Seniai labai seniai, nedidukėje kūdroje gyveno varliukų pulkelis. Žaisdavo jos sau pakrantėje, taškydavosi vandens paviršiuje ir vakarais susėdusios garsiai ir melodingai kvarkdavo. Smagu buvo joms taip gyventi, tačiau vienas varliukas, einant dienai po dienos, vis ieškodavo naujų užsiėmimų. To varliuko vardas buvo Augustas.
Vieną saulėtą rytą Augustas tupėjo sau kaip visados prie tvenkinio krašto. Draugės varlytės linksmai pliuškenosi vandenyje, kai netikėtai virš jų praskrido didelė spalvota papūga, nešina krepšiu su keistais popieriais.
Pamačiusi varles kūdroje, ji stabtelėjo ir paklausė: „Ar kas nors čia turi laiškų? Skrendu į trečiąjį mišką, už pievos, su beržais.“
„O ką reiškia laiškai?“ - paklausė Augustas ir pasikasė pakaušį.
„Laiškai - tai žodžiai ant popieriaus, kuriais nori pasidalinti su toli gyvenančiais draugais, - atsakė papūga. - Jei nori, galiu pagelbėti parašyti tau pirmąjį laišką. Ar turi kam jį nusiųsti?“
„Neturiu, bet mielai susipažinčiau su toli gyvenančiomis varlėmis. Ar galėtum man pagelbėti?“
„Žinoma!“ - atsakė papūga. Ji nutūpė šalia Augusto, kantriai išklausė jo ir kartu parašė laišką naujam draugui. - Kaip tik žinau, kas labiausiai tokio laiško jo laukia!“
Įsidėjusi naujai parašytą laišką į savo tvirtą krepšį, papūga nuskrido tolyn, šypsodama Augustui ir draugiškai mojuodama sparnu.
Taip slinko dienos toliau, varlės kvarkė ir šokinėjo, saulutė kilo ir leidosi. Trečią dieną Augustas pamatė tą pačią su laiškų pilnu krepšiu skrendančią papūgą.
„Labas, Augustai! Žiūrėk ką tau atnešiau!“ - sušuko papūga ir ištiesė gražiai sulankstytą baltą popieriaus lapą.
„Laiškas man?“ - paklausė Augustas ir nekantriai išlankstęs lapą paprašė: - „Gal gali man pagelbėti perskaityti?“
O tame laiške buvo parašyta: „Labas, Augustai. Mano vardas yra Rainiukas. Gyvenu sode, už trečiojo miško su beržais. Čia yra daug gėlių ir drugelių. Kūdros mes neturime, tačiau saulutės spinduliuose maudytis ne ką nuobodžiau. Papūga man pasakė, kad esi labai draugiškas varliukas. Kviečiu tave į svečius!“
Perskaitytą laišką Augustas gražiai sulankstė ir įsidėjo sau į kišenę.
„Į svečius? Mane pakvietė į svečius!“
Ilgai negalvojęs varliukas susikrovė nedidelį krepšelį ir lydimas papūgos smagiai nušokavo link pievos, šalia trečiojo miško.
„Iki pasimatymo, draugai!“ - sušuko jis. - „Aš keliauju į svečius pas toli toli gyvenantį varliuką!“
Augustas smagiai šuoliavo per gimtąją pievą, tada per antrąjį ir trečiąjį mišką, kur jis matė vingiuotą upelį, aukštas saulėgrąžas ir banguojančius laukinių gėlių laukus. Kol galiausiai atsidūrė gražiame sode, pilname spalvotų ir kvepiančių gėlių.
Tokio gražaus sodo Augustas dar nebuvo matęs. Jame skraidė drugeliai, ir bitės smagiai dūzgė nuo gėlės prie gėlės. Varliukas akis išplėtęs negalėjo atsistebėti žavingais vaizdais ir kvapais. Tuomet jis netoliese išgirdo tylų šnarėjimą. Susidomėjęs Augustas pašoko link šio garso ir pamatė žolėje besiilsintį kačiuką.
„O, sveikas atvykęs!“ - draugiškai tarė kačiukas. - „Ar tu esi Augustas?“
„Taip, aš esu Augustas, - atsakė varliukas kiek nustebęs. - Mane į šį sodą pasikvietė vienas draugiškas varliukas. Laiške jis pasisakė, kad jo vardas yra Rainiukas. Ar tu jį pažįsti?“
„Cha cha cha, - nusijuokė kačiukas. - Tai aš ir esu tas Rainiukas. Ir visai ne varliukas! Pas mus varliukai neapsilanko, nes neturime kūdros. Labai džiaugiuosi, kad apsilankei tu. Eikš, aprodysiu visą sodą. Čia labai smagu.“
Nusijuokė ir Augustas. Visą vakarą Rainiukas su Augustu žaidė sode: jie ieškojo įvairių gėlyčių, gaudė vienas kitą ir pasakojo apie savo namus. Diena praėjo taip smagiai, kad abu net nepastebėjo, kaip greitai ji baigėsi.
Tuo tarpu dantukų peliukas Motiejus buvo ne juokais susirūpinęs. Kiekvieną naktį, po ilgos ir sunkios pamainos renkant vaikų dantukus ir paliekant po pagalvėmis blizgančias monetas, jis grįždavo į savo namus senajame ąžuole. Vieną naktį, po daugybės vartymosi nuo šono ant šono, jis nusprendė, kad jam reikia pagalbos.
„Labas rytas, Daktare Salomėja,“ - tarė Motiejus.
Motiejus pradėjo pasakoti: „Matote, kai atsigulu, mano galvoje vis dar sukasi nakties nuotykiai. Pavyzdžiui, vakar turėjau užlipti net į septintą aukštą viename daugiabutyje, nes liftas buvo sugedęs. Laiptai atrodė begaliniai! O kai pagaliau užkopiau, pamačiau milžinišką katiną, miegantį tiesiai prie vaiko lovos. Turėjau būti tylus kaip pūkas, kad jo nepžadinčiau.“
„O tada,“ - tęsė peliukas, - „kai jau grįžinėjau, stebuklingos durelės, pro kurias keliauju iš žmonių pasaulio į mišką, vos neužsivėrė man prieš pat nosį! Buvo labai baisu. Ir kai pagaliau grįžtu namo, nors ir esu išsekęs, vis galvoju apie tai, kas įvyko.“
„Suprantu,“ - tarė pelėda. - „Tu patiri labai daug įtampos, todėl natūralu, kad tavo protas ir kūnas išlieka budrūs net tada, kai ateina laikas ilsėtis.“
Motiejus atsiduso: „Būtent.“
„Turiu keletą patarimų, kurie padės tau prisijaukinti miegą,“ - tarė ji. - „Pirmiausia, labai svarbu susikurti raminantį ritualą prieš miegą.“
„Kokiems?“
„Galėtum išgerti puodelį šiltos ramunėlių arbatos. Taip pat galėtum paskaityti mėgstamą knygą arba pasiklausyti tylios muzikos.“
„Man patinka ši mintis,“ - tarė Motiejus.
„Puiku,“ - pritarė Daktarė Salomėja. - „Be to, galėtum rašyti dienoraštį. Aprašyk savo patirtis ir baimes.“
„Taip pat labai naudinga atlikti kvėpavimo pratimus,“ - tęsė pelėda. - „Giliumi įkvėpk skaičiuodamas iki keturių, sulaikyk orą keturias sekundes ir lėtai iškvėpk vėl skaičiuodamas iki keturių.“
„Ir nepamiršk susikurti tinkamos aplinkos.“
Tą naktį, grįžęs namo po dar vieno kvapą gniaužiančio nuotykio, kurio metu jam teko irstytis klevo lapu per didžiulę balą, kad pasiektų vienkiemį, peliukas Motiejus nusprendė laikytis Daktarės Salomėjos patarimų.
„Šiandien buvo sunki naktis. Irstytis per balą buvo tikras iššūkis, bet aš tai įveikiau. Visgi, vis dar nerimauju dėl piktų šunų ar užsitrenkiančių durų.“
Baigęs rašyti, jis pritemdė šviesas ir įsijungė tylią muziką - svirplių griežimą ir vėjo ošimą medžių viršūnėse. Su kiekvienu įkvėpimu jautė, kaip kūnas sunkėja ir atsipalaiduoja, o mintys rimsta. Rūpesčiai lėtai tirpo, užleisdami vietą ramybei.
Kitą rytą Motiejus pabudo žvalus ir pilnas jėgų. Saulė linksmai švietė pro ąžuolo lapus, o paukščiai giedojo rytines giesmes.
„Daktare, tai suveikė!“ - sušuko Motiejus.
Daktarė Salomėja nusišypsojo: „Labai džiaugiuosi tai girdėdama, Motiejau.“
„Taip! Gėriau arbatą, skaičiau, rašiau dienoraštį ir kvėpavau.“
„Nuostabu.“
„Būtinai, ačiū jums už pagalbą!“
Nuo to laiko peliukas Motiejus ir toliau drąsiai leidosi į naktinius nuotykius, tačiau išmoko rūpintis savimi.
Pas Kaziuką į kaimą atvažiavo vasarą paatostogaut jo pusbrolis Vincukas. Atvažiavo iš didelio miesto, tai turėjo apie ką pasakot. Ne tiktai Kaziukas, bet ir suaugę klausydavosi susidomėję, kai imdavo apie miesto nepaprastumus pasakot. Kaziukui labiausiai patikdavo, kai apie žvėryną imdavo pasakot. Kokių paukščių, kokių žvėrių tenai nebuvo matęs! Tik Vincukas labiau mėgdavo apie beždžiones ir papūgas pasakot, ką jos tenai ištaisydavo, o Kaziukas prašydavo daugiau apie liūtus, apie tigrus ir dramblius pasakot - mat tais žvėrimis jis buvo labai susidomėjęs beskaitydamas apie keliones po Indiją, Afriką ir kitus tolimus kraštus.
„Ar tau nebaisu prieit arčiau prie liūtų, tigrų?“ - paklausė Kaziukas, kai Vincukas jam apie tuos žvėris papasakojo. Bet tuojau, lyg pats sau atsakydamas, pridūrė: „Iš tikrųjų, kai uždaryti, tai ko ir bijot, jei bent dramblio, kad straubliu nepasiektų.“
„Na tu niekad tų žvėrių nematęs, žinoma, bijotum ir prie narvo prieiti,“ - pasakė Vincukas didžiuodamos.
Kartą taip besikalbėdami ėjo juodu iš kiemo į lauką, kur Kaziukas stengdavos didmiesčio gyventojui kaimo nepaprastumus rodyt. Išėję pro vartus, tuojau susitiko su žąsų būriu. Ėjo kelios senės su jaunikėmis, priešakyje vyriškai žengė žąsinas. Žąsinas tuojau sušnypštė ir ištiesė kaklą. O kai Vincukas krūptelėjo ir kukliai pasitraukė į šalį, tai įsidrąsinęs būrio vadas, suplasnojęs sparnais, ėmė bėgt arčiau prie jo.
Vincukas išsigando, šoko į šalį ir pasislėpė už Kaziuko. Kaziukas užsimojo ant žąsino kepure, ir narsus vadas grįžo prie savo būrio ir ėmė pasakot, kaip išgąsdinęs neprašytą svečią, pastojusį jam kelią. Bet tuojau būrį nuvedė į šalį, kad vaikai jam nesipainiotų.
„Tai ko tu žąsino taip išsigandai?“ - paklausė Kaziukas atsigręžęs. - „Juk tai ne tigras, ne liūtas.“
„Ar tai žąsinas?“ - nusiminė Vincukas, kad tokio menko paukščio išsigando.
„Tai dar nesi žąsino matęs?“ - nustebo Kaziukas.
„Ne, žvėryne žąsų nėra,“ - pasiaiškino Vincukas.
Kaip čia kas buvo tarp žąsino ir Vincuko, matė piemenukas. Jis tuojau kitiems papasakojo. „Tai mat,“ - pasakė į tai artojas Baltrus, - „mes liūtų ir dramblių nematę, o didelių miestų žmonės žąsų nepažįsta.“
tags: #eilerastis #apie #peliuka #vaikams
