Krikštas - tai vienas svarbiausių sakramentų krikščioniškame gyvenime, simbolizuojantis naują pradžią ir įsiliejimą į Dievo bendruomenę. Tai ne tik tradicija, bet ir gilus dvasinis ritualas, turintis gilias šaknis ir simbolinę reikšmę.
Krikšto prasmė ir kilmė
Žodis „krikštas“ kilęs iš graikiško žodžio „bapto“, reiškiančio panardinimą. Šis terminas Biblijoje pirmą kartą minimas siejant su Jonu Krikštytoju, kuris Jordano upėje panardindavo žmones, simboliškai nuplaudamas jų nuodėmes ir ruošdamas juos Mesijo atėjimui. Jėzus Kristus, nors ir neturėjęs nuodėmės, taip pat priėmė krikštą, taip parodydamas solidarumą su žmonija ir pradėdamas savo misiją.
Krikštas yra ne magija, o dovana iš Dievo, atstatanti tai, kas buvo sugriauta pirmųjų žmonių Adomo ir Ievos neklusnumu. Ši gimtoji nuodėmė, polinkis į blogį, yra paveldima kartu su žmogiškumu. Per krikštą ši praraja tarp žmogaus ir Dievo yra panaikinama, o žmogus apvalomas nuo nuodėmių, gaudamas naują pradžią.
Krikštijame, nes tęsiame nuo senų laikų galiojusią tradiciją aprūpinti šeimos narius dieviškomis dovanomis. Tikime, kad Viešpaties gyvybė, galia ir tikėjimas padeda bręstančiai asmenybei augti ir skleistis. Šeima įsipareigoja padėti krikščioniui augti, parodyti Dievo meilę per mylinčias rankas ir širdis, drauge melstis ir parodyti krikščioniškų vertybių lobius.
Krikštas yra laikomas viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindu, gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžia, atsisakymu nuo nuodėmės ir blogio, vartais į Dievo karalystę. Krikštijant kūdikius yra nuplaunamos įgimtos nuodėmės, perduotos protėvių, pradedant Adomu. Suaugusiųjų krikštas taip pat panaikina asmenines nuodėmes.
Krikšto apeigos ir simboliai
Krikšto apeigos prasideda kryžiaus ženklu. Kunigas paklausia apie vardą, kurį šeima išrinko krikštijamajam, ir palaimina jį, padarydamas kryžiaus ženklą ant kaktos. Tėvai ir krikštatėviai taip pat palaimina vaiką.
Vėliau visi klausosi Dievo Žodžio, kunigas trumpai pakomentuoja Šv. Rašto skaitinius. Po to visi drauge meldžiasi už krikštijamąjį, atsiliepia į visuotinės maldos kreipinius.
Kunigas kviečia atsižadėti nuodėmių ir visokio blogio, į ką atsiliepiama „Atsižadu!“. Tada kunigas pakviečia išpažinti krikščioniškąjį tikėjimą.
Pačios krikšto apeigos - vandens užpylimas ar panardinimas - primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliam su Kristumi atnaujintam gyvenimui. Pašventintas vanduo tris kartus, Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, pilamas ant krikštijamojo galvos, jungdamas jį su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu.
Krikšto apeigų metu naudojami šie simboliai:
- Kryžiaus ženklas - krikščioniško identiteto simbolis.
- Pašventintas vanduo - nuplauna gimtąją nuodėmę ir suteikia naują pradžią Dievo vaiko gyvenimui.
- Katechumenų aliejus - juo patepama krikštijamojo krūtinė. Šis aliejus skirtas tik krikštą priimantiems žmonėms, primena, kad Kristus bus krikščionio apsauga ir stiprybė, padės atsilaikyti velnio gundymams ir užgydys nuodėmių žaizdas sieloje.
- Krizmos aliejus - juo patepama pakrikštyto vaiko kakta. Tai išrinkimo ženklas, primenantis, kad kiekvienas krikščionis šiame pasaulyje yra kunigas, karalius ir pranašas, meldžiantis už save ir kitus, besirūpinantis jam pavestaisiais ir liudijantis Dievą.
- Baltas drabužis - tai pakrikštytojo dvasinę būseną atspindintis ženklas. Po Krikšto žmogus yra tyras, šventas, be dėmės. Tai simbolizuoja naujo, šviesaus gyvenimo pradžią ir Dievo globą.
- Krikšto žvakė - simbolizuoja Kristaus pergalę prieš mirtį ir dovanoja naujo gyvenimo šviesą. Ji uždegama nuo Velykinės žvakės ir apšviečia tamsą, kaip Kristaus dovanotas tikėjimas apšviečia mūsų gyvenimą. Žvakė saugoma visą gyvenimą kaip priminimas, jog pakrikštytasis kviečiamas puoselėti tikėjimą ir vengti nuodėmių tamsos.
Kas gali krikštyti ir kas gali būti krikštatėviais?
Bažnyčioje arba koplyčioje, tam skirtoje vietoje, krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas. Kai kūdikiui gresia mirties pavojus, krikštyti gali kiekvienas žmogus, net ir pats būdamas nekrikštytas, jei tik nori atlikti tai, ką atlieka Bažnyčia. Tokiu atveju, pilant ant vaikelio galvos švarų vandenį, būtina ištarti trejybinę formulę: „Jonai (Marija), aš tave krikštiju: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios”. Jei po tokio krikšto kūdikis pasveiksta, reikia kreiptis į kunigą, kuris užpildytų reikiamus dokumentus, pateptų Krizmos aliejumi ir palaimintų šeimą.
Krikšto tėvais turėtų būti ne jaunesni nei 16 metų, priėmę Krikšto, Pirmosios Komunijos bei Sutvirtinimo Sakramentus, tikintys katalikai. Jie turi gyventi pagal tikėjimą. Jei vyras ir moteris gyvena kaip pora, tačiau nėra susituokę prieš Bažnyčią, jie negali būti krikšto tėvais. Nebėra apribojimų krikšto mamai būti besilaukiančiai moteriai.
Būtina, kad bent vienas iš dviejų krikšto tėvų būtų katalikas. Jei vienas iš būsimų krikšto tėvų yra kitos religijos, jis gali dalyvauti ceremonijoje, tačiau bus „krikšto liudytoju“, o ne krikštatėviu. Krikšto tėvais negali būti tik tėvas, motina ir sutuoktinis. Gali būti tik vienas krikšto tėvas arba tik viena krikšto mama.
Sutuoktiniai gali būti krikšto tėvais - tai tik prietarai, kad jie negali būti kartu. Jei krikštijamo vaikelio tėvai neturi bažnytinės santuokos, tai nėra kliūtis krikštui.
Pasiruošimas krikštynoms
Pagal bažnyčios patarimus, vaikelio krikšto nereikėtų atidėlioti. Kūdikiai paprastai turėtų būti krikštijami maži, kai tik yra galimybė. Turi bent vienas iš tėvų ar globėjų norėti, kad vaikas būtų pakrikštytas - to Bažnyčiai užtenka.
Jei vaikeliui, kurį norima pakrikštyti, yra septyneri metai ir daugiau, tokiu atveju Krikštui bus reikalingas vyskupo leidimas. Tokie vaikai turi būti pasirengę Krikštui: mokėti pagrindines maldas, žinoti pagrindines tikėjimo tiesas bei suvokti krikščioniško gyvenimo principus. Pasiruošimas vyksta visus mokslo metus.
Dėl krikšto reikia susitarti iš anksto, kreipiantis į parapijos kleboną, paprastai ne vėliau kaip prieš mėnesį. Pageidautina, kad tiek tėvai, tiek krikšto tėvai pasikartotų katekizmo tiesas. Kai kurios parapijos netgi organizuoja kursus tėvams ir krikštatėviams.
Krikšto rūbelis (skraistė) nebūtinai turi būti naujas, tačiau krikšto žvakė kiekvienam krikštyjamam vaikeliui būtina nauja. Ji simbolizuoja Kristaus dovanotą naujo gyvenimo šviesą.
Prieš krikštynų ceremoniją tėvai ir krikštatėviai turi užeiti į bažnyčios raštinę, kur bus užpildomi Krikšto dokumentai. Krikšto liudijimas gali būti išrašomas prieš ceremoniją, o įteikiamas jau po jos.
Kalendorinės Šventės: Kalėdos, Užgavėnės, Velykos, Kupolės, Rasos... (Lithuanian Folk Traditions)
Krikštynos - šventė ir tradicija
Krikštynos - tai šventė, kuri būna tik kartą gyvenime. Tikintiems tai yra krikščioniškojo gyvenimo pamatas, atveriantis kelią į kitus sakramentus. Krikštynos - tai ne tik religinis ritualas, bet ir svarbi socialinė šventė, kurios metu šeima ir draugai susiburia pagerbti naująjį bendrijos narį.
Nuo seno išlikę papročiai, tokie kaip vaiko ritualinis maudymas, nešiojimas aplink židinį, kūmystės paprotys, rodo gilias krikštynų tradicijas. Šiuolaikinės krikštynos dažnai derinamos su šiuolaikinėmis šventės organizavimo tendencijomis, tačiau išlaiko savo dvasinę ir šeimos vienijimo prasmę.
Krikštatėviai - tai ne tik garbė, bet ir atsakomybė. Jie įsipareigoja padėti tėvams auklėti vaiką tikėjimo dvasia. Dovanos krikštatėviams ir nuo krikštatėvių yra svarbi šventės dalis, simbolizuojanti dėkingumą ir meilę.
Pasiruošimas krikštynoms reikalauja planavimo: vietos pasirinkimas, svečių kvietimas, dekoracijos, dovanos ir kitos detalės. Svarbu atsiminti, kad krikštas nėra tik šventė, bet ir dvasinis pasiruošimas, kurio metu svarbiausia yra tikėjimas ir supratimas to, kuo tikima.
tags: #kas #yra #krikstynos
