Gajus Julijus Cezaris (lot. Gaius Julius Caesar, 100 m. pr. m. e. liepos 13 d. - 44 m. pr. m. e. kovo 15 d.) - viena iškiliausių istorinių asmenybių, kurios paveikslas ilgai neblėsta, kurios šlovės amžiai neužtemdo.
Garsus romėnų karvedys, ne mažiau žymus valstybės veikėjas, genialus įvairiose srityse, Cezaris kilęs iš senos patricijų Julijų giminės. Jis pats su romėnui būdingu pasididžiavimu savo giminę kildino iš pusiau legendinės Romos imperatorių ir netgi dievų giminės. Giminė pagal motinos Aurelijos liniją siekia imperatorius, o tėvo - deivę Venerą.
Cezariui tebuvo 15 metų, kai mirė jo tėvas. Vaikinas gavo gerą išsilavinimą ir jaunystėje įsijungė į politinį gyvenimą. 84 m. pr. m. e., šeimos draugų padedamas, buvo išrinktas Jupiterio žyniu. Tais pačiais metais vedė Korneliją Ciną.
Romėnų diktatoriumi tapus karvedžiui Lucijui Kornelijui Sulai, Cezaris greitai pateko į nemalonę. Maištaujantys kareiviai neseniai buvo nužudę jo uošvį, mirtis grėsė ir pačiam Cezariui. Motina, visuomenėje įtakinga moteris, maldavo Sulos pasigailėti Cezario, ir šiam galiausiai buvo liepta išvykti iš Romos. Jis atsidūrė Azijoje (Romos provincijoje dab. Turkijos vakaruose), kur kadaise dirbo jo tėvas, o Sulai mirus grįžo į Romą, dalyvavo politiniame gyvenime.
Karjera ir Politinė Veikla
Cezaris Romoje kopė politinės karjeros laiptais, užėmė vis aukštesnes pareigas. Tapęs Romos miesto valdytoju, rūpinosi sostinės gerove, statybomis, kasdieniu miestiečių gyvenimu ir šventėmis, vykdė plebėjams (prastuomenei) palankią politiką, tapo labai populiarus.
61 m. pr. m. e. jis buvo paskirtas Tolimosios Ispanijos provincijos (apėmusios pietines dab. Ispanijos ir Portugalijos dalis) valdytoju, numalšino tenykščių genčių sukilimą. Jodamas pro kažkokį užkampio kaimą, Cezaris palydovams pasakė: „Geriau aš būčiau pirmuoju žmogumi čia nei antruoju Romoje.“ Jau po metų jis grįžo į Romą, tęsė aktyvią politinę veiklą, kartu su žymiais karvedžiais Gnėjumi Pompėjumi ir Marku Licinijumi Krasu sudarė pirmąjį triumviratą - prieš senatą nukreiptą sąjungą ir faktinę šalies vyriausybę.
59 m. pr. m. e. Cezaris užėmė aukščiausias - konsulo - pareigas. Netrukus jis parengė ir, po ilgų debatų pritarus senatui, įvedė agrarinį įstatymą, pagal kurį žeme buvo aprūpinti vargingi Romos piliečiai ir į atsargą išėję legionieriai, taip pat daugiavaikės (tris ir daugiau vaikų turinčios) šeimos. Žemė, dalijama žmonėms be teisės ją parduoti 20 metų, buvo išperkama iš savininkų valstybės lėšomis arba skiriama naujai prijungtose teritorijose. Tai pagerino daugybės žmonių gyvenimą ir dar labiau padidino Cezario populiarumą.
Tais pačiais metais, kai buvo paskirtas konsulu, Cezaris vedė trečią kartą. Jo žmona tapo Kalpurnija. Vyras nebuvo ištikimas, turėjo daug meilės romanų, bet su žmona nugyveno iki pat savo mirties. Vaikų pora nesusilaukė.
Galijos Užkariavimas ir Pilietinis Karas
67 m. pr. m. e. Cezaris, būdamas prokonsulu, tapo Cizalpinės Galijos (dab. Šiaurės Vakarų Italijos), Narbono Galijos (dab. Pietų Prancūzijos) ir Ilyrijos (dab. Vakarų Kroatijos, Juodkalnijos, Šiaurės Albanijos ir Vakarų Bosnijos ir Hercegovinos) vietininku, vadovavo trims legionams.
58-50 m. pr. m. e. vyko Galų karas, jo metu Cezario vadovaujami romėnų kariai sumušė neklusnias keltų gentis, prijungė prie Romos valdų visą Galiją (dab. Prancūzijos, Belgijos, Liuksemburgo, dalies Šveicarijos žemes), įsiveržė į Germaniją (dab. Vokietijos teritoriją), taip pat pirmą kartą istorijoje persikėlė per Lamanšo sąsiaurį ir įsiveržė į Britaniją.
Per Galų karus užkariavęs Galiją Cezaris išplėtė Romos valstybės ribas iki šiaurės Atlanto pakrantės ir prie Romos prijungė visą dabartinės Prancūzijos teritoriją, taip pat buvo įsiveržęs į Britų salas. Svarbiausias Cezario pasiekimas buvo Galijos užkariavimas. Jo užkariautas teritorijas Roma valdė maždaug 500 metų. Per tą laiką jos buvo rūpestingai romanizuojamos. Buvo priimti romėniški įstatymai, papročiai, kalba, Romos krikščionybė. Cezario užkariauta Galija buvo reikšminga ir pačiai Romai, nes kelis šimtmečius saugojo Italiją nuo atakų iš šiaurės.
Po triumfo Galijoje 49 m. pr. m. e. Cezaris peržengė Rubikono upę (ištarė „Rubikonas peržengtas, burtas mestas“; posakis „peržengti Rubikoną“ iki šiol reiškia „priimti drąsų, ryžtingą, lemtingą sprendimą“) ir įžengė su savo kariuomene į Italijos teritoriją. Prasidėjo pilietinis karas tarp Cezario pajėgų bei rėmėjų ir Pompėjaus šalininkų. Triumviratas jau buvo žlugęs, prieš kelerius metus žuvus Krasui. Šioje kruvinoje kovoje (apie ją Cezaris paliko „Pilietinio karo užrašus“) romėnai pasiekė pergalę. Bene garsiausia šio karo metais ištarta Cezario frazė buvo „Veni, vidi, vici“ - „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“.
48-45 m. pr. m. e. Cezaris sutelkė savo rankose milžinišką valdžią - tapo liaudies tribūnu, didžiuoju pontifiku, konsulu ir diktatoriumi iki gyvos galvos. Jis buvo paskirtas diktatoriumi, o 44 m. vasario 14 d. jam buvo pasiūlyta karūna, bet Cezaris atsisakė. Sutelkęs valdžią (diktatorius ir liaudies tribūnas iki gyvos galvos, turėjo cenzoriaus įgaliojimus), nebesilaikė populiarių demokratinių idėjų. Nors formaliai egzistavo respublika ir Cezaris atsisakė Marko Antonijaus pasiūlymo karūnuotis, Romoje buvo įvesta Cezario karinė diktatūra.
Reforma ir Mirtis
Vėlyvuoju savo valdžios laikotarpiu Cezaris taip pat buvo labai aktyvus ir veiklus. Jis reformavo šalies valdymo sistemą, kalendorių (taip 45 m. pr. m. e. atsirado Julijaus kalendorius; jis iki Grigaliaus kalendoriaus įvedimo bei Rusijos imperijos valdymo metais naudotas ir Lietuvoje), surengė pirmąjį Romos valstybės gyventojų surašymą, siekė centralizuoti valdžią, mažinti provincijų atskirtį, teikė teisinę, ekonominę ir socialinę paramą.
46 m. pr. m. e. reformavo kalendorių - metai turėjo 365 dienas ir kas ketveri metai buvo pridedama papildoma diena. Iš visų Cezario reformų ilgalaikiškiausią įtaką turėjo naujo kalendoriaus priėmimas. Jo įvestas kalendorius su minimaliomis modifikacijomis išliko iki šiol.
Kita vertus, pačioje Romoje perpus sumažino nemokamos duonos gavėjų skaičių - daugelį neturtingųjų perkėlė į provincijas ir suteikė ten žemės bei galimybę patiems užsidirbti duonai. Cezaris stiprino centralizuotą valdžią, naikino provincijų atskirumą nuo Italijos ir konsolidavo Viduržemio jūros baseino vergvaldžius. Mokėjo laviruoti tarp įvairių socialinių grupių.
Visgi Romoje buvo daug tokia vienvaldyste nepatenkintų žmonių, ypač tarp politikų, siekusių atkurti visavertę respubliką. Cezaris su jais kovojo įvairiomis priemonėmis. Respublikos institucijų siaurinimas sukėlė senato respublikonų opoziciją.
Lemtingai datai artėjant apie nelaimę bylojantys reiškiniai padažnėjo: kartu su savo svečiais valgydamas paskutinę vakarienę Cezaris kalbėjo apie tai, kaip geriausia būtų numirti ir pasirinko netikėtą mirtį. Paskutinę naktį pats Cezaris sapnavo, kad skraido debesyse, spaudžia ranką Jupiteriui, o jo žmona Kalpurnija sapnavo, kad jų namas sugriuvo ir vyras guli ant jos rankų, durklais subadytas. Ryte pabudusi ji paprašė vyro atšaukti senato susirinkimą ir Cezaris nusprendė jos paklausyti. Jis pasišaukė savo draugą ir pasakė atšaukiantis susirinkimą. Visa tai girdėjo Brutas, kurį Cezaris vadino savo sūnumi ir kuris priklausė sąmokslininkams. Jam įsiterpus, diktatorius nusprendė nekeisti savo planų.
44 m. pr. m. e. kovo 15 d. tapo lemtinga. Senato salėje Cezaris ramiai atsisėdo į savo krėslą. Netrukus prie jo priėjo vienas senatorius ir paprašė grąžinti iš tremties jo brolį. Cezaris atsisakė. 22 senatoriaus draugai paprašė to paties. Cezaris vėl nesutiko. Senatoriai jį apsupa glaudžiu ratu. Tai buvo sutartinis ženklas. Maištininkai išsitraukė už juostų paslėptus kardus ir visi smogė Cezariui po mirtiną smūgį. 44 m. pr. m. e. kovo 15 dieną 23 kardo kirčiais buvo atimta Romos valdovo gyvybė. Gindamasis jis užsidengė toga veidą, o prieš pat mirtį, pamatęs tarp žudikų Brutą, pasakė: “Ir tu, vaike mano!” ir paskutiniu judesiu paslėpė kojas po savo drabužiais.
Palikimas ir Įtaka
Julijus Cezaris laikomas cezarizmo ikona. Cezarizmui būdingas stiprus charizmatiškas lyderis, kurio valdžiai būdingas asmenybės kultas, jėga paremtas valdymas, prievarta įvedama socialinė tvarka ir reikšmingas kariuomenės vaidmuo. Kai kurios istorinės asmenybės, tokios kaip Napoleonas Bonapartas ir Benitas Musolinis, save laikė cezaristais.
Cezaris buvo laikomas vienu geriausių oratoriumi ir prozos autoriumi lotynų kalba. Jo parašytos knygos „Pilietinio karo užrašai“ ir „Galų karo užrašai“ buvo reikšmingas žingsnis autobiografinės ir memuarinės literatūros raidoje. Knyga apie galų užkariavimą ilgai buvo laikoma literatūros klasika: daugelio studentų nuomone, ji labiausiai skaitoma ir įdomiausia iš visos lotynų klasikos. Cezario kalba yra aiški ir lengva: kiekvienas dalykas apibūdinamas tiksliai, iškeliami esminiai bruožai, vengiama sutirštintų spalvų ir gausių sinonimų, bet kartu pažymėtina ritmiška frazė, dramatiška veiksmo įtampa, lakoniškumas ir veržlumas, kurie nėra nerūpestingi ar paviršiniai, - šie bruožai, būdingi Cezario prozai, nulėmė, kad „Užrašai“ yra vienas pirmųjų kūrinių, kurių skaitymu pradedama mokytis lotynų kalbos.
Po Juliaus Cezario mirties Romos forume buvo pastatyta Cezario šventykla. Cezario asmenybės kultą pradėjo Romos imperatorius Augustas. Vėliau dauguma valdovų domėjosi Julijaus Cezario historiografija - tarp jų Napoleonas III, pradėjęs, tačiau nepabaigęs rašyti mokslinio darbo apie Cezarį.
Cezario vardas tapo titulu. Iš pradžių tai buvo Romos imperatorių garbės vardas (pirmasis cezariu 44 m. pr. Kr. pasivadino Augustas). Imperatoriaus Hadriano valdymo laikais (117-138 m.) žodžiu „cezaris“ buvo įvardijamas sosto įpėdinis, vėliau - tiesiog Romos imperatoriaus titulas. Šis žodis kitose kalbose transformavosi ir bulgariškai bei rusiškai ėmė skambėti kaip „caras“, o vokiškai - kaip „kaizeris“.
Nepaisant 44 m. katastrofos, Cezaris yra nugalėtojas, nes vėlesniojo meto politika buvo plėtojama Cezario numatytomis kryptimis. Ko nepavyko Cezariui, pasisekė jo įpėdiniui Oktavianui.
Julijaus Cezario gyvenimas – Romos koloso iškilimas ir žlugimas – Žiūrėkime istorijoje
Gajus Julijus Cezaris - viena iš istorinių asmenybių, bene ryškiausiai simbolizuojančių senovės Romą. Puikus karvedys ir žymus politikas, rašytojas, itin įvairiapusė ir kontroversiškai vertinama asmenybė paliko labai gilų pėdsaką istorijoje.
