Būsimo poeto pasaulėjautą formavo Kėdainių krašte, Šetieniuose, tėvų dvarelyje, puikios gamtos prieglobstyje praleista vaikystė.
Nevėžio upės slėnio vaizdai kūrėjo atmintyje išliko visą gyvenimą, o šį savyje nešiotą grožį jis vėliau aprašė Paryžiuje išleistame romane „Isos slėnis“. Tik Nevėžį autorius pavadino Isa.
Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs emigracijoje, Č.Milošas į Šetenius grįžo beveik po pusšimčio metų. Čia jis neberado nei dvaro pastatų, nei aplinkinių kaimų. Užtat Nevėžio slėnis, jo kvapnios pievos buvo tokios pat.
Pabraidęs po Nevėžio slėnio pievas, poetas panoro dvarvietę susigrąžinti.
1997 metais, padedant Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui Algirdui Avižieniui, Č.Milošas gavo nuosavybės dokumentus.
Šetenius jis padovanojo Česlovo Milošo gimtinės fondui.
Buvo atstatytas vienas svirnas, iki šiol veikiantis kaip konferencijų centras.
Vienas fondo, kuriam vadovavo prof. A.Avižienis, tikslų buvo ne tik gaivinti ir saugoti Nobelio premijos laureato gimtinę, bet ir rinkti lėšas Nevėžio slėnio apsaugai.
Šiandien iš Šetenių skambina žmonės: slėnio grožio kaip nebūta. Jis suartas, užsėtas kvietrugiais, o dalyje veši usnys. Bet dėl to atrodo, mažai kam skauda galvą.
Fondas merdi.
Kodėl Č.Milošo gimtinės fondas tyli, kai vienas iš tikslų buvo saugoti gamtos unikalumą?
Fondo reikalus tvarkyti pavesta daugiausia laiko Amerikoje praleidžiančio prof. A.Avižienio patikėtiniui Valdui Kubiliui.
Paklaustas apie fondą, administratorius giliai atsidūsta: jis nei išregistruotas, nei uždarytas, bet aktyvios veiklos nebevykdo.
„Tol, kol pats profesorius (A.Avižienis - aut. past.) asmeninėmis lėšomis finansavo fondą, skyrė lėšas administravimui, ūkinei veiklai, fondas veikė. Bet kai savo iždą pertvarkė kitaip, nesulaukė paramos iš Č.Milošo žmonos, kuri buvo pasižadėjusi surasti rėmėjų finansuoti fondui, nuspręsta paties veiklą pristabdyti. Be to, ir ji pasimirė“, - dėstė V.Kubilius, patikslindamas, kad pati dvarvietė, Č.Milošo gimtinė, panaudos sutartimi yra perduota administruoti ir finansuoti Kauno Vytauto Didžiojo universitetui.
V.Kubilius prisipažino nežinojęs, kad garsusis slėnis sudarkytas.
Dar, sako, praėjusį rugsėjį ten lankęsis, jokių arimų nebuvę.
„Tos didžiulės pievos tebebuvo. Tai buvo kaip rekreacinė neliečiama zona, kiek derinome Nevėžio kilpų draustinį, žemė ten buvo neliečiama, agrariškai nepažeidžiama teritorija“, - nuoširdžiai piktinosi fondo administratorius, šią liūdną žinią žadėdamas pranešti prof. A.Avižieniui.
Šeteniuose lankęsi Kėdainių aplinkosaugininkai įsitikino, kad užliejamos 10 hektarų pievos nebėra.
Vienas vizitatorių, vyresnysis specialistas Justinas Vinciūnas „Respublikai“ patvirtino, kad Nevėžio kilpoje buvo valstybės žemė ir niekas neturėjo prie jos kišti pirštų.
Esą žmonės kalbėję, kad ten augo į Raudonąją knygą įrašytų augalų, bet jis to negalįs nei patvirtinti, nei paneigti.
O kas suarė tą valstybinę žemę - pasirodo, pats sunkiausias klausimas.
Niekas neprisipažįsta.
„Žmonės sako, kad buvo didelis žalias traktorius. Bet didelių žalių traktorių turi daug kas“, - tokia išvada savo tyrimą baigė J.Vinciūnas.
Pažeidėjo aplinkosaugininkai žada laukti.
Kas tą žemę nupirks, tas ir bus artojas.
J.Vinciūnas tvirtino tikrinęs Registrų centre, tas sklypas jokiomis teisinėmis priemonėmis niekam nebuvo perleistas.
Specialistas pagrasino su barbaru kalbėtis „teisės aktų nustatyta tvarka“.
Gali būti, kad aplinkosaugininkus aplenks žemėtvarkininkai, kuriuos iš „Respublikos“ išgirsta žinia apie suartą slėnį, atrodo, taip pat sudomino.
Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių skyriaus vedėjos pavaduotoja Aura Šalugienė prognozuoja, kad galbūt kaltininkas paaiškės rugpjūčio 12 dieną atliekant slėnio planinę patikrą.
„Nuvyksime į vietą, surašysime aktą. Jeigu bus pažeidimų, žemės naudotojams pagal administracinę atsakomybę bus skirtos nuobaudos“, - užtikrino A.Šalugienė.
Tik kažin ar tos nuobaudos ką nors paguostų.
Turistai neberas grožio.
Šeteniuose konferencijų centrą prižiūrinti Roma Kažukauskienė neslepia apmaudo: skaudu.
Skaudu, kad tiek metų saugotas slėnis paverstas dirbama žeme.
Ji prisimena, kad kaskart slėniu eidavo gėrėtis Č.Milošą menančiomis vietomis keliaujantys ir mūsų tautiečiai, ir užsienio turistai.
Dabar esą jiems nebėra kuo grožėtis.
Prieš keliolika metų, kai Šetenių dvarvietėje ketino statytis namą buvęs vieno tarybinio ūkio vadovas, kilo didelis šaršalas.
Skandalą aprašiusi žurnalistė taikliai klausė: ar neatsitiks taip, kad Č.Milošas, atvykęs į Šetenius, ras čia burokų lysves?
Nedaug teapsirikta.
Tik dabar vietoj burokų - kvietrugiai ir usnys.
Bet iš esmės koks skirtumas?
Amžinybėn 2004-aisiais išėjęs poetas jau neatvažiuos.
Niekam nebereikės raudonuoti.
Tad niekam pernelyg nerūpi, kas ir kodėl Isos slėnį suarė.
Czesławas Miłoszas save laikė lietuvių poetu, rašančiu lenkiškai, o jo gimtinė Šeteniai visada išliko jo tapatybės dalimi.
Gimęs mažoje šalyje, jis troško šlovės, labai norėjo pritapti prie didmiesčio - Varšuvos intelektualų, rinkosi labai prieštaringą, kartais net nepatrauklų kelią. Šis siekis vyko kūrybos kaina.
Kūryba peno semiasi ne tik iš skaidrių, bet ir iš nepatrauklių, drumzlinų mūsų prigimties gelmių.
O žmogaus sąžinė bet kokiu atveju kristalizuoja mintis.
Visi poelgiai tarsi reikalauja kiekvieno mūsų ataskaitos.
Todėl išnyra ir kalbos galios, ir kūrėjo, jo poelgių temos.
Man tai primena režisieriaus Jono Vaitkaus pastarąjį spektaklį „Didysis kelias“ (2020).
Šiame kūrinyje Augustas Strindbergas rašo apie kūrėją, prieš mirtį tarsi pereinantį per visus savo gyvenimo etapus nuo pat vaikystės, tarsi suvedantį sąskaitas Dievo akivaizdoje.
Antraip žmogišku lygmeniu mes negalime gauti atleidimo.
Savo kūryboje apie tai kalba ir Miłoszas.
Kokia Miłoszo šlovės kaina nuo Šetenių, nuo vaikystė laikų?
Jis rašo apie dvilypumą, norą išgarsėti ir kiek jam tai kainuoja, apie santykius su moterimis.
Šie santykiai buvo labai prieštaringi.
Jo gaivališkumas, seksualumas, noras pažinti žmogų, jo prigimtį buvo tiesiog nepasotinami.
Miłoszas daug kalba apie tai, kaip jis stos prieš Aukščiausiąjį kūrėją, ką pasakys...
Apsigynimui jis nieko neturi, tik savo kūrybą, ir viliasi, kad kūryba svers daugiau, negu jo blogis.
O tai mane jaudina, nepaisant Miłoszo prieštaringo gyvenimo, komplikuotų santykių su moterimis, mamos ir močiutės begalinio ilgesio, tos skaidrios vaikystės meilės.
Asmeniškai aš po apsilankymo Šeteniuose, Kunotų dvare, visai kitaip ėmiau suprasti Miłoszo poeziją.
„Buvo tai paupio pieva, vešli, iki šienapjūčių, / Dieną birželio saulės, netemdomą niekieno. / Visą gyvenimą aš jos ieškojau, radau atpažinęs: / Augo čia žolės ir gėlės, kadaise pažįstamos vaikui.“
Vaikystės potyriai išliko visam gyvenimui.
Ten neįtikėtinai gražios pievos, šlaitai, medžių alėjos.
Kas domisi Miłoszu, privalu Šetenius aplankyti.
Labai smagu, kad ir juose, ir Kėdainiuose yra puiki kultūrinė bendruomenė, kuri nuolat renkasi, vakaroja, dainuoja.
Tą vietą žmonės kultūriškai aktualizuoja.
Šįmet ten buvome pakviesti su Petru Vyšniausku.
Buvo svarbu sunkiasvorę poeziją paįvairinti muzika.
Vyšniauskas sakė: „Čia yra vietovės dvasia“.
Gera gimti mažame krašte, kuriame gamta atitinka žmogaus mastelį ir kur amžiams bėgant sugyveno skirtingos kalbos ir skirtingos kultūros.
Per šį poetą noriu prabilti apie kalbą, istoriją, kūrėjo santykį su Aukščiausiuoju kūrėju.
Man labai patinka poezija.
Man atrodo, kad poezija pamaitina žmogaus dvasią ir sielą, tą neregimosios tikrovės nuojautą.
Man patinka ir lietuvių, ir lenkų poezija.
Manau, kad mūsų istorinė sankloda ir mąstymas labai panašūs.
Miłoszas - dviejų tautų poetas.
Klasikinius tekstus ypač sunku skaityti vienam, nes ima kartotis intonacijos, atsiranda tam tikra monotonija.
Miłoszo poezija yra protu sukonstruota.
Ji - ne jausminė, dėl to, kaip aktorius gerai beskaitytų ar jaustų tekstus, dažnai papuolama į tam tikrą monotoniją.
Todėl čia labai svarbus vyriškas balsas.
Aš būsiu kaip kalba, literatūrinis žodis, o Vytautas Rumšas kalbės poeto vardu.
Jo lūpose skambės brandūs poeto tekstai, kuriuose susimąstoma apie tai, ką jis palieka po savęs.
Apie teisingumo kategoriją labai sunku kalbėti.
Kiekvienas atlikėjas juk yra ir kūrėjas, kiekvienas iš mūsų įdeda savo širdies.
Pirmiausia jis pasirenka išklausyti labai gerą literatūrą.
Tai yra kūriniai, kurie darė įtaką pasaulinei kultūrai.
Poetiniai tekstai yra didelė pagarba kalbai, jie praturtina mūsų žodyną.
Aš giliai įsitikinusi, kad skaitymai priverčia bent valandėlei stabtelėti prie amžinųjų vertybių ir tiesų: kas yra žmogus, koks yra mūsų likimas, kas mūsų laukia po mirties, ką aš paliksiu išeidama (-as) iš šio pasaulio?
Ar aš esu „tik mėsa“ (Miłoszas), ar kažkas daugiau?
