Parentifikacija - tai vaidmenų apsivertimas šeimoje, kai vaikas ar paauglys perima emocines arba praktines pareigas, kurios būdingos suaugusiajam.
Tai reiškia, kad vaikas tarsi perima suaugusiojo vaidmenį šeimoje: konfliktų sprendėjo, namų ūkio prižiūrėtojo, jaunesnių brolių ir sesių „auklės“, patarėjo ar emocinio ramsčio, kai tuo metu jam pačiam dar reikalinga priežiūra ir emocinis saugumas.
Apie tokį žmogų jo aplinka vaikystėje ar paauglystėje galėjo kalbėti kaip apie labai subrendusį, brandesnį nei bendraamžiai, labai savarankišką.
Ne visada, bet neretai taip apibūdinami žmonės būtent ir būna susidūrę su parentifikacija, kai augo.
Kokiose šeimose augančius vaikus ištinka parentifikacija?
Tyrimai išskiria, kad parentifikacija nutinka šeimose, kur bent vienas iš tėvų serga sunkia fizine liga, kuri apriboja, arba serga psichine liga ir nesigydo.
Taip pat finansinių sunkumų arba skurdą patiriančiose šeimose, dėl ko vaikams tenka atsisakyti įvairių savo poreikių, kad taip padėtų tėvams.
Dažniau tai nutinka šeimose, kuriose vienas iš tėvų nesirūpina sveikata, šeimos yra išsiskyrusios, vienas iš tėvų augina vaiką ir šeimoje mažiau darbo pasidalijimo, tad natūraliai kai kurias atsakomybes perima vaikai.
Taip pat ir daugiavaikėse šeimose, kai vaikų yra 4-5 ir daugiau, vyresni priversti rūpintis mažesniais, nes tėvai nespėja.
Šeimos, kur yra priklausomybės problema.
Dar vienas dalykas, apie kurį galima ir nepagalvoti, - emigrantų ir imigrantų šeimos.
Kai emigruoja tėvai su vaikais, pvz., į Angliją, vaikai moka angliškai kalbėti, tėvai nemoka ir vaikai turi atstovauti tėvams pas gydytojus, sprendžiant teisinius, darbinius klausimus.
Svarbu paminėti raidos psichologijos tezę.
Skirtingos aplinkybės, patirtos vaikystėje, skirtingus žmones gali atvesti į tą pačia pasekmę.
Kalbant apie parentifikaciją, sunku nubrėžti, kada tai jau žala.
Aš dirbu su suaugusiaisiais ir terapijoje natūraliai iškyla parentifikacijos problema.
Žmogus atėjęs į terapiją sako, kad jam buvo didelė našta prižiūrėti sesę ir brolį, jis dalinasi subjektyvia patirtimi, atsimena, kad pyko ant brolio ar sesės, pavydėdavo, kad vienas gali žaisti, kitas turi prižiūrėti.
Bet kai jis pasikalba su tėvais, jie sako: „Mes atsimename, kad tau labai patiko, džiaugdavaisi ir žaisdavai.“
Ir klausimas, kas teisus.
Matyt, tėvai atkreipdavo dėmesį į gerasias patirtis, nes arba nenorėjo pastebėti, arba tikrai nematė, kokią naštą patiria vaikas.
Galima sau užduoti klausimą: ar tai, ko tikiuosi iš vaiko, yra suaugusiųjų atsakomybė, ar ji tinkama ir vaikui.
Tikėtis iš 10 metų vaiko, kad atlieps emocinius poreikius, išsaugos tėvų paslaptį ar padės pasitarti labai emociškai svarbiu klausimu, greičiausiai neteisinga.
Parentifikacijos žala ateina ne iš pavienių įvykių, o tada, kai situacijos nuolat arba chroniškai kartojasi.
Galime paimti labai paprastą buitinį klausimą - susirgo vienas iš tėvų, kitas išvažiavęs.
Ir vaikas gali visą dieną padėti slaugyti, atnešti arbatos.
Nors tai nebus pagal jo raidą, nepadarys žalos, jei tai yra vienkartinis atvejis.
Bet jei vaikas nuolat turi pareigą tėvams paruošti kavos, pusryčius, broliams ir seserims pietus, tai jau ilgalaikė ir žalinga.
Su paaugliais sunkiau, jie pusiau suaugę žmonės.
Aš netgi sakyčiau, kad smurto forma, jeigu nemoka - išlepimas.
Kokiomis savybėmis pasižymi vaikas, prisiėmęs ne savo vaidmenį?
Mokytojai gali pastebėti, bet nebūtinai pastebės ir žinos, kad tai susiję su parentifikacija, gal net nežinos to žodžio ir jis net ne esminis.
Bet tai gali atspindėti vaiko emocinė būsena.
Tokie vaikai atrodo pernelyg brandūs ar suaugę savo amžiui.
Jų akademiniai pasiekimai dėl naštos namie - prasti.
Jie jaučia gėdą arba kaltę, turi sunkumų patiems nusibrėžti ribas.
Vaikas gali ateiti į mokyklą prislėgtas, neišsimiegojęs, pavargęs.
Gali būti n priežasčių, dėl ko vaikai taip jaučiasi, bet gali būti, kad jam nuolatos reikia kažkuo rūpintis, pvz., broliu ar sese.
Aš manau, kad verta pasikalbėti, jei mokytojui tai kelia rūpestį.
Kartais tėvai gali nejučiomis ir nepiktybiškai taip elgtis.
Galbūt jiems neišeina, jie patys negauna pagalbos.
Ar rūpinimasis kitais, o ne savimi, nuolatinis noras padėti kitiems, kaltės jausmas, jei labiau atliepi save, o ne kitus, brėži ribas, gali būti parentifikacijos pasekmės?
Kaip psichologas atsakysiu, kad visaip būna žmonių gyvenimuose.
Be abejo, ta per didelė našta vaikystėje prisideda, kokie elgesio modeliai išsivysto.
Tikrai vienas iš labiausiai atpažįstamų sunkumų yra negebėjimas atliepti savo poreikio, nes žmogus būdavo linkęs, pavyzdžiui, vaikystėje ar paauglystėje atliepti tėvų poreikius.
Kad toks tapatumas susiformuotų, reikia, kad nemažai tokių situacijų įvyktų.
Kai taip nutinka, susiformuoja tapatumas, kad man svarbiau kito poreikiai, o mano poreikiai nėra tokie reikšmingi.
Arba aš galiu būti ramus tik tada, kai kito poreikiai patenkinti.
Žmonėms gali būti sunku nusibrėžti ribas, kažko atsisakyti, atsisakyti padėti, nes yra labai pratę padėti.
Jie tada vertina, kad atsisakydami taps tais, su kuriais niekas nenorės bendrauti, nuo kurių pasitrauks, tai gali labai gąsdinti ir laikomasi elgesio modelio automatiškai.
Su žmogumi kalbėdamas terapijoje gali pamatyti tas sąsajas.
Iškeliant į paviršių ir garsiai įvardinant, žmogus gali suprasti, kad išties nesirūpina savimi.
Nes jiems gali susiformuoti tokie savęs pasirūpinimo standartai, kurie visiškai minimalūs, bet jiems atrodo, kad jie rūpinasi savimi.
Pavyzdžiui, aš rūpinuosi, nes valgau, dirbu ir miegu.
Nėra poreikio turėti savo erdvę, savo laisvalaikį, savo interesus.
Jiems atrodo, kad viskas gerai, nors iš tiesų daug situacijų apleidžia.
Pavyzdžiui, neina pasitikrinti sveikatos, nes reikia rūpintis kitais.
Parentifikacijos sprendimo būdai
Psichoterapija yra tik vienas iš būdų, kaip galima spręsti problemą.
Bet žinome, kad terapija padeda spręsti santykio su savimi, santykio su kitais, gilumines problemas per dalykų atpažinimą, įsisąmoninimą ir naujų gyvenimo strategijų ugdymą.
Kalbant iš suaugusiojo perspektyvos, parentifikacijos sprendimas prasideda, kai prieinama prie supratimo ir įsivardijimo, kas su manimi vyko, kaip aš tą patyriau ir kaip tai veikia šiandienos perspektyvoje.
Pvz., reikia ieškoti, kodėl sunku ir baisu brėžti ribas, reikia ieškoti erdvės, nuo kur saugu brėžti ribas, ne nuo pačios didžiausios pradėti.
Kai kalbame apie vaikystės patirtis, svarbu suprasti, kurios iš jų gyvos čia ir dabar, o kurios yra nemalonus prisiminimas.
Nes tikrai ne kiekvienas dalykas palieka traumą, bet galbūt yra nemalonus prisiminimas.
Žinome iš terapijos, kad dalis patirčių virsta elgesio modeliais, kuriuos užtrunka laiko atpažinti ir įsivardinti, kurie dažnai žmogui gali būti nepastebimi.
Pokalbiai su tėvais
Pasigilinus į vaikystę, verta pagalvoti, ar verta apie tas nuoskaudas pasikalbėti su tėvais, ar geriau nereikia ir lai tai lieka terapijoje bei ateities elgesio keitimui.
Reflektuojant vaikystės patirtis būtų sunku pasakyti, kurie pokalbiai su tėvais naudingi terapiškai, o kurie tik priverstų juos pasijusti kaltais.
Galima empatiškai ir į tėvus pažvelgti - didžioji dalis atvejų, kai kalbame apie parentifikaciją, ne iš gero gyvenimo atėjo, ne specialiai tėvai tai darė.
Galėjo būti skurdo, sveikatos, smurto ir kt. problemos.
Galvojant, ar kalbėtis, reiktų pagalvoti, ką norėčiau tuo pasiekti, koks mano tikslas.
Tai gali geru nesibaigti.
Kviesčiau pareflektuoti, kas žmogui iš to.
Pokalbiai su tėvais nebūtinai potencialiai žalingi, jie kartais gali ir naudos atnešti, pavyzdžiui, pasikalba su tėvais ir išgirsta daugiau tėvų gyvenimo aplinkybių, pamato, kad tikrai augino, kaip mokėjo, stengėsi, kaip galėjo, atsiranda daugiau empatijos ir tai gali padėti paleisti nuoskaudas.
To, kas su mumis įvyko, retrospektyviai jau nepakeisime.
Kartais yra vietų, kurias belieka išliūdėti ir išliūdėjus paleisti.
Vienas terapiškai naudingiausių dalykų - lūkesčių paleidimas tėvų atžvilgiu.
Kai žmogus jau suvokia, kur tėvai buvo neidealūs ar kur gerai nesiklostė.
Tėvai tikriausiai nebepasikeis.
Vienintelis dalykas, kaip jie gali pasikeisti, kai mano santykis keičiasi.
Santykis su tėvais visiškai kitoks gali būti, kai vyksta pagal galimybes.
Negalima nuolatos piktintis, kad tėvai nemoderniai mąsto, ir visą laiką būti nepatenkintiems tokiu santykiu.
Galima paieškoti sąlyčio taškų, kur mes susitinkame tame santykyje, o ne kur kapojamės.
Prevencija ir pagalba
Nuo parentifikacijos pats vaikas nelabai gali apsisaugoti, tuo rūpinasi tėvai.
O geriausias būdas apsaugoti vaikus nuo to - nelikti abejingam savo problemoms ir jas spręsti, ar tai būtų fizinės ar psichinės sveikatos problemos, ar tai būtų situacijos, kurios reikalautų socialinio darbuotojo pagalbos, o gal kokio nors šeimos mediatoriaus.
Jei problema konfliktai šeimoje - eiti pas porų konsultantą.
Vaikai priima ir mediatorių vaidmenis šeimose, kurios labai konfliktuoja.
Arba saugo nuo fizinio bei psichologinio smurto, atsistoja tarp tėvų gindami fiziškai.
Apskritai neturėtų vaikas ginti tėvų nuo smurto ar konfliktų, kai tėvai nuolatos rėkia vienas ant kito ar nesusikalba su broliu ar sese.
Vaikas neturi spręsti ir medijuoti kaip koks socialinis darbuotojas.
Tai nereiškia, kad tėvai norėjo, kad vaikas spręstų tuos konfliktus, bet tai tampa pasekme.
Vienas iš pagrindinių būdų prevencijai, susidūrus su savo problemomis, jas patiems ir spręsti.
Kalbos suvokimas: kaip atpažinti ir ką daryti (7 žingsniai)
Labai sudėtinga pasakyti, kas kiekvieno tėvo ar motinos galvoje, kai jie taip daro.
Gali būti, kad iš visiškos nevilties - nuolatiniai konfliktai, mama nuolat konfliktuoja su tėvu ir neturi artimo rato žmonių.
Ir yra 12-metė dukra, kuri sėdi ir klauso.
Tai - negebėjimas atlaikyti savo paties jausmų arba nežinojimas, kad reikia kreiptis pagalbos.
Tai niekaip nepateisina elgesio, nes žala padaroma.
Vaikas apkraunamas emociniu svoriu, kurį spręsti turi tėvai.
Skaičiau įdomų tyrimą, kad patyrę parentifikaciją vaikai, kai suauga, gali turėti mazochistinių asmenybių bruožų, skriaudžia save, elgiasi sau nenaudingai, sabotuoja save.
Atsidūrę santykiuose, kurie juos skaudina, ilgai juose lieka.
Tokiu būdu jie mazochistiškai elgiasi su savimi.
Kitu atveju kaip tik gali formuotis narcisistinėms asmenybėms būdingi bruožai, kai norisi sau daug naudos, santykis su kitu vertinamas per tai, kiek jis man naudingas, kiti yra labiau ne subjektai, o objektai.
Mazochistiniai bruožai labiau pasireiškia, kai vaikas augo kaip mažasis mamos arba tėčio padėjėjas, o narcisistinėmis savybėmis pasižymima, kai vaikas abiem ar vienam iš tėvų tarnauja kaip emocinė atrama per tai, kai išpildo jų neišpildytus lūkesčius.
Tėvai turi emocinių poreikių ir vienas iš jų gali būt, kad dukra ir sūnus būtų toks, kokiu man nepavyko būti.
Tada vaikas tarnauja ne savo, bet tėvų poreikiui.
Pvz., talentų ugdymai, krūvio nustatymai visai ne pagal vaiko galimybes.
Už šito tėvų elgesio yra poreikis atliepti savo motyvaciją, nes aš tada labai didžiuosiuosi, galima bus pasigirti kitiems, viduje gerai jausiuosi.
Man labai patinka animacinis serialas „The Simpsons“.
Jie daugybę šių klausimų atliepia.
Ir yra serija, kur mama Mardžė visa gyvenimą turėjo svajonę tapti balerina, bet jai nepavyko, ir ji bando savo fantaziją išpildyti per savo dukrą Lizą, ją taip įtraukia, kad dukra nebeatlaiko.
Tuomet 8-metė mergaitė pradeda rūkyti, kad atlaikytų įtampą, visiškai perdega.
Gali būti, kad jei tikrai namuose teko tarnauti, pati idėja turėti ir auginti vaiką gali būti nepatraukli.
Patirtis būnant vaiku buvo tiek nepatraukli, kad nenoriu nieko atvesti į šį pasaulį, kas galėtų tai patirti, ir pats nenoriu kūdikiui tarnauti, kas tam etapui yra būtina.
Gali būti, kad žmogus galvos, kad aktyviai nusprendė neturėti vaikų, bet galimai užsifiksavusi patirtis, kad tai nenaudinga, nes žinau, ką reiškia būti tuo, kuris turi atliepti.
Taip pat parentifikaciją patyręs žmogus daug santykių mezga savo poreikių sąskaita.
Santykį su tėvais gali palaikyti savo poreikių sąskaita, santykius su romantiniu partneriu taip pat.
Žmonės labai nuskriaudžia save, apleidžia savo poreikius, nepasirūpina fizine ir emocine sveikata, neina, kur patiems patinka, bet seka ten, kur kitas veda.
Kalbu ne apie savanaudiškumo ugdymą.
