Pernai Lietuvoje atliktos apklausos duomenimis, tarp gimdžiusiųjų per metus, 5 proc. moterų galima įtarti potrauminio streso sutrikimą (PTSS) po gimdymo, tuo tarpu pogimdyminę depresiją - net 23 proc. respondenčių.
Depresijos simptomus po gimdymo patiriančių moterų skaičius išlieka stabilus tarp 22-24 proc. nuo pat 2020-ųjų metų, o dėl gimdymo patirto potrauminio streso lygis net išaugo. 2020 m. jis siekė 3 proc., 2021 ir 2022 m. - po 1 proc., o 2023 m. - net 5 proc.
Plačiau apie mamų depresijos priežastis, taip pat artimųjų ir visuomenės atsakomybės bei pagalbos būtinybę kalba Nida Vildžiūnaitė, Pogimdyminės depresijos centro įkūrėja ir vadovė, dr.
„Įvairiais duomenimis depresija po gimdymo Lietuvoje suserga viena iš septynių moterų, o reikšmingus simptomus patiria viena iš keturių. Deja vis dar per dažnai pareiga spręsti sudėtingas situacijas prieš ir po gimdymo paliekama tik mamoms. Manoma, kad „susitvarkyti“ savo psichikos sveikatos reikalus yra paties žmogaus reikalas, nors dažnai emocinė sveikata labai stipriai sąveikauja su aplinkos veiksniais. Labai svarbu suprasti, kad iš tokios būklės žmogus ne visuomet gali išsikapstyti pats. Šiuo kritiniu laikotarpiu - nuo nėštumo pradžios iki kol kūdikiui sueis metai, bet žinoma - ir vėliau, labai svarbu moterims sulaukti palaikymo ir pagalbos iš jų partnerių, šeimos narių, draugų, bendruomenės, sveikatos įstaigų personalo“, - teigia N. Vildžiūnaitė.
PSO duomenimis, nėštumo metu ir pirmaisiais metais po gimdymo psichikos sutrikimai gali pasireikšti praktiškai visoms moterims.
Pasak dr. E. Mažulytės-Rašytinės, potrauminio streso sąsaja su gimdymo patirtimi yra tiesioginė, kaip gimdymo metu patiriama psichologinė trauma. Tuo tarpu gimdymo patirties sąryšis su depresija - ne tiesioginis, bet taip pat reikšmingas.
Savižudybės yra svarbi nėščiųjų ir moterų po gimdymo mirties priežastis. Pagal Higienos instituto (HI) suteiktus duomenis iš Privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos (SVEIDRA), 2016-2022 metais Lietuvoje nusižudė 9 moterys, kurioms metų laikotarpyje iki savižudybės buvo patvirtintas nėštumas.
Tyrimo metu nustatyta, kad Lietuvoje moterys dažniausiai sulaukia emocinės pagalbos iš partnerio (76 proc.), taip pat iš artimųjų, bendraujančių gyvai arba nuotoliniu būdu (60-64 proc.), dar - iš draugių, su kuriomis dažniau susisiekia nuotoliu (55 proc.), rečiau - gyvai (39 proc.).
Tik 55 proc. moterų po gimdymo emocinės paramos ieškojo pačios, kviesdamos pasikalbėti draugus ir artimuosius, 27 proc. jungėsi į mamas palaikančias grupes, 19 proc. - į vaikų užimtumo grupes ir tik 3 proc. kreipėsi į specialistus.
Kaip pastebi Pogimdyminės depresijos centro psichologė Vilma Petrikienė, konsultacijų ciklo dalyviai apie tai, kaip sužinojo apie šią galimybę, teigė: „draugė rekomendavo - jai labai padėjo“, „radau jus per „Google“ paiešką“, „rekomendavo kitas specialistas“, „kita šeima pasidalino registracijos nuoroda“ ir pan.
„Deja prastėjančios psichinės sveikatos dinamika veikia taip, kad moterys, patiriančios depresiją, psichozę ar kitus psichinės sveikatos iššūkius yra linkusios šiuos požymius priskirti įprastoms motinystės būsenoms arba ima kaltinti save, jog yra nepakankamai geros mamos ir žada labiau pasistengti. Kartais net iš pažiūros nesudėtingi rūpesčiai ima atrodyti neįveikiami, nelieka gyvenimo džiaugsmo, sunku užmegzti prieraišumo ryšį su kūdikiu. Sudėtingais atvejais moterys nebeturi jėgų net ieškoti pagalbos, nežino pas ką kreiptis, jas gąsdina apsunkinta registracija, ilgos eilės, sunkumai nusigauti iki kabineto.
Pasak N. Vildžiūnaitės, prie sunkios savijautos prisideda ir visuomenėje gajūs stereotipai apie tai, kad mama privalo viską sugebėti ir susitvarkyti pati, taip pat veikia skaudžios aplinkinių pastabos, tokios kaip „pakentėk, čia tik hormonai“, „visos susitvarko“, „čia normalu“ ir pan. Dėl šios priežasties centro konsultantai ir lektoriai kviečia prie pogimdyminės depresijos atpažinimo ir prevencijos jungtis visus visuomenės narius - ir ne tik tuos, kieno aplinkoje gimė kūdikis.
Pogimdyminė depresija – kaip ji atrodo iš tikrųjų
Dar viena priemonė - tai psichinio atsparumo didinimas mokymų, konsultacijų, grupių metu. „Mes taip pat rengiame emocinio atsparumo didinimo, savitarpio palaikymo ir sutrikimų prevencijai skirtas mamų grupes, kad moterys išmoktų susikurti savo pagalbos planą: mobilizuoti, apjungti, numatyti įvairias pagalbos galimybes ir jas naudoti kompleksiškai, kartu, pagal individualius poreikius ir galimybes. Tokių mokymų ir konsultacijų metu lavinami psichosocialinio sveikatingumo įgūdžiai ir psichiniai gebėjimai, reikalingi prireikus adaptuotis prie kintančių gyvenimo sąlygų“, - teigia N. Vildžiūnaitė.
Pogimdyminės depresijos centro vadovė ragina nepalikti mamų vienų ir visiems drauge dalintis atsakomybe už mamų savijautą ir ant jų rankų augančią jaunąją kartą, kuri jau vadinsis beta karta.
Pasak N. Vildžiūnaitės, pogimdyminės depresijos statistika kalba ne tik apie mamas, bet daug daugiau pasako apie visuomenę ir motinystei ne visuomet palankią aplinką, kuri pati savaime nepasikeis.
Pagalbos galimybės
Šiuo metu Lietuvoje veikia įvairios institucijos ir organizacijos, teikiančios pagalbą susiduriantiems su psichosocialinėmis rizikomis, ypač susijusiomis su motinyste:
- Tėvų linija: psichologų konsultacijos telefonu mamoms, tėvams, įtėviams, globėjams, seneliams.
- Visuomenės sveikatos biurai: psichologinę sveikatą stiprinantys grupiniai užsiėmimai, savitarpio paramos grupės, nemokamos anoniminės psichologo konsultacijos visose savivaldybėse.
- Psichikos sveikatos centrai: medicinos psichologo, psichiatro konsultacijos, diagnostika visose savivaldybėse. Nemokamai (draustiems asmenims), be siuntimo.
- Bendruomeniniai šeimos namai: kompleksinės paslaugos šeimai visose savivaldybėse: individualios ir grupinės psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijos, savitarpio pagalbos grupės, tėvystės mokymai, šeimos mediacija, šeimos konsultavimas asmens (šeimos) namuose ir kt.
- Mobilios krizių įveikimo komandos: esant psichologinei krizei šeimoje ar organizacijoje, konsultacinė pagalba telefonu, prireikus teikiama psichologų komandos pagalba vietoje.
- Pogimdyminės depresijos centras: individuali ir grupinė pagalba mamoms ir kitiems šeimos nariams, patiriantiems psichikos sveikatos sunkumų laukiantis ir susilaukus kūdikio.
- Krizinio nėštumo centras: kompleksinė, tęstinė pagalba patiriant su nėštumu susijusias krizes.
- Asociacija „Gandras“: kompleksinė psichosocialinė ir socialinė pagalba šeimoms, netekusioms kūdikio.
- Pagalbos moterims linija: emocinė pagalba moterims, išgyvenančioms vidinius sunkumus.
- Mamos linija: anoniminė emocinė parama el. laiškais, skirta mamoms, išgyvenančioms motinystės melancholiją.
- Ankstukų pagalbos linija: paramos ir emocinės pagalbos linija šeimoms, susilaukusioms ankstuko bei internetinės mamų savanorių konsultacijos.
- Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai: nemokama ir konfidenciali pagalba nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje, kiekvienoje savivaldybėje.
Psichosocialinė rizika ir jos sukeliamos pasekmės psichinei ir fizinei sveikatai yra viena iš sudėtingiausių darbuotojų saugos ir sveikatos (DSS) problemų. Įtampa, nerimas ir depresija yra antra pagal dažnumą su darbu susijusi sveikatos problema tarp Europos darbuotojų. Psichikos sveikatos aspektų kėlimas ir problemų darbo vietoje paminėjimas vis dar susijęs su stigmatizavimo baime. Nepaisant to, beveik 45 proc. darbuotojų praneša, kad susiduria su rizikos veiksniais, galinčiais neigiamai paveikti jų psichikos sveikatą.
Psichosocialinė rizika kyla dėl prasto darbo modelio, organizavimo ir valdymo, taip pat dėl prastos socialinės darbo aplinkos; ji gali turėti neigiamų psichologinių, fizinių ir socialinių pasekmių. Nagrinėjant darbo vietoje taikomus reikalavimus svarbu nepainioti psichosocialinių rizikos veiksnių, pavyzdžiui, per didelio darbo krūvio, su sąlygomis, kai, nors darbo užduotys yra dirginančios ir kartais sudėtingos, darbo aplinka yra palanki, darbuotojai joje yra pakankamai savarankiški, gerai parengti ir motyvuoti dirbti kuo geriau.
Darbuotojai patiria stresą, kai bendri jų darbo reikalavimai yra pernelyg dideli ir viršija galimybes su jais susidoroti. Neigiamas poveikis organizacijai - prastesni bendri veiklos rezultatai, padidėjęs nedarbingumo atvejų skaičius ir prezenteizmas (kai darbuotojai ateina į darbą sirgdami ir negalėdami efektyviai dirbti), didesnė darbuotojų kaita, padidėjęs nelaimingų atsitikimų ir traumų skaičius. Su psichikos sveikata susijęs nedarbingumas paprastai trunka ilgiau nei nedarbingumas dėl kitų priežasčių, o su darbu susiję rizikos veiksniai yra svarbi dažnesnio ankstyvo išėjimo į pensiją priežastis.
EU-OSHA 2022 m. atlikta apklausa „DSS pulsas“ rodo, kad 27 proc. darbuotojų patiria stresą, nerimą ar depresiją, kuriuos sukelia arba sustiprina darbas. Manoma, kad veiksmingiausias būtų prevencinis holistinis, sistemingas psichosocialinės rizikos valdymo metodas.
EU-OSHA atliktoje Europos įmonių apklausoje apie naują ir kylančią riziką (ESENER) nagrinėjama, kaip psichosocialinė rizika suvokiama ir valdoma Europos įmonėse, nustatomi pagrindiniai veiksniai, kliūtys ir paramos poreikiai. Apklausa rodo, kad psichosocialinė rizika yra sudėtingesnė už „tradicinę“ DSS riziką ir ją sunkiau valdyti. Išsamesnė analizė parodė, kad įmonės, visų pirma labai mažos ir mažosios įmonės, dažnai nepakankamai vertina psichosocialinę riziką, be to, joms trūksta tinkamų prevencinių priemonių. Darbdaviams tenka teisinė pareiga užtikrinti, kad darbo vietoje kylanti rizika būtų tinkamai vertinama ir kontroliuojama. Norint, kad rizika būtų geriau nustatoma ir valdoma, būtina į šį procesą įtraukti darbuotojus.
It is widely recognised that work-related stress is one of the major contemporary challenges facing occupational health and safety. It is commonly understood that a need for stress prevention activities is prevalent in all European countries and across all types of organisations. Many people are motivated by the challenges encountered within their work environment. Changes in the economic and social conditions have an effect on the health and safety of European workplace conditions. The working environment and the nature of work itself are both important influences on the health and well-being of working people.
