Edgaras Jankauskas, garsus Lietuvos futbolininkas ir treneris, yra asmenybė, kurios gyvenimas neatsiejamas nuo futbolo, tačiau taip pat kupinas įdomių posūkių, susijusių su šeima, asmeniniais pasirinkimais ir naujais karjeros etapais.
Futbolo kelias Jankauską lydėjo nuo jaunumės. Būdamas 16 metų, jis pradėjo savo profesionalią karjerą Vilniaus "Panerio" komandoje, o netrukus perėjo į Vilniaus "Žalgirį". Vėliau sekė žaidimas garsiuose Europos klubuose: Maskvos CSKA, "Torpedo", Belgijos "Brugge", Ispanijos "Real Sociedad", Portugalijos "Benfica" ir "FC Porto". Su "FC Porto" jis pasiekė UEFA čempionų lygos pergalę, nors ir sužaidė nedaug rungtynių. Po to sekė nuomos sutartis prancūzų "OGC Nice" komandoje, grįžimas į Lietuvą žaisti FBK Kaune ir paskolinimas į Škotijos "Hearts", kur tapo šalies vicečempionu ir vienu naudingiausių žaidėjų.
Karjerą baigęs profesionalus žaidėjas, Edgaras Jankauskas ėmėsi trenerio darbo. Jis dirbo CSKA ir "Hearts" klubuose trenerio asistentu, vėliau tapo FK "Trakai" vyr. treneriu. Nuo 2016 iki 2018 metų jis vadovavo Lietuvos nacionalinei vyrų futbolo rinktinei, siekdamas kelti jos kvalifikaciją ir pasiekti geresnių rezultatų.
Edgaras Jankauskas yra ne tik futbolo pasaulyje žinomas žmogus, bet ir tėvas. Jis turi du sūnus, su kuriais palaiko artimus santykius. Nors jo santuoka su Jolanta Jankauskiene baigėsi skyrybomis, abu tėvai išlaiko gerus santykius ir rūpinasi vaikais.
Asmeniniame gyvenime Edgaras Jankauskas taip pat patyrė pokyčių. Po skyrybų su pirmaja žmona Jolanta, jis susiejo savo gyvenimą su Viktorija Staponaitė. Nors pora ne kartą buvo minima spaudoje, jie stengėsi išlaikyti privatumą, vengdami viešų vakarėlių ir dėmesio. Viktorija, baigusi verslo vadybos ir informacinių technologijų studijas, vėliau gilinosi į žmogiškųjų išteklių valdymą, akcentuodama nuolatinį tobulėjimą ir naujų žinių siekimą.
Edgaras Jankauskas jaunesnysis, garsaus futbolininko sūnus, pasirinko kitokį kelią nei tėvas. Nors futbolas jam nepatiko, jis pasinėrė į viduramžių istoriją ir karybą. Sulaukęs 20-ies metų, jis nusprendė tapti Lietuvos kariuomenės savanoriu, parodydamas pilietinę pareigą ir siekį tapti vyriškesniu, disciplinuotu žmogumi. Tai buvo netikėtas sprendimas tėvui, tačiau jis didžiuojasi sūnaus pasirinkimu.
Be futbolo ir šeimos, Edgaras Jankauskas taip pat domisi gyvūnais. Jo gyvenime svarbią vietą užima šunys. Nuo paauglystės turėto bulterjero iki dabartinės augintinės Eivos, šunys jį lydėjo visą gyvenimą. Eiva, dovanota širdies draugės, pakeitė jo gyvenimo ritmą, suteikdama daug džiaugsmo ir atsakomybės.
Edgaras Jankauskas, kaip treneris, pabrėžia ne tik sportinius įgūdžius, bet ir bendravimo kultūrą, pagarbą varžovui bei komandinį darbą. Jis tiki, kad sporto salė gali būti vieta, kur jaunimas ne tik stiprėja fiziškai, bet ir ugdo teigiamą mąstymą, pasitikėjimą savimi ir socialinius įgūdžius. Treneris skatina jaunimą, patiriantį sunkumų, ieškoti pagalbos ir palaikymo sporto bendruomenėje.
Galiausiai, Edgaras Jankauskas yra ne tik sportininkas, bet ir žmogus, ieškantis savo kelio, vertinantis šeimą, draugystę ir nuolatinį tobulėjimą. Jo gyvenimo istorija atskleidžia įvairiapusiškumą ir gebėjimą prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, išliekant ištikimam savo vertybėms.
Kraupi teorija apie NATO, kuri patapo realybe | Pavlovičius trumpai
Viena iš situacijų, kuri parodo Jankausko kaip trenerio požiūrį, yra jo komentarai po rungtynių. Atvažiuoti į stiprų stadioną ir pastatyti tokią komandą į pozityvią situaciją yra vertinga, net ir pralaimėjus. "Atvažiuoti į tokį stadioną ir tokią stiprią komandą pastatyti į tokią situaciją yra pozityvu iš mūsų pusės. Iš kitos pusės labai gaila, nes antras rungtynes iš eilės paliekame stadioną liūdnoki. Tas jausmas toks pat nemalonus, žinant, kad laiko buvo likę nedaug, bet esu patenkintas kaip vaikinai kovėsi. Buvome labai gerai pasiruošę šioms rungtynėms. Žinojome, kur jų stipriosios pusės ir ginklai. Stengėmės juos paneigti, bet tai pareikalavo labai daug energijos. Žinau, kiek jėgų kainuoja tokios rungtynės. Pasikartosiu, bet mūsų žaidėjams trūksta praktikos tokio intensyvumo rungtynėse. Pabaigoje buvo sunku rasti fizinių resursų, išlaikyti tokį tempą. Šiame komponente atsiliekame, tačiau komandos dvasia ir vieningumas matėsi aikštėje. Vaikinai nusipelno rezultato ir galim savimi didžiuotis", - sakė E. Jankauskas. Jis taip pat pridūrė: "Neabejoju, kad škotus nustebinome, nes žinau ką šiai šaliai reiškia futbolas ir ką reiškia nelaimėti. 40 tūkst. žiūrovų liko nepatenkinti. Malonu, kad mūsų aistruoliai paplojo. Ačiū kiekvienam iš jų, kad surado laiko, noro ir lėšų atvykti mus palaikyti. Mes tikrai tai jautėme".
Statistiniai duomenys rodo, kad pralaimėti aukšti kamuoliai, kurie yra tarsi škotų kraujyje, tačiau kitose dvikovose vyriškumu tikrai nenusileidome. Po rungtynių buvo pilna rūbinė sužeistų. Tokios buvo rungtynės - vaikščiojo alkūnės, visi trankėsi galvomis. Žaidėjai negailėjo nei savęs, nei kitų. Lietuvos komanda po pirmųjų dvejų rungtynių turi 2 taškus ir grupėje užima ketvirtąją vietą. "Pirmos dvejos ciklo rungtynės nuteikė optimistiškai. Skaudu, kad vaikinams reikia pergyventi jausmų gamą, kai pergalė yra čia pat ir išslysta. Daug turėjau rungtynių, kur nelaimėdavau ar laimėdavau paskutinėmis sekundėmis. Žinau, ką reiškia žaidėjui, kuris atidavė viską, daugiau negalėjo duoti, ir kai pergalė prarandama. Dabar svarbiausia apie tai pamiršti ir likti su pozityviais dalykais. Kitos rungtynės labai svarbios. Manau, kad žaidėjai užsitarnavo pagarbą. Negalime nuvilti savęs ir aistruolių", - pridūrė E. Jankauskas.
Edgaras Jankauskas, kaip treneris, įsitikinęs, kad treneriai ir pedagogai jauną žmogų privalo ne tik išmokyti savo dalyko, bet ir jį išgirsti, suprasti, o kai reikia - padėti. Jis negali pakęsti, kai žeminamas kitas žmogus. Savo treniruotėse jis visuomet skatina komandinį darbą, akcentuoja kultūrą ir pagarbą varžovui. Didžioji dauguma sportuoti ateinančio jaunimo, anot E. Jankausko, - puikūs žmonės. Jo treniruotes lanko įvairūs jaunuoliai, taip pat ir tie, kurie patyrė fizinį ar psichologinį smurtą, patyčias. Kai kurie jaunuoliai, kuriuos atsiuntė socialinė darbuotoja, galėtų gatvėse valkiotis, bet, priešingai, yra labai paslaugūs ir draugiški, patys padeda treniruotis mažesniems vaikams. Edgaras piktinosi, kad internete plinta atviros patyčios. Bet dažniausiai tie, kurie tyčiojasi, patys turi psichologinių problemų, kompleksuoja ir tuos kompleksus bando paslėpti skriausdami psichologiškai ar fiziškai silpnesnes aukas. Deja, kartais neišgirstame, ką kalba jaunas žmogus, žiūrime į jo pažymius, pasiekimus, bet nepastebime liūdesio ar skausmo jo akyse. Jaunus žmones kamuoja panikos atakos, depresija. Viena mergina pas jį atėjo nukreipta psichologo. Kitas jaunuolis pradėjo lankyti užsiėmimus pasiskaitęs, kad sportas skatina seratonino (vadinamojo laimės hormono) kiekį kraujyje", - aiškino E. Jankauskas. Treneris sako, kad jaunimas su juo išsikalba, papasakoja savo bėdas. Pats Edgaras vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje yra išgyvenęs skaudžių patirčių, todėl labai jautriai žiūri į jaunų žmonių problemas ir juos supranta.
Jaunimą, kuris jaučiasi skriaudžiamas psichologiškai ar fiziškai, turi bėdų šeimoje, jis kviečia ateiti sportuoti. "Sustiprėsite fiziškai (prie jūsų bijos lįsti), įgausite pasitikėjimo, atrasite pozityvių draugų ratą. Pagaliau turėsite trenerį - draugą. Jei aš negalėsiu padėti ar patarti, pasistengsiu nukreipti pas reikalingus specialistus. Šiuo metu mano treniruotės vis dar nemokamos, o vietos kaip nors rasiu. Privalau rasti", - kalbėjo Edgaras. Šiuo metu į E. Jankausko treniruotes susirenka pilnutėlė grupė, ateina 4 merginos ir per 20 vaikinų. Nuo rugsėjo jaunieji kikboksininkai persikels į didesnę salę, sąlygos treniruotėms bus kur kas geresnės. Tiesa, treneris negali pažadėti, kad ir toliau užsiėmimus ves nemokamai. Blogiausia, anot Edgaro, kai patyčias ar smurtą išgyvenantis vaikas užsisklendžia savyje, niekam nieko nepasakoja ir dėl to negauna pagalbos. Bet pats savo problemų negali išspręsti dėl patirties stokos. "Kartais kalbuosi ir matau, kad vaikui blogai, bet jis kažko nepasako, kažką slepia. Ieškau, kaip prie jo prieiti, pateikiu savo pavyzdžių. Ir mes susikalbam. Žinau, kaip sunku, kai tavęs niekas negirdi, nesupranta. Manau, visi treneriai, mokytojai turėtų vaikus ne tik mokyti, bet ir pasistengti išgirsti, padėti. Mano paties sūnus lanko užsiėmimus pas Airą Lažauninkienę. Mano supratimu, tai - puiki pedagogė, vaikams skirianti didelę dalį savo laisvalaikio. Jos būrelyje vaikai ne tik užsiima mėgstama veikla, bet ir gali su vadove pasikalbėti, ja pasitiki. Jaunimui tokių pedagogų labai reikia! Todėl visų vadovų, trenerių prašau - bendraukime su vaikais daugiau, pasidomėkime jais, nebijokime paklausti, kaip jie gyvena ir kaip jaučiasi. O jaunus žmones kviečiu neužsidaryti. Jei nenori, tegu eina ne pas mane, o pas kitą trenerį, vadovą, ieško mėgstamos veiklos ir žmonių, kurie suprastų. Svarbiausia - nelikti vienam su savo problemomis", - kalbėjo E. Jankauskas.
Edgaras Jankauskas jaunesnysis įsitikinęs, kad pateisins tėvo lūkesčius, todėl džiugiai nusiteikęs Kembridže laukia spalio, kai atšventęs 20-ąjį gimtadienį įsilies į Lietuvos kariuomenę. "Tėtis buvo paskutinis, kuriam pranešiau, kad eisiu į kariuomenę. Ir nors jis sakė, kad dabar didžiuojasi manimi ir džiaugiasi mano sprendimu, žinau, jog iš pradžių manė kitaip, - kai manęs nebuvo šauktinių sąrašuose, jis irgi džiaugėsi", - apie staigmeną, sutrikdžiusią tėvo emocijas, kalbėjo E. Jankauskas jaunesnysis. Anglijoje futbolininko sūnus gyvena 4 metus - Kembridže mokėsi verslo vadybos ir informacinių technologijų. Baigęs mokslus pradėjo dirbti restorane: plovė indus, vėliau ruošė pirmuosius patiekalus ir desertus. Neseniai vaikinas išėjo iš restorano, nes norėjo paieškoti darbo, susijusio su išsilavinimu. "Gerai, kad neradau, - būtų problemų dėl kariuomenės, kai tektų grįžti į Lietuvą. Šiuo metu užsiimu viduramžių kultūros atkūrimu - man labai patinka istorija ir kautynės. Tai mano pagrindinis hobis", - tvirtino E. Jankauskas. Apie svajonę paragauti kareiviškos košės Edgaras pirmiausia papasakojo savo motinai Jolantai, kuri po skyrybų su E. Jankausku Kembridže sukūrė naują šeimą. "Ji pirmoji sužinojo apie mano planus eiti į Lietuvos kariuomenę. Kai paskelbus šauktinių sąrašą jame neradau savo pavardės, paklausiau, ar galiu tapti savanoriu. Mama palaikė tokį mano norą", - pasakojo E. Jankauskas. Būsimajam kariui norisi grįžti į Lietuvą ne tik dėl tarnybos, bet ir dėl to, kad Vilniuje jo visada laukia tėvas. Edgaras džiaugiasi, kad abu tėvai, pasukę skirtingais keliais, bendrauja, netgi gerai sutaria. Todėl jam malonu jausti abiejų meilę ir palaikymą. Vaikinas karinę tarnybą supranta kaip pilietinę pareigą - Edgaras norėtų išmokti ginti savo šalį, jeigu kartais to prireiktų. Futbolininko sūnų visada viliojo galimybė išmokti ko nors nauja, tad į kariuomenę jis deda nemažai vilčių: "Noriu patirti, ką reiškia būti kariu. Aš tikiuosi išmokti naudotis ginklu - jį surinkti, išrinkti, taikliai šaudyti. Išmoksiu dirbti komandoje arba veikti vienas. Tikiuosi išsiugdyti ištvermę, discipliną." Kol E. Jankauskas kariuomenės mokymuose praleis 9 mėnesius, jo nuomone, gyvenimas nesustos. Po tarnybos vėl grįš į Kembridžą, kur gyvena jo motina Jolanta, ten mokyklą lanko jaunesnysis brolis Erikas. Tačiau Edgarui bus gaila vieno - kad per tą laiką, kol tarnaus kariuomenėje, negalės dalyvauti viduramžių festivaliuose Anglijoje. Jis šioje srityje tikisi atsigriebti baigęs tarnybą.
A. Valinsko sūnus bandė pabėgti nuo tėvo šešėlio. Noras įrodyti sau ir kitiems, kad gali tarnauti kariuomenėje. Iššūkių ir pokyčių troškimas. Viltis per tarnybos laiką apsispręsti, ką veikti ateityje. Tai tik kelios priežastys, kodėl garsių tėvų Arūno ir Ingos Valinskų vyresnysis sūnus Arūnas, būdamas 23-ejų, išsiruošė į kariuomenę. „Ir Valinskas gali būti kariuomenėje, - ryžtingai 2012-ųjų rudenį kalbėjo į Ruklos poligoną išsiruošęs Arūnas. - Tai mano atsakymas tiems, kurie sako: „Tu į kariuomenę? Su tokiu išsilavinimu? Tave ten suvalgys, nežinai, kas ten dedasi.“ Prieš tarnybą jaunuolis neslėpė nerimo, tačiau perkalbėti neleido niekam. Net močiutei, kuri, rodos, labiausiai nerimavo dėl anūko pasirinkimo. „Visi ištveria, ištversiu ir aš, - močiutei kartojo Arūnas. - Kariuomenėje juk ne visi monstrai. Galbūt kaltas mano vaikiškas neišsilakstymas? Berniukams patinka žaisti su šautuvais.“ Tėvai sūnaus perkalbėti net nebandė. Jie seniai nebesikiša į sūnaus gyvenimą ir sprendimus. Prisitaikyti prie svetimos aplinkos, kitokių žmonių jam ne problema. Būdamas šešiolikmetis Arūnas paliko tėvų namus ir išvažiavo mokytis į Didžiąją Britaniją. Bato mieste Arūnas baigė vidurinę mokyklą, o 2012-ųjų vasarą - Lidso universitetą.
Edgaras Jankauskas, vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų, šiuo metu švenčia savo 40-metį. Artėjančio jubiliejaus proga jis pasidalino mintimis apie karjeros planus ir šeimą. "Man tai eilinės dienos. Nei laukiu tų gimtadienių, nei jie manęs gąsdina. Atėjo ir praėjo. Žinoma, malonu, kai draugai ir pažįstami pasveikina. Tačiau tikrai niekada neskaičiavau dienų ir mėnesių iki gimtadienių. Tiesą sakant, mano šventės nelabai patinka", - sakė E. Jankauskas. Jis pridūrė, kad puotos neplanuoja, nes šiuo metu yra šiek tiek susirgęs. "Metai buvo tikrai įdomūs, įgijau naujos patirties. Tikiuosi, kad ateinantys metai bus tokie pat turiningi", - vylėsi futbolininkas. Kalbėdamas apie šeimos kūrimą, E. Jankauskas teigė: "Norint sukurti šeimą juk nebūtina tuoktis. Tačiau dabar to daryti tikrai dar nereikia. Mano tikslas yra futbolas, su trenerio darbu sieju savo ateitį. Dabar vyksta mūsų pradėti darbai Lietuvos futbolo kvalifikacijai kelti. Ką daugiau veikti, jei ne sportu užsiimti?". Jis taip pat paminėjo, kad jį domina tik "švarūs dalykai ir švarus sportas. Be jokių šešėlių".
Viktorija Staponaitė, Edgaro Jankausko sužadėtinė, taip pat pasidalino mintimis apie jų santykius. "Viskas labai gerai. Už poros mėnesių bus ketveri metai, kuomet esame kartu. Niekas turbūt nesitikėjo, bet aš žinojau, kad tai nebus trumpalaikiai santykiai. Esame labai laimingi", - sakė V. Staponaitė. Ji pabrėžė, kad santykiuose svarbu turėti laisvės: "Aš manau, kad santykiuose taip ir turi būti. Negali būti visą laiką prilipęs vienas prie kito. Jis turi turėti savo pomėgius, laisvalaikį, kuriais jis mėgta užsiimti vienas - lygiai taip pat ir aš". Viktorija šiuo metu baigė Tarptautinio verslo studijas Vilniaus universitete ir įstojo į magistro studijas, kur mokysis Žmogiškųjų išteklių valdymą. Ji mano, kad stereotipai apie gražias moteris yra nepagrįsti: "Kai atrandi veiklą, kuri tau patinka - jos norisi vis daugiau. Man taip nutiko su mokslais. Man labai patinka mokytis, sužinoti kažką naujo, bendrauti su žmonėmis". Ji taip pat mano, kad svarbu nepasiduoti stereotipams ir vertinti žmones pagal jų talentą ir darbą, o ne pagal išvaizdą ar draugus.
Edgaras Jankauskas ir Viktorija Staponaitė, nepaisant spaudos dėmesio, stengiasi išlaikyti privatų gyvenimą. Jų socialinės medijos paskyros yra privačios, o nuotraukomis dalijamasi tik su artimiausiais žmonėmis. "Mes galvojame, kad tos nuotraukos neatstoja tikrojo gyvenimo. Kartais atrodo, kad dalis nuotraukų internete yra skirtos sukelti kažkam pavydą ar atkreipti į save dėmesį. To visiškai nereikia, kai tave supa tikrai mylintys žmonės. To nereikia įrodinėti", - sakė Viktorija. Nors Edgaras turi du sūnus iš pirmosios santuokos, Viktorija su jais sutaria puikiai, nors ir nesigaili būti jiems mama ar pamote. "Jie jau suaugę, abu pilnamečiai. Vyresnėlis gyvena Anglijoje, ten mokosi, kitas - trumpam grįžo į Lietuvą atostogų, bet jie jau suaugę vyrukai, turi savus gyvenimus. Nepaisant to, mane labai žavi tėčio ir jo sūnų bendravimas - tarp jų labai stiprus ryšys. Man tai labai daug reiškia. Man labai gražu žiūrėti, kaip Edgaras su jais gražiai bendrauja. Regis, tokiomis akimirkomis jį įsimyliu iš naujo. Jis ne tik puikus vyras, bet ir puikus tėtis, todėl, aišku, pagalvoju ir pati apie savo vaikus, bet kaip ir sakiau - kol kas ne dabar. Manau, kad tam turiu dar nemažai laiko."
Edgaras ir Jolanta Jankauskai išsiskyrė gražiuoju, teisme nusprendus nutraukti santuoką bendru sutarimu. Nors pora jau kelerius metus kartu nebegyveno, teismo sprendimas įsigaliojo po mėnesio, kai jis nebuvo apskųstas aukštesnės instancijos teismui.
Edgaras Jankauskas, nepaisant karjeros aukštumų ir asmeninio gyvenimo pokyčių, išlieka tvirtai susijęs su futbolu ir siekia prisidėti prie jo vystymo Lietuvoje. Jo patirtis ir požiūris į jaunimą bei sportą suteikia jam ypatingą vietą Lietuvos futbolo istorijoje.
tags: #edgaras #jankauskas #vaikai
