1979-aisiais, Mažojoje universiteto auloje, orkestro (anuomet kvarteto) įkūrėjas Paulius Bernardas Koncė surengė pirmąjį VU ansamblio koncertą. Tąkart, debiutinio pasirodymo klausę šviesios atminties rektorius akademikas Jonas Kubilius ir prof. Minimas kolektyvas, tai vienintelis neprofesionalų kamerinis orkestras Lietuvoje, kuriame šiuo metu muzikuoja net 28 gabūs, įvairių specialybių Vilniaus universiteto studentai.
Vilniaus universiteto kamerinio orkestro istorija ir jubiliejai
2024 metai - ypatingi, jaunatviška dvasia pulsuojančiam, neišsemiama energija trykštančiam VU kameriniam orkestrui (meno vadovas ir dirigentas Modestas Jankūnas) ir jo Alma Mater Vilniaus universitetui, podraug švenčiantiems 45 ir 445 metų jubiliejus!
Nepaprastos disciplinos, pasišventimo ir meilės reikalaujantis procesas - įtemptus medicinos, fizikos, chemijos, teisės ir kitus mokslus derinti su orkestro repeticijomis bei koncertais! Te VU kamerinis orkestras išlieka amžinai jaunas, entuziastingas, gerbiantis savo istoriją, vertinantis ir išlaikantis tradicijas, sykiu nepabūgstantis eksperimentuoti.
Galima būtų vardinti daug garsių pavardžių, tačiau ypatingai svarbus asmuo yra Paulius Bernardas Koncė. Jo, kaip orkestro įkūrėjo, indėlis yra neišmatuojamas. Nors oficialus P. B. Koncės, kaip orkestro meno vadovo, pasitraukimas įvyko anksčiau, jo poveikis išlieka.
Orkestro įkūrėjas, kaip orkestro meno vadovas, VU kameriniam orkestrui paskutinįsyk dirigavo Liublianos (Slovėnija) katedroje: „nuskambėjus paskutiniams akordams, nusilenkiau orkestrui tardamas ačiū. Labai jautri akimirka, tačiau privalėjau tą padaryti, buvo atėjęs laikas“ - pasakojo dirigentas.
Sausio 28 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įvyko koncertas „Skiriama Mozartui“ (genijaus gimtadienis sausio 27 d.), kuriame Lietuvos kameriniam orkestrui (vadovas Sergejus Krylovas) dirigavo jaunas, ryškus maestro Modestas Barkauskas, o Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 22 Es-dur (KV482) skambino bei orkestrui vadovavo italų ir persų kilmės pianistas Alessandro Deljavanas, suteikęs klausytojams daug malonių įspūdžių.
Šv. Jonų bažnyčios skliautus užpildė pavasariu dvelkiantys muzikos garsai, klausytojus nukėlę į pasivaikščiojimo gamtoje idilę. Bene pagrindine koncerto ašimi tapo Ralpho Vaughano Williamso Simfoninė poema „Kylantis vieversys“ smuikui ir orkestrui, persmelktą praėjusio amžiaus 2-ojo dešimtmečio (nepaisant vykusio Pirmojo pasaulinio karo suirutės) Anglijos kraštovaizdžio grožiu ir liaudies tradicijų ataidais. VU kamerinio orkestro atlikimas ir M. Jankūno dirigavimas spinduliavo ramybe, puikiai perteikė nostalgišką kompozicijos emociją. Opusas inspiruotas to paties pavadinimo George Meredith poemoje aprašytais gamtos ir paukščių vaizdais.
Renginys prasidėjo bažnyčios centre - jaukia šviesa apgaubti, aplink klavesiną (grojo Asta Dirmaitė) sustoję muzikantai: fleitininkė Liucija Kudžimaitė, smuikininkės Gabrielė Lokominaitė ir Rasa Vedrickienė, altininkas Justinas Važnevičius bei violončelininkas Audrius Ažubalis griežė Antonio Vivaldi Koncertą fleitai, styginiams ir basso continuo „Dagilis“ Nr. 3, D-dur. Tai ne tik pastoraline dvasia dvelkiantis, bet ir kupinas gaivališkų, virtuozinių fleitos melodijų, perteikančių vikrų dagilio charakterį kūrinys. Tad fleitos partijos atlikimas L.
Iššūkio neišvengė ir publika - netrukus ji klausėsi apytiksliai 25 minučių trukmės, begalinės melodijos ir harmonijos meistro Richardo Wagnerio Idilės „Zygfrydas“. Žinia, Idilė sukurta kaip dovana Wagnerio žmonai Cosimai Wagner, jų sūnaus Zygfrydo gimimo proga.
Džiugu, jog suskambus puikiai pažįstamai, Lietuvos muzikos patriarcho Juozo Naujalio „Svajonei“, klausytojų veidai nušvito! Kūrinį dirigavo garbės dirigentas Paulius Bernardas Koncė.
Paskutinysis koncerto „Grįžtančios kartos“, P. B. Koncės plastiškiems rankų mostams paklusęs kūrinys - Vinco Kudirkos „Varpelis“. Valso ritmu, visa VU universiteto bendruomenė, darsyk buvo pakviesta švęsti orkestro ir jo Alma Mater jubiliejus!
V. Kudirka savo veikla panašus į VU kamerinio orkestro ir alumno narius - muzikavęs ir muziką komponavęs gydytojas, rašytojas. Lygiai taip pat pasididžiavimą kelia VU kamerinio orkestro ir jo vadovo, dirigento M. Jankūno veikla.
Anksčiau, 2014 metais susibūręs Baroko operos teatras (meno vadovas Viktoras Gerasimovas) turėjo ambicijų statyti baroko operas, tačiau neturėjo nei patalpų, nei baroko instrumentų kopijų. Tik vienas kitas orkestro muzikantas ar dainininkas turėjo bent kiek patirties senosios muzikos scenoje. Sausio 26-ąją Rusų dramos teatre publikai trupė pristatė ketvirtąją premjerą - Georgo Friedricho Händelio operą-oratoriją „Semelė“. Tai - iki šiol sėkmingiausias Baroko operos teatro projektas.
Graikų kalboje žodis metis siejamas su dievo Dzeuso pirmąja žmona, kurios vardas - Metidė - simbolizuoja išmintį ir talentus. Šių savybių nestokoja jaunas lietuvių styginių kvartetas „Mettis“, taikliai pasirinkęs pavadinimą, kurį išties pateisina kolektyvo griežimas. Susibūręs 2011 m., kvartetas laimėjo ne vieną apdovanojimą, iš kurių svarbiausias ir naujausias - antroji vieta prestižiniame tarptautiniame styginių kvartetų konkurse Bordo, Prancūzijoje. Kvarteto tobulėjimui reikalingų praktinių ir teorinių žinių bei inspiracijų suteikia narystė Europos kamerinės muzikos akademijoje (European Chamber Music Academy - ECMA), į kurią „Mettis“ buvo priimtas 2014-aisiais. Nuoseklus talentingų muzikantų darbas ir kokybiški rezultatai atsispindi ir kamerinės muzikos atlikimo horizontuose Lietuvoje: ko gero, nebūtų per drąsu sakyti, jog kolektyvas jau spėjo įgyti klausytojų ir kolegų pasitikėjimą; pavyzdžiui, 2016 m. „Gaidos“ festivalyje „Mettis“ buvo vienas iš keturių styginių kvartetų, pakviestų griežti koncerte „Quartetissimo“ - kartu su ilgametę patirtį turinčiais Čiurlionio, „Chordos“ ir „ArtVio“ kvartetais, o 2015 m. Vilniaus festivalyje griežė su autoritetingu Kremonos kvartetu iš Italijos.
M.K. Čiurlionio mokykloje su ponia Eliniene kadaise buvome kolegos. Dažnai pasikalbėdavome, ir visos ekspresyvios intonacijos atgyja prisimenant jos žodžius, pasakytus Maskvoje mirus Aleksandrui Goldenveizeriui: „Tu supranti, Gedgaudas? Нет - ты понимаеш? Das war eine bedeutende Persönlichkeit! Tai asmenybė... Это личность!“ Dar būdamas mokinukas girdėjau sausoką rečitalį (tada jis buvo apytikriai 75-erių) Kaune, J. Gruodžio mokyklos salėje. Po koncerto su tuometine mano fortepijono mokytoja Elena Okulič-Kazariniene nuėjome į artistų kambarį padėkoti, susitikti. Garbusis muzikas profesoriavo Maskvos konservatorijoje, o prieš tai ir Filharmonijos mokykloje, kurią dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą baigė kaunietė Jelena Sokolskaja, vėliau ištekėjusi už Eugenijaus Okulič-Kazarino. Prabėgęs laikas mano mintyse gretina ir Heinricho Neuhauso rečitalį - ten pat, tik gal jau kitais metais. Vėsioje salėje jis skambino mūvėdamas žalsvą dešinės rankos pirštinę, neuždengiančią pirštų galiukų. Po koncerto ir su juo susitikome, tada pasisakė turįs jau visai gerai skambinantį sūnų Stanislavą, pažadėjo jį pas mus „atsiųsti“, kad patys tuo įsitikintume.
„Kasdienybė“. E. Jei kas nors paklaustų apie Biblijos laikų muziką, kokį žmogų prisimintumėte pirmiausia? Tikriausiai karalių Dovydą - garsų karį, muzikantą ir poetą, gyvenusį daugiau nei prieš 3000 metų. Daugumai prieštaringo karaliaus gyvenimo istorija tapo neišsemiamu kūrybinio įkvėpimo šaltiniu, padėjusiu atrasti nenutraukiamą ryšį tarp Dievo malonės ir jį garbinančios muzikos. Šveicarų kilmės prancūzų kompozitorius Arthuras Honeggeras (1892-1955) Dovydo istoriją įamžino gavęs užsakymą parašyti muziką Mézières kaimo teatro trupės statomam spektakliui pagal René Moraxo pjesę „Karalius Dovydas“. Nors pirminis kūrinio pavidalas buvo gana kuklus, jį turėjo atlikti vos šešiolikos muzikantų ansamblis, įkvėptas didelio pasisekimo
Bilietai į sausio 14 d. koncertą Nacionalinėje filharmonijoje, kuriame solo grojo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) artistai, buvo parduoti prieš gerą savaitę. Tą vakarą publika rinkosi iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių, o vieną repeticiją smalsiai stebėjo Vilniaus Žvėryno „Vaikystės sodo“ auklėtiniai, lydimi Lietuvos edukologijos universiteto studentų.
Tikriausiai jau girdėjote žinią - šiais metais mūsų sparnuotųjų gretas papildė Lietuvoje pirmą kartą apsilankiusi ir čia apsigyvenusi mandarininė antis, tad pavasarį sugrįžtantys paukščiai ne visada vienodi. Netikėtumus, naujas spalvas kasmet atneša ir dar kitos rūšies „paukščiai“ - Vilniaus universiteto (VU) kamerinio orkestro narius kasmet aplankantys alumnai.
Operos pasaulis - lyg niekad nevėstanti lava, vis išmetanti ugninių purslų. Antai neseniai paskelbtos citatos iš naujos, dar rengiamos išleisti knygos apie Vaclovą Daunorą sukėlė tikrą vietinės reikšmės „bufonų karą“. Regis, nemažai metų praėjo nuo to laiko, kai knygos herojus ir jos veikėjai stovėjo Vilniaus operos scenoje, o konfliktas - tiesa, netiesioginis - įsismarkavo visu šiuolaikinės internetinių komentarų kultūros nuožmumu. Anie Vaclovo Daunoro, Virgilijaus Noreikos, Gražinos Apanavičiūtės, Nijolės Ambrazaitytės, Irenos Milkevičiūtės (galima būtų vardinti daug garsių pavardžių) laikai operos gerbėjų atminty ir širdyse iš tiesų paliko neištrinamą pėdsaką.
Gražiai atšventėme tradicinius Naujuosius metus sausio 1-ąją, kas norėjo, šventė ir stačiatikių Senuosius Naujuosius metus, na o dabar turėjome galimybę pasveikinti vieni kitus pagal Rytų kalendorių. Tam buvo skirtas koncertas „Didieji kinų Naujieji metai. Fučuno kalnų capriccio ir Vartai į Šilko kelio simfoniją“, rengiamas su „Eesti Kontsert“ ir „Wu Promotion“. Garsių Kinijos orkestrų ir solistų atvykimas į Vilnių yra ilgo bei turiningo Lietuvos nacionalinės filharmonijos ir Kinijos kultūros institucijų bendradarbiavimo rezultatas. Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė ne kartą yra minėjusi, kad dar nuo 2006 m. plėtojamas darbas su Kinijos koncertinėmis organizacijomis gausių vaisių ėmė duoti nuo 2014-ųjų. Koncertų „Didiesiems kinų Naujiesiems metams“ tradicija prasidėjo 1998 m. prestižinėje Vienos „Musikverein“ salėje ir jau 20 metų tęsiasi visame pasaulyje. 2017 m. įvairiuose žemynuose vyks apie 30 koncertų, simbolizuojančių Šilko kelią ir sėkmingai plėtojamus kultūrinius mainus.
Vasario 4-osios simfoninės muzikos vakaras Nacionalinėje filharmonijoje turėjo ne vieną intenciją. Viena jų - muzikams profesionalams ir melomanams pristatyti įdomią asmenybę, Ignacijų Feliksą Dobrzyńskį. Šis lenkų pianistas ir kompozitorius atstovauja romantikų epochai. Mokėsi Varšuvos konservatorijoje drauge su Fryderyku Chopinu, juos vienija panaši stilistika. Skiriamuoju bruožu įvardyčiau poetikos lygmenį: Chopinas - atlapaširdis poetas, septyniolikmetis Dobrzyńskis - racionalesnis. Tikriausiai jis buvo techniškas pianistas, vėliau ir dirigentas. Daug koncertavo Austrijoje, Vokietijoje, užsiėmė pedagogo veikla, net kūrė metodiką („Grojimo fortepijonu vadovas“), komponavo, paliko ir patriotiniais Adomo Mickevičiaus tekstais sukurtų dainų. 1824 m. Dobrzyńskis sukūrė trijų dalių Koncertą fortepijonui ir orkestrui As-dur, op. 2. Jį klausytojai ir išgirdo Vilniuje. Tai pianistinio meistriškumo, mokėjimo valdyti garsą gražiuose lyriniuose epizoduose reikalaujantis kūrinys. Vos kelias repeticijas su orkestru turėjusiai pianistei Aleksandrai Žvirblytei tai buvo didelis iššūkis.
Pirmoje dalyje, be kokybiškai skambančios muzikos, klausytojus maloniai nustebino kelios neįprastos keistenybės atliekant Boccherini Simfoniją A-dur, op. 35, Nr. 3 (G. 511) bei Mozarto Koncertą fortepijonui. Besiklausant sklandžios, žėrinčios rokoko stiliaus Boccherini muzikos tėkmės, dėmesį atkreipė „šešėlių teatras“ balkono kairėje pusėje bei lubose virš scenos. Klausytojai ėmė stebėti atsiradusį smuikininko „vaiduoklį“. Staiga scenos apšvietimas užgeso ir iš balkono virtuoziškai ir plastiškai liejosi smuiko garsai, kuriems pritarė trys ansamblio partneriai. Buvo gražu ir vizualiai, ir akustiškai, visur pasklido grakšti muzika. Po kelių akimirkų vėl sužibo scena ir orkestras tęsė savo misiją, pakiliai ir artistiškai vadovaujamas M. Barkausko. Vėliau ši miela metamorfozė vėl neilgam pasikartojo.
