Poetė Salomėja Nėris rinkinį „Prie didelio kelio“ pradėjo sudarinėti 1944 metais. Eilėraščiai buvo parašyti įvairiose vietose - Maskvoje, Ufoje, Penzoje. Šį rinkinį poetė nuolat perdirbinėjo, keitė eilėraščių sąrašus. Rinkinys „Prie didelio kelio“ nebuvo išleistas poetei gyvai esant. Nors S. Nėris paruošė rinkinį, jis nebuvo skirtas spausdinimui. Šiame rinkinyje nėra nei vieno nežinomo S. Nėries eilėraščio. Dalis kūrinių buvo paskelbti rinkinyje „Lakštingala negali nečiulbėti“, taip pat pilname poezijos rinkinyje (1957 m.), tačiau kartu tai yra nežinomas rinkinys. Eilėraščiai pateikiami taip, kaip norėjo poetė: išlaikoma rinkinio struktūra ir tekstai.
Eilėraščiai vaikams - tai tarsi spalvingi langai į pasaulį, padedantys jiems pažinti gamtą, save ir aplinką. Lietuvių poezija vaikams yra ypač turtinga ir įvairi, joje galima rasti tiek tradicinių, tiek modernių kūrinių, skirtų įvairaus amžiaus vaikams. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip žemės motyvas atsiskleidžia lietuvių vaikų poezijoje, kokią reikšmę jis turi vaiko pasaulėžiūrai ir kaip eilėraščiai gali būti naudojami ugdant jaunąją kartą.
Eilėraščiai apie brangią žemę vaikams yra ypač svarbūs, nes jie padeda vaikams suprasti ir įvertinti gamtą, aplinką ir mūsų planetos grožį. Jie skatina meilę gamtai, atsakomybę už aplinką ir supratimą apie ekologiją. Be to, tokie eilėraščiai gali supažindinti vaikus su įvairiais gamtos reiškiniais, gyvūnais ir augalais.
Tėvynės ilgesys ir prisirišimas prie žemės
Daugelyje S. Nėries eilėraščių, sukurtų tremtyje, ryškiai juntamas tėvynės ilgesys ir prisirišimas prie gimtosios žemės. Eilėraščiuose vaizduojamas troškimas grįžti, prisiglausti prie brangios žemės, tapti jos dalimi.
MAIRONIUI
Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau.
Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?
Ar galėjau - tais pačiais keliais?
Gena, gena pikto dievo rykštė, -
Atgalion ir atsigręžt neleis.
Aplink žemę skridusi su vėtrom,
Vėl išgirsiu. mylimus vardus.
Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,
Bus man atpildas skurdus.
Ir nenoriu sau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.
Ufa, 1942.I.15.
Šiame eilėraštyje poetė išreiškia gilų ryšį su žeme, troškimą tapti jos dalimi, netgi mažiausia jos gyvybės forma. Tai liudija ypatingą meilę ir prieraišumą gimtajam kraštui.
AR ŽIBURĖLIS LAUKS
Atimkit iš manęs tą skurdųjį peizažą, - dirvonų tuos laukus padangės svetimos.
Palikit man tik beržą ir tą žiedelį mažą, prigludusį prie žemės mylimos.
Tas beržas - tai jisai - svyruoja vėtroj vienas.
Tas lino žiedas - žvilgsnis jo ramus.
Aš, rodosi, basa stabčioju per rugienas į tolimus, į paliktus namus.
Ar žiburėlis lauks tą vakarą rudenį, - pro eglių sutemas man draugiškai mirgsės?
Ar šaltis gal nusmelks: čia nieks nebegyvena...
Tik gervių virtinės padangėmis girgsės.
Penza, 1941.IX.11.
Šiame eilėraštyje vaizduojamas tėvynės ilgesys, noras matyti savus, brangius gamtos vaizdus, kurie yra neatsiejami nuo mylimos žemės.
"PARNEŠKI, JUODAS VARNE, ŽINIĄ Į MANO GIMTINIUS NAMUS. . ."
Jei aš nesugrįžčiau, jei likčiau gulėti toj žemėj derlingoj, šaltoj, svetimoj...
Kodėl aš ne rykštė, linguojanti vėtroj, ar Nemuno žvirgždas gelmių sutemoj?
Kuo nori, ten būčiau: pakopa prie slenksčio, - tegu mano veidą bedildo kančia.
Nameliai namučiai, aš jums nusilenkčiau kaip elgeta aidams pro šalį vagčia.
Jei niekad negrįžtau... Ir mano kapelio suminto bedalio draugai čia nerastų, -
per gūdųjį mišką, per svetimą šalį tu skriski, dainele, į mylimą kraštą!
Eilėraščio fragmentas perteikia gilų ryšį su gimtąja žeme, netgi mirties akivaizdoje, ir troškimą, kad bet kokia forma likti jos dalimi.
DAGILĖLIS
Žvarbūs lietūs raižo tartum peiliai.
Dargana rudenė - klampios pelkės.
Dagilėli, ko taip čypsi gailiai?
Ai netekęs draugo, ar išalkęs?
Sibiro jau taigos vėjai kelias,
Greit supūs ledinių snaigių pusnį.
Be pastogės - permirkę plunksnelės.
Kur nakvosi. kur tu svečias būsi?
Aš pakviestau mažąjį paukštelį
Į namelio šilumą pro langą...
Dagilėli, nebturiu namelių,
Svetima padangė mane dengia.
Penza, 1941.X.28.
Šiame eilėraštyje, nors ir kalbama apie paukštį, perteikiamas gamtos ir namų ilgesys, svetimumo jausmas, kai nėra savos žemės ir pastogės.
RUGSĖJO ŽVAIGŽDĖS
Pro šėmą sunkų debesį Padangių akys žiūri:
Rugsėjo žvaigždės stebisi,
Kur mudu atsidūrėm.
Palikom tėviškę, namus,
Tėtuką savo brangų...
Nūnai ištįso akys mūs,
Žiūrėdamos į dangų.
Kur tėviškė, kur Lietuva?
Ten žvaigždės - ir tos pačios.
Ir žemė ten šilta - sava...
O, kad ją dar pamačius!
Penza, 1941.IX.
Eilėraštis atskleidžia vaikų, palikusių tėvynę, jausmus - ilgesį, ilgesį pažįstamam dangui ir šiltai sava žemei.
VĖL SNIEGTI
Prie Baltijos - gimtinės jūros,
Lyg veidą glosto man banga...
Ne - ašaros vien teka sūrios:
Tėvynės ilgesio liga.
Tu vėl sukaustyta, vėl pančiuos,
Nelaisvėn išvežti vaikai...
Man drasko širdį tavo kančios,
Nors tu ir nieko nesakai.
Toli... Tavęs man nepasiekti
Ir tavo balso negirdėt.
Vėl svetima žiema, vėl sniegti...
Ir neatskris laisva kregždė.
Gyvenimo atsisakyti?
- Tik nevergaut, tik nevergaut!
Jei nepagysiu, pasakykit,
Kaip ja, vienintele, sirgau.
Maskva, 1942.XI.5.
Šiame eilėraštyje tėvynės ilgesys lyginamas su liga, o gamtos vaizdai - jūra, žiema, kregždė - susiejami su gimtinės likimu ir asmeniniais išgyvenimais.
ODISĖJA
Žuvėdra supasi ant stiebo. O jūra - svetima, plati...
Baltoji paukšte, pasistiebus
Pažvelk į tolį. . . Nematyt?
Tą žemę širdyje nešiojuos
Dienas ir nemigo naktis..
Ir bangos man charibdėm žiojas.
O, rodos, kraštas taip arti:
Žydrioji Nemunėlio juosta
Ir ta baltapilė kalva...
Ak, pamatyt brangiausią uostą,
Kuris vadinas Lietuva!
Ar duotą žodį aš tesėjau,
Kaip gali jį tesėt žmogus?
Tu pasakyk man, Odisėjau,
Koks kraujo skonis? Ar svaigus?
Tu, rodos, gėrei jį kaip vyną
Ir keršto svaiguly svaigai?
Tu mindei priešus į purvyną,
Užsimaskavęs neblogai.
Aš moteris - tik Odisėja,
Manęs Homerai neminės.
Bet aš mokėsiu būt teisėja
Skriaudikams mano giminės.
Maskva, 1943.
Per Odisėjo paveikslą poetė išreiškia savo kovą, ilgesį ir troškimą grįžti į brangiausią uostą - Lietuvą.
TROŠKULYS
Skaudžia maudžia troškulys krūtinėj - Lyg žaizda, išdeginta žarijom.
Jei atrasčiau avinėlio pėdą Gimtame takelyje išmintą...
Sklidiną rasos tulpelės žiedą, Troškulį galėčiau nuraminti.
Buvo ten kalneliai, pievos, miškas, Mano rudenio aušra išblyškus...
Sėmėm vandenį šaltinio žalio Pro geltonus lapelius berželio.
Ir tada, tada nepažinojau Aš tavęs, o širdgėla juodoji!
Rodis, ir manęs ten pasigenda, - Dūsauja saulėlydžiu motutė...
Girdžiu - gervės į dausas jau skrenda.
Rytmečiais tenai šalna baltutė,
Ten į vandenį šaltinio žalio
Byra šaltos ašaros berželio.
1944.
Šiame eilėraštyje troškulys simbolizuoja gilų ilgesį gimtosios žemės, jos gamtos ir vaikystės prisiminimų.
KUR BALTAS MIESTAS
Vilties gėlelė į saulę stiepės,
Jos nepakando rudenio šalnos,
Pučia ir pučia vėjas iš stepės...
Pustė supustė pusnynų kalnus.
Kaip juos išbristi, kaip juos išplaukti?
Pavasarėlio kaip besulaukti?
Juodasai varne, vėjo broleli,
Duok savo sparną, juodą sparnelį!
Dieną ir naktį - tartum šešėlis
Skrisiu ir skrisiu - niekur nesėsiu.
Kur baltas miestas, kur Nemunėlis,
Ten aš nutūpsiu, ten pailsėsiu.
Ufa, 1942.1.9.
Eilėraštis perteikia viltį ir troškimą grįžti į gimtinę, kur laukia „baltas miestas“ ir „Nemunėlis“.
LAIŠKELIS
Varputys laiškelį kelia Saulėn iš po sniego.
Nesulaukiu aš laiškelio, -
Mėnesiai prabėgo.
Galiu verkti iki valiai,
Verkti ar dainuoti:
- Atkirsti keliai takeliai,
Minom užminuoti.
Nemunais gyvybė plūsta,
Kur ledai stovėjo. . .
Juodą juo varnį pasiųsčiau
Arba ryto vėją.
Varputys laiškelį kelia
Į saulutę brangią. ..
Sužaliuos širdies šakelė
Tik savoj padangėj.
Ufa, 1942.IV.22.
Šiame eilėraštyje gamtos motyvai (varputys, saulė, Nemunas) susipina su asmeniniais išgyvenimais - ilgesiu, laukimu ir viltimi sugrįžti į savąją „padangę“.
AŠ TAU PAVYDŽIU
Aš tau pavydžiu, saulele,
Kai vakaruosna suki.
Juodoji širdgėla gelia,
Ir mintys eina sunkyn.
Kaip ten gyvena motutė,
Mylimas draugas, sesuo?
Eidama gulti, saulute,
Spinduliu jiems pamosuok.
Aš tau pavydžiu, saulele,
Kai vakaruosna suki.
O gal jau želia žolelė
Ant mielo kapo? Sakyk!
Ufa, 1942.IV.1.
Poetė išreiškia pavydą saulei, kuri gali pasiekti gimtuosius namus, ir nerimą dėl artimųjų bei galimybę, kad jos mylimas žmogus jau ilsisi žemėje.
KAIP TAVE MYLĖTAU
O, jei pamatyti
Dar kada galėtau,
Kaip tave mylėtau,
Kaip tave mylėtau!
Kad nuo akmenėlių
Kojelės nevargtų,
Aš būtau žolelė
Po tavo kojelių.
Kad kaitri saulelė
Tau neįkyrėtų,
Būtau debesėlis
Virš tavo galvelės.
Kad nepūstų vėjai,
Lietūs neužlytų,
Saulele tekėtau,
Žvaigždetele žibėtau.
Žeme Žemynėle,
Juodoji močiute,
Kodėl tu prislėgei
Mylimą širdelę?
Maskva, 1942.XI.14.
Eilėraštis kupinas meilės ir noro apsaugoti mylimąjį, netgi paverčiant save gamtos elementais. Pabaigoje kreipiamasi į žemę-močiutę, klausiant, kodėl ji „prislėgė“ širdį.
NAMO
Baltas rūkas jau kelias
Ties tamsia pakalne.
Šiltą mažą rankelę
Spaudžiu savo delne.
Iš tylos atsiduso:
- Aš nakties nebijau.
Šitas kelias juk mūsų,
Ir namelis tuojau?..
Mus tėtukas sutinka,
Šunė Margis su juo...
Kregždės narstys aplinkui,
Ir špokai nusijuoks.
Ar tikrai, mamutėle?
- Netikrai, netikrai...
Gęsta nuostabiai tyliai
Tolimi vakarai...
Šaltas vėjas Uralo
Beria dulkėm akis...
Ar tas kelias be galo?
Ar be galo naktis?
Paukštė mažą paukštelį
Šildo plunksna švelnia...
Šiltą mielą rankelę
Spaudžiu savo delne.
Ufa, 1942.V.28.
Šis eilėraštis, nors ir prasideda svajone apie grįžimą namo, baigiasi realybe - šaltu vėju ir ilgu keliu, tačiau išlieka švelnumas ir rūpestis.
PRIE ŠALTINIO
Žydi tulpės, ir dilgėlės želia…
Kas uždraus, kas uždraus?
Susipynė žilvyčiai, berželiai
Prie šaltinio skaidraus.
Šiltas vakaras, obelys klausos, -
Nekuždėk, nekuždėk!
Tyli vėjas. Padangė nublausus
Sumirgėjo žvaigždėm.
Taip ramindavo mane sesutė...
Ilgesy, ilgesy!
Gal ir tu. ne pilkoji lakštutė, -
Gal seselė esi?
Iš tėvynės gal? - Nuostabų treli
Pakartok, pakartok!
Man akyse balta obelėlė
Iš pavasario to...
1943.
Eilėraštis sujungia gamtos vaizdus su prisiminimais apie artimuosius ir tėvynę, kur šaltinio vanduo ir obelėlė simbolizuoja ramybę ir gimtinės grožį.
ATEIK!
Daug mėnesių karo praėjo,
Dienų daug lyg tankai sunkių.
Aš dieną ir naktį ilgėjaus
Saulelės tavo akių.
Lyg vakar - prie kiemo vartelių.
Žvilgsniu palydėjai mane...
Nė karto, nė vieno kartelio
Tavęs neregėjau sapne.
Ateik! Nekalbėk, būki rūstus, -
Aš džiaugsiuos tavim ir tokiu.
Tėvynės oro man trūksta,
Saulelės tavo akių.
1941.
Šiame eilėraštyje ilgesys ir troškimas susitikti su mylimu žmogumi susipina su tėvynės ilgesiu, kurio „oro trūksta“.
ŠIRVINTA
Upė šaltuonėlė -
Mano Širvinta
Rudenio lapelių
Mirga priberta...
Kabo liepos medy
Mėnuo pilnatis,
Tylųjį namelį
Saugo per naktis...
Mano ten vaikystė
Kaip gėlė trapi
Dūdeles žilvyčio
Suko paupy...
Žvaigždės ten byrėjo
Vasaros naktim,
Ten vanduo žiūrėjo
Tamsžalėm akim...
Kur gi ta upelė -
Mano Širvinta?
Kur baltų takelių
Žemė suminta?
1943.
Eilėraštis yra ilgesio kupinas prisiminimas apie vaikystę prie Širvintos upės, simbolizuojančios gimtinę ir prarastą idilę.
TOLIMAS SAPNAS
Tarp žydinčių kaštanų
Raudona bažnytėlė.
- Juk čia vaikystė mano!
Nejau ji grįžo vėlei?
Aš nedrąsi stovėjau
Pilioriun prisiglaudus, -
O žmonės trankiai ėjo
Ir prie altoriaus spaudės.
Manęs čia nepažįsta
Pro gedulingą šydą.
Bet kojos žengt nedrįsta -
Tiek daug, tiek daugel klydę.
Sakykloj kalba - keista!
- Jisai - iš Galilėjos:
- Tebūna jai atleista,
Nes daug jinai mylėjo!
Ir man be galo graudu -
Malda širdy netilpo.
Vargonai gaudė, gaudė...
Ir žvakės tirpo, tirpo...
Maskva, 1943.I.2.
Eilėraštis perteikia sapno realybę, kurioje susipina vaikystės prisiminimai, kaltės jausmas ir ilgesys, netgi bažnyčios aplinkoje.
PRIE DIDELIO KELIO
Prie didelio kelio stovėjom - žiūrėjom.
O liūdesiai gūdūs kelių didelių!
Nuėjo, nuėjo... žiūrėkit! - nuėjo
Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!
Už kalno, už juodo pavasaris nyko
Su gęstančia saule, su balta diena. ..
Ištiso prieš mus be dainų, be vainikų
Nutilus pakalnė - šalta ir liūdna.
Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio,
Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios.
Ir svyra mums šakos, n krinta lapeliai,
Ir veria mus speigas lig šėrdies pačios.
Maskva, 1942.XII.21.
Šis eilėraštis simboliškai vaizduoja prarastą viltį ir pavasarį, kuris „nuėjo dideliu keliu“, palikdamas tik šaltį ir liūdesį, o gamtos elementai tampa savotiška metafora prarastai tėvynei.
PARTIZANAI MIŠKUOS
Dengia sniegas gatves,
Dengia sniegas namus,
Dengia sniegas našlaičio galvelę.
Kur tos gatvės nuves?
Kas priglaus čionai mus?
Kada baigsime tremtinio kelią?
Aš milinę velkuos:
Gruodas karo laukuos,
Priešų kraujas į gruodą sušalęs.
Mūs broliukai miškuos,
Partizanai miškuos.
Partizanas ir tavo tėvelis.
Penza, 1941.IX.27.
Eilėraštis perteikia karo meto realybę, tremties skausmą ir partizanų kovą už laisvę, susiejant juos su artimaisiais.
SAKALAI BROLELIAI
Sakalai broleliai - kur jūs?
Girios ąžuolėliai - kur jūs?
Ar baltoj smiltelėj trūnit?
Girių glūdumėlėj tūnit?
Čia ruduo jau - aukso šarvais apsidengęs.
Gervių virvės nuringavo per padanges.
Vidur lauko iškerojo varnalėša.
Mano gimtą brangią žemę priešai plėšia.
Rudenėlis ir tėvynėj:
Aitriai kvepia šile viržiai...
Vilkis karišką milinę,
Susijuoski standų diržą.
Atklajūnai vakariniai vėjai plėšos.
Užkerojo mano kraštą varnalėšos.
Salta, šalta - be ugnelės, be namučių.
Atklajūnai vakariniai vėjai pučia.
Sakalai broleliai mano!
Ąžuolai žalieji mano!
Oi, keliai - šakom šakoti!
Sesė brolių eis ieškoti.
Vilko takas - kelias mano,
Jį geltoni lapai dengia, -
Juo nuskriejo partizanai,
Ir šalta mirtis juo žengia.
Penza, 1941.
Eilėraštis kupinas ilgesio gimtinei, jos gamtai ir artimiesiems. Apibūdinama tėvynės kančia ir raginama kovoti už ją.
RUDENS NAKTYS
Naktys rudenio - tamsios ir vėsios.
Mirčiai kelias - be galo, be galo.
Rymo šmėklomis niaurus griuvėsiai.
Tyli žemė, ir akmenys šąla.
Kur nameliai mūs? - Kelio nerandam.
Kur šermukšniai, berželiai ir uosiai?
Tartum varpas skenduolis paskendo
Kraujo mariose, karo gaisruose.
Šaukia dieną ir naktį jis šaukia,
Kaip žaizda neužgyjama skauda.
Tartum keikia jis tuos, kurie traukias,
Tartum karžygių žuvusių rauda.
1942.
Rudens naktys čia simbolizuoja mirtį ir sunaikinimą, o gamtos elementai tampa liudininkais karo sukeltų griuvėsių ir kančių.
VĖLINĖS
Šaltuos miškuos numirę lapai šlama.
Į skurdų apsiaustą supiesi.
Ir medžiai - toki pat benamiai
Išdžiūvusias rankas tau tiesia.
Gyvenimas - daina žiogelio
Į purvą kruviną suminta.
Todėl ir beržui širdį gelia,
Ir ašaros pušelei krinta.
Sugrįžta jie - į žemę kantrią...
Ir tiek jų daug - prie kūno kūnas...
Kada ir kur sutiksim vienas antrą?
Ak, neįskaitomos žvaigždyno runos!
Nejau gyvenimas sugriautas?
Širdy- perdėm žaizda ir skausmas.
Ir neša, neša kraujo sriautas...
Koki krantai kada priglaus mus?
Penza, 1941.X.
Eilėraštis perteikia beviltiškumo ir skausmo jausmą, kai gamta pati atrodo benamė ir sukrėsta, o gyvybė suminta į purvą.
STEPĖS
Man vaidenas šviesios tavo akys
Ir plaukai už varno juodesni...
Vėtrų vėliavos po stepę plakas.
Gūžias krūmai pakelėm kresni.
Lygumos nepjautom viksvom šiuža,
Nepaslėps nuo viesulų manęs.
Stepių viesulai per naktį ūžaus,
Saldins kraują, šaižiai glamonės.
Ir matysiu tik bežvaigždį dangų, -
Juodą juodvarnį viršum savęs. . .
Apie seserį ir draugą brangų
Vėtra savo liūdną dainą tęs.
Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau...
Kaip nemėgti viesulų dainos?
Girdžiu traukinį skubiai prabėgant. ..
O negreit, negreitai dar dienos.
Man vaidenas ašarotos žvakės...
Garvežys ir vėl nušvilps laukais.
Stepių akys - tavo pilkos akys.
Stepių vėtra mėlynais plaukais.
Ufa, 1942.I.2.
Stepių vaizdai eilėraštyje sujungia gamtos jėgą ir žmogaus vienatvę, ilgesį ir nerimą dėl ateities.
PUSNYS
Ak, pusnys, pusnys! Įkyri įos.
Bet kam gi, kam čia guostis?
Uralo saulė - Baškirijos
Tau ašarų nešluostys.
Sustings jos šaltu krištolu
Bestyrančiai prie kelio. . .
Kur atvedėt, jūs kryžkelės,
Lietuvišką smūtkelį?
Ufa, 1941.XII.30.
Pusnys čia simbolizuoja sunkumus ir vienatvę, o Uralo saulė - nepadedantį, abejingą pasaulį, kuris neatneša paguodos.
UŽPUSTYTI KELIAI
Užpustyti keliai ir takeliai, -
Kur ėjai žygiavai - nežymu.
Pusnimis horizontai nubalę
Dvelkia šaltu nauju gaivumu.
Mano žemė - įmigusi lokė, -
Rytmetį nieks pėdų neatras.
Baltos pusnys, mane jūs užklokit,
Suvynioję į sniego skaras.
Maskva, 1944.
Eilėraštis perteikia gamtos jėgą, uždengiančią viską sniegu, ir troškimą pasiduoti šiam gamtos spaudimui, lyg įmigti.
S.Nėris.Prie didelio kelio.avi
Žemė kaip gimtinė ir atmintis
Eilėraščiuose žemė yra ne tik fizinė erdvė, bet ir gimtinė, atmintis, kurioje slypi vaikystės prisiminimai, šeimos istorija ir tautos likimas.
DIDELIAM NAME
Dideliam name maži našlaičiai,
Svetimose gatvėse paklydę.
O namelis mūsų prie pašlaičių,
Kur pro sniegą palazdžiukai žydi.
Oi, žydėk, žydėki, obelėle!
Tu sausa žydėki, be lapelių!
O kaip man žydėt užmirštuolėlei?
O kaip man sugrįžti tokį kelią?
Pučia pučia vėjas vakarinis,
Neša liet... Jo apmaudo galia - maža.
Ar maž po milžinkapius kaulų jau pūva?
Išauš kita gadynė! Prašvis laikai.
Iškils balsai ir t. Kurį užvilko svetimi!
Į darbą, vyrai! Ranka mus spaudžia geležinė.
Uždekim meile sau krūtinę!
Tas ne lietuvis, kurs jos būdo.
Į darbą, broliai, vyrs į vyrą.
Šarvuoti mokslu atkakliu!
Išauš kita gadynė! Nušvis laikai.
Užtvenktos mėto audrų žaibus!
Mūsų nors sūnūs visgi išvys!
Jos atgimimą jaučia dvasia.
Ginkim, ką mūsų proseniai gynė!
Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!
Stokim į darbą kaip milžinai!
Graži tu savo dangaus mėlyne!
Baltai iš sodų žalių bekyšą!
Šalis, kur miega kapuos didvyriai!
Eis ginti brangiosios tėvynės!
Eis ginti brangiausios tėvynės!
Tėvynės dainos, jūs malonios.
Taip širdį žadinat saldžiai!
Negieda jūsų gan seniai?
Ir koja suko ratelius.
Dėl meilės moterų lengvos!
Tėvynės dainų malonių?
Sesučių, dainomis garsių?
rengias mus terioti.
Pasilik, sesute, sveika?
mielas bernužėlis!
Nekalbėsi, bernužėli, man meilių žodelių!
Už brangią žemę Lietuvos!
Ir kas už ateitį kovos!
Už brangią žemę Lietuvos!
Už ją ir jų vaikai kovos!
Kas drįs užpulti tuos kraštus?
Ateina audra iš pietų!
Mums čiulpė syvus pasalais!
Gana lietuviškos kantrybės!
Ginkluota kelkis; Lietuva!
Dienelė laukia nelengva!
Petys į petį už tėvynę!
Nejaugi tai ne sapnas?
Viliojusi... dar vakar be vilties?!
Dabar tik sapnas? Ir pilkalnių sukilę milžinai!..
Jog leidai mums sulaukti tos dienos?
Už juos karščiau tėvynę gal mylėjom?
Ar jai aukų gal nešėm brangesnių?
O ne, o ne! Pirmiesiems džiaugtis laisvės spinduliais!
Drąsiais pečiais ją išnešėt kilniai!
Šis ilgasis eilėraštis, nors ir fragmentiškas, perteikia daugybę motyvų: našlaičių likimą, namų ilgesį, gamtos vaizdus, kovą už tėvynę ir viltį geresnei ateičiai. Jis parodo žemę kaip gyvą, mylimą ir ginamą būtybę.
VĖLINĖS
Šaltuos miškuos numirę lapai šlama.
Į skurdų apsiaustą supiesi.
Ir medžiai - toki pat benamiai
Išdžiūvusias rankas tau tiesia.
Gyvenimas - daina žiogelio
Į purvą kruviną suminta.
Todėl ir beržui širdį gelia,
Ir ašaros pušelei krinta.
Sugrįžta jie - į žemę kantrią...
Ir tiek jų daug - prie kūno kūnas...
Kada ir kur sutiksim vienas antrą?
Ak, neįskaitomos žvaigždyno runos!
Nejau gyvenimas sugriautas?
Širdy- perdėm žaizda ir skausmas.
Ir neša, neša kraujo sriautas...
Koki krantai kada priglaus mus?
Penza, 1941.X.
Vėlinių motyvas čia susiejamas su mirties, praradimų ir kančių tema, tačiau kartu ir su grįžimu į „žemę kantrią“, kuri priima visus.
Žemė vaikų poezijoje: J. Marcinkevičiaus „Vaikų žemė“
Justinas Marcinkevičius, vienas žymiausių lietuvių poetų, savo kūryboje taip pat paliečia žemės motyvą, ypač savo eilėraščiuose vaikams. 2018 metais buvo išleista jo eilėraščių rinktinė vaikams „Vaikų žemė“, kurioje sugulė tiek gerai pažįstami, tiek nauji kūriniai.
Pasak poeto dukros Jurgos Marcinkevičienės, idėja išleisti „Vaikų žemę“ kilo prisiminus vaikystės metus, kai kai kuriais ketureiliais ji buvo raginama valgyti. Į anuomet leistas knygeles šie eilėraščiai nebuvo įtraukti, o dukra visada tikėjo, jog tokių eilių turi būti gerokai daugiau, kad jos nugulė kažkur archyvuose.
Literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“ ir jos pavadinimas buvo įkvėpti J. Marcinkevičiaus eilėraščio. Tai rodo, kokią didelę įtaką poeto kūryba turi vaikų literatūrai ir kultūrai.
Marcinkevičiaus eilėraščiai vaikams - tai puikus būdas ugdyti vaikų kūrybiškumą, gerinti atmintį ir turtinti žodyną. Poezija atskleidžia kalbos grožį ir turtingumą, sukelia įvairių emocijų ir sužadina vaizduotę.
Eilėraščiai kaip ugdymo priemonė
Eilėraščiai - tai ne tik gražūs eiliuoti tekstai, bet ir veiksminga ugdymo priemonė. Jie gali būti naudojami įvairiais būdais, siekiant lavinti vaiko pažinimo funkcijas, emocinį intelektą ir kūrybiškumą.
Kaip parinkti ir skaityti eilėraščius apie Žemę vaikams
- Parinkite eilėraščius, tinkamus vaiko amžiui ir raidos etapui. Paprastas rimas, patraukli tema ir vaiko interesus atliepiantis turinys paskatins jo susidomėjimą ir padarys mokymosi procesą malonų ir efektyvų.
- Pasirinkite eilėraščius apie temas, kurios domina vaiką. Jei vaikas mėgsta gyvūnus, rinkitės eilėraščius apie gyvūnus. Jei domisi augalais, skaitykite eilėraščius apie medžius, gėles ir kitus augalus.
- Skaitykite eilėraščius garsiai ir išraiškingai. Intonacija, balso tonas ir kūno kalba gali padėti vaikams geriau suprasti ir įvertinti eilėraščio turinį.
- Mokymo procesą pradėkite garsiai skaitydami vaikui eilėraščius.
- Aptarkite eilėraščius su vaiku. Klauskite, ką jis suprato iš eilėraščio, kokios emocijos jį aplankė, ką jis sužinojo apie Žemę.
- Sukurkite palankią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi patogiai ir galėtų išreikšti save. Skatinkite juos pasidalinti mintimis ir jausmais, aplankančiais išklausius eilėraštį.
- Skatinkite vaiką deklamuoti eilėraščius. Tai padeda lavinti atmintį, kalbos įgūdžius ir pasitikėjimą savimi.
- Kartojimas - būtinas veiksmas siekiant įsiminti. Kartu su vaiku periodiškai deklamuokite eilėraštį.
- Džiaukitės vaiko pastangomis ir pasiekimais mokantis ir deklamuojant eilėraščius.
- Integruokite eilėraščius į kitas veiklas. Pavyzdžiui, po to, kai perskaitėte eilėraštį apie medžius, galite eiti pasivaikščioti į parką ir apžiūrėti medžius iš arčiau.
Eilėraščių įtraukimas į vaiko literatūrinį pažinimą - neįkainojama dovana. Lietuvių poezijoje gausu įdomių, pralinksminančių, priverčiančių susimąstyti, originalaus stiliaus ir turiningų eilėraščių. Anzelmas Matutis, Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Violeta Palčinskaitė, Vytė Nemunėlis, Sigitas Geda, Martynas Vainilaitis, Kostas Kubilinskas ir kiti poetai sukūrė daug ypač gražių eilėraščių, kurie gali praturtinti vaiko pasaulį ir padėti jam geriau pažinti save ir aplinką.
tags: #eilerasciai #vaikams #apie #brangia #zeme
