dar jaunystėje, besimokydamas Palangos progimnazijoje, susižavėjo Adomo Mickevičiaus ir Maironio raštais, apdainuojančiais didingus Lietuvos kunigaikščius ir karvedžius. Įkvėptas karžygiškos dvasios, jis tęsė lietuvybės puoselėjimo kelią, o vėliau, tapęs šalies vadovu, suprato ginkluotųjų pajėgų būtinybę.
Jo vizitai į užsienio valstybes, kur diplomatiniais gabumais sugebėjo gauti paskolas karinei jėgai kurti ir stiprinti, lėmė realų materialinį karių aprūpinimą. Kariuomenės svarbos supratimą prezidentas išlaikė ir taikos metu. Eidamas ginkluotųjų pajėgų vado pareigas, A. Smetona vertino gebėjimą vadovauti. 1929 m. jis sutiko tapti Lietuvos karo mokyklos, ruošusios jaunuosius karininkus, šefu. Mokykla gavo Pirmojo Lietuvos Prezidento vardą, jos vėliavą papuošė A. Smetonos atvaizdas, o pats šalies vadovas, išleisdamas kiekvieną karininkų laidą, iškilmingai įteikdavo naujiesiems karinių dalinių vadams garbės kardus.
Tai tik keletas svarbesnių pirmojo prezidento nuopelnų Lietuvos karybos istorijoje, rodančių jo rūpestį stipria ir modernia šalies gynyba.
Pagrindiniai A. Smetonos politinės ir visuomeninės veiklos etapai:
- 1897-1902 m. - Studijos Peterburgo universitete, dalyvavimas slaptoje lietuvių studentų organizacijoje, suėmimas ir šalinimas iš universiteto.
- 1902-1914 m. - Darbas Vilniaus žemės banke, Lietuvos demokratų partijos narys.
- 1905 m. - Dalyvavimas Didžiojo Vilniaus Seimo darbe.
- 1917-1919 m. - Lietuvos Tarybos pirmininkas, Nepriklausomybės akto signataras.
- 1919-1920 m. - Pirmasis Lietuvos Valstybės Prezidentas.
- 1920-1940 m. - Lietuvių tautininkų sąjungos vadovas, aktyvus politikas.
- 1926-1940 m. - Lietuvos Respublikos Prezidentas.
- 1940 m. - Pasitraukimas į Vokietiją, vėliau į Šveicariją ir JAV.
- 1944 m. - Mirtis JAV.
