Vaikų auklėjimas - tai nuolatinis procesas, reikalaujantis kantrybės, meilės ir išminties. Šiuolaikiniai tėvai dažnai susiduria su iššūkiais, kaip tinkamai ugdyti savo vaikus, kad jie užaugtų laimingi, savarankiški ir atsakingi. Pateikiame 10 svarbiausių vaikų auklėjimo principų, kurie padeda vaikams jaustis saugiai ir mylimi.
1. Kokybiškas laikas kartu
Kartu praleistas laikas turi didelę įtaką vaiko savigarbos ugdymui. Svarbiau ne kiekis, o kokybė. Kai esame užsiėmę, galime apsimesti, kad klausomės, arba ignoruoti vaiko pastangas bendrauti. Turėtume sutelkti dėmesį ir įsiklausyti. Kai vaikas nesulaukia dėmesio, jo elgesys gali pasikeisti į blogąją pusę, nes jis bandys atkreipti jį netinkamai elgdamasis. Svarbu suprasti, kad jausmai nėra nei geri, nei blogi - jie tiesiog yra. Kai vaikas sako: „Mama, tu niekada nebūni su manimi“, jis išreiškia savo jausmus. Verčiau pritarkite: „Taip, toks jausmas, kad labai seniai kartu leidome laiką.“
2. Auklėjimas veiksmais, o ne žodžiais
Statistika rodo, kad per dieną vaikams duodame virš 2000 nurodymų, todėl nenuostabu, kad jie tarsi apkursta. Neburbėkite ir nešaukite, o paklauskite savęs, kokių veiksmų turėtumėte imtis. Pavyzdžiui, jei liepėte vaikui nešvarias kojines sumesti į skalbinių krepšį, o jis to nepadarė, skalbkite tik tas, kurios yra krepšyje. Veiksmai kalba garsiau nei žodžiai.
3. Leiskite vaikui pasijusti reikšmingam
Priešingu atveju jis susigalvos netinkamų būdų pademonstruoti savo galią. Klauskite patarimų, leiskite pasirinkti, pasiūlykite padėti gaminti vakarienę ar apsipirkti. 2 metų vaikas gali išplauti plastikinius indus, nuplauti daržoves ar sudėti į dėžutę išplautus įrankius. Dažnai viską atliekame patys, nes taip greičiau, tačiau tai vaikui leidžia pasijusti nesvarbiu.
4. Leiskite patirti padarinius
Paklauskite savęs, kas nutiktų, jei patylėtumėte, kai norisi įsiterpti. Leiskite vaikams patirti, kokie bus jų veiksmų padariniai. Kils mažiau pykčių, bereikalingų priekaištų ir raginimų. Pavyzdžiui, jei vaikas pamiršo pasiimti pietus, nepriminkite. Leiskite jam rasti sprendimą ir suteikite galimybę išmokti, kaip svarbu yra prisiminti.
5. Skirkite logiškas bausmes
Kartais natūralūs veiksmų padariniai išryškėtų tik tolimoje ateityje. Tokiu atveju skirkite logiškas bausmes. Kad vaikas suprastų padarinius, jie turi būti logiškai susiję su elgesiu. Jei, pavyzdžiui, vaikas pamiršta į nuomos punktą grąžinti filmuką, o jūs jam uždraudžiate savaitę išeiti iš namų, tokia bausmė tik sukels pasipriešinimą. Tačiau jei grąžinsite kasetę už jį, bet išskaičiuosite delspinigius iš jo kišenpinigių ar leisite už juos atidirbti, vaikui tokia bausmė atrodys logiška.
6. Neaštrinkite konflikto
Jei vaikui prasidėjo įniršio priepuolis, jei jis pyksta ar nepagarbiai su jumis kalba, išeikite iš kambario ir pasakykite, kad būsite kitame kambaryje, jei jis norės „pabandyti iš naujo“. Neišeikite apimtas pykčio ar pralaimėjęs.
7. Skirkite veiksmą nuo veikėjo
Niekada nesakykite vaikui, kad jis blogas. Tai neigiamai veikia jo savigarbą. Leiskite jam suprasti, kad netoleruojate jo elgesio, o ne jo paties. Kad vaikas išsiugdytų sveiką savigarbą, jis turi žinoti, kad jį mylite besąlygiškai, nesvarbu, kaip jis pasielgtų. Nebauskite vaiko atimdami meilę. Kai abejojate, paklauskite savęs: „Ar mano auklėjimas ugdo vaiko savigarbą?“
8. Būkite griežtas, bet švelnus
Tarkime, pasakėte savo penkiamečiui, kad jei jis neapsirengs iki tam tikro laiko, jūs turėsite išvažiuoti ir kad tokiu atveju jam teks apsirengti mašinoje arba darželyje. Pasibaigus laikui, daugiau neraginkite, bet tvirtai, tačiau švelniai nusiveskite ir pasodinkite į automobilį. Jei abejojate, paklauskite savęs: „Ar aš drausminu vaiką meile, ar baime?“
9. Auklėkite galvodami apie ateitį
Daugelis tėvų nori suvaldyti situaciją kuo greičiau. To rezultatas - vaikas jaučiasi per smarkiai kontroliuojamas. Tačiau jei auklėdami prisiminsime, kad nuo mūsų elgesio priklausys, koks vaikas bus suaugęs, protingiau apgalvosime savo veiksmus. Pavyzdžiui, diržu auklėjamam vaikui įstringa, kad gauti tai, ką nori, galima panaudojus agresiją. Taip jis mąstys ir suaugęs.
10. Būkite nuoseklūs, laikykitės žodžio
Jei sutarėte, kad nuėję į parduotuvę nepirksite saldainių, nenusileiskite vaiko ašaroms, maldavimams, reikalavimams. Vaikas jus labiau gerbs, jei jūs laikysitės savo žodžio.
Kaip užauginti žmogų? Pokalbis su vaikų psichologe Aušra Kuriene | AUDIOLENTYNA
Iššūkiai, susiję su vaiko amžiumi
Vaikų auklėjimo iššūkiai skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus. Tėvams svarbu žinoti vaiko raidos etapų pagrindinius iššūkius, nes tai, kas suprantama ikimokyklinio amžiaus vaiko elgesyje, nebus priimtina paaugliui.
Vaikui reikia ne tik meilės, bet ir ribų
Visi tėvai myli savo vaiką ir linki jam visko, kas yra geriausia. Tačiau kartais jie jį žaloja. Kiekvienas esame geri tėvai tiek, kiek galime tokiais būti. Neįmanoma pasverti ir įvertinti, kiek meilės vaikui turi pakakti. Auklėjant vaikus, kaip ir kitose gyvenimo srityse, reikalingas „aukso viduriukas“. Tėvai, apgaubę savo vaiką meile be taisyklių ir ribų, be pasekmių, be galimybės vaikui pasimokyti iš savo klaidų, daro jam didžiulę žalą, nes tokiu būdu vaikas neįgis reikalingų įgūdžių susidoroti su gyvenimo iššūkiais. Vaikui ne tik reikia mūsų besąlyginės meilės, bet jam būtinos ir ribos, kurios suteikia saugumo jausmą. Lygiai taip pat žalą vaikui daro ir meilės trūkumas, negebėjimas atpažinti ir patenkinti vaiko poreikių. Atsakymo ieškoti galima savo vaikystėje, ką patys patyrėme būdami vaikais.
Pliaukštelėjimas, vaiko žeminimas, bauginimas neišmoko vaiko tinkamo ir pageidaujamo elgesio. Bausmės, paremtos fiziniu ar psichologiniu smurtu, kelia vaikui pyktį, nuoskaudą, kerštą ir agresiją. O juk mūsų tikslas turėtų būti išmokyti vaiką suprasti, kaip reikia elgtis. Pastebėta, kad fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai nepasitiki savo jėgomis, jiems sunkiau susirasti draugų, kyla daugiau keblumų mokykloje.
Netgi visa tai žinant, tėvams nėra lengva atrasti ir išmokti naujų, galbūt niekada nebandytų pozityvių drausminimų būdų. Dideli pokyčiai visada prasideda nuo labai mažų pasikeitimų. Todėl pabandymas į pyktį ar nepasitenkinimą keliančią situaciją su vaiku sureaguoti neįprastai, galbūt su humoru, kūrybiškai, gali suteikti galimybę konfliktą išspręsti išgyvenant mažiau įtampos ir susierzinimo. Skirti laiko sau, kasdien turėti galimybę bent 15 minučių pailsėti nuo buities darbų - taip pat puiki prevencinė priemonė, padedanti nesileisti į provokacijas, nekelti balso ir ramiai kalbėtis su vaiku. Tėvai mokymuose atranda, kad suaugę visiškai nemoka klausytis ir girdėti savo vaiko. Pagerinę klausymosi įgūdžius, jie pastebi, kad namie pastebimai sumažėja vaiko pykčio priepuolių.
Žydų auklėjimo principai
Žydų meilė vaikams neturi ribų. Štai keletas žydų auklėjimo principų:
- Negalima įvaryti vaikams kompleksų. Žydė motina niekada nepasakys - „tu negeras“, ji pasakys: „Kaip toks geras berniukas, kaip tu, galėjo iškrėsti tokią kvailystę?“ „Mano vaikas neturi ir negali turėti trūkumų“, - tokia žydžių motinų pozicija.
- Išmintinga laisvė. Suvienijami du, regis, prieštaraujantys dalykai: vaiko laisvė ir griežti reikalavimai. Žydų šeimose vaikai lipa tėvams ant galvos, tačiau griežtas auklėjimas prasideda tada, kai vaikas peržengia leistinas ribas.
- Vaikai giriami kiekviena proga. Pagyrimai prasideda nuo pat gimimo. Žydė motina žavisi net menkiausiais vaiko pasiekimais, sėkmėmis.
- Didelė atsakomybė už savo elgesį.
- Meilė ir pagarba šeimoje - vaiko psichinės sveikatos garantas. Pirmiausia vaikus reikia pratinti, kad pirmoje vietoje visada yra motinos dėmesys tėvui ir tėvo - motinai.
- Mokosi būti tėvais. Tėvų auklėjimas prasideda dar prieš vaiko gimimą.
- Vaikai mokomi tinkamai paskirstyti laiką.
Šiuolaikiniame žydiškame auklėjime svarbu suderinti vaiko laisvę ir griežtus reikalavimus. Žydų šeimose vaikai lipa tėvams ant galvos, tačiau griežtas auklėjimas prasideda tada, kai vaikas peržengia leistinas ribas.
Signalai, kad trūksta tėvų dėmesio ir meilės
Situacijos, kai tėvai „nesusišneka“ su savo vaiku, vaikas rėkia ar griūna ant žemės, gali rodyti, kad jis patyrė daug įtampos arba ilgai buvo įtemptoje aplinkoje. Tačiau dažniausiai tai signalas, kad vaikas gavo per mažai tėvų dėmesio ir meilės. Jeigu vaikas neužsipildęs tėvų meile, jis ieškos užsipildymo kitur. Vaiko destruktyvus elgesys - tiesiog signalas, kad tėvai neatliko namų darbų. Jeigu vaikas gauna pakankamai dėmesio, tokių scenų neturėtų būti.
Viešoje erdvėje neretai įsijungia kaltės jausmas, kad esu prastas tėtis ar mama, nes nesuvaldau savo vaiko. Jeigu noriu išsaugoti savivertę, turiu labai skubėti tą vaiką „užkimšti“. Tačiau tai ne sprendimas, o tėvų desperacija, kuri sprendžiama pasitelkus galią. Jeigu vaikas savo veiksmais drumsčia aplinkinių ramybę, pirma reikia vaiką iš tos aplinkos išnešti, tuomet, kiek įmanoma, ramiau su juo pasikalbėti. O vėliau būtina permąstyti, kaip turėtume elgtis, kad tokių situacijų nekiltų.
Pirmiausiai reikia leisti su vaikais labai daug laiko. Nesistenkite jų užimti virtualia erdve. Nors internetinė edukacinė medžiaga nėra tabu, ji netampa tėvų pakaitalu. Kai vaikas kažko labai nori, ko tuo metu nevalia, tiesiog reikia greitai nukreipti dėmesį į kitas veiklas, užimti jį kuo nors kitu. Pavyzdžiui, jei nuobodu važiuoti ilgoje kelionėje automobiliu, paaiškinkite, kad reikės palaukti 20 min., tuomet pradedama kalbėti apie laiką, kiek minutė turi sekundžių, o čia dar pro langą stirną pamatome - ir laikas prabėga.
Kodėl su vaiku ir su draugais elgiamės skirtingai
Tėvai dažnai turi susikūrę paveiksliuką, koks turi būti vaikas, ir tikisi, kad jis taip ir elgsis, pamiršdami, kad jis yra atskiras individas, turintis savo poreikius. Ir kai tėvai mato, kad vaikas „ne toks“, jiems kyla pyktis ir noras kuo greičiau vaiką pakeisti. Tuomet atsiranda prielaida neadekvačiam elgesiui bei psichologiniam arba fiziniam smurtui.
Jeigu vadovautumėtės vienu bendravimo standartu, turėtumėte aprėkti ir draugą, jeigu aprėkiate vaiką. O jeigu aprėkiate vaiką, bet su draugu elgiatės maloniai, tai jau dvigubi standartai. Pagrindinis vaiko poreikis yra bendravimas su tėvais ir jų meilė, tuomet įgeidžiai mažėja ar net visai dingsta. Silpnų įgeidžių visada bus - juk jų turi ir suaugusieji, ne tik vaikai. Tačiau jeigu suaugusieji kažką draudžia vaikui, ir patys turi tų dalykų atsisakyti. Pavyzdžiui, jeigu vaikas negauna saldumynų, ir patys suaugusieji turi jų nevartoti.
Reikia suprasti, kad mes esame inertiškos būtybės, ir nauji įpročiai per vieną dieną neatsiranda. Svarbu pripažinti savo klaidas, jeigu jos įvyko, ir atsiprašyti už jas. Labai naudinga paprašyti kitų žmonių pagalbos. Pavyzdžiui, galime susitarti su šeimos nariais, kad jeigu jie išgirs, kad kalbame su vaiku pakeltu tonu, jie visi pradeda... kukuoti. Žaidybiniai elementai labai padeda - iš karto visi pradeda juoktis, ir įtampa atslūgsta.
Ypač svarbu būti atlaidiems nepageidaujamo vaikų elgesio akimirkomis. Vaikų auklėjimas - siekis ugdyti žmoguje supratimą, kas jam yra gerai ir blogai. Už gerą jis bus apdovanotas, už blogą - nubaustas įstatymų, visuomenės, gamtos dėsnių. Būsima karta slįsta mums iš rankų. Jau neužtenka žinoti, kad vaikas turi daryti kaip mama ir tėtis. Mes buvome auklėjami pagal senus, šiai dienai netinkamus šablonus. Padeda žinojimas, kad nors ir praktiškai neįmanoma pakeisti to, kas susiformavo vaikystėje, tačiau didelis noras įdiegti vaikams kitokius elgesio šablonus veda prie saviugdos, prie noro patiems pasikeisti ir atrasti naujas bendravimo programas, kurios padėtų sukurti ryšį su vaikais. O esant ryšiui - visos komunikavimo spragos bus užpildytos abipusiu supratimu, meile ir palaikymu.
Būti išmintingais tėvais reikia pasiruošti: mokytis, ugdyti save. Su šiuo klausimu ieškoti įvairių grupių, informacijos, patarimų. Pasaulyje nėra didesnės problemos negu tinkamas auklėjimas. Mama ir tėtis turi suderinti tarpusavyje, kuria kryptimi auklės vaikus. Svarbu, kad tėvai kalbėtėtųsi.
Dauguma tėvų nori, kad vaikas taptų savarankišku, tvirtai ant kojų stovinčiu. Tėvai turi parodyti vaikui ribas, bet ne kaip savo nustatytas, o kaip gyvenimo nustatytas. Pirmiausia taisyklė auklėjime - paaiškinti vaikui kodėl taip yra, iš kur viskas kyla ir kodėl manau, kad verta daryti taip, o ne kitaip. Gyvenimas verčia mus visus taip gyventi. Tai gyvenimo išmintis. Svarbu, kad vaiko santykiai su tėvais būtų kaip su mokytojais-draugais. Jis neturi bijoti savo tėvų. Žinoma, autoritetas turi būti, bet vaikas turi jausti, kad tėvai šalia jo visada.
Jeigu siekiame, kad vaikai augtų kaip stiprios asmenybės, tada nereikėtų jo lyginti su kitais vaikais. Tai neveikia. Priešingai, mes parodome, kad jis elgiasi blogai, nepakankamai gerai kaip kiti ir pan. Viskas turi būti paremta pozityvu.
Vaikų auklėjimas reikalauja savitumo kiekvienu atveju. Tai, kas tinka vienam vaikui, galbūt visai netinka kitam. Meilė puoselėja gerus santykius ir saugumo jausmą. Malonūs žvilgsniai, meilingi veiksmai, švelnūs žodžiai ir meilus, šventas elgesys su vaikais pririš juos prie mūsų sunkiai nutraukiamais saitais, o smurtas bei nemalonus elgesys juos nutolins.
Vadovaujant su meile būtina, kad tėvai nustatytų aiškias vaikų elgesio ribas. Ribos saugo vaikus ir padeda jiems ugdyti savikontrolę. Vaiko veiksmų ribų nustatymas vaikui reiškia, kad jį mylite ir gerbiate. Netinkamo elgesio taisymas gali būti pati sunkiausia užduoties dalis. Kartais vaikai susierzina, reiškia nepasitenkinimą arba priešinasi jiems nustatytoms riboms. Ribos turėtų atitikti vaiko brandos lygį. Svarbu nustatyti ribas atsižvelgiant į konkretaus dalyko svarbą, vaiko polinkius ir brandą.
Tinkamiausios tiesioginės pasekmės paprastai yra susietos su konkrečiu prasižengimu ir skirtos padėti vaikams siekti pageidaujamo rezultato. Nors drausminant svarbu būti lankstiems, prieš rimtus prasižengimus akis užmerkiantys arba ribų su pagrįstomis tiesioginėmis pasekmėmis ramiai ir nuosekliai netaikantys tėvai nepakankamai gerai moko ir veda vaikus. Gali būti žalinga, kai tėvai per daug atlaidūs ir per daug lepina savo vaikus, leisdami jiems daryti viską, ko šie užsigeidžia.
Vadovaudami su meile ir nustatydami veiksmų ribas tėvai gali skatinti vaikų nepriklausomybės jausmą. Autonomija, arba veiksmų laisvė, leidžia vaikams išreikšti savo individualumą ir padeda mokytis priimti gerus sprendimus. Tėvai palengvina šį procesą duodami vaikams jų brandą atitinkančią, apibrėžtą veiksmų laisvę.
Suteikti vaikams veiksmų laisvę taip pat reiškia leisti derėtis dėl taisyklių ir ieškoti kompromisų, kai tai yra priimtina. Tėvams svarbu būti pasiruošusiems tinkamai keisti kai kurias taisykles taip ruošiant vaikus gyvenimiškoms situacijoms. Viešpats brangino Savo santykius ir bendravimą su vaikais. Stengdamiesi savo vaikus matyti tokius, kokius juos mato Jis, prisipildysime tikrosios meilės jiems. Per maldą patirtos dvasinės įžvalgos padės mums deramai reaguoti į vaikų poreikius ir patiriamus sunkumus. Gali prireikti laiko, kol pamatysime savo pastangų rezultatus. Tai, kas sekasi šiandien, gali kitąmet arba net rytoj nebesisekti. Ir niekas iš tėvų nesusidoroja su visomis problemomis tobulai. Kai suklystame, svarbu, kad atsiprašytume ir pasistengtume labiau. Galiausiai tėvai taip pat auga ir mokosi.
tags: #vaiku #auklejimas #reiche
