Eglė Jurgaitytė - vardas, kurį daugelis lietuvių atsimena nuo vaikystės. Būtent ji, vos dešimties sulaukusi mergaitė, 2008-aisiais metais atstovavo Lietuvai „Vaikų Eurovizijos“ dainų konkurse su daina „Laiminga diena“ ir užėmė garbingą trečiąją vietą. Tai buvo didžiulis pasiekimas ne tik Eglei, bet ir visai Lietuvai, iki šiol geriausias rezultatas šiame konkurse. Šiandien Eglė - subrendusi atlikėja, laidų vedėja ir aktyvi visuomenės veikėja, neprarandanti ryšio su muzika ir siekianti naujų aukštumų.
„Tai buvo vienas laimingiausių vakarų mano gyvenime“, - net devyne nerų metų senumo įvykius puikiai prisimena jau 19-metė Eglė. Nuo gimimo muzika gyvenanti mergina užaugo tikra gražuole, bet visus princus norisi iš karto nuraminti. Eglės širdis užimta, o šiuo metu merginos laukia ne tik sparčiais žingsniais artėjantys brandos egzaminai, bet ir sprendimas, kokią studijų kryptį pasirinkti.
Muzikos pasaulio atradimas
Muzika nuo pat pradžių užėmė svarbią dalį mano gyvenime. Kaip pasakojo tėvai, dar net nekalbėdama, jau skleisdavau garsus ir kažką sau suprantama kalba dainuodavau. Mane tėvai į muzikos pamokas nuvedė 3,5 metų ir iškart teko dalyvauti pirmajame koncerte, kačių parodoje. Buvo labai mielas renginys. O ketverių metų jau dalyvavau pirmajame konkurse. Muzika nuo pat pradžių užėmė svarbią dalį mano gyvenime. Kaip pasakojo tėvai, dar net nekalbėdama, jau skleisdavau garsus ir kažką sau suprantama kalba dainuodavau. Dar prieš pradinę mokyklą mane jau leido į muzikos pamokas. Suprantama, turėjau daug draugų, lakstydavome su jais kieme. Visa vaikystė buvo labai smagi, draugų būryje, smėlio dėžėje, lakstant po pievas. Aš gimiau ir augau Vilniuje. Truputi už miesto gyvenau, tai gal ne visai miesto mergaitė. Augau nuo pat vaikystės miškuose. O kas dėl muzikos, gal net ne tiek tėvai skatino, kiek pati labai norėjau.
Man tėvai 18 metų proga sukūrė filmuką, kuriame buvo užfiksuoti kadrai, kaip dainuoju vaikystėje. Labai maloniai nustebino, nes pamačiau tai, ko tikrai neprisiminiau. Man tėvai net sakydavo, kad tyloje būdavau nerami. Užleisdavo muzikos plokštelę ar kasetę ir iškart nurimdavau, užmigdavau. Kaip ir minėjau, tik pradėjusi kalbėti jau niūniavau, atkartodavau dainas.
Pas mus visa giminė muzikuoja. Ir tėtis gitara pagroja. Gal nėra kažkokie labai rimti muzikantai. Bet visi kažkiek yra prisilietę prie muzikos - tai faktas. Ir iš mamos, ir iš tėčio pusės.
Aišku, vaikystėje visi draugiškai ir pasimušdavome (juokiasi - aut. past.). Jie buvo vyresni, todėl tikiu, kad jiems šiek tiek ir įkyrėdavau. Ir kai liepdavo mane prižiūrėti, tai, greičiausia, nebūdavo labai patenkinti. Bet broliai yra mano gyvenime labai didelė atrama. Labai didelis autoritetas. Patarimų ar pagalbos, tai kreipiuosi į brolius. Nuo vaikystės jie palikę labai gerą įspūdį.
Pirmieji žingsniai scenoje
Pirmame konkurse pavyko laimėti pagrindinį prizą. Pamenu, kad gavau tokią didelę pliušinę beždžionę. Tas žaislas buvo didesnis už mane. Iki šiol turiu. Pamenu, kad vos panešiau. Labai gilus prisiminimas.
Mano pirmoji muzikos mokytoja parašė dainą apie mane pavadinimu „Mergytė“. Ten buvo žodžiai, kad aš labai maža mergytė, jog labai prašau jūsų ploti. Buvo apie mane daina.
Vaikystės svajonės ir dabartinės realijos
Mano vaikystės svajonės buvo nuo veterinarės iki astronomės, pilotės. Aišku, su muzika viskas. Muzikuojanti pilotė, muzikuojanti veterinarė (juokiasi - aut. past.). Visą laiką norėjau labai daug ką išbandyti. Ir dabar dar labai daug svajonių turiu. Myliu labai gyvūnėlius, nes norėjau juos gydyti. Man labai patinka astronomija. Galiu išeiti ir žiūrėti į žvaigždes. Miške augusi, dangus labai ryškiai matosi, todėl tikras malonumas. Aišku, šiuo metu pagrindinis klausimas - ką reikės studijuoti.
Dabar turiu kačiuką. Jis atklydo pas mus netikėtai prieš metus per Kalėdas. Gal buvo išmestas ar pabėgo. Buvo su antkakliu, prisiglaudė mūsų kieme. Priėmėme ir labai juo džiaugiamės. Vaikystėje turėjau šuniuką, vokiečių aviganį. Labai labai jį mylėjau. Prieš dvejus metus jo netekome. Pamenu, kaip daug vaikščiodavome po mišką. Tik patys geriausi prisiminimai.
Blaškausi. Galvoju stoti kažkur kas susiję su matematika. Labai patinka šis mokslas. Žinoma, muzikuoti tikrai niekada nenustosiu, nes visada yra kur tobulėti. Reikia labai stengtis, kitaip nebus rezultato. Muzika vis tiek liks mano gyvenime. Bet šiuo metu dar negaliu pasakyti tiksliai, ką studijuosiu.
„Vaikų Eurovizija“ ir jos palikimas
Lietuva puikiai prisimena plačiai besišypsančią mergaitę su dviem kasytėmis. Ar dar sugrįžti į tą šlovingą „Eurovizijos“ vakarą? Aišku, kad sugrįžtu. Tai buvo vienas laimingiausių vakarų mano gyvenime. Ne todėl, kad laimėjau trečią vietą. Bet jūs net neįsivaizduojate, kiek daug dirbau. Turėjau net po dvi-tris repeticijas per dieną. Viskas vyko pašėlusiu ritmu. Ir kai tas rezultatas buvo įvertintas - jaučiausi ypatingai. Tikrai, buvo neapsakomas jausmas. Šlove niekada nesimėgavau ir nesimėgausiu. Manau, kad šlovė yra labai labai tuščių žmonių reikalas. Visai kas kita, kai tu dirbi ir pasieki žmones, jų širdis - tada apima labai geras jausmas.
Pamenu, kad sulaukiau tikrai daug dėmesio. Turėjau turus po Lietuvą, kai važinėdavau po miestus ir miestelius, daug koncertavau. Aš to labai norėjau. Kai man atsivėrė tokie keliai, kad visa Lietuva mane galėjo išgirsti, buvo nerealu. Norėjau atiduoti visą energiją tiems žmonėms. Pamenu, kad po koncerto visada eidavau bendrauti su visais vaikais, kurie atėjo. Buvo nerealus jausmas. Nelaikiau, kad esu aukščiau už kitus. Tikėjau, kad darau gerą kitiems ir man buvo smagu, kad manęs ateidavo pasiklausyti. Man buvo suteikta nereali galimybė, kad žmonės mane išgirstų.
Kažkodėl dabar šiuo momentu prisimenu tik geras emocijas. Kažkokio jaudulio kaip ir nelabai buvo. Gal buvau per jauna ir nelabai supratau, ką reiškia, kad mane matys visas pasaulis. Man tai buvo tarsi žaidimas. Išėjau į sceną pasilinksminti. Man buvo žiauriai gera ir negalvojau, kad mane čia daug kas stebi. Sėmiausi iš visų energijos ir stengiausi ją atiduoti visas.
Pamenu, kad labai šiltai sutiko. Iš jų sulaukiau daug pagyrimų. Jie mane palaikė. Ir buvo labai gera, nes visi buvo nuoširdūs. Prisiminimai - nerealūs.
Sunku kažką išskirti. Net du kartus buvau tapusi konkurso „Vaikų balsas“ metų atlikėja. Tai buvo įsimintiniausi mano muzikos apdovanojimai. Net negalėjau patikėti, kad man taip pasisekė. Vaikai įvertino mane ir jaučiau, kad viską darau teisingai.
Modelio karjera ir kelionės
Gal labiau ne karjera, o patirtis. Prasidėjo paauglystėje, 15-16 metų sulaukiau iš kelių modelių agentūrų pasiūlymus ateiti pas juos. Taip atsidūriau vienoje iš modelių agentūrų. Man buvo pačiai labai įdomu. Išbandžiau save keliose fotosesijose. Neblogai pavyko, bent man taip sekasi (juokiasi - aut. past.).
Taip nutiko, kad 15 metų išvažiavau vasarą dviem mėnesiams į Milaną. Ką galiu pasakyti? Man labai daug davė tie du mėnesiai. Buvo visiška savarankiško gyvenimo mokykla. Ten pati turėjau viską dėliotis.Jaučiausi atsidūrusi visiškai kitoje aplinkoje, kurios tikrai negalėjau įsivaizduoti, kad man taip atsitiks. Bet tikrai nebuvo ašarų ir neskubėjau grįžti namo. Per šią kelionę labai sutvirtėjau. Įgijau labai geros patirties. Man Italija labai patiko, jos kultūra, maistas.Labai įsiminė tie du mėnesiai. Jie buvo neapsakomi. Aišku, buvo ir sunkių akimirkų. Būdavo visko. Bet grįžau labai patenkinta. Tačiau po to pagalvojau, kad galbūt man pakanka tų kelionių, kurios susijusios su modeliais. Pamačiau, pabuvau, pajaučiau, bet vėliau supratau, kad tai gal nėra visiškai man.Gal norėjau dar kažką naujo išbandyti. Tad toliau į tą modelių pasaulį nebelindau. Tiesa, Lietuvoje iki šiol tenka dalyvauti fotosesijose. Bet čia daugiau dėl patirties. Sekėsi, patiko, bet paragavau ir užteko.
Gal net ne materialius dalykus išskirčiau. Labiausiai mėgstu leisti pinigus kelionėms. Kelionės - naujiems pojūčiams, o daiktai yra daiktai. Reikia daugiau pojūčių, kažkokios patirties. Todėl man pojūčiai yra žymiai vertingesni.
Kai patekau į modelių pasaulį, tai man irgi teko svorį mesti, nes taip buvo pasakyta. Jaudindavausi, griežčiau prisižiūrėdavau, ką valgau. Atrodydavo, kad ateini ir jauti tiesioginę konkurenciją. Mąstydavai, kad gal kurią kitą pasirinks. Bet po kelionės į Milaną supratau, kad reikia labiau save mylėti, saugoti sveikatą ir nealinti organizmo. Žymiai naudingiau būti laimingam ir sveikam. Tuo tarpu darbas ant podiumo turi specifinių reikalavimų.
Labai džiugu, kad Europoje keičiasi standartai ir nebereikia tų „kauliukų“, „pagaliukų“. Juk grožis slypi ne tame. Smagu, kad vis daugiau dėmesio kreipiama į sportuojančias, dailias merginas, kurioms nereikia badauti, kad atitiktų kažkokius tai sunkiai suvokiamus standartus.
Asmeninis gyvenimas ir ateities planai
(Juokiasi - aut. past.). Pasakysiu taip, kad pirmasis susižavėjimas buvo jau darželyje. Tas amžius, kai dėmesį rodantys berniukai ką nors piktą pasakydavo arba už kasų patampydavo. Visi vaikai taip elgėsi.
Taip, turiu širdies draugą. Tikiu, kad jis yra ta tikroji meilė. Mokykloje susipažinome. Viskas yra labai gražu. Labai džiaugiuosi.
Pasakiau sau, kad po visų egzaminų šoksiu su parašiutu. Jau išbandžiau parasparnį ir labai patiko. Tad dabar noriu laisvo kritimo pojūtį pajausti. Toks lengvas ekstremalumas labai patinka.
Kol kas tikrai ne. Išvažiuoti visada galima suspėti. O likti, aš manau, reikia. O jeigu kada nors gyvenimas pasisuks į kitą pusę, tai visada suspėsiu.
Trumpas svaidosi keiksmais – iki ko tai prives? | Iš esmės
Dar nedalyvavau, bet manau, kad ateis tokie metai, kai pasirodysiu. Gal ne kitais metais, bet tikrai kažkada turėčiau sudalyvauti. Vargu ar rastume žmogų, kuris dar ir šiandien nepaniūniuotų kadaise Eglės sukurtos dainos. Nuo trejų metų dainuojanti E.Jurgaitytė tikrai nesikrato vaikystės įvaizdžio.
„Žmonės mane prisimena. Vadinasi, kažką padariau gerai. Nors jau nebedainuoju apie laimingas dienas ar meškas, visada tokį žmonių prisiminimą priimu kaip komplimentą“, - šypsojosi Eglė.
„Tikrai taip. Jaučiuosi labai laiminga, savo vietoje - ten, kur ir norėčiau būti. Esu pasinėrusi į muziką, pasiruošusi leisti savo kurtas dainas. Tai mano mėgstamiausia ir svarbiausia veikla.“
Ta dešimtmetė taip pat buvo labai laiminga mergaitė, ji darė tai, ką mėgo labiausiai, - dainavo. Visos istorijos, susijusios su „Eurovizija“, pačios geriausios. Džiaugiuosi, kad anuomet mano keliai susidūrė su prodiuseriu Raigardu Tautkumi, kuris ir įgyvendino visą šią dainą. Tuo metu ta mergaitė turėjo didelių svajonių, buvo užsispyrusi. Manau, kad niekas nepasikeitė.
Manęs tai visiškai neerzina. Mano situacija skiriasi nuo Marijono. Tuomet buvau maža mergytė, kuri po sceną šokinėjo su dviem kasytėmis, o dabar užaugau ir esu visiškai kitokia. Džiaugiuosi, kad žmonės po tiek metų vis dar mane prisimena ir gali atpažinti. Vadinasi, kai kas buvo padaryta gerai. Man tai pagyrimas. Visada nusišypsau. Aišku, tos dainos vos paprašius tikrai nedainuoju, nes tai yra mažos mergaitės daina.
Po vaikų „Eurovizijos“ išleidau dar keletą kitų dainų. Tačiau tada buvau maža, linksma mergaitė, kuri dainuoja apie laimingą dieną, meškas ir panašiai. Po to buvo paauglystė, toks momentas, kai nebesinorėjo apie tai dainuoti. Kilo klausimų: kas aš esu - dar vaikas ar jau panelė? Nutolau nuo televizijos ir didesnių projektų, bet kartu uoliai mokiausi dainavimo, išbandžiau įvairius muzikinius stilius.
Per tą laiką baigiau muzikos mokyklą - kur tik galėjau, save išbandžiau ir tobulėjau. Tėvai visada skatindavo mane būti tokią, kokia esu, tikėti savimi, jie mane palaikė.
Galvojau. Kažkada juokavau, kad jei grįšiu į suaugusiųjų „Euroviziją“, tai daina turės vadintis „Happy Day“ („Laiminga diena“). O jei rimtai, žinau, kad kada nors ten tikrai dalyvausiu. Man pačiai būtų graži sąsaja su vaikų „Eurovizija“. Kol kas noriu labiau surasti savo muziką, o kai atrasiu savo auditoriją, komandą, tikrai pamatysite mane toje scenoje.
Man 23 metai. Galbūt tėvai mane teisingai auklėjo ir sudėliojo prioritetus. Dar vaikystėje supratau, kad be sunkaus darbo nieko nebus, nes konkurencija didelė ne tik muzikos pasaulyje, bet ir visur kitur. O jei nori būti geriausias, savo veiklai turi skirti daug laiko, širdies ir darbo.
Dainavimą lyginu su sportu. Sportininkai turi nuolat tobulėti, turėti trenerį ir rengtis kiekvienoms varžyboms. Lygiai taip pat yra ir dainuojant. Balsas - raumuo, kurį reikia nuolat lavinti ir stiprinti. Viskas priklauso nuo žmogaus.
Dainavimo, mano nuomone, reikia mokytis visą gyvenimą. Todėl iki dabar lankau dainavimo pamokas ir stengiuosi judėti pirmyn, nustebinti net save - išmokti vis sudėtingesnių dainų.
Esu jauna kūrėja, tad neturiu daug patirties. Bet atsisėdu prie pianino ir tuo metu visi jausmai tiesiog iškrinta. Pati nesuprantu, iš kur tai ateina. Visi turime sukaupę įvairių jausmų ir emocijų. Džiaugiuosi paprastais dalykais, vertinu gyvenimą ir visus jo momentus. Liūdnos emocijos irgi reikalingos.
Visada slapta svajojau patekti į radiją, todėl buvau labai laiminga, kad mane pasiūlė ten dirbantis Paulius Mikolaitis-Paul de Miko. Prieš startą buvo jaudulio, bet labai džiaugiuosi, kad atsidūriau tarp žmonių, kurie visada mane palaikys ir iš visų situacijų išsuks.
Be muzikinės veiklos, Eglė studijuoja tarptautinį verslą ir komunikaciją, siekdama į muzikos industriją pažvelgti iš kitos perspektyvos. Ji taip pat yra „Žalgirio“ TV laidų vedėja ir „Žalgiris Backstage“ laidos vedėja. Iš karto po to jaunoji atlikėja išleido dar ne vieną kūrinį ir dažnai buvo matoma įvairių projektų ir koncertų scenose. Vis tik Eglei suaugus, šou pasaulyje apie ją išgirsti tekdavo vis rečiau. O galiausiai merginos muzikinis kelias šiek tiek stabtelėjo. Tačiau E.Jurgaitytė patikina - nuo pat vaikystės nebuvo nei minutės, kad ji nustotų dainuoti ar abejotų, kad jos tikrasis kelias - tik muzika. Šį sekmadienį apie save Eglė primins kaip niekada garsiai - ji žengė į šeštojo „Lietuvos balso“ projekto sezono sceną. „Kiekvienais metais galime stebėti akivaizdų atlikėjų augimą, pažangą ir tobulėjimą. Tad išvados aiškios - projektas pakeičia žmogų, suteikia jam begalę galimybių ne tik pažinti profesionalus, su jais pabendrauti, dirbti ir iš jų mokytis, tačiau tai puiki proga išbandyti save, perlipti savo komforto ribas ir pažinti save visai iš kitos perspektyvos. To atėjau ir aš - pasisemti naujos patirties, tobulėti ir pildyti savo didžiausios svajonės - dainuoti. O kodėl būtent šiais metais? Gal todėl, jog supratau, kad per ilgai „patogiai“ gyvenau ir beprotiškai noriu naujų iššūkių“, - apie savo sprendimą dalyvauti projekte kalba Eglė.
Nei minutės be muzikos gyventi negalinti atlikėja, baigusi mokyklą, studijuoti vis tik pasirinko ne muzikos sritį. Tarptautinį verslą ir komunikaciją Vilniaus ISM universitete studijuojanti E.Jurgaitytė užtikrinta - bet kuriam atlikėjui lavinti save skirtingose srityse tik didžiulis pliusas. „Mėgstu sakyti, jog mokslas vietos neužima. Daug kuo domiuosi, daug kas patinka ir niekada to nelaikiau kliūtimi muzikuoti. Jeigu nori, visada viską suspėsi ir viską padarysi. Šalia mokslų aktyviai save lavinau muzikoje, koncertavau, dainavau skirtingų stilių muziką, ieškojau savęs, augau ir brendau. Muzika visada buvo, yra ir bus tai, kas mano gyvenime atima daugiausia laiko, nes tai yra tai, kuo aš gyvenu ir be galo mėgaujuosi“, - patikina Eglė.
Atlikėjos tikslas projekte aiškus - daugiau sužinoti, išmokti, dirbti, tobulinti stipriąsias vietas ir lavinti silpnąsias, o galų gale - projekte atradus savo stilių, kelią ir klausytoją - nugalėti. „Esu žmogus kovotojas ir ateinu išsiaiškinti ne tik savo stipriųjų pusių, bet ir silpnųjų. Mano manymu, sėkmingas dalyvis šiame projekte yra tas, kuris yra lankstus, neapsiriboja vienu muzikiniu stiliumi ar vienu įvaizdžiu, tačiau išlieka savimi. Čia renkamas geriausias iš geriausių, o visi dalyviai yra labai talentingi. Tad aš esu atvira išbandyti viską, kas neperžengtų ribos. O kalbant apie pergalę - ne paslaptis, kad kiekvienas, atėjęs į šį projektą, nori save vadinti Lietuvos balsu, tai būtų be galo didelė garbė ir didelis pasiekimas“, - sako jaunoji atlikėja. Eglė „Lietuvos balse“ žada atverti naują savo muzikinės karjeros lapą.
„Vaikų balsas“ ir jo įtaka
Atlikėjai visi kaip vienas teigė, jog šie apdovanojimai jiems iš tiesų svarbūs ir ypatingi. Vaikų nuomonė, anot Lietuvos garsenybių, yra pati nuoširdžiausia, atviriausia ir teisingiausia. Todėl pasirodydami mažiesiems jie jautė didžiulę atsakomybę ir pareigą nustebinti bei nenuvilti vaikų. Šių metų sausio mėnesį startavusiame projekte dėl aštuonių „Vaikų balso“ statulėlių varžėsi daugybė žinomų atlikėjų: Mia, „Olialia pupytės“, Atlanta, „69 danguje”, Džordana Butkutė, Marijonas Mikutavičius, Raigardas ir „Šampaninis Kauno choras“, Bartas, Lina Joy ir aibė kitų. Lietuvos garsenybės kelis mėnesius jaunųjų komisijos narių buvo šukuojami smulkiomis kritikos šukomis ir tik patiems geriausiems buvo suteikta proga suspindėti superfinalo renginyje, kuriame tiesioginės transliacijos metu vykusio balsavimo rezultatai atskleidė Lietuvos vaikų favoritus. Be populiarių Lietuvoje dainininkų, scenoje spindėjo ir talentingi šokėjai, kurių pasirodymai vertė aikčioti iš susižavėjimo. Vaikai taipogi išrinko mylimiausią TV žvaigždę,apdovanojo geriausią knygą bei dainą.
| Kategorija | Nominantai | Laimėtojas |
|---|---|---|
| Geriausia vaikų grupė | Bjelle ir „Peru“, „Kvinta“, „Šampaninis“ choras su Raigardu Tautkumi | Bjelle ir „Peru“ |
| Geriausias atlikėjas | Marijus Mikutavičius, Nojus Bartaška - Bartas, Lauris Reiniks | Marijus Mikutavičius |
| Mylimiausia dainininkė | Mia, Eglė Jurgaitytė, Lina Joy | Eglė Jurgaitytė |
| Geriausias šokėjas | Gaudrė Kazlauskaitė, Augustė ir Matas, „Justas ir Justas“ | Augustė ir Matas |
| Mylimiausia TV žvaigždė | Jurgita Jurkutė, Džiugas Siaurusaitis, Jurijus Smoriginas | Jurgita Jurkutė |
| „Metų filmas“ | „Haris Poteris ir mirties relikvijos“, „Bjaurusis aš“, „Alisa stebuklų šalyje“ | „Haris Poteris ir mirties relikvijos“ |
| Geriausia vaikų knyga | J.K. Rowling „Haris Poteris“, Kristina Gudonytė „Blogos mergaitės dienoraštis“, Rimantas Černiauskas „Vaikai ir vaiduokliai“ | J.K. Rowling „Haris Poteris“ |
| „Metų daina“ | Atlantos „Niekas nebaisu“, Bjelle ir „Peru“ „Brolužis“, L.Reiniks „Aš bėgu“, M.Mikutavičiaus „Aš tikrai myliu Lietuvą“ | M.Mikutavičiaus „Aš tikrai myliu Lietuvą“ |
Nugalėtojus superfinale nulėmė tik žiūrovų balsai, o pats balsavimas buvo nekomercinis. Viena iš superfinalo staigmenų - nauja lietuviška latvio Laurio Reiniks daina. Tad kova dėl metų atlikėjo titulo įgijo ir nacionalinį atspalvį - kas geresnis - latvis ar lietuviai Marijus ir Bartas? Renginį vedė Neringa Čereškevičienė ir Mindaugas Stasiulis.
Nuo trejų metukų dainuojanti Eglė Jurgaitytė muzikos pasaulyje sukasi nuo pat mažumės. Pirmąjį apdovanojimą už geriausią pasirodymą ji gavo būdama ketverių metukų tarptautiniame pop festivalyje-konkurse „Dzūkijos žvaigždutės“ 2002 m. Sulaukusi šešerių, Eglė pradėjo lankyti B. Dvariono muzikos mokyklą, kur vokalinio dainavimo meno mokėsi pas mokytoją Nijolę Maceikaitę. Pagal „Vaikų Eurovizijos“ taisykles konkurse gali dalyvauti ne vyresni kaip 15 metų vaikai.
„Vaikų Eurovizija 2008“: triumfas Kipre
2008 metais, būdama dešimties metų, Eglė Jurgaitytė atstovavo Lietuvai „Vaikų Eurovizijos“ konkurse su daina „Laiminga diena“. Jos pasirodymas Kipre, Lemesos mieste, buvo įspūdingas. Eglė, atlikusi lietuvišką optimistišką dainą, užėmė trečiąją vietą, už savo nugaros palikdama dvylikos valstybių atstovus. Tai buvo didžiausias Lietuvos pasiekimas šiame konkurse iki tol, o Gruzijos atstovai „Bzikibi“ su daina „Bzz!“ laimėjo pirmąją vietą, surinkę 154 balus. Eglė Jurgaitytė surinko 103 balsus. Nors Armėnija nedavė nė vieno balo, Serbija skyrė maksimalų įvertinimą - 12 balų, o Malta, Gruzija ir Makedonija - po dešimt balų. Šis pasiekimas Eglei atnešė pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Lietuvos pasiekimas euroviziniuose konkursuose
Dešimtmetės Eglės Jurgaitytės užimta trečioji vieta Lietuva skambiai uždarė šiemetinį eurovizinį sezoną. Nors pavasarį Belgrade vykusiame „Eurovizijos“ dainų konkurse Jeronimui Miliui nepavyko prasimušti į finalą, tačiau rugsėjį Glazge vykusiame „Šokių Eurovizijos“ konkurse šauniai pasirodė Karina Krysko ir Saulius Skambinas, užėmę ketvirtąją vietą. O Eglės užimta trečioji vieta tapo visų laikų geriausiu Lietuvos pasiekimu euroviziniuose konkursuose.
„Vaikų balsas 2011“ ir kelias po „Vaikų Eurovizijos“
Praėjus keleriems metams po „Vaikų Eurovizijos“, Eglė Jurgaitytė toliau sėkmingai dalyvavo muzikiniuose projektuose. 2011 metais TV3 projektas „Vaikų balsas“ išrinko Eglę Jurgaitytę „Metų atlikėja“. Po vaikų „Eurovizijos“ Eglė išleido dar keletą kitų dainų. Tačiau paauglystėje kilo klausimų, kas ji yra - dar vaikas ar jau panelė? Nutolusi nuo televizijos ir didesnių projektų, Eglė uoliai mokėsi dainavimo, išbandė įvairius muzikinius stilius ir baigė muzikos mokyklą, nuolat tobulindama savo įgūdžius.
Dalyvavimas projekte „Lietuvos balsas“ ir ateities vizijos
Prieš trejus metus projekte „Lietuvos balsas“ Eglė Jurgaitytė užėmė antrąją vietą. Nors svarstė apie galimybę dalyvauti suaugusiųjų „Eurovizijoje“, tačiau kol kas nori labiau surasti savo muziką ir savo auditoriją. Ji teigia: „Man 23 metai. Galbūt tėvai mane teisingai auklėjo ir sudėliojo prioritetus. Dar vaikystėje supratau, kad be sunkaus darbo nieko nebus, nes konkurencija didelė ne tik muzikos pasaulyje, bet ir visur kitur. Dainavimą lyginu su sportu. Balsas - raumuo, kurį reikia nuolat lavinti ir stiprinti. Dainavimo, mano nuomone, reikia mokytis visą gyvenimą.“
Dabartinė veikla ir požiūris į kūrybą
Šiemet Eglė tapo rytinės ZIP FM radijo laidos vedėja. Ji visada slapta svajojo patekti į radiją ir džiaugiasi, kad atsidūrė tarp profesionalų. Eglė dalijasi savo mintimis apie kūrybą: „Esu jauna kūrėja, tad neturiu daug patirties. Bet atsisėdu prie pianino ir tuo metu visi jausmai tiesiog iškrinta. Pati nesuprantu, iš kur tai ateina. Visi turime sukaupę įvairių jausmų ir emocijų. Džiaugiuosi paprastais dalykais, vertinu gyvenimą ir visus jo momentus. Liūdnos emocijos irgi reikalingos.“
Eglė Jurgaitytė nesikrato vaikystės įvaizdžio: „Žmonės mane prisimena. Vadinasi, kažką padariau gerai. Nors jau nebedainuoju apie laimingas dienas ar meškas, visada tokį žmonių prisiminimą priimu kaip komplimentą.“ Ji teigia: „Tikrai taip. Jaučiuosi labai laiminga, savo vietoje - ten, kur ir norėčiau būti. Esu pasinėrusi į muziką, pasiruošusi leisti savo kurtas dainas.“
tags: #egle #jurgaityte #vaiku #balsas
