Vaikų problemos dažnai kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir netinkamo elgesio. Ar kada nors bandėte paklausti savęs, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais, tačiau paklausinėjus, galima išgirsti keletą dažnų atsakymų. Vieni nori susilaukti vaikų, nes „kiti turi“, kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti, o dar kiti tikisi, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Taip pat manoma, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo, leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas. Pateikti motyvai, nors ir logiški bei praktiški, neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai.
Kodėl? Nes dar vaikui negimus daugelis tėvų jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmina būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu.
Kaip auklėti vaikus be savanaudiškų lūkesčių?
„Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Skaitome šiuos teiginius ir viduje kyla susierzinimas bei nepritarimas: „Kaip tai ne mano vaikas? Aš gimdžiau, aš maitinau, auginau, rūpinausi… Tiek dėl jo aukojausi, kaip jis gali būti ne mano?“ Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas.
Dabartinių laikų pedagogas ir pedagogų mokytojas Eigilas Kjaergaardas iš Danijos supranta panašiai kaip ir pirmiau minėtas autorius. Abu šie autoriai byloja tą patį - tėvai turi leisti vaikams augti. „Kaip teisingai auklėti vaikus?“ - dažnas ir tėvams labai svarbus klausimas. Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams. Dabar labai daug kur galima gauti patarimų, ką daryti, kai vaikas nebeteikia tėvams malonumo arba ima kelti rūpesčių. Savo santykius su vaiku parėmę intelektiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. O vaikas jums taip pat tampa TAI - teisingai, be klaidų veikiančiu organizmu, nekeliančiu didelių reikalavimų ir rūpesčių. Šeimoje įsivyrauja taika ir ramybė, su kurios pasekmėmis nuolat susiduriu savo kabinete, t. y. Kitas santykis tarp dviejų žmonių AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė.
Kaip pasiekti santykį AŠ-TU su savo vaiku? Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas.
Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai su tokiais nusiskundimais: „Mūsų vaikas nevaldo savo neigiamų emocijų, mes nežinome, kaip kovoti su jo įniršio priepuoliais.“ Vaikui, tarkim, 4-5 metai. Tėvų „užsakymas“ psichologui skamba maždaug taip: „Pataisykite mūsų vaiką. Jis sugedo ir nebeveikia taip, kad nekeltų mums rūpesčių.“ Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Gaila, kad labai dažnai tėvai to nenori suprasti: „Mums viskas gerai, blogai elgiasi vaikas.“ Kitas pavyzdys iš praktikos. Mama skundžiasi, kad dukra jos negerbia, grubiai su ja kalba, neklauso. Betgi čia vėl pasekmės. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam.
Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą.
Kaip „duoti vaikui sparnus“ jo neauklėjant?
Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Įsivaizduokite, kad auginate namie gėlę. Jūs leidžiate jai augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas, palaistote, jei reikia, patręšiate, perstatote į tinkamesnę vietą. Bet juk nepuoselėjate gėlei jokių lūkesčių? Netampote už lapų, kad greičiau augtų ar pakeistų žiedo formą. Neribojate gėlės aukščio pavoždami ją po kibiru, bausdami už per mažą žiedą nesustojate jos laistyti. Panašiai ir su vaikais. Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti.
Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti.
Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame? Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Šią tiesą dažnai patvirtina mūsų draugai ir pažįstami, kai ima stebėtis blogu vaiku: „Iš tokios geros šeimos, o taip baisiai elgiasi.“ Kartais ir patys tėvai gyvena apgaubti saviapgaulės: „Mes prie vaiko nesibarame.“ Tačiau koks skirtumas, ar baratės prie vaiko, ar ne. Vaikas vis tiek auklėjasi savitarpio nepasitenkinimo aplinkoje, papildomai dar išmokdamas, kad reikia nuo kitų slėpti savo jausmus ir apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra. Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu.
Net jei atkrinta auklėjimo misija, vaikus auginti vis tiek sunku, nes turime būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius. Kuo tai skiriasi nuo įprasto auklėjimo? Tuo, kad auklėdami įsivaizduojame, koks vaikas turi būti: kaip jis turi elgtis, kaip rengtis, su kuo draugauti, kaip mokytis, kur studijuoti ir pan. Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma! Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti.
Kas yra tie „sparnai“, kuriuos reikia duoti? Pasak psichologo A. Adlerio, vaikai neturėtų būti baudžiami, o turėtų patirti logines arba natūralias pasekmes. Natūralios pasekmės būtų: jei aš šiandien neužsidėjau pirštinyčių, man šąla rankytės. Jeigu aš nesuvalgiau pietų, o pietų metas baigėsi 15 valandą, tai aš gausiu valgyti tik 18 val. vakare. Ir čia yra mano, kaip suaugusiojo sunkumas atlaikyti vaiko prašymus ir ašaras, kurias jis moka atitinkamam amžiuje naudoti. Nes kūdikystėje kartą išmokęs, kaip jus prisišaukti į pagalbą ir parodyti, ko jis nori, tai būdamas 7 metų jis kuo puikiausiai moka jas įjungti ir išjungti. Taip jis gali bandyti išprašyti saldainio prieš pietus ar vakarienę ir tėvai gal duos, kad tik jis atstotų. Ir tokiu elgesiu mes parodome, kad vaikai gali mus valdyti, reikalauti ir jiems yra neprivalu laikytis nustatytų taisyklių. Jeigu mes papirkinėjame vaiką, sakydami, „suvalgyk pietus, tada gausi saldainį“, „suvalgyk vieną kąsnį, tada gausi saldainį“, tai mes vėl rodome, kad tos pakišos už tai, ką jis turi natūraliai daryti, tikrai yra netinkamos. Tai natūralios pasekmės. O loginės pasekmės pavyzdys būtų, jei vaikas bėga į gatvę, ištraukdamas rankytę, ir tai yra labai nesaugu, mes negalime leisti jam patirti natūralios pasekmės, kad jis pakliūtų po automobilio ratais. Tai mes turime vaiką informuoti ir pasakyti, kad: „kadangi tai yra gatvė, tu turi laikytis už rankos. O kadangi mums šiandien nepavyko pasivaikščioti, grįžtam namo“. Arba „kadangi į svečius mes išvažiavom per vėlai, nes labai ilgai rengėmės, tai svečiuose pabūsime trumpiau“. Jeigu nuvažiavus į parduotuvę vaikas krenta ant žemės, reikalaudamas nupirkti visus daiktus iš eilės, ir jeigu yra susitarimas, kad isterijos atveju mes išeiname iš parduotuvės, nepirkdami apskritai nieko, tai taip ir darome, o ne puolame vaiką mušti ar grasinti, kad grįžę namo jį prilupsime, ką dažniausiai mūsų visuomenė daro. Vaikas puikiai žino, kada jis gali išsireikalauti. Pagal Individualiąją psichologiją mes žiūrime, koks čia buvo vaiko tikslas - ar jis to žaislo norėjo, ar parodyti, kas namuose viską valdo.
Lazdos ir saldainio metodas gal ir buvo tinkamas Ivano Pavlovo šunims dresuoti, bet ar mes norime iš savo vaiko padaryti dresuotą gyvūną? Pavyzdžiui, už dešimtuką gauni 10 litų, už aštuntuką - 8 litus, už neigiamą pažymį - minus 5 litus.“ Puiki buhalterinė sistema? Tačiau ką iš tiesų perka tėvai? Prievartai priskiriamos ir bausmės (mušimas, rėkimas, laisvės apribojimas, nesikalbėjimas ir pan.). Psichologinei prievartai galima priskirti taip pat vertinimą ir lyginimą su kitais, lepinimą, apleistumą, net ir maksimalų vaiko užimtumą, kai vaikas nebeturi laisvalaikio, nes visas jo laikas skiriamas būreliams ir kokiems nors socialiai populiariems gebėjimams lavinti. O prievarta gimdo prievartą, pasipriešinimą, kovą.
Vaikų emocinės būklės formavimasis prasideda jau būnant kūdikiui mamos įsčiose, o augant tai tampa dar svarbiau, kadangi vaikai pradeda stebėti aplinką, kitų žmonių elgesį. „Labai dažnai tenka susidurti su atvejais, kuomet tėvai mano, kad vaikų auklėjimas prasideda nuo mokyklos, kada jau galima su vaiku pabendrauti, padiskutuoti, tačiau dažniausiai tada jau būna per vėlu, kadangi asmenybė susiformuoja iki 6-7 metų amžiaus, o vėliau yra tik gludinamos asmeninės savybės. Auklėjimas prasideda dar vaikeliui būnant mamos įsčiose - jam persiduoda mamos jaučiamos emocijos, išgyvenimai, aplinkos pojūčiai. Gimęs jis stebi aplinką, tėvų tarpusavio bendravimą, kaip tinkamai yra atliepiami kūdikio poreikiai - visa tai formuoja savęs ir pasaulio suvokimą. Taip pat vertėtų nepamiršti, kad vaikai mokosi ne iš to, kas jiems yra deklaruojama, o iš to, kaip elgiasi tėvai, tai yra vaikai stebi aplinką ir kopijuoja tėvų elgesį. Jei šeimoje yra taisyklė kalbėti ramiai, tačiau tėvai tarpusavyje garsiai ginčijasi, vaikas mokysis iš to, ką mato“, - kalbėjo vaikų psichologė S. Velikienė.
Tiesa, S. Velikienė priduria, kad neretai tėvai netinkamai įvertina vaiko elgesį, neskirdami jam papildomo dėmesio, jei šis elgiasi teisingai, o kartais yra pasirenkamos ir kitos netinkamos auklėjimo priemonės, pavyzdžiui, fizinės bausmės. „Dar viena pasitaikanti klaida, kuomet į vaiką atkreipiamas dėmesys tik tuomet, kai jis kažką padaro netinkamai, o kuomet elgiasi tinkamai, tai priimama tarsi norma, o turėtų būti atvirkščiai. Taip pat šeimose pasitaiko auklėjimo kraštutinumų - arba namuose nėra pastovių taisyklių, tėvai nelinkę brėžti elgesio ribų, yra tenkinamas kiekvienas vaiko noras, arba vaikas yra auklėjamas per griežtai, naudojamos fizinės bausmės ar emocinis smurtas“, - kalbėjo vaikų psichologė.
Svarbiausia - pradėti nuo savęs
Turbūt ne be reikalo yra sakoma, kad vaikai yra mūsų pačių atspindys. Kaip dar kartą pabrėžia vaikų psichologė S. Velikienė, šeimoje be galo svarbus suaugusiųjų rodomas pavyzdys savo atžaloms. „Norint vaikams tinkamai suformuoti psichologinio ir emocinio raštingumo pagrindus, pirmiausiai tėvai turėtų patys tobulėti, išspręsti savo vidines problemas, kadangi vaikai yra tėvų atspindys. Šeimoje turėtų vyrauti pagarba vienas kitam, bendradarbiavimu grįsti santykiai, galimybė pasidalinti išgyvenimais ir tinkamu būdu reiškiamos emocijos. Šeimoje svarbus sklandus bendravimas, kada nuoširdžiai domimasi vaiku, stengiamasi suprasti jo požiūrį į įvairius klausimus - tik tuomet vaikas gali jaustis priimtas ir palaikomas, tokiu būdu formuojasi psichologinio ir emocinio raštingumo pagrindai. Manau, svarbiausias dalykas, norint mokyti vaikus, tai tinkamo asmeninio pavyzdžio rodymas“, - pastebi pašnekovė.
Pašnekovė, kalbėdama apie dabartinį tėvų ir jų atžalų santykį, pastebi, kad kartais trumpas, tačiau kokybiškas bendravimas gali būti daug naudingesnis negu 1 valanda, praleista su vaiku, nevengiant užsiimti savo asmeniniais reikalais. „Šiais laikais tėvai skiria daugiau individualaus dėmesio savo vaikams, nei būdavo anksčiau, ypač jaučiamas didesnis tėčių įsitraukimas, tačiau labiausiai verta atkreipti dėmesį ne į skiriamo laiko trukmę, o į kokybę. Kartais skiriamos 15 minučių per dieną kartu pažaidžiant su vaiku, nuoširdžiai pabendraujant, pasidomint jo diena yra daug naudingesnės nei 1 valanda, praleista fiziškai būnant šalia vaiko, bet užsiimant pašaliniais darbais. Labai naudinga su vaiku turėti „ypatingą laiką kartu“, kurio trukmė galėtų būti ir 10 minučių. Svarbu, kad apibrėžta laiko trukmė būtų žinoma abiems pusėms“, - teigė vaikų psichologė.
Pašnekovė S. Velikienė tvirtina, kad individualaus dėmesio neskyrimas gali būti vertinamas itin neigiamai, todėl privalu atsižvelgti į vaiko norus, žinoma, tiek, kiek leidžia galimybės. „Laikas turėtų būti pastovus, pavyzdžiui, kad kiekvieną kartą po vakarienės ir jos metu vaikas turėtų galimybę išsirinkti, ką kartu su jumis norėtų nuveikti. Stokojant individualaus laiko savo vaikui, atžala gali pasijusti mažiau reikalingas, reikšmingas ir matomas, gali mažėti jo savivertė ir pasitikėjimas savimi, silpnėti tėvų ir vaiko tarpusavio ryšys. Svarbiausia, vaikams nereikia, kad visas laikas ir dėmesys būtų skiriamas vien tik jiems, vaikams reikia laimingų, pailsėjusių tėvų, kurie galėtų skirti savo meilę ir supratingumą, gebėti išgirsti savo vaiką“, - kalbėjo moteris.
Fizinės bausmės ne tik žemina vaiko orumą, bet ir nemoko vaiko, kaip kitą kartą teisingai pasielgti panašioje situacijoje. Netinkamas elgesys dingsta, tačiau vėl pasikartoja tėvams nematant, taigi, toks auklėjimo metodas motyvuoja ne tinkamai elgtis, o vengti bausmių. Tėvai, taikantys fizines bausmes, dažnai mano, kad tokiu būdu vaikas išmoks juos gerbti, tačiau vaikai labiau pradeda tėvų bijoti, nei juos mylėti ir pasitikėti. Kitas dalykas, kaip galime mokyti vaiką nesimušti patys jį mušdami? Vaikai mokosi mus stebėdami, todėl stenkimės būti jiems teigiamu pavyzdžiu. Visgi, yra pastebima, kad fizines bausmes patyrę vaikai labiau linkę konfliktuoti ir problemas spręsti jėga, jie pasižymi mažesne empatija, šiems vaikams sunkiau sekasi suprasti kito žmogaus jausmus ir poreikius. Tikėtina, kad tokie vaikai ateityje bus pasyvesni, susidurs su žema saviverte, nepasitikėjimu savimi ir aplinkiniais, šeimoje bus sunkiau palaikomi glaudūs tarpusavio santykiai. Dar daugiau, auklėjant vaikus fizinėmis bausmėmis, slopinamas jų kūrybiškumas bei savarankiškumas.
Apie septintuosius gyvenimo metus pradeda vystytis vaikų loginiai gebėjimai, tobulėja atmintis, dėmesys, lavėja vaizduotė. Šio amžiaus vaikai vis geriau geba orientuotis erdvėje, suvokti laiko ir atstumo tarpusavio ryšius. Taip pat supranta, kad jų mąstymas, emocijos ir jausmai gali skirtis nuo aplinkinių, tai yra geba įsijausti į kitų vaidmenis. Šiame amžiuje vis dar būdingas konkretus mąstymas, vaikai dar sunkiai suvokia abstrakčias sąvokas, todėl vertėtų informaciją pateikti gana konkrečiai. Didžiajai daliai vaikų iššūkių kelia nesėkmės priėmimas, tai juos gali labai lengvai išvesti iš kantrybės, todėl namuose galima mokyti kaip tinkamai priimti pralaimėjimą, akcentuoti darbo procesą, o ne rezultatą. Tėvai gali padėti vaikams pasiruošti mokyklai, pabrėždami, kad mokymosi įstaigoje reikės laikytis susitarimų, tam tikros tvarkos. Taip pat papildomą dėmesį vertėtų skirti pokalbiams su vaiku apie mokykloje patiriamus jausmus, apie bendravimą su aplinkiniais. Namuose galima pažaisti, suvaidinti įvairias mokyklines situacijas, tokiu būdu vaikui palengvinant adaptacijos procesą. Gera žinia ta, kad daugelio vaikų noras mokytis, tobulėti, įveikti kliūtis būna susiformavęs nuo šešių metų, todėl dažniausiai jiems papildomos motyvacijos eiti į mokyklą nereikia.
Pastebėti, kada vaikai išgyvena psichologinius, emocinius sunkumus, gali būti gana sudėtinga. Visgi, yra keletas esminių bruožų, kurie nurodo pirmuosius vaikų vidinių išgyvenimų potyrius. „Jei anksčiau buvęs aktyvus, atviras, bendraujantis vaikas staiga susigūžė, užsisklendė savyje arba nutiko atvirkščiai, anksčiau buvęs uždaro būdo, linkęs būti vienumoje vaikas pradėjo itin daug judėti, nekantrauti, tai gali signalizuoti apie tam tikrus vidinius išgyvenimus. Jei vaikas atrodo nuolat susirūpinęs, jaučia nerimą ar pasireiškia dažni pykčio priepuoliai, jei pastebėjote prislėgtą būseną, liūdesį ar irzlumą, taip pat jei pasireiškia nuolatinis nepaklusnumas ar agresija, tai gali būti ženklai, išduodantys iškilusias problemas. Apie slegiančius sunkumus gali signalizuoti ir pasikeitę vaiko valgymo ar miego įpročiai, kankinantys nuolatiniai košmarai. Jei šie simptomai kartojasi dažnai, trunka ilgai ir yra intensyvūs, vertėtų kreiptis į specialistus.“
Lietuvoje yra vykdoma nemažai programų tėvams, norintiems pasisemti žinių, patobulinti savo tėvystės įgūdžius. Organizuojami pozityvios tėvystės kursai, kurių metu tėvai supažindinami su vaiko amžiaus tarpsnių ypatumais, mokomi efektyvių bendravimo su vaikais būdų, lavinami tėvų pozityvios disciplinos taikymo įgūdžiai. Taip pat organizuojamos ankstyvųjų tėvystės įgūdžių stiprinimo grupės pagal STEP programą, pradedant pirmagimio besilaukiantiems tėvais ir baigiant paauglių tėvais. Norintiems lavinti sąmoningumą, išmokti toleruoti sunkias emocijas bei išsiugdyti daugiau empatijos ir atjautos sau ir savo vaikams, siūloma lankyti sąmoningos tėvystės kursus. Taip pat susidūrus su tėvystės iššūkiais ir norintiems pasikonsultuoti su specialistais, galima kreiptis į „Tėvų liniją“.
Auklėjimas yra kryptingas poveikis į asmenybės vystymąsi; tai ugdymas, formuojantis tam tikrus bruožus ir sistemingai keičiantis auklėjamojo elgesį. Auklėjant formuojami arba keičiami: gyvenimo matymas, gyvenimo vertybės ir taisyklės, taip pat elgesio manieros, įgūdžiai ir įpročiai. Neretai auklėjime perauklėjimas išskiriamas kaip atskiras procesas. Perauklėjimas skiriasi tuo, kad auklėjimas yra pradinis procesas, o perauklėjimas - jau kažkokiu būdu išauklėtos asmenybės tam tikrų bruožų performavimas. Be šių pagrindinių krypčių yra ir vyriškas bei moteriškas auklėjimas. Keista, kad jie taip skiriasi! Taigi, vaikas patiria ir artimiausių žmonių auklėjimo skirtumus. Pavyzdžiui, moteriai svarbus pats gyvenimo procesas: kad vaikas būtų pamaitintas, aprengtas, tvarkingas ir mylimas. Vyras, atvirkščiai, visuomet orientuotas į konkretų auklėjimo rezultatą: jis siekia, kad vaikas turėtų tokias savybes, kokias jis užsibrėžė išugdyti.
Svarbiausia - nuo pat pirmųjų dienų ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi. 1. Vaikai pradeda suvokti savo kaip vaiko poziciją, kai mato save tėvų akimis. Jūsų vaikai sugeria jūsų balso toną, kūno kalbą ir kiekvieną išraišką. Pagyrimas, kad ir koks mažas būtų pasiekimas, privers juos didžiuotis. Galėdami būti savarankiški - daryti tam tikrus darbus ar priimti sprendimus - jie jausis pajėgūs ir stiprūs. Venkite dėstyti kažkokius pareiškimus ar naudoti žodžius kaip ginklus. Tokie komentarai kaip „kaip kvailai čia pasielgei!“ arba „elgiesi kaip kūdikis, o ne kaip mažasis brolis!“ daro lygiai tokią pačią žalą, kaip ir fiziniai smūgiai. Atidžiau rinkitės žodžius ir būkite atjaučiantys. 2. Kiek kartų per dieną neigiamai reaguojate į savo vaikus? Pastebite, kad kritikuojate kur kas dažniau nei sakote komplimentus ir motyvuojate? Kur kas veiksmingesnis būdas nei kritikuoti - pastebėti, kai vaikai kažką daro gerai ir tai pasakyti: „Paklojai lovą neprašytas - nuostabu!“ arba „Stebėjau, kaip žaidi su seserimi, ir pastebėjau, kad buvai labai kantri“. Kiekvieną dieną pastebėkite situacijų, už kurias galėtumėte vaiką pagirti. Būkite dosnus „apdovanojimų“ - jūsų meilė, apkabinimai ir komplimentai gali daryti stebuklus ir dažnai tokio paskatinimo visiškai pakanka.
3. Drausmė yra būtina kiekvienoje šeimoje. Drausmės tikslas - padėti vaikams tinkamai elgtis ir išmokti susivaldyti. Jie gali bandyti jūsų kantrybės ribas, testuoti jus, tikrinti nustatytas namų taisykles, tačiau iš tiesų tėvai ribas apibrėžia ir siekia drausmės, norėdami, kad vaikai išaugtų atsakingais suaugusiaisiais. Namų taisyklių nustatymas padeda vaikams suprasti tėvų lūkesčius ir išsiugdyti savikontrolę. Reikėtų turėti ir poelgių sistemą: vieną įspėjimą, po kurio atsiras tokių pasekmių, kaip „laiko limitas“ ar privilegijų (naudų) praradimas. Dažna tėvų klaida yra nesugebėjimas paisyti pasekmių. Negalite vieną dieną drausminti vaikų už spyriojimąsi ar atsikalbinėjimą, o kitą dieną to nepaisyti. 4. Tėvams ir vaikams dažnai būna sunku susiburti, pavyzdžiui, kartu papietauti ar pavakarieniauti, jau nekalbant apie kokybišką laiką kartu. Tačiau tikriausiai nėra nieko, ko vaikai norėtų labiau negu pabūti ilgėliau kartu su tėvais. Kelkitės 10 minučių anksčiau ryte, kad galėtumėte pavalgyti pusryčius kartu su vaiku arba tiesiog palikite indus kriauklėje ir pasivaikščiokite kartu po vakarienės. Naudinga planuoti laiką kartu su vaikais. Kiekvieną savaitę suplanuokite „ypatingą vakarą“ ir leiskite laiką drauge, o ką veiksite ir kaip leisite laiką tegu nusprendžia vaikai. Panašu, kad paaugliams reikia mažiau tėvų dėmesio nei mažesniems vaikams. Kadangi tėvams ir paaugliams yra mažiau galimybių susiburti, tėvai turėtų rasti laiko vos paaugliui vaikui prireikus. Sutelkite visą dėmesį, atidėkite darbus, jei jūsų paauglys paprašys pasikalbėti ar išreikš norą įsitraukti į kasdienes šeimos veiklas. Tokios paauglio užuominos gali būti ir tam tikros pagalbos signalas. Nesijauskite kalti, jei esate dirbantys tėvai. Įskaitytini ir net visai maži pasibuvimai.
5. Kaip elgtis tam tikrose situacijose maži vaikai mokosi stebėdami savo tėvus. Kuo jie mažesni, tuo daugiau elgsenos būdų perima iš jūsų. Prieš pradėdami niršti, šaukti ar rėkti ant savo vaiko, pagalvokite, ar tikrai norite, kad taip jūsų vaikas elgtųsi supykęs? Prisiminkite: jus nuolat stebi jūsų vaikai. Modeliuokite savo elgseną taip, ką norėtumėte matyti savo vaikuose: pagarba, draugiškumas, sąžiningumas, gerumas, tolerancija. Rodykite nesavanaudišką elgesį. Darykite tam tikrus dalykus už kitus žmones nesitikėdami atlygio, padėkite, užjauskite. Nepamirškite padėkoti ir pasakyti komplimento. 6. Nesitikėkite, kad vaikai viską padarys vien dėl to, kad jūs „taip sakote“. Jie nori ir nusipelno paaiškinimų, kaip ir suaugusieji. Jei neskirsime laiko paaiškinti, vaikai pradės abejoti mūsų diegiamomis vertybėmis ir motyvais, ims svarstyti, ar jie apskritai svarbūs. Aiškiai išsakykite savo lūkesčius. Jei yra problema, apibūdinkite ją, išsakykite savo jausmus ir paprašykite vaiko sprendimo ieškoti kartu. Būtinai įtraukite pasekmes. Duokite patarimų, pateikite pasiūlymų. Būkite atviri ir savo vaiko pasiūlymams. Derėkitės. 7. Jei dažnai jaučiatės bejėgis dėl savo vaiko elgesio, galbūt jūsų lūkesčiai per dideli. Vaiko aplinka turi įtakos jo elgesiui, todėl galbūt galėsite pakeisti jo elgesį pakeitę aplinką. Jei pastebite, kad nuolat sakote „ne“ savo 2 metų vaikui, ieškokite būdų, kaip pakeisti aplinką, kad būtų mažiau draudimų, galbūt ji būtų saugesnė užsiimti tam tikromis veiklomis. Jums nereikės sakyti „ne“, o vaikui - nervintis. Keičiantis jūsų vaikui, pamažu turėsite keisti ir savo auklėjimo stilų. Paaugliai elgsenos pavyzdžius, nors tėvai šiuo laikotarpiu irgi turi įtakos, daugiau perima ne iš tėvų, o bendraamžių. Tačiau ir toliau drąsinkite nors jau ir paaugusį vaiką, duokite patarimų ir drausminkite, kai reikia: taip jis įgaus vis daugiau savarankiškumo. 8. Būdami tėvai, jūs esate atsakingi už savo vaikų, vadinkime, klaidas ir tinkamą nukreipimą. Kai tenka kalbėtis su vaiku kad ir dėl ne itin malonių dalykų, venkite priekaištų, kritikos ar kaltųjų ieškojimo: tai pakerta vaiko savivertę ir gali sukelti pasipiktinimą. Net drausmindami vaikus stenkitės juos ugdyti ir skatinti. 9. Pripažinkite: tikrai nesate tobulas tėvas ar mama. Jūs, šeimos lyderis, turite stipriąsias ir silpnąsias puses. Pripažinkite savo stiprybes: „Aš esu mylintis ir atsidavęs.“ Pažadėkite dirbti su savo silpnybėmis: „Aš turiu dar labiau laikytis namuose nustatytų taisyklių.“ Kelkite realius lūkesčius sau, sutuoktiniui ir savo vaikams. Pabandykite kontroliuoti auklėjimą. Sutelkite dėmesį į tas sritis, kurioms reikia skirti didžiausią dėmesį, o ne bandykite viską spręsti vienu metu. Pripažinkite, kai esate perdegęs. Sutelktis į savo poreikius nedaro jūsų savanaudžiais.
Atsitraukimas būtų geriausia pagalba tiek suaugusiam, tiek vaikui. Nes rėkimas labai greitai gali atvesti prie fizinio smurto. Tad tam, kad taip nenutiktų, geriausia, kad tėvai pasišalintų. Aišku, jeigu yra tam galimybės - saugi zona arba kitas suaugęs, kuris galėtų pasirūpinti vaiku. Bet labai reikėtų pravėdinti tuos jausmus ir emocijas. Nes kai mus užvaldo emocijos, protas neveikia. Tai lyg dviejų juostų autostrada, kur protas su jausmu tuo metu niekaip nesusikerta. Ir dažnai būtent apimti kažkokios emocijos tėvai ir pasielgia ne taip, kaip reikia. Nes jei kalbėtume su jais po smurtinio įvykio, jie sakytų: „aš nežinau, man protas aptemo“. Tas pats galioja ir tarpusavio santykiams: ar yra geriau aiškintis rėkimu ir smurtu ir kur tai nuveda - mes turime tikrai ne vieną pavyzdį, kur žmonės, neišėję, neatsitraukę, nenuraminę aiškinosi santykius ir kuo visa tai baigėsi. Tai turėtume tą patį šabloną uždėti ir santykiuose su vaikais. Vaikams tikrai yra nesaugu, kai mes neprotaujame, o esame įsiplieskę emocijomis. Išeiti, užsidaryti vonioje, pasileisti vandenį, išeiti į kiemą, pasivaikščioti, pakvėpuoti; eiti pamiegoti, jei esame labai pavargę po darbo, o ne sakyti: man taip šiandien nesisekė darbe, kad jūs man geriau akyse nesirodykite. Gerai, jeigu yra kitas suaugęs, kuris galėtų nuraminti, kad automatiškai nebūtų griebiamasi alkoholio, kad tas pabėgimas būtų ne į destrukciją, o į nusiraminimą. Pabuvimas duše ar vonioje tikrai padeda žmogui nusiraminti. Mamoms, kurios faktiškai 2 metus neišeina iš namų arba nepaleidžia vaikų, šeimų konsultavime mes sakome, kad vienas iš namų darbų yra į savaitę bent jau valandą skirti sau be šeimos, susitariant su kitais suaugusiais, kas galėtų tas dvi valandas prižiūrėti kūdikį. Nes jeigu mama savimi pasirūpina, ji gerai jaučiasi ir kūdikis taip pat. Čia mes galime prisiminti skrydį lėktuvu, kai stiuardesės aiškina, kad katastrofos metu iš pradžių turi pasirūpinti suaugę. Nes jei suaugęs nepasirūpins, vaikas gali būti per mažas pasirūpinti savimi. Taigi jeigu mes norime pasirūpinti vaikais, turime būti adekvatūs, emociškai stabilūs - štai tokie namų darbai.
Tėvai atvyksta įvairūs, įvairaus socialinio statuso, ir daugiavaikiai, ir nedaugiavaikiai. Ateina ir poros, ir pavieniai tėvai. Labai džiugu, kad jau šiais metais padidėjo tėčių kiekis. Grupėse, kurios buvo šį rudenį, virš 30 proc. buvo vyrų, kurie tikrai domisi. Tai rodo, kad visuomenėje auklėjimas tikrai yra svarbu ne tik mamai: kaip būti su vaikais, kaip sutarti, kaip geriau auklėti svarbu tampa ir tėčiams. Ne kaip geriau pamaitinti ekologiška koše ar kitu maistu, bet kaip tą bendrą santykį pagerinti tarp tėvų ir vaikų ir kad tėvystė ir šeima būtų smagus dalykas. Grupės mes skirstome pagal amžiaus raidą, tad visi tėvai susiduria su tomis pačiomis ar labai panašiomis problemomis. Ir tai labai gerai, kad jie visi patenka į tą pačią grupę pagal amžių, nes tada jie gali ir pasidalinti savo idėjomis ir problemų sprendime, gali pasidalinti tuo, kas jiems pavyko ir padrąsinti kitus pabandyti elgtis kitaip. Tikrai ne vienoje grupėje nuskambėjo: „tai ne man vienam taip yra nelengva“. Taigi visi gauna to padrąsinimo, kad tikrai tų tobulų tėvų įvaizdžio vaikymasis ar laikymasis yra fiktyvus. Ir tas pripažinimas, kad aš esu netobula mama ar tėtis, palengvina tą buvimą tėčiu ir mama. Taip, visi mes esame klystantys, visi mes esame žmonės ir taip yra skatinama keisti suaugusiojo elgesį ir atsiprašyti vaikų: „nepyk už tai, kad aš parėkiau, pašaukiau, nekalbėjau, kad pykau ant tavęs“.
Aptariame tokias temas kaip tvarką, bausmes, šeimos atmosferą. Jeigu kalbėtume apie priklausomybes, tai būtų paaugliukų grupės, kurios jau šiandien yra programoje. Pagal poreikį mes galime apie tai kalbėti, nes šiandien ypatinga problema yra mobilūs telefonai arba sėdėjimas internete. Jeigu mes prisimintume savo paauglystę ir kiek mes laiko praleisdavome prie telefonų, tai irgi buvo priklausomybė, kaip ir knygų skaitymas, kurią tėvai taip pat drausdavo vaikams, kaip dabartiniams vaikams draudžiamas sėdėti prie interneto. Nes čia mes kalbėtume apie tą savotišką vaiko pabėgimą į kitą erdvę, į kitą zoną. Tai malonumo paieška ir priklausomybė. Kas tokio vyksta šeimoje, kad aš čia nenoriu būti, nenoriu čia likti? Mūsų vaikai yra tas indikatorius, kuris parodo, kad santykyje, bendravime yra ne viskas taip faina, kaip mes norėtume ir kaip norėtų vaikai. Tai paimtas ir prie stalo maigomas telefonas būtent apie tai ir bylotų - kad bendravimas yra sutrikęs, tam vaikui tikrai yra neįdomi šita šeima ir jis norėtų ją pakeisti ir būti kitur. Kita vertus, mes turėtume žiūrėti pagal vaiko raidą, kad nepilnamečiui, paaugliui vis dėl to yra labai svarbu jo amžiaus žmonės ir įsitvirtinimas būtent tarp bendraamžių. Kaip aš jiems atrodau kaip asmenybė ir t.t. Tai yra temos, kurias mes galime paliesti ir esant poreikiui tėvų su tokiais vaikais, kalbėtume būtent apie tai.
Jų galima atrasti tikrai ne viename mieste, tai ir STEP programose, ir Individualiosios psichologijos. Šiuo metu būtų Vilniuje ir Kaune, gal kas norės Klaipėdoje. Viskas priklauso nuo pačių tėvų poreikio. Jeigu jis yra labai didelis kad ir Rokiškyje, kur yra 15 šeimų, norinčių į šią programą, manau, tikrai atsirastų ir tas vadovas, kuris galėtų tai padaryti. Iškilus problemoms siūloma abiem tėvams praeiti programą, bet aš, kaip vadovas, rekomenduočiau eiti į skirtingas grupes, nes vis dėlto šeimos, tėčiai ir mamos savo problemas ir savo vaikus mato skirtingai. Ir tam, kad jie būtų laisvesni vienas nuo kito požiūrio, galėtų pasireikšti, tikrai siūlau lankyti grupes skirtingu laiku.
Artimiausia tėvų grupė startuoja Vilniuje birželio 10 d. 18 val. Didžioji g. 34. Grupės programa turi aiškią struktūrą ir yra įgyvendinama per 10 kassavaitinių užsiėmimų su tėvais, kurių kiekvienas trunka 2 val. Užsiėmimai mokami.
Kaip auklėti vaikus be emocinės žalos
