Mįslė - tai alegorinis posakis, kurio reikšmę reikia įminti, įspėti. Mįslių funkcija tokia pati kaip uždavinių - jas reikia išspręsti. Mįslę sudaro užminimas (vaizdingas ir ekspresyvus vieno ar kelių sakinių klausimas, perkeltine reikšme apibūdinantis daiktus ar reiškinius) ir įminimas (atsakymas į paslėptą mintį).

Mįslės vaikams - tai ne tik linksmi galvosūkiai, tai vaiko pažintinei, socialinei, emocinei raidai naudingi uždaviniai. Mįslė - tarsi vaiko pažinimo funkcijų treniruotė, verčianti vaikus kritiškai ir analitiškai mąstyti, spręsti problemas. Mįslėms įminti dažnai prireikia logikos ir kūrybiško mąstymo. Efektyvus mįslių sprendimas reikalauja užsispyrimo ir kantrybės.

Bandydami įminti mįsles vaikai įsitraukia į unikalų procesą, kurio metu stimuliuojamos jų smegenys, skatinamas smalsumas ir kūrybiškumas. Iš tiesų, smalsumas - viena svarbiausių sėkmingo šiuolaikinio žmogaus savybių. Detalumas, skirtingų perspektyvų suvokimas ir gebėjimas interpretuoti subtilias užuominas labai svarbūs, siekiant sėkmingai įminti mįsles. Mįslėms neretai būdingas ir humoro elementas. Mįslių sprendimas - puiki bendros šeimos ar draugų veiklos alternatyva.

Mįslės - svarbi tautosakos dalis. Tokia, iš pirmo žvilgsnio paprasta, veikla kaip mįslių uždavimas ir įminimas padeda puoselėti savo kultūrą ir išryškinti jos išskirtinumą. Mįslės - naudingos vaiko pažintinei, emocinei ir socialinei raidai. Kviečiame minti mįsles, mesti iššūkį draugams, klasiokams ar tėvams.

Pavyzdžių ir atsakymų lentelė

Mįslių užminimas ir įminimas labai naudingas vaiko kalbos raidai. Kaip susidraugauti su eilėraščiu? Kodėl vaikai mieliau skaito prozos kūrinius? Ar suaugusiųjų siūlomi eilėraščiai patinka vaikams? Ar jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai geba ir jau gali savarankiškai, be močiutės, mamos, tėčio pagalbos pasirinkti kūrinį? Kokį mėgstamiausią poezijos kūrinį vaikai atsineštų paprašyti mokytojo? Nelengva atsakyti į šiuos klausimus.

I-II klasėje per eilėraščio aptarimo pamokas stengiamės, kad vaikai pastebėtų ir jau pradėtų skirti ypatingą grafinę jo formą, lakoniškumą, skambumą, pajustų, kad dėl to lengviau jį įsiminti, kad eilėraštis kelia daug minčių, jausmų, sužadina išgyvenimus, leidžia daug ką išgirsti ar net pamatyti... Jau I klasėje susitariame, kad eilėraščio niekada neskaitysime skubėdami, nesusikaupę.

Vaikų pasaulis jiems yra paprastas ir savas. I klasėje vaikui pakaktų suvokti, kad eilėraštis, kaip ir pasakojimas, yra trumpa istorija apie įvairius rimtus, linksmus ir juokingus įvykius, tik pateikta savita forma. Panagrinėkime eilėraštį „Dainelė Ievai - iš mažų daiktelių“. Su eilėraščiu vaikus supažindina mokytojas raiškiai jį skaitydamas ar deklamuodamas. Skaito paisydamas eilėraščio skyrybos ženklų, siekdamas kiek galima labiau atskleisti jo skambumą, artumą dainai. Perskaitęs gali patylėti, kad nebūtų suardyta tik ką sukurta nuotaika. Tada stengiasi įtraukti vaikus.

Pirmiausia pasiteirauja, ką jie galėtų pasakyti apie ką tik išgirstą eilėraštį. Ar linksmas, ar liūdnas, o gal jaukus, šiek tiek paslaptingas? O gal vaikai norėtų ko nors paklausti? Aptaręs su vaikais nuotaiką ir pirmuosius kilusius jausmus, paprašo, kad jie tyliai perskaitytų eilėraštį ir pamąstytų, kaip savais žodiais papasakoti, apie ką šis eilėraštis mums šneka. Atskirų eilėraščio dalių perpasakojimas padeda priartėti prie teksto, suprasti, kas iš tiesų yra eilėraštyje ir ko jame nėra.

Tikriausiai kam nors iš perskaičiusių šį eilėraštį kils klausimas, kur visa tai buvo galima pamatyti, ką tai primena. Pasirodo, daiktelius - mums dėl vienų ar kitų priežasčių neįkainojamus niekučius, geriausius žaidimų draugus, kurie yra vertingesni ir už brangiausius žaislus... Šių daiktelių paprastai būna mūsų stalčiuose. Jie atkeliauja iš mūsų kišenėlių. O mūsų kišenėlėse jie atsiduria dėl įvairių priežasčių: kaip žaislo detalės, kaip patogus pagaliukas, keistos formos nuolaužėlė, blizgutis iš mamos brangenybių dėžutės, kaip su draugu iškapstytas senovinis pinigėlis, medžiagos skiautelė ir kt. Mokytojas leidžia vaikams pasakoti, samprotauti, atgaivinti prisiminimus, pasiaiškinti žodžio brangus reikšmę - ne tik daug kainuojantis daiktas gali būti brangus.

Taip palengva išaiškėja, apie ką šis eilėraštis. Vaikai tikriausiai eilėraščio temą nusakytų žodžiais: tai eilėraštis apie mažus daiktelius, su kuriais mes mėgstame žaisti ir kurie turi savo atsiradimo istorijas. Tada galima jų paklausti, kodėl poetei taip svarbu, kad šie maži daikteliai susirinktų? Kodėl išvis apie juos reikia šnekėti? Taip po truputį ryškėja eilėraščio prasmė.

Eilučių galo ženklai įvairūs. Jų būtina paisyti - skaitant daryti ilgesnes ar trumpesnes pauzes, sustoti, pakelti balsą, paslaptingai pradėti, greitinti ir lėtinti tempą. Pažymime posmą, kartojamą eilėraščio pabaigoje. Pažvelgiame į eilėraščio rimus - eilučių galo sąskambius. Vaikai turi pamatyti ir pažymėti, kas ir su kuo rimuojasi, kokie rimai būdingi šiam eilėraščiui.

Ar tai svarbu skaitant, deklamuojant eilėraštį? Bandome patikrinti. Ir tikrai - pajuntame skirtumą tarp pirmo ir antro posmelio melodingumo. O kodėl nevienodai eilučių posmuose? Ar tai įdomu? Pamatysi, uždainuos. Argi tai ne raginimas pasistengti išgirsti tuos daiktelius - gal jų tylią kalbą, gal niūniavimą ir kt.

Taigi tie daiktai dar ir gyvi, jie gali girdėti. Dar galėtume pasvarstyti, kodėl šis eilėraštis skirtas vaikams, jei ir suaugusieji dažniausiai turi brangių širdžiui daiktų. Iš ko matyti, kad tai eilėraštis vaikams? Tikriausiai skaitydami atkreipėme dėmesį, kad visi daiktai eilėraštyje pavadinami maloniniais žodžiais: dainelė, akmenukas, smiltelė, stagariukas, popieriukas. Pafantazuojame, kokios spalvos šiaip jau būna žodžiai. Vienam akmenukas - mėlynas, kitam - pilkas. Kai kam daiktelis - geltonas, o kai kam - žalsvas. O kokios spalvos žodis patiko? Ar ne rausvas? Dar žodžiai būna gražūs, lengvi, kaip antai smiltelė, ir ne visai gražūs, sunkūs, kaip, pvz., pernykštis.

IV klasėje toliau plečiamas ir įtvirtinamas literatūros žanrų supratimas. Išlieka svarbiausias dalykas - išmokti suprasti eilėraštį, tapti geru jo skaitytoju. Profesorius K. Nastopka rašė: „<...> kad eilučių rikiuotė taptų prasmingu tekstu, neužtenka iš raidžių sudėlioti tekstus, o iš žodžių - sakinius. Reikia dar išmanyti poezijos kalbą, atpažinti ryšius tarp poetinės raiškos ir poetinio turinio. Eilėraštį skaityti reikia mokytis - kaip mokomasi groti muzikos instrumentu“.

Labai dažnai vaikų meilė poezijai, gebėjimas pajusti eilėraštį priklauso nuo mokytojo sugebėjimo įtraukti, sudominti savo mokinius poezija: „Mokytojas - jau ne tas asmuo, kuris perduoda gražiai supakuotas žinias po pakelį per dieną. <...> Tai žmogus, kuris būna su vaikais tam, kad atiduotų jiems geriausią, ką turi savyje, kad ir pats ugdytųsi kūrybos ir vaizduotės įgūdžius, konstruktyviai dalyvautų įvairiose veiklos srityse“.

Jei II klasėje vaikas tik išmoksta praktiškai skirti prozos tekstą nuo poezijos, išklausęs eilėraštį, pasakyti, kas jam įdomu, gražu, kas patinka, kuria pagal pavyzdį, IV klasėje jis turėtų skirti literatūros žanrus - pvz., epą nuo lyrikos, dramos. Išklausęs eilėraštį, paaiškinti, ką įsivaizdavo, išgyveno.

Šis straipsnis apie eilėraščio nagrinėjimą II ir IV klasėse. Apie eilėraščio skaitymą I ir III klasėje tik užsiminta. Taip pasielgta dėl to, kad aiškiau suvoktume pasiekimų lygmens kitimą ir kaip keičiasi vaikų galimybės nagrinėti eilėraštį. Manyčiau, vaikai tikrai pamils poeziją suvokę paprastą tiesą - eilėraštyje, kaip kokioje užburtoje pilyje, slepiasi užrakintos mūsų slapčiausios mintys, jausmai, išgyvenimai. Džiaugsmas aplanko tada, kai vaizdas tampa pažįstamas ir nesinori trauktis.

Mįslių sprendimas - puiki bendros šeimos ar draugų veiklos alternatyva, padedanti stiprinti ryšius ir kartu mokytis.

tags: #eilerastis #metai #turi #daug #vaiku #juos

• mitai apie Adelės vaisingumo akmenį
• Kiek kainuoja vaiko priežiūra?
• Eilėraščiai vaikams: mokymasis ir ugdymasis
• Jaukumas ir saugumas lovytėje
• Apie Britton servetėles