Bendravimas su vaikais - tai nuolatinis bandymas atrasti tinkamą balansą tarp laisvės ir disciplinos, meilės ir reikalavimų. Subtilūs klausimai, į kuriuos atsakymų ieško daugelis tėvų, padeda suprasti, kad vaiko auklėjimas yra ne tik meilė, bet ir atsakomybė. Individualiosios psichologijos konsultantė Nerilė Norkūnė, vedanti „Tėvų grupes“ Vilniaus visuomenės sveikatos biure, dalijasi patarimais, kaip svarbu nustatyti ribas bendraujant su vaikais.
Kam reikalingos ribos bendraujant su vaikais?
Elgesio ribos parodo vaikui, koks elgesys yra priimtinas. Jos padeda susiorientuoti jį supančiame pasaulyje, apsaugo nuo pavojų ir nemalonių situacijų už šeimos ribų, platesnėje visuomenėje. Ribų nežinantiems vaikams gali būti sunku bendrauti su aplinkiniais, suprasti kitų žmonių jausmus, prisitaikyti ir tinkamai elgtis viešoje vietoje, būti pagarbiais partneriais ir išlaikyti ilgalaikius santykius. Tėvams reikėtų žinoti, kad netgi tada, kai vaikai nepatenkinti nustatytomis ribomis, jie jaučiasi daug saugiau negu be jų.
Vaikų auklėjime svarbu ne tik meilė, bet ir aiškios taisyklės.
Kas turi diktuoti taisykles: tėvai ar vaikai?
Ribas nustato tėvai, nes juk jie išmano daug geriau, kas tinka ir kas netinka bendraujant su žmonėmis, ką reiškia gerbti kitą žmogų, jo nuomonę, pasirinkimus ir nuosavybę. Svarbu, kad tėvai suprastų, jog vaikai neturi būti visuomet paklusnūs ir kaskart elgtis taip, kaip jiems liepiama. Vaikai visuomet išbando nustatytą ribą ir tai yra visiškai normalu. Bandydamas tėvų nustatytas ribas vaikas mokosi suprasti, kaip pasaulyje veikia ribos ir taisyklės. Tai yra pasaulio pažinimo proceso dalis.
Kaip žinoti, kada ta riba?
Kuomet kalbame apie ribas, iš esmės kalbame apie vaiko elgesį. Jei iškyla klausimas, kaip žinoti kada ta riba, galima užduoti sau klausimą: „Jei mano vaikas taip elgsis ir ne namuose, ar man toks elgesys tiks? O gal vaikas susidurs su problemomis? Ar į tokį jo elgesį kiti atsakys su pagarba, ar su pykčiu, agresija, atstūmimu?“ Riba - kuomet mokome gerbti kitą žmogų, kito žmogaus nuosavybę, jausmus ir poreikius. Tačiau tai nėra mokymas pataikauti. Savo elgesiu vaikai dažnai siekia, kad kiti tenkintų jų norus. Jei tėvai tokiems reikalavimams pasiduos, vaikas neišmoks suprasti kitų žmonių jausmų, jam bus sunku paisyti visuomenėje galiojančių taisyklių ar kitų žmonių poreikių.
Ribų nustatymas padeda vaikui suprasti pasaulio taisykles.
Ar nustatydami ribas neribojame vaiko kūrybiškumo, laisvės?
Vaiko kūrybiškumas reiškiasi gana plačiai: per svajones, žaidimą, kūrybinę veiklą. Žaidimas vaikui yra jo darbas. Žaisdami vaikai pažįsta pasaulį, ieško savo vietos jame, bandydami ir klysdami stengiasi suprasti, kaip veikia pasaulio dėsniai. Kuomet nustatome vaikui ribą, reikėtų atkreipti dėmesį, kad ji būtų reali, tikroviška. Neturime būti per daug griežti, kad vaikas vis dar turėtų galimybę ir pakankamai erdvės žaisti, eksperimentuoti, tyrinėti jį supantį pasaulį. Jei jis nuolat girdės: „Neimk“, „Neliesk, čia brolio“, „Nedaryk taip“, „Neik ten“, „Negalima sausainio, pirmiausiai - sriuba“, „Tu dar per mažas“, - jam gali atsirasti jausmas, kad jis yra nevykėlis ir nieko savarankiškai negali padaryti. Tai žlugdo vaiko pasitikėjimą savo jėgomis. Taip vaikui gali atsirasti nesėkmės baimė, kuri gali išlikti ir vėliau, jau vaikui suaugus. O tai nemenkas trukdis, siekiant išmokti naujų dalykų, tobulėti. Jei tėvai nuolat draus vaikui tyrinėti ir eksperimentuoti, jis gali apskritai prarasti žingeidumą, nebenorėti mokytis.
Kaip gi tėvai galėtų nubrėžti ribą be šių gąsdinančių „ne“?
Galima tiesiog pasakyti, pvz.: „Jau turime eiti, dviratuku galėsi pasivažinėti, kai grįšime“, „Viryklė karšta, gali nudegti rankytę“ (tai galima pasakyti paimant vaiką ir nukreipiant jį kitai veiklai), „Matau, kad tau labai patinka brolio žaislas, visgi tai jo žaislas, eime paieškosime tau kito, su kuriuo galėtum pažaisti“. Be abejo, vaikas ne visuomet bus patenkintas ir tą nepasitenkinimą jis gali parodyti, tačiau girdėdamas draugišką mamos kalbėjimą, jis bus daug labiau linkęs bendradarbiauti, nei išgirdęs gąsdinantį „ne“. Svarbiausia suprasti, kad ir ribos, ir kūrybinė saviraiška yra vaiko vystymosi poreikiai. Vienas be kito jie neatneš naudos.
Svarbu rasti tinkamus žodžius bendraujant su vaiku.
Tėvų nuoseklumas ir draugiškas tonas
Svarbus dalykas yra tas, kad nustatę ribą vaikui, turime patys tvirtai jos laikytis. Tėvų tvirtumas rodo pagarbą tiek jiems patiems, tiek vaikui. Jei vieną dieną tą patį veiksmą vaikui leisime, nes esame puikios nuotaikos, o kitą dieną - drausime, nes esame pavargę ir susierzinę, vaikas nesupras, kur yra riba. Taip pat jis gali pradėti abejoti savo tėvais, jų autoritetu. Kita būtina sąlyga, nustatant ribas - draugiškas tonas. Tėvų draugiškas tonas taip pat rodo pagarbą vaikui. Jei būsime pikti ir susierzinę, greičiausiai tokią emociją ir perduosime vaikui. Tuomet mūsų brėžiama riba gali pavirsti bausme ar grasinimu. Kai kuriems tėvams atrodo, kad būdami draugiškais jie bandys įtikti savo vaikams ar apsaugos juos nuo nusivylimų. Tačiau tai nėra draugiškas, o greičiau nuolaidžiaujantis ar kontroliuojantis elgesys. Draugiškas ir pagarbus elgesys su vaiku išreiškia pasitikėjimą vaiko sugebėjimu pačiam įveikti sunkumus ir padrąsina elgtis savarankiškai. Deja, nei nuolaidžiavimas, nei kontrolė pagarbos vaikui nerodo ir savarankiškumo nesuteikia.
Kodėl svarbu paaiškinti „kodėl“?
Elgesio taisyklės turi būti aiškios, vaikui suprantamos ir žinomos. Vaikas turi žinoti, kodėl jis negali daryti vieno ar kito dalyko. Jei mes uždrausime vaikui tam tikrą veiklą ir negalėsime jam paaiškinti, kodėl, vaikui tokia riba nebus aiški ir, tikėtina, jis nebus linkęs jos laikytis. Tuomet vaikas visiškai teisėtai įsivaizduos, kad ne nustatote ribas, o demonstruojate savo galią prieš silpnesnius. Auginant šiek tiek vyresnius vaikus, nustatant ribas ar taisykles namuose naudinga būtų įtraukti ir juos. Paprastai vaikai labiau linkę paisyti taisyklių, kurias kuriant dalyvavo ir jie patys. Mokyklinukas jau gali prisiimti atsakomybę ir pasekmes už savo elgesį. Jis gali pats nuspręsti, kada ruoš namų darbus, kiek laiko tam skirs, gali pats priimti sprendimą, kiek laiko žais kieme, kad suspėtų grįžti vakarienės ir pan.
Ką daryti, kai vaikas nesilaiko taisyklių?
Iš anksto turėtume aptarti su vaiku, kas nutiks, jei nesilaikys aptartos ribos. Vaikas turi žinoti, kokios bus pasekmės. Jeigu trimetis naktį pabudęs vis dar kviečia jus ateiti į jo kambarį, galima jam pasakyti: „Naktį mama su tėčiu miega. Jei tu mus kviesi, mes neateisime“. Tikėtina, kad vaikas būtinai išbandys, ar mama laikysis to, ką ji pasakė. Tad tėvai turi išlikti tvirti dėl savo sprendimo. Jei keletą kartų išbandęs ribą vaikas nesulauks tikėto rezultato, naktinės klajonės greitai pasibaigs. Kalbant apie jaunesnio amžiaus vaikus, svarbu sukurti jiems tinkamą aplinką. Reikėtų pašalinti iš pasiekiamos erdvės visus daiktus, kurie gali išprovokuoti konfliktą su mažyliu. Juk žinome, kad dvimetis norės užsiropšti ant stalo, tad nedėkime ant jo šventinių dekoracijų. Suprantame, kad vaikas matydamas ant spintelės sausainius tikrai jų užsimanys, tad patraukime juos iš jo regėjimo lauko.
Empatija ir jos svarba bendraujant su vaikais
Empatija - tai gebėjimas atpažinti savo ir kitų žmonių emocijas, įsijautimas į jų savijautą, situaciją. Pavyzdžiui, jeigu vaikas mato, kad jo draugas verkia, pažintinė empatija leidžia suprasti, kad kitas vaikas yra liūdnas ir jį reikia paguosti, o emocinė empatija skatina vaiką verkiančiajam padėti. Empatija svarbi ugdant vaiko socialumą, gerus santykius su aplinkiniais. Darželyje, mokykloje vaikai turi išmokti prisitaikyti tiek prie grupės vaikų, tiek prie naujų suaugusiųjų.
Mokome vaikus atpažinti ir įvardinti emocijas (džiaugsmas, liūdesys, pyktis, baimė, pasibjaurėjimas, nuostaba, jaudulys, susirūpinimas, gėda,…). Savo kalboje nuolat vartokite emocijų pavadinimus, šeimoje įpraskite, kad į klausimą „Kaip jautiesi?“ reikėtų atsakyti ne „Gerai“ ar „Blogai“, nes tai yra savijautos vertinimas, o „Linksmas“, „Piktas“ ir pan. - jaučiamos emocijos įvardinimas. Pasiruoškite emocijų korteles, su paveikslėliais iš žurnalų, šeimos nuotraukų, savo piešiniais. Iš pradžių korteles tiesiog vartykite ir įvardinkite emociją, vėliau žaiskite: įvardinkite jausmą ir klauskite vaiko, kuris tai paveikslėlis, ar atvirkščiai. Turint vienodas kortelių poras galima žaisti atminties žaidimą, kai užverstų kortelių eilėje, ieškome dviejų vienodų. Galima vesti jausmų žodyną (piešinių ar žodžių) ir jį nuolat pildyti. Žiūrėdami filmą, vartydami knygelę, žiūrėdami nuotraukas klauskite vaiko, kaip veikėjas jaučiasi ir iš ko galime tai suprasti (veidas, kūnas, elgesys, kalba,…). Darykite „Jausmų veidrodį“ - su vaiku veidrodyje atkartokite įvairias emocijas ir jas įvardinkite. Vaidinkite įvairias situacijas, emocijas, tinkamą elgesį. Vaiko emocijų protrūkio metu įvardinkite kaip jis jaučiasi ir taikykite pavyzdžius iš ankstesnių žaidimų.
Kaip mokyti empatijos? | Jonathanas Juravičius
Prie ankstesnių užduočių ir žaidimų pridėkite pokalbius apie tai, dėl ko knygos, filmo ar paveikslėlio veikėjas arba pats vaikas taip jaučiasi ir koks jo ir kitų veikėjų elgesys toje situacijoje būtų tinkamas, kada vaikas pats taip pat jautėsi ir ką darė. Skatinkite vaiką išbandyti įvairius vaidmenis: leiskite suvaidinti auklėtoją, tėtį, sesę, gydytoją, kaip jie jaučiasi, ką galvoja? Pabrėžkite, kad visi esame skirtingi, ypatingi ir įdomūs savo skirtybėmis, bet nesame dėl to nei geresni, nei blogesni. Mokykite vaikus užjausti ir suprasti žmones, turinčius mažiau galimybių ar negalią, o ne kritikuoti ar vertinti.
Empatija padeda vaikams geriau suprasti save ir kitus.
Tėvų vaidmuo yra svarbus padedant vaikams pažinti savo emocijas ir jausmus, mokantis juos tinkamai išreikšti. Kai vaikas įsisąmonina savo emocijas ir mokosi su jomis susitvarkyti, tampa labiau pasitikintis savimi, empatiškas ir atsparus stresui.
tags: #empatiskumo #ribu #nustatymas #bendraujant #su #vaikais
