Mažoji Lietuva - tai istoriškai susidariusi ir iki 1945 metų egzistavusi vientisa vakarinių lietuvių etninė teritorija prie Baltijos jūros. Nors ji priklausė Prūsijos, o vėliau - Vokietijos valstybei, Mažoji Lietuva niekada neturėjo administracinio ir politinio savarankiškumo, todėl buvo apibrėžiama tik geografinėmis, tautinio išskirtinumo ir valstybinio pavaldumo kategorijomis. Antrasis pasaulinis karas Mažąją Lietuvą ištrynė iš pasaulio geografinio ir politinio žemėlapio.
Šiame darbe nagrinėjamos Mažosios Lietuvos surinkimų ir surinkimininkų pietistinės nuostatos ir pažiūros. Savo darbe aptariu surinkimų atsiradimo priežastis, išplitimą ir sakytojų švietėjiškąją veiklą, surinkimininkų indėlį lietuvybės išlaikymui. Dabar nelabai sugebame išlaikyti visa tai, ką mums per amžius buvo sukūrę ir palikę pietizmo sekėjai surinkimininkai.
Tačiau Mažosios Lietuvos (sovietmečiu šis pavadinimas beveik buvo uždraustas, naudotas tik Rytų Prūsija) kultūrinio paveldo tyrimo modelis turėtų atskleisti šio paveldo kūrėjų tautinę bendruomenę ir jos individą, fiksuoti, apsaugoti, pagal laiko poreikius ir paskirtį nuolat aktualizuoti dvasines ir materialines kultūros vertybes. Nieko arba beveik nieko nedarant belieka abejingai stebėti Mažosios Lietuvos tapatumo nenumaldomą nykimą. Spartėjanti laiko tėkmė blukina krašto gyventojų etninius bruožus, mažina visos tautos suvokimą apie Mažosios Lietuvos istorijos ir likimo išskirtinumą. Šį paveldą privalėtume rūpestingai išsaugoti ir sudaryti palankias sąlygas jam būti ir byloti.
Pietizmo ir lietuvininkų santykiai
Mažosios Lietuvos lietuvininkai garsėjo pietizmu (lot. pietas - pamaldumas, dievobaimingumas), savo namų pamaldomis (surinkimais), kurios buvo praktikuojamos daugiau kaip du šimtus metų. Jas laikydavo Dievo Žodžio sakytojai - paprasti, be specialaus teologinio pasiruošimo, tik vien savo sielos balsu raginami vyrai.
Mažoji Lietuva septynis šimtmečius buvo Kryžiuočių ordino, vėliau Prūsijos, Vokietijos valdžioje. XIV-XV amžiuje iš skalvių, nadruvių, sulietuvėjusių kuršių, vakarinių sūduvių ir senųjų prūsų susiformavo savita vakarinių lietuvių grupė - lietuvininkai. 1525 metais karinis katalikų vienuolių Kryžiuočių ordinas tapo pasaulietine valstybe ir priėmė liuteronybę, kurios vienas svarbiausių principų buvo skelbti Šventąjį Raštą visiems suprantama gimtąja (motinos) kalba. 1701 metais Prūsija tapo karalyste. Karaliui Friedrichui I (1701-1713) rūpėjo evangelikų liuteronų ir reformatų vienybė; jis toleravo ir jausmo šalininkų (pietistų), ir racionalistų raišką.
Pietizmas - tai moralinis žmogaus atsinaujinimas, giliai dievobaimingas krikščioniškas pamaldumas bei atsisakymas pasaulietiškų tuštybių, darbais pasireiškiąs meile artimui; tokio nusiteikimo guvi srovė, pradedant XVII amžiumi, buvo nukreipta prieš viešosios Bažnyčios ortodoksinį sustingimą, vėliau - prieš vadinamąją šviečiamąją racionalistinę teologiją. Pietizmo pradininku buvo elzasietis (Frankfurto prie Maino, vėliau Drezdeno ir Berlyno Nikolajaus bažnyčios klebonas) Pilypas Jokūbas Špeneris (Philipp Jakob Spener, 1635-1705). Pietizmo esmę ir principus jis išdėstė savo veikale Pia desideria (Pamaldūs troškimai, 1675): tikrasis krikščioniškumas - ne tik žinojimas, bet ir nuoširdus tikėjimas, pamaldumas ir meilė; ne išdidžiu aiškinimu, bet kantrybe ir meile įtikinami netikintieji; kiekvienas krikščionis turi teisę ir pareigą pamaldas laikyti namuose; susirinkus nagrinėjamos Biblijos tiesos; pamokslavimo tikslas - ugdyti sekėjų pamaldumą.
Šalia Špenerio stovėjo jo mokinys, ryžtingas kovotojas dvasininkas, vėliau Hallės universiteto profesorius Augustas Hermanas Frankė (August Hermann Francke, 1663-1727) ir šio sūnus Gotthilfas Augustas Frankė (Gotthilf August Francke, 1696-1769). 1694 metais pietistai Hallėje įkūrė universitetą, kuris tapo pietizmo centru. Čia buvo parengti 27 pietistinio nusistatymo kunigai, mokantys lietuviškai, ir lietuviškoms parapijoms Mažojoje Lietuvoje. Universiteto Lietuvių kalbos seminaro (1727-1740, jį lankė apie 40 būsimųjų kunigų) įsteigėjas ir vadovas G. A. Frankė. Hallės pietistų pastangomis (1729-1738) čia buvo išleistos penkios knygos lietuvių kalba.
Pietistai, remdamiesi ankstyvuoju protestantizmu, ragino stiprinti tikėjimą per tikinčiojo jausmus, kuriuos kėlė aukščiau už religines dogmas, propagavo asketizmą. Šokius, teatrą, žaidimus, puošnius rūbus laikė nuodėmės šaltiniais. Religijos sociologijos pradininkas Maksas Weberis (Max Weber, 1864-1920) teigia, kad pietistai norėjo neregimą šventųjų bažnyčią padaryti regimą žemėje.
Herrnhuterių judėjimas, atėjęs iš Moravijos, buvo grafo Nikolajaus Liudviko Cincendorfo (Zinzendorfo, 1700-1760) 1727 metais Saksonijoje įsteigta religinė sekta, kurios sekėjai vadinami herrnhuteriais. Herrnhut - Viešpaties prieglobsties pastogė, visiems persekiojamiesiems ir degantiesiems meile Nukryžiuotajam Viešpačiui Jėzui Kristui. Pietistų raštų dvasia paplito ir Rytprūsiuose, ypač Karaliaučiuje, kur buvo spausdinamos jų knygų vertimai į lietuvių kalbą (F. U. Glazerio giesmynas (1736), J. J. Rambacho, K. H. von Bogatzkio ir kt. knygos).
Karaliaučiuje pradėta vieną po kito leisti moralinius savaitraščius, atitinkančius pietizmo dvasią (Der Einsiedler, 1740-1741; Das Schauspiel der menschlichen Handlungen, 1742; Der deutsche Aesop, 1743; Der Piligrim, 1742-1743; Der ehrliche Alte, 1744-1745; Der Redliche, 1745-1746 ir kt.). Minėtinas, pagarsėjęs savo germanizacine mokyklų reforma Mažojoje Lietuvoje, pietistas profesorius Johannas Heinrichas Lysius (1670-1731); Hallės universiteto absolventas, Karaliaučiaus pietistų grupės vadovas, nuo 1724 metų teologijos profesorius Georgas Friedrichas Rogallis (1701-1733), profesorius Abrahamas Wolfas (1680-1731), teologijos profesorius Franzas Albertas Šulcas (Schultz, 1692-1763), Lietuvių kalbos seminaro vadovas nuo 1731 metų iki savo mirties - pietizmo atrama universitete. Buvęs Hallės universiteto dėstytojas, poliglotas švedas Danielis Salthenius (1701-1750), nuo 1731 metų Kneiphofo kolegijos rektorius, stiprino savo auklėtinių pietistinę dvasią. Pietistų sekėjai pradėjo ir evangelizaciją - misijas Pabaltijyje, Rusijoje, Čekijoje.
Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas I pritarė pietizmo idėjoms, nes tikėjosi jo pagrindu sulydyti prieštaringus tikybinius bei tautybinius valdomųjų interesus. Jis itin vertino religinį mokymą tikėdamasis, kad vaikai savo gerovei ir palaimai užaugtų kuo reikalingiausiais pavaldinais.
Istoriniai ir socialiniai kontekstai
Maždaug nuo 1706 metų Mažojoje Lietuvoje prasidėjo sistemingi nederliai ir ėmė stigti maisto. Ištiko ir gamtos stichijos: 1709 metų rudenį didžiulės liūtys užtvindė laukus ir rūsius, o žiemą nusistovėjo tokie šalčiai, kad žemė įšalo iki 1 metro gylio ir dar gegužės mėnesį rogėmis buvo galima važinėti po Kuršmares. Amžininko liudijimu, paukščiai skrisdami krito sušalę žemėn; ežerų lede, siekusiame iki dugno, sustrigo žuvys; iššalo žiemkenčiai ir sodai. Prasidėjus brangymečiui, iškilo visuotinės suirutės grėsmė. Esant tokiai padėčiai, susidarė kuo palankiausia terpė užkrečiamoms ligoms plisti. Plito dizenterija, dėmėtoji šiltinė, o tai, kas vadinta juodąja mirtimi, įgijo visas limpamas ligas apimantį maro pavadinimą. Epidemijos pasekmės buvo ne visur vienodos. Jos priklausė nuo gyventojų ūkinio pajėgumo, baudžiavinės priespaudos, paklusnumo drausmei.
Iš dalies socialines ir ekonomines, iš dalies ir tautines problemas Prūsijos vyriausybė sprendė XVIII amžiuje pradėta agrarinio pobūdžio Mažosios Lietuvos kolonizacija. Tam vyriausybė taip pat išleido keletą lietuviškų dokumentų, vadintų patentais. 1731 metais zalcburgiečiai (apie 20 000) dėl savo evangeliško tikėjimo buvo katalikų arkivyskupo Leopoldo fon Firmiano išvaryti iš savo tėviškės Zalcburgo, Alpių šiaurėje. O Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas I (1713-1740) 1732 metais apie 15 000 jų pakvietė (šimtai mirė kelyje) ir apgyvendino Mažojoje Lietuvoje, kurioje po Didžiojo maro (1709) liko labai mažai gyventojų. Emigrantai traukė didžiulėmis vilkstinėmis, melsdamiesi ir giedodami, vieni sausuma per Berlyną, kiti jūra per Štetiną į Karaliaučių.
Pagal kultūros istoriką Arnoldą Endziną (1906-1984), Tolminkiemio valsčiuje 1736 metais įsikūrė vienuolika zalcburgiečių ir 92 kitų kolonistų šeimos šalia 55 lietuviškųjų. Santykiai tarp kolonistų ir lietuvininkų pradžioje toli gražu nebuvo geri. Susigyventa iš lėto. Lietuviai laikė save autochtonais ir apmaudavo dėl pirmykščių teisių susiaurinimo. Naujieji gyventojai atsinešė savo kalbą, papročius, tradicijas, valdžia juos globojo - neretai įkurdindavo lietuvininkų ūkiuose, o pavaryti nuo žemės senieji gyventojai palikti likimo valiai. Patirta ir dvasinių netekčių: sumažėjo apie 20 kunigų, mokėjusių lietuvių kalbą, nedaug liko precentorių, galinčių ta kalba mokyti vaikus. Patirti sukrėtimai dar ilgai turėjo įtakos gyventojų mąstysenai, pasaulėjautai, sąmonei.
Žmogaus likimo trapumas, suvoktas epidemijos protrūkio metu, neišblėsę praeito šimtmečio karų su švedais baisumai skatino žmones šauktis Aukščiausiojo globos ir užtarimo. Pietų kalniečiams aklimatizuotis rūsčiose šiaurės krašto žemėse buvo nelengva. Krašto kolonizacija vyko toliau. Nugyventų, t. y. skirtų perduoti naujakuriams, ūkių sąrašuose vyravo lietuvių pavardės. Šiuo atžvilgiu būdingas Tolminkiemio valsčiaus pavyzdys. A. Friedricho II valdymo pabaigoje iš apie 1 mln. šalies gyventojų kas trečias buvo kolonistas ar jų palikuonis. Intensyvumo apogėjų kolonizacija pasiekė Mažojoje Lietuvoje. Pagal tarybinį literatūrologą Leoną Gineitį(1920-2004), jos apskrityse valstybės lėšomis įsikūrė apie 3 700 kolonistų šeimų (įskaičiuojant vienišius, apie 27 000 žmonių) tarp beveik 5 300 lietuvių šeimų. Į šią statistiką nepateko savo lėšomis kūręsi imigrantai, kurių taip pat buvo nemažai. Pagal atskiras vietoves kolonistų koncentracija įvairavo. Sakysime, Tolminkiemio valsčiuje apsigyveno 103 jų šeimos tarp 55 lietuvių šeimų, taigi tik kas trečia šeima vietinė; atsirado 4 gryni ateivių kaimai. Parapijoje, K.
Švietimo ir kalbos išsaugojimas
Tuo laikotarpiu Mažoji Lietuva išgyveno tragišką germanizacijos periodą. Maišantis tautybėms, Rytų Prūsijoje didėjo konfesinių išpažinimų įvairovė. Oficialiai krašto gyventojų dauguma (iki 80%) laikėsi evangelikų liuteronų tikėjimo. 1736 metais Prūsijos karalystėje buvo įvestas privalomas pradinis aštuoniametis mokslas, steigiamos ir lietuviškos mokyklos. Bet subsidijas karalius didino tik religiniam liaudies švietimui (akademinį mokslą jis niekino). Daugėjant lietuviškų mokyklų, kylant švietimo lygiui ir iki 1872 metų pasaulietinei valdžiai toleruojant (su išimtimis) gimtąją lietuvių kalbą, daugėjo mokančiųjų skaityti. Jau 1786 metais Mažosios Lietuvos raštijos veikėjas Gotfrydas Ostermejeris (Gottfried Ostermeyer, 1716-1800) viename savo poleminių raštų galėjo pasakyti: dabar, kai iš šimto rastume vos vieną nemokantį skaityti (Ostermejeris, 1996, 180). Bet tik retas tada mokėjo rašyti. Nors dar apie 1750 metus toje pačioje Trempų parapijoje tik vienas kitas mokėjo skaityti. Tokia padėtis buvo visame krašte. Padaryta stulbinanti pažanga! Žmonės jau patys skaitė ir nagrinėjo Bibliją, kitus religinius tekstus.
XIX amžiaus pabaigoje Vokietijoje prasidėjo nuožmi prievartinė germanizacija. Lietuvių kalba, kaip ir kitų tautinių mažumų kalbos, imama guiti iš viešojo gyvenimo sričių, pirmiausia iš mokyklų, valstybinių įstaigų. Gimtoji kalba tebevartota tik buityje ir Bažnyčioje. Mažojoje Lietuvoje vyraujanti Bažnyčia buvo evangelikų liuteronų. Šalia jos veikė evangelikų reformatų (kalvinistų), negausios katalikų ir įvairių sektų bendruomenės.
Didysis reformatorius Martynas Liuteris (Luther, 1483-1546), aiškino, kad reformuotos Bažnyčios paskirtis yra perteikti ir įtvirtinti nuoširdų tikėjimą, tvirtą krikščioniškąją moralę, o mokykla - turi nuosekliai ir suprantamai diegti Biblijoje nurodytas moralės normas, formuoti krikščionišką jauno žmogaus charakterį, taip pat suteikti humanistinį išsilavinimą, duoti praktinei veiklai būtinų žinių, ugdyti juos darbščiais, tvarkingais žmonėmis. Evangelikų liuteronų Bažnyčia kelis šimtmečius formavo dvasinį lietuvininkų gyvenimą, o ypač didelę įtaką jam darė pietistų, surinkimininkų judėjimas, vadovaujamas sakytojų. Evangelikų liuteronų Bažnyčia, besirungdama ir bekovodama už religijos tyrumą, ilgainiui sustingo ir tapo oficialia Bažnyčia. Tada kilo gyvybinga srovė po vėliava šūkiu - už tyrumą širdies ir gyvenimo.
Pietizmo įtaka ir reakcijos
Karaliaučiaus universiteto teologijos fakultete XVIII amžiaus pirmoje pusėje smarkiai kovojo ortodoksai su pietistais. Teologijos studentai net daužė pietistų profesorių langus, nes jiems buvo nepriimtinas skelbiamas asketizmas, studentiškų pramogų uždraudimas. Ortodoksinei krypčiai fakultete atstovavo vyriausiasis rūmų pamokslininkas ir vėlesnis Rytų Prūsijos generalinis superintendentas dr. Netrukus (1740) vartus apšvietai kur kas plačiau pravėrė karalius Friedichas II (1740-1786), laikęs pietistus šventeivomis (Mucker), uždraudžiamos religinės atsigavimo valandos, likviduojasi pietistinės sueigos.
Liuteroniška mokslo samprata skelbia, kad žmogus tėra praeivis žemėje, kurio pagrindinis tikslas - dvasiškai ruoštis pomirtiniam gyvenimui. Šia liuteronų teologijos koncepcija besivadovaująs evangelikas liuteronas nesiekia valdžios, galios, neįžvelgia esminės svarbos žemiškosios valdžios formose. Tikėdami, kad visi reiškiniai žemėje (žmogaus likimas ir kiti) yra Kūrėjo valios apraiška, evangelikai liuteronai nesiekia savavališkai pakeisti tų reiškinių tvarkos, ryškiai priešindamiesi tik tam, kas yra kenksminga dvasiniams žmogaus siekiams. Pagrindinė liuteronų teologijos nuostata skatina, kad tikintysis nepertraukiamai siektų vykdyti tiesą ir kovotų su skriauda.
Mažojoje Lietuvoje pietizmo dvasią palaikė kolonistai, ypač zalcburgiečiai, kuriems prarastos tėvynės ilgesys išsiliejo religiniu sentimentalumu. Šie žmonės mylias ėjo į pamaldas ir katechizacijas, gausiai naudojosi religine literatūra, mėgo ilgai giedoti, dievino kunigus ir verkšlendami klausėsi jų pamokslų. Zalcburgiečių įkarštis veikė ir lietuvius, kurie, nors nesuprasdami kalbos, noriai rinkdavosi į bendras pamaldas. Tokios pamaldos vyko ir Tolminkiemyje. Tarp šių ateivių pasirodė (1733) ir pirmieji hernhut...
Lietuvininkų deputacija, Berlyne Prūsijos karaliui ir Vokietijos imperatoriui Vilhelmui I įteikusi peticiją panaikinti draudimą viešajame gyvenime vartoti gimtąją kalbą (1878).
tags: #edgaras #uzkuraitis #84 #gimimo
