Tėvų elgesys yra kertinis akmuo formuojant vaiko asmenybę, emocinę būseną ir socialinius įgūdžius. Deja, ne visų tėvų elgesys yra tinkamas ir palaikantis, o tai gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių vaikams. Šiame straipsnyje išnagrinėsime, kokios pasekmės kyla dėl netinkamo tėvų elgesio, aptarsime įvairius neigiamus elgesio modelius ir pateiksime rekomendacijų, kaip tėvai gali apsaugoti savo vaikus nuo žalingos įtakos ir kurti pozityvią aplinką.
Ribų nustatymas - ne draudimai ir bausmės
Ribų nustatymas neturi nieko bendra su draudimais ir bausmėmis. Ribos ne viešpatauja - jos nukreipia, veda, padeda ir skatina. Kad vaikai mus suprastų ir paklustų, turime jiems aiškiai įvardinti, kokio elgesio iš jų mes tikimės. Suaugusiesiems dažnai sunku įsivaizduoti, kiek daug yra „savaime suprantamų“ dalykų, apie kuriuos vaikai dar nieko nenutuokia! Jei vis tik susiduriame su pavojingu, nepagarbiu ar kitaip netinkamu elgesiu, turime iš anksto įspėti, kokios bus jo pasekmės. Pavyzdžiui, jei vaikas triukšmauja, galime sakyti: „Prašau kalbėti ramiu balsu arba turėsiu nutraukti šitą žaidimą“, jei broliai nepasidalina knygos: „Turite dalintis šia knygele, arba padėsiu ją atgal į lentyną“. Tuomet svarbu duoti vaikui progą pasitaisyti, ir pasidžiaugti, jei jis ar ji įvykdė prašymą. Būtent dėl to turime atsakingai rinktis žodžius ir nesigriebti neįgyvendinamų grasinimų ar gąsdinimų, tokių kaip „ateis policininkas ir uždės tau antrankius“, „daugiau niekada negausi saldumynų“, arba „niekas nenorės su tavimi tokiu draugauti“.
Be ribų neįmanoma išugdyti savarankiško vaiko savarankiškumo, darnios asmenybės, kuri suvoktų savo vertę, turėtų emocinį ir socialinį bendrystės pojūtį. Ir vis dėlto ribų nustatymas neturi nieko bendra su draudimais ir bausmėmis. Ribos ne viešpatauja - jos nukreipia, veda, padeda ir skatina. O draudimai ir bausmės, priešingai, palaužia valią ir rodo galią. Vaikui nustatytos ribos ir pagarba jam yra neatsiejami dalykai. Šitaip vaikai įsisąmonina ribų būtinybę - kintant ir norams, ir pačioms riboms, joms plečiantis, jas peržengiant. Ribos kartu yra ir kelio pabaiga, ir pradžia. Kai tėveliai perpranta, kaip brėžiamos leistino elgesio ribos, jie dažnai pajunta palengvėjimą, nes tampa lengviau suvaldyti daugybę situacijų, kurios anksčiau galėdavo virsti tikru košmaru.
Kai vaikus taisyklių mokome nuosekliai ir aiškindami, jie supranta, ko iš jų tikimasi ir kaip derėtų pasielgti vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje. Nustatant bet kokias taisykles ar reikalavimus, visada reikia sudaryti galimybę vaikui išsiaiškinti, kodėl jie yra išsakomi. Labai svarbu vaiką nuosekliai ir sistemingai mokyti paklūsti elgesio standartams ir taisyklėms.
Pasirinkimo suteikimas ir loginių pasekmių principas
Dar viena naudinga idėja: dažnai lengviau susitarti padeda vaikui duodamas pasirinkimas. Galime pateikti kelis mums priimtinus variantus, kurie vestų prie norimo tikslo. Tarkime, norime, kad mažasis eitų miegoti, o šis prieštarauja, nori dar pažaisti. Užuot įtikinėję ir pasakoję apie miego naudą organizmui, galime ištarti: „Metas eiti miegoti. Gali pasirinkti, kurį žaisliuką šiandien migdysi drauge - Furbį ar Meškį?“
Loginių pasekmių principas: Pavyzdžiui, jeigu keturmetis užsispyrė rengtis naują šiltą paltuką, kai už lango 20 laipsnių šilumos ir jokiais būdais nepavyksta su juo susitarti kitaip, tuomet vaikas, išėjęs su paltuku pajustų logines savo elgesio pasekmes - tiesiog bus jam labai karšta ir pats grįš persirengti tinkamais rūbais. Žinoma, šis principas ne visais atvejais tinkamas.
Tėvų konfliktai ir jų poveikis vaikams
Konfliktai yra neišvengiama gyvenimo dalis, tačiau būdas, kuriuo tėvai sprendžia nesutarimus, daro didelę įtaką vaikams. Jei barniai vyksta nuolat ir vaiko akivaizdoje, jam tenka išgyventi didelį stresą, nerimą ir kaltės jausmą. Vaikas, mylėdamas abu tėvus, gali bijoti būti atstumtas, ypač jei yra verčiamas pasirinkti vieno iš tėvų pusę. Tokia situacija užkrauna vaikui per didelę atsakomybę, kuriai jis dar nėra pasirengęs.
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologai pastebi, kad dažnai susiduriama su tėvų konfliktais skyrybų procesuose, kurie vaikui sukelia didelį vidinį konfliktą. Tėvai, siekdami įtraukti vaiką į konfliktą, klausia, kuris iš tėvų geresnis, kurį vaikas labiau myli, taip pat prie vaikų aptarinėjami turtiniai klausimai, keliamos sąlygos, manipuliuojama, prižadami materialūs dalykai arba aiškinama, ko vaikas neteks, gyvendamas su vienu iš tėvų.
Emocijų slėpimas: Konfliktuodami tėvai kartais nerodo savo emocijų, atsitraukia vienas nuo kito, prasideda ilgi nekalbadieniai. Tokiu atveju jie praranda galimybę įveikti problemas ir rodo vaikams netinkamą konflikto sprendimo pavyzdį. Vaikas jaučia įtampą, baimę, nerimą, nes nežino, kas atsitiko, kodėl su juo apie tai nesikalbama, slepiama. Tokiais momentais vaikas gali prisigalvoti baisiausių dalykų, kodėl tėvai nebendrauja vienas su kitu.
Kaip konfliktai veikia vaikų elgseną: Pats konfliktas nėra problema, problema yra negebėjimas jo taikiai spręsti. Manipuliavimas vaiku, jo įtraukimas į konfliktus, liepimas rinktis tarp tėčio ar mamos yra itin žalingas ir gali sietis su įvairiomis vaikų prisitaikymo problemomis. Vaikai šeimoje mokosi įvairių įgūdžių, elgesio ir bendravimo, vertybių stebėdami ir atkartodami tėvų elgesį. Vieni vaikai bando sutaikyti tėvus, guosti vieną arba kitą, jaučiasi bejėgiai, ima tėvams pataikauti. Tokiose šeimose augantys vaikai gali būti pikti, agresyvūs, nerimastingi, emociškai nestabilūs, linkę dėl tėvų pykčių kaltinti save. Vaikas išsiugdo didelę galimos grėsmės baimę, jautrumą, pažeidžiamumą. Į paprastas situacijas namuose, kieme, mokykloje jis gali reaguoti pykčio protrūkiais: rėkti, žeminti, keiktis pamokoje ar žaisdamas. Kitas vaikas atvirkščiai: gali būti labai išsigandęs, jausti nerimą, pyktį, bejėgiškumą, prisiimti kaltę dėl tėvų pykčių sau.
Auklėjimo stiliaus skirtumai ir alkoholio vartojimas
Nesutarimai dėl vaikų auklėjimo stiliaus taip pat gali sukelti įtampą šeimoje. Pavyzdžiui, vienas iš tėvų gali būti griežtas ir reikalaujantis, o kitas - atvirkščiai, pernelyg leidžiantis, norėdamas būti "geras". Tokiu atveju tėvai praranda autoritetą, vaikai jų neklauso, neina į mokyklą, trukdo pamokose, neruošia namų darbų, išeina iš namų ir grįžta kada panorėję.
Alkoholio vartojimas šeimoje yra didelė problema, dažnai susijusi su tėvų konfliktais ir smurtu. Neblaivūs tėvai konfliktuoja tarpusavyje, o konfliktai kartais baigiasi smurto proveržiais prieš vieną iš tėvų ar pačius vaikus.
Aukos vaidmuo ir vaikų manipuliavimas
Kai kurie tėvai gali prisiimti aukos vaidmenį, nuolat skųsdamiesi, kad jų niekas nemyli, kad jie dėl visų aukojasi, jaučiasi neįvertinti arba per mažai uždirba. Tokiu būdu tėvai priverčia vaiką jaustis kaltu. Jei vaikas nedaro to, ko nori tėvai, jis tampa blogu, nesukalbamu.
Kartais vaikai, ypač paaugliai, pradeda manipuliuoti savo tėvais, sakydami tai, ką jie nori išgirsti, prašydami dovanų, persakydami, ką tėvai kalba vienas apie kitą. Galimas ir šantažas, grasinant kreiptis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą.
Negatyvus atsiliepimas apie vaiką ir jo pasekmės
Jei konfliktų metu tėvai pykstasi dėl vaiko elgesio ir vaikas išgirsta negatyvius atsiliepimus apie save, jaučiasi nevykėliu, įskaudintu, atsiranda bejėgiškumo jausmas. Pyktis ir netinkamas elgesys tokiu atveju tik pablogėja.
Vaikų netinkamas elgesys: Tikėtina, kad nėra nei vieno tėčio / mamos, kuris nebūtų susidūręs su vaiko netinkamu elgesiu. Į vaiko elgesį galima reaguoti įvairiais būdais: nekreipiant dėmesio, numatant pasekmes, baudžiant. Kai kada netinkamas elgesys sustoja ir nebesikartoja, o kai kada tęsiasi ilgą laiką. Tuomet imame ieškoti būdų, kaip su tuo tvarkytis. Ieškant tinkamų reagavimo būdų, pirmiausia svarbu suprasti, kas slypi po netinkamu elgesiu. Suprasdami, koks yra elgesio tikslas mes galime padėti vaikui tą tikslą pasiekti tinkamu būdu. Tai, kas gi daro įtaką vaiko elgesiui? Vienas iš veiksnių, tai situacinės priežastys (pvz., alkis, nuobodulys, dirgiklių gausa, liga ir pan.). Kiti veiksniai, kurie turi įtakos vaiko elgesiui, tai raidos sunkumai, įvairios ligos ar temperamentas. Tokiais atvejais svarbu konsultuotis su specialistais dėl šių veiksnių sušvelninimo ar pašalinimo.
Pagal individualios psichologijos teoriją, kiekvieno iš mūsų elgesys yra mūsų tikslo patenkinti kylantį poreikį atspindys. Bendras visų žmonių poreikis yra jaustis reikšmingu sau bei jį supančiai aplinkai. Vaikai kaip ir suaugusieji siekia patenkinti savo poreikius. Vieni iš jų pasirenka tinkamą būdą (pvz., prašydami leidimo, tardamiesi ir pan.), kiti - ne (pvz., paimdami daiktus be leidimo, prieštaraudami ir nesilaikydami taisyklių). Tiek tinkamas, tiek netinkamas elgesys yra vaiko noras patenkinti jam svarbų poreikį. Neretai gali atrodyti, kad vaikas netinkamai elgiasi specialiai, tačiau svarbu neskubėti vertinti jo elgesio, kaip tyčinio. Skatinu pabandyti suprasti, kas slypi už vaiko elgesio, kokia jo prasmė.
Vaikai, kurie siekia dėmesio, nori būti pastebėti, daro įvairius dalykus, kad būtų matomi (pvz., dažnai klausinėja, prašo pagalbos, gali dažnai susimušti su kitu, trukdyti atlikti darbus). Patartina į tokį vaiko elgesį reaguoti suteikiant jiems dėmesio, primenant aptartas taisykles. Vaikai, kurie nori būti savarankiškesni, dažnai ima aktyviai arba pasyviai priešintis taisyklėms, nurodymams (pvz., atsisako atlikti pareigas, grįžta vėliau nei susitarėte, pažada padaryti namų darbus ir delsia). Galim jausti, kad su vaiku einame į kovą ir imam ginčytis, įrodinėti, bandome jį įveikti. Jų elgesys nesiliauja, gali net stiprėti. Vaikai, kurie jaučiasi labai įskaudinti, gali kerštaudami imti įžeidinėti kitą, jam kenkti, laužyti daiktus. Vaikai, kurie bijo suklysti, dažnai yra atsitraukę, nesiima veiklų, atsisako jose dalyvauti.
Jei manote, kad jūsų vaikas elgiasi netinkamai, nes nori būti tokiu būdu pastebėtas, reikia atrasti būdus, kaip jis gali jaustis reikšmingu tinkamu keliu, pavyzdžiui: pastebint jo tinkamą elgesį (pvz., jei jam sunku savarankiškai ruošti pamokas, vis prašo jūsų pagalbos ir sykį jis be raginimo išsiima knygas, tai pastebėti ir pasidžiaugti jo pastangomis), paprašant jo pagalbos (pvz., padėti kepti kartu sausainius). Jei vaiko netinkamas elgesys susijęs su vaiko noru turėti daugiau savarankiškumo, reikia atrasti būdus, kaip jis tai galėtų patenkinti tinkamu būdu. Pirmas svarbus žingsnis yra pagarbus vaiko nuomonės / požiūrio išklausymas bei supratimas, kad tai, ką jis sako yra jam svarbu (nepaisant to, kad mes turime priešingą nuomonę nei jis). Esant nesutarimui, svarbu kviesti vaiką į bendradarbiaujantį santykį. Suaugęs žmogus turi būtų pasirengęs bendradarbiauti ir nesitikėti besąlyginio vaiko paklusimo (pvz., paprašius susitvarkyti kambarį, vaikams ims tuoj pat tvarkytis). Taip pat, svarbu pastebėti jo tinkamą elgesį, suteikti pozityvaus dėmesio, kaip ir su vaikais, kurie siekia dėmesio.
Jei vaikas netinkamai elgiasi, nes jaučiasi įskaudintas, tada svarbu atkreipti dėmesį į santykį su juo (Koks jis yra? Ar skiriamos pasekmės už netinkamą elgesį yra ne per didelės? Jei vaikas atsitraukia, neatlieka užduočių, nes jaučiasi bejėgis, tada būtų naudinga dažniau ir daugiau koncentruotis į jo sėkmes: pastebėti kas jam pavyksta, prisiminti jo praeities pasisekimus, atkreipti dėmesį į pastangas. Kalbant apie vaikų netinkamą elgesį nebuvo paminėti dar keli svarbūs dalykai: ribos, taisyklės, pasekmės. Taigi, dar kartą norisi pakartoti individualiosios psichologijos atstovų mintį, kad elgesys yra mūsų tikslo atspindys.
Fizinės bausmės ir jų žala
Fizinės bausmės, nors ir vis dar praktikuojamos kai kuriose šeimose, yra žalingos vaiko raidai. Psichologai teigia, kad nuolatinis vaiko kritikavimas, menkinimas, pažeminimas, pajuoka gali sukelti dar sunkesnes pasekmes visam gyvenimui nei fizinės bausmės. Bausmės (ypač jeigu jos dažnos) nepadeda vaikui išmokti tinkamo elgesio, išsiugdyti savikontrolės, savitvardos ir atsakomybės už savo elgesį. Bausmės sukelia vaikams įvairias baimes (tėvų, mokytojų, kitų autoritetų ir kt.), menkavertiškumo jausmą, savęs nuvertinimą, nepasitikėjimą savimi ir kitais, sukelia pasipriešinimą, pyktį, agresiją, keršto siekimą, neteisingumo jausmo išgyvenimą, nusivylimą, vaikas pasijunta atstumtas, nemylimas.
Bausmės moko, kad galima bausti (mušti, kritikuoti) mylimus žmones ("tėtis tave muša, nes myli tave ir linki gero" - tėvai paaiškina nubaustam vaikui).
Alternatyvos bausmėms: vadovavimas elgesiui
Vietoj bausmių, tėvai turėtų vadovauti vaiko elgesiui pozityviais metodais. Teisingos bausmės turi būti retos ir teisingos, padedančios vaikui suprasti savo elgesį ir kažką išmokti.
Netinkamo elgesio ignoravimas: Kartais veiksminga tiesiog nekreipti dėmesio į netinkamą vaiko elgesį. Vaikai dažnai elgiasi netinkamai todėl, kad tėvai suteikia jiems dėmesio, pastebi juos, kai jie elgiasi netinkamai. Vaikams geriau neigiamas tėvų dėmesys (draudimai, barimai, kritika), nei jokio. Todėl tėvai net nesusimąsto, kad nuolatiniu kritikavimu patys skatina vaiką elgtis netinkamai.
Privilegijų atėmimas: Mėgstamos veiklos, kompiuterio, televizoriaus ribojimas, kai vaikas nesilaiko susitarimų ir pažeidžia nustatytas taisykles.
Taisyklės turi būti aiškios, nekintančios ir teisingos, atitikti vaiko amžių ir galioti visada.
Nuoseklus tėvų elgesys: Jeigu įvedėte kažkokią taisyklę, tai turite laikytis jos patys ir nenuolaidžiauti. Pavyzdžiui, jeigu nusprendėte valgyti šeimoje prie stalo, tai negali būti jokių išimčių. Jeigu susitarėte su vaiku 1-2 mėn. pildyti tinkamo elgesio lentelę - apdovanoti už tam tikrą kiekį sėkmingai įvykdytų veiksmų, užduočių (žaislų susitvarkymas, lovos klojimas ir pan.), tai ir turite nuosekliai to laikytis.
Leiskite vaikams klysti, tik taip jie mokysis, nebijos bandyti vėl ir vėl, jų pasitikėjimas savimi tik didės. Jei kritikuojate, tai kritikuokite ne vaiko asmenybę, o jo elgesį. Jei padarius ką nors netinkamo, kiekvieną kartą bus kritikuojamas ne poelgis, o pats vaikas, ilgainiui vaikas pradės jaustis tikru nevykėliu ir ims baimintis bet kokio neigiamo komentaro.
Sveika nuovoka ir išmintis yra būtini. Kiekvienas vaikas skirtingas, todėl ne visiems vaikams tinka tas pats vadovaujantis elgesys, bendravimo būdas. Pirmiausia reiktų pažinti savo vaiką ir ieškoti efektyvaus, tinkamo bendravimo būdo.
Kiti neigiamo tėvų elgesio modeliai
Brightside.me tinklalapis pateikė 8 tėvų elgesio modelius, kurie ateityje gali turėti neigiamos įtakos:
- Baudžiate vaikus kitų akivaizdoje. Vaikams iš tikrųjų rūpi aplinkinių nuomonė. Viešas gėdinimas sumenkina vaikų pasitikėjimą savimi.
- Kartojate savo tėvų klaidas. Svarbu mokytis iš jų klaidų ir stengtis apsaugoti savo vaikus nuo neigiamų emocijų. Pavyzdžiui, šiandien žinome, kad fizinės bausmės sukelia tik neigiamas pasekmes.
- Esate pernelyg santūrūs. Jei dažnai neapkabinate savo vaikų ir nepasakote, kad juos mylite, jie gali emociškai būti atskirti nuo šeimos. Kai nepaisote jų jausmų ir neklausote jų nuomonės arba esate jiems abejingi, labai tikėtina, kad jūsų vaikai elgsis taip pat su kitais žmonėmis.
- Blogi įpročiai. Tėvai yra pavyzdys savo vaikams. Geri įpročiai, darantys teigiamą įtaką vaikams, yra sveika mityba, reguliari mankšta, nerūkymas ir alkoholio nevartojimas.
- Pernelyg didelė laisvė arba rūpestis. Jei vaikai pripras prie to, kad jiems viskas galima, gali išaugti į savanaudžius žmones, turinčius nerealų suvokimą apie savo teises, su kuriais bus sunku bendrauti. Bet jei esate per daug rūpestingi tėvai, vaikai gali lengvai išsigąsti, todėl bijos prisiimti bet kokią atsakomybę ar išeiti iš savo komforto zonos.
- Pasitikėjimo praradimas. Vaikai turėtų suprasti, kad jie gali pasitikėti savo artimaisiais. O vaikų (ypač paauglių) pasitikėjimą labai lengva prarasti, jei tėvai nekontroliuoja savo emocijų.
- Agresyvus elgesys. Jei tėvai rodo agresyvų elgesį, tą greitai perims ir vaikai.
- Pabėgate nuo vaikų problemų. Norėdami vaikui padėti, turite nusiraminti ir kalbėti kaip lygiaverčiai, parodydami pagarbą savo atžalai.
Pozityvi tėvystė
Pozityvi tėvystė yra toks auklėjimo modelis, kuomet tėvai pirmenybę teikia ne bausmėms už netinkamą elgesį, o tinkamo vaiko elgesio skatinimui. Pozityvios tėvystės šalininkai stengiasi nuosekliai auklėti, mokyti vaiką ir spręsti situaciją nenaudodami bausmių (o ypač fizinių bausmių).
Pozityvios tėvystės principai
- Pažinkite savo vaiką. Vaikai yra skirtingi, panašiose situacijose elgiasi ir į jas reaguoja skirtingai. Todėl ir vieno vaikų auklėjimo recepto nėra.
- Vaikui reikia aiškių tinkamo elgesio taisyklių. Jei sutarėte, kad muštis yra blogai, neturi būti jokių "pateisinamų priežasčių", dėl kurių suduoti kitam būtų galima.
- Skatinkite tinkamą elgesį. Pagirkite vaiką už gerą elgesį, pabrėžkite, kaip jis jus džiugina.
- Rinkitės tinkamus žodžius. Užuot aiškinę, ko vaikas neturėtų daryti (ar nepadarė), pasakykite, ką jis turėtų padaryti.
- Paaiškinkite vaikui, ką ir kodėl jis turi daryti. Ilgalaikės naudos daugiau duoda paaiškinimas, ką vaikas padarė blogai, kodėl taip elgtis nederėtų ir, svarbiausia, kaip vaikas turėtų elgtis kitą kartą.
- Nesureikšminkite mažų nusižengimų ir klaidų.
- Savo pavyzdžiu rodykite, kaip turėtų elgtis vaikas. Tėvų elgesys šeimoje, visuomenėje kuria vaiko bendravimo modelį.
- Padėkite vaikui pajausti, kad jis gali kontroliuoti savo elgesį.
- Priminkite vaikui, kad netinkamas jo elgesys turi pasekmes.
Vaiko elgesio ir emocijų sutrikimai
Elgesio ir emocijų sutrikimai - tai grupė sutrikimų, kurie pasireiškia elgesio ir (ar) emocinėmis reakcijomis, kurios stipriai skiriasi nuo įprastų amžiaus ir kultūros normų, nėra laikina reakcija į stresą keliančias situacijas bei pasireiškia nuolat bent dviejose skirtingose gyvenimo srityse. Šią sutrikimų grupę sudaro tarpusavyje skirtingos smulkesnės sutrikimų grupės: elgesio sutrikimai, emocijų sutrikimai, aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimai.
Nepaisant to, kad visi šie sutrikimai tarpusavyje skiriasi, tačiau visi stipriai veikia vaiko prisitaikymą kasdienybėje. Emocijų ir (ar) elgesio sunkumų pasitaiko daugumos žmonių kasdienybėje vienu ar kitu gyvenimo periodu. Dėl šios priežasties būna, kad vieno ar kito emocijų ir elgesio sutrikimo etiketė klijuojama vaikui net ir tada, kai vaiko patiriami simptomai neatitinka sutrikimo apibrėžimo. Svarbu suprasti, kad elgesio ir emocijų sutrikimai stipriai veikia vaiko prisitaikymą gyvenime, kelia nemažai iššūkių tiek jam, tiek aplinkiniams, todėl kalbėjimas apie šiuos sutrikimus ir žinojimas, kokiais požymiais jie pasižymi, gali padėti ne tik išvengti netinkamo etikečių klijavimo, tačiau ir rasti efektyvią pagalbą.
Vaikų elgesio sutrikimai
Jau iš pavadinimo galima suprasti, kad elgesio sutrikimų atveju daugiausiai iššūkių kyla būtent dėl vaiko elgesio - pasireiškia pasikartojantis ir nuolatinis agresyvus, provokuojantis, įžūlus elgesys. Tam, kad būtų nustatyti šie sutrikimai, simptomai turi trukti ilgiau nei 6 mėnesius bei jie turi skirtis nuo vaiko amžiui būdingų elgesio ypatumų. Išskiriami du pagrindiniai elgesio sutrikimai: prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas ir elgesio sutrikimas (asocialus elgesys).
Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas pasireiškia nepaklusnumu, pastoviais konfliktais su autoritetu, ginčais su suaugusiais, dažnais atsisakymais vykdyti suaugusių reikalavimus, taisyklių pažeidimais, kitų kaltinimu. Prieštaraujantis elgesys paprastai pasireiškia ir yra laikomas normaliu apie 3-4 vaiko gyvenimo metus, tačiau, jei toks elgesys išlieka ar net padažnėja vaikui augant, šis elgesys jau laikomas problema ir gali būti naudingas įvertinimas dėl galimo prieštaraujančio neklusnumo sutrikimo.
Elgesio sutrikimas (asocialus elgesys) pasireiškia nuolatiniu kitų teises ir amžių atitinkančias visuomenės nustatytas elgesio normas pažeidžiančiu elgesiu. Jam būdingas agresyvus elgesys (muštynių iniciavimas, žiaurus elgesys tiek su žmonėmis, tiek su gyvūnais, tyčinis skausmo kėlimas, žeminimas, kankinimas), kitų nuosavybės gadinimas, melavimas, vagystės, taisyklių pažeidimai, bėgimas iš namų.
Vaikų emociniai sutrikimai
Emociniai sutrikimai paprastai skiriasi nuo elgesio sutrikimų, nes dažniausiai vaikai, patiriantys emocinius sunkumus, kenčia viduje, todėl juos sunkiau pastebėti. Dažniausi emocinių sutrikimų požymiai yra nerimas, nuolatinė liūdna nuotaika, irzlumas, jautrumas, vienišumas, įprastos veiklos vengimas, susidomėjimo praradimas, įtampa, nuovargis. Emociniai sutrikimai yra skirstomi į dvi grupes - nerimo ir nuotaikos sutrikimus.
Nerimo sutrikimai susiję su streso/baimės sistemos disfunkcija, pasireiškia stipriu nerimu, kuris trunka ilgą laiką, gali kilti be aiškios priežasties, gali tapti nekontroliuojamu ir stipriai trukdyti kasdienei veiklai. Nerimo sutrikimams priskiriami generalizuoto nerimo sutrikimas, obsesinis kompulsinis sutrikimas, panikos sutrikimas, specifinės fobijos, atsiskyrimo nerimo sutrikimas, selektyvus mutizmas, socialinė fobija, potrauminio streso sindromas.
Nuotaikos sutrikimams būdingas pasitenkinimo jausmo praradimas, žema savivertė, užsisklendimas, dėmesio koncentracijos pablogėjimas. Dažniausiai pasitaikantis nuotaikos sutrikimas - depresija.
Aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimai
Aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimas - trečia grupė sutrikimų, sudarančių elgesio ir emocijų sutrikimus. Jam būdingas padidėjęs aktyvumas, impulsyvumas ir dėmesio trūkumas. Vaikams, kuriems būdingas aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimas būdingas sunkumas sulaukti savo eilės, atidėti kažką malonaus, nuolatinis judėjimas, bėgiojimas, triukšmavimas, silpna dėmesio koncentracija, sunkumas užbaigti pradėtą darbą. Tam, kad būtų nustatytas šis sutrikimas, jo požymiai turi pasireikšti bent dviejose skirtingose aplinkose (pavyzdžiui, ir namie, ir mokykloje), dažniausiai išryškėja ikimokykliniame amžiuje.
Priklausomai nuo pasireiškiančių požymių, šis sutrikimas skirstomas į dėmesio (būdinga silpna dėmesio koncentracija), aktyvumo (būdingas sunkumas sulaukti savo eilės, nuolatinis judėjimas) bei aktyvumo ir dėmesio sutrikimus (būdinga tiek silpna dėmesio koncentracija, tiek stipriai išreikštas aktyvumas).
Priežastys, rizikos veiksniai ir pagalba
Kadangi emocijų ir elgesio sutrikimų grupę sudaro tarpusavyje pakankamai skirtingi sutrikimai, tai ir jų priežastys ar rizikos veiksniai tarpusavyje gali skirtis. Pavyzdžiui, dažniausiai įvardijama svarbiausia aktyvumo ir (ar) elgesio sutrikimų priežastis - neurologinės kilmės smegenų veiklos pakitimai bei paveldimumas. Tuo tarpu, nors elgesio sutrikimai taip pat gali atsirasti dėl biologinio paveldimumo aspekto, tačiau rizikos veiksniais laikomi ir šeimos aplinka, priešiškas, šiukštus tėvų elgesys, smurtas, nepriežiūra, apleistumas, alkoholizmas ar kivirčai šeimoje, rizikinga kaimynystė. Emocinių sutrikimų atsiradimo priežastys taip pat gali būti paveldimumas, tačiau taip pat ir vaiko patiriami stresiniai įvykiai, konfliktai.
Taip pat svarbu paminėti, kad kaip egzistuoja rizikos veiksniai, kurie gali prisidėti prie sutrikimo atsiradimo, taip pat egzistuoja ir apsauginiai veiksniai, kurie gali sumažinti sutrikimo atsiradimo riziką.
Diagnostika ir gydymo galimybės
Pastebėjus, kad vaikui būdingos anksčiau aptartos emocinės ar elgesio reakcijos, svarbu kreiptis profesionalios pagalbos ir pasikonsultuoti su vaikų - paauglių psichologu ir (arba) psichiatru. Kokios yra gydymo galimybės? Psichoterapija, elgesio terapija, vaistai.
Kadangi elgesio ir emocijų sutrikimai tarpusavyje nėra vienodi, tai gali skirtis ir pagalbos būdai. Kai kurie iš elgesių ir emocijų sutrikimų turi medikamentinį gydymą, kurį gali paskirti gydytojas psichiatras įvertinęs vaikui būdingus simptomus. Taip pat, dažnai rekomenduojama ir kompleksinė pagalba - vaistai ir psichologo/psichoterapeuto konsultacijos kartu. Kartais gydymas vaistais nėra paskiriamas, tokiu atveju dažniausiai rekomenduojamos vaikų - paauglių psichologo/psichoteraeuto konsultacijos.
Kaip tėvai ir pedagogai gali padėti vaikams?
Šalia specialistų pagalbos yra tikrai nemažai dalykų, kuriuos galima taikyti namuose. Svarbu žinoti, kad fizinis aktyvumas, tinkama mityba, miego įpročiai taip pat labai stipriai susiję su vaikų elgesiu ir kylančiomis emocijomis, tad šių dalykų užtikrinimas gali stipriai prisidėti prie geresnės vaikų savijautos. Taip pat, bet kurio sutrikimo atveju svarbus domėjimasis vaiku, kalbėjimas su juo, ryšio mezgimas ir stiprinimas - svarbu siųsti žinutę, kad jis rūpi ir Jūs visada būsite pasiruošę išklausyti, o išklausę nevertinti ar nekaltinti. Pomėgių skatinimas ir palaikymas gali prisidėti prie geresnė savijautos.
Kai kalbame apie elgesio ir aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimus, ypatingai svarbios tampa namie esančios ribos ir taisyklės - ribų svarbu laikytis nuosekliai, svarbu, kad jų nebūtų per daug, vaikas apie jas žinotų. Aiškios dienotvarkė, rutina būti labai naudinga. Galiausiai, labai svarbu pozityviai pastebėti vaiką - pasidžiaugti juo, įvardinti, kai jam pavyksta, jis stengiasi, pastebėti ir įvardinti jo stipriąsias savybes, padrąsinti.
Smurtas prieš vaikus
Smurtas prieš vaikus yra vaiko teisių pažeidimas ir didžiulė socialinė bei visuomenės sveikatos problema. Vaiką žalojantis elgesys - tai suaugusio žmogaus neatsitiktinis veikimu ar neveikimu vaikui daromas fizinis, seksualinis, psichologinis, emocinis poveikis, kuris sukelia ar gali sukelti žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui.
Smurto rūšys
- Fizinė prievarta: Tai tyčiniai suaugusių žmonių veiksmai vaiko atžvilgiu, kurie sukelia skausmą ir gali sukelti sveikatos, raidos sutrikimus.
- Seksualinė prievarta: Tai suaugusio žmogaus veiksmai vaiko atžvilgiu, siekiant patirti seksualinį pasitenkinimą arba gauti pelną, išnaudojant vaiką.
- Emocinė prievarta: Tai vaiko kompetencijos ir savivertės tyčinis griovimas ar žymus trikdymas jį žemininant, gąsdinant, atstumiant, taikant bausmes, atmetimą ir ribojant normalias socialines sąveikas.
Vaiką žalojančio elgesio pasekmės
Pažintinė, emocinė ir socialinė vaiko raida yra neatsiejamai susijusi su vaiko saugumu ir priežiūra, kurią suteikia tėvai ar globėjai. Pamatinis saugumas, vaiko raidos poreikių supratimas ir jų tinkamas tenkinimas yra būtina sąlyga vaikui augti ir realizuoti savo potencialą. Vaikus žalojantis elgesys paveikia įvairiai - pasekmės gali būti trumpalaikės, nežymiai sutrikdančios sveikatą arba ilgalaikės, pasireiškiančios visą gyvenimą, ženkliai sutrikdančios vaiko raidą ir kasdienį funkcionavimą.
Svarbu suprasti, kas padidina ar sumažina patirtos skriaudos pasekmių riziką: vaiko amžius, vaiko genetinis pažeidžiamumas, vaiko žalojančio elgesio trukmė ir dažnumas, vaiko žalojančio elgesio pobūdis ir sunkumas, smurtautojo ir vaiko santykių artumas, specialistų intervencijos pobūdis, psichologinis atsparumas, ankstyvoji suaugusiojo globa ir užmegztas ryšys, pakankamai geri šeimos socialiniai gebėjimai.
Trumpalaikės ir ilgalaikės prievartos pasekmės
Vaiką žalojantis elgesys paveikia visas vaiko raidos sritis - fizinę, emocinę, socialinę, pažintinę ir elgesio. Tyrimai, atlikti įvairiose šalyse, patvirtina nepalankias vaiko raidai ir funkcionavimui pasekmes. Yra skiriamos trumpalaikės ir ilgalaikės prievartos prieš vaikus pasekmės. Trumpalaikės pasekmės - tai po patirtos prievartos betarpiškai atsirandantys fiziniai sužalojimai ar emociniai padariniai. Ilgalaikės pasekmės - tai asmenybės pokyčiai ir polinkiai, kurie galėjo susiformuoti dėl vaikystėje patirtos prievartos ar nepriežiūros, pastebimi jau vaikui suaugus.
Konkrečios žalos pavyzdžiai
- Dėl fizinio smurto gali būti pažeidžiamos smegenys ("supurtyti" kūdikiai gali apakti, turėti rimtų smegenų organinių pakitimų).
- Seksualinį išnaudojimą patiriantys vaikai gali demonstruoti seksualizuotą ir/ar seksualiai netinkamą elgesį.
- Po patirto išprievartavimo ar matyto smurto tarp tėvų vaikams gali išsivystyti Potrauminio streso sutrikimas (PTSS).
- Depresija dėl vaiko patirtos seksualinės prievartos.
- Menka savivertė.
- Empatijos stoka.
- Nerimo sutrikimas dėl nuolatinės emocinės prievartos.
Saugus prieraišumas yra ypatingai svarbus vaiko ankstyvajai emocinei ir socialinei raidai. Saugus prieraišumas saugo besivystančias smegenis nuo žalingo streso poveikio, o jei vaiko prieraišumas nesaugus/dezorganizuotas, jo smegenys yra labiau pažeidžiamos žalingam streso poveikiui.
Vaikų smurtas
Vaikų smurtas - tiek fizinis, tiek psichologinis - yra tema, kuri sukelia daugybę klausimų ir nerimo. Vaikų agresyvūs veiksmai dažnai kyla iš vidinės įtampos, nusivylimo ar kitokio emocinio skausmo. Jei vaikas jaučiasi nesuprastas, nemylimas ar ignoruojamas namuose, jis gali ieškoti valdžios ir kontrolės, o tą lengviausia padaryti bendraamžių tarpe. Smurtas ir patyčios mokykloje neretai tampa būdu taip į save atkreipti dėmesį arba apsisaugoti nuo kitų atstūmimo ar galimos kritikos.
Svarbu nepamiršti, kad vaikai mokosi iš aplinkos. Jei jie nuolat stebi agresyvų elgesį savo šeimoje, filmuose, internete, smurtas gali tapti jų natūraliu pasirinkimu sprendžiant konfliktus.
Psichologinis smurtas namuose
Psichologinis smurtas - tai įžeidinėjimai, manipuliacijos, nuolatinė kritika ar emocinis atstumas. Nors jis nepalieka matomų randų, tačiau stipriai paveikia vaiko savivertę ir pasitikėjimą savimi. Vaikas, nuolat girdintis iš savo tėvų, kad yra "neišmanėlis", "nevykėlis", "nereikalingas" ar "blogas vaikas", pradeda tikėti, kad būtent toks jis ir yra. Ilgainiui tai gali virsti didelėmis savivertės problemomis, dideliu uždarumu, sunkumais mezgant artimus ryšius ir santykius su kitais žmonėmis ar negebėjimu priimti kritikos. Taip pat vaikai, patiriantys tokį smurtą, gali pradėti ieškoti dėmesio destruktyviais būdais, tokiais kaip agresija arba patyčios.
