Vaikai - tai gyvi laiškai, siunčiami į ateitį, kurios mes nematysime. Vaikai - tai pasaulio ateitis. Tik turėdamas vaikų žmogus tampa nemirtingas.
Šeima - vienas iš gamtos šedevrų. Šeima yra meilės bendruomenė. Šeima - miniatiūrinė visuomenė, nuo kurios vientisumo priklauso didelės visuomenės saugumas. Šeima yra visuomenės ląstelė, pirmoji vaiko bendruomenė; šeimoje jis susipažįsta su žmonių santykiais, ji įskiepija juos giliai vaikui į širdį, ir čia slypi jos didybė.
Motinos meilė kaip dangiškos ugnys, skaidri liepsnodama, guodžia pasaulį. Motinos meilė - tai skausmas bedugnis, nešanti žemei gyvenimo saulę.
Tėvo ir sūnaus meilė yra skirtinga: tėvas myli sūnaus asmenybę, o sūnus - atsiminimus apie savo tėvą. Kaip valstybėse didelę galią turi įstatymai ir papročiai, taip paskirose šeimose tėvo įspėjamųjų žodžių ir įpročių poveikis yra dar didesnis, nes vaikai iš pat pradžių myli savo tėvus ir iš prigimties yra linkę jų klausyti.
Vaikai netrukdo atlikti svarbesnių darbų. Jie yra svarbiausias darbas. Niekas, ką darai vaikui, nėra veltui. Buvimas su vaikais gydo sielą. Tikroji problema pasaulyje yra ta, kad pasaulyje per daug žmonių suauga. Su vaikais mums nepasisekė - jie visi užaugo.
“Vaikai - tai gyvi pranešimai, kuriuos siunčiame laikui, kurio nematysime.” - Johnas F.
Vaikai - tai mūsų gyvenimas, mūsų viltis, tikėjimas, stiprybė. Vaikai - tai didžiausia gyvenimo dovana. Jie mus išmoko būti rūpestingesniais, kantresniais… Vaikai - tai ne maži žmonės, o dideli pasaulio stebuklai… Vaikai - tai patys tikriausi tėvų atspindžiai! Vaikai - tai Dievo DOVANA, kurią gavę įsipareigojam juos besąlygiškai mylėti, gerbti, saugoti ir išauklėti geresniais žmonėmis, negu esame patys. Būnant su vaikais sustoja laikas, ir pats nejučia šypsaisi… Ir džiugina įvairios mažos smulkmenos.
Vaikai - tai mini žmogeliukai, kurių kiekviena mimika, kiekvienas žvilgsnis, kiekviena ašara ir kiekviena šypsena yra pati nuoširdžiausia, kokios nepamatysi nei pas nei vieną suaugusį žmogų. Vaikai - tai didžiausias turtas, kurį gyvenime turime, brangesnis už auksą ir visus kitus turtus. Tai pats mieliausias, nuostabiausias gyvenimo spinduliukas. Vaikai - tai didžiausias gyvenimo turtas, kuris suteikia gyvenimui prasmę. Vaikai - tai gražiausios pasaulio gėlės, kurios kasdien besiskleisdamos vis gražėja ir gražėja. Vaikai - tai stebuklas, kuris džiugina akis, sukelia šypseną ir juoką veide, pripildo širdį laime begaline. Vaikai - tai meilė, viltis, kantrybė ir sielos ramybė. Vaikai - tai šeimos židinys, saugantis, globojantis, tausojantis. Suteikiantis šeimai pilnatvės jausmą ir šilumą.
Vaikai - tai kūdikio alsavimas į ausį; pirmoji šypsena vidurnaktį, atpažinus mamą; ant kelių parklupęs tėtis, pasiruošęs apsaugoti pirmus žingsnius žengiantį sūnų; skaudžios pirmosios traumos; iki ašarų mieli pirmieji: „Myliu tave“; ilgi pokalbiai prieš miegą su dvimetinuku ir su vaiku atėjęs gyvenimo prasmės suvokimas. Vaikai - tai nuostabiausias kūrinys, kurį sukuria dvi mylinčios širdys. Vaikai - tai brangiausia, ką turime, dėl ko gyvename, dėl ko šypsomės ir verkiame. Visada turime ką apkabinti, priglausti ir mylėti. Vaikai - tai angeliukai, Dievo atsiųstos dovanėlės. Mylėkim juos ir gerbkim, nieko už tai nesitikėdami.
Vaikai - tai maži stebuklai, mūsų širdyje užimantys daugiausia vietos. Pasiklydę, išdykę, gražūs, jie verti ne tik mūsų rūpesčio, bet ir pastangų būti pažinti, todėl reiktų žvelgti giliau, ką reiškia būti vaiku, o ne tik į tai, ką reiškia vaiką auginti. Leiskime vaikui augti! Vaikai - tai mes. Gerbiu save, vadinasi gerbiu ir vaikus. Jei myliu save, tai myliu ir vaikus. Jei pati esu atsakinga, tai atsakingi ir vaikai… Vaikai - tai šypsenėlės, nuoširdus žodis „myliu”, apkabinimas. Mūsų mėgstamiausia vieta yra KARTU.
Vaikai - tai gyvenimo gėlės, kurios auga taip, kaip jas prižiūri! Vaikai - tai džiaugsmas, rūpestis, laimė… Tai meilė, kuri tapo matoma, tai mūsų gyvenimo šviesa! Vaikai - Dievo meilės angelai. Vaikai - gyvenimo variklis. Vaikai - gražiausia Dievo dovana, skirta mums, kad nebūtume vieniši. Vaikai - kasdienis rūpestis ir džiaugsmas. Vaikai - tai gyvenimas! Be jų nebūtų gyvenimo prasmės! Vaikai - tai gyvenimo pilnatvė. Vaikai - tai stebuklas, suteikiantis gyvenimui prasmę.
Aš esu mylimas. Aš esu mylimas todėl, kad esu mamos vaikas. Aš esu mylimas, nes esu bejėgis. Esu mylimas, nes esu nuostabus, žavus. Aš esu mylimas, nes motinai manęs reikia.
Kūdikiai - gražiausios gėlės, žydinočios šiapus rojaus vartų. (Dr. Davies) Pažiūrėk į vaikus, ir pažinsi tėvus. Deramai užauginti vaiką galima ten, kur yra sukurta meilės erdvė.
Jei nusprendei turėti vaikelį, susitaikyk su mintimi, kad tavo širdis visada plaks atskirai nuo kūno. Vaikams turime suteikti du dalykus - šaknis ir sparnus. Troba be vaikų - troba be langų.
Motina - tai Dievo vardas mažų vaikų lūpųse ir širdyse. (Viljamas Tekerėjus) Motinystė yra geriausias darbas, nes mylimiausią bosą nešioji ant rankų.
Tvarkyti namus, kai juose auga maži vaikai, tai tas pats, kas šluoti sniegą sningant. Nėra tokio dalyko kaip nedirbanti mama.
Mano tėvas žaisdavo su manimi ir mano broliu kieme. Mama išeidavo ir sakydavo: „Jūs mindote žolę“. „Mes neauginame žolės, - atsakydavo tėtis, - Mes auginame vaikus“.
Gyvenimas trumpas, bet žmogus jį iš naujo gyvena savo vaikuose.
Iš plytų ir cemento pastatomas namas, o iš vaikų juoko - namų židinys. Kiek įdėsi, tiek turėsi.
Vaikas visada gali išmokyti suaugusį trijų dalykų: džiaugtis be jokios priežasties, visuomet būti kuo nors užsiėmusiu ir iš visų jėgų reikalauti to, ko trokšti. Patikimiausias būdas gerai išauginti vaikus - tai padaryti juos laimingus.
Niekada nepyk, kai vaikas tave žadina 3 val. nakties norėdamas valgyti, kada nors džiaugsiesi, jei tokiu metu jis jau bus namuose! Nesuverskime vaikams mūsų kalčių! Vaikai niekada nėra „klaida“.
Kai Dievas nori pasakyti moteriai komplimentą, padovanoja dukterį. Auginant vaiką dienos būna ilgos, o metai - trumpi.
Jei užėjus į namus, kuriuose gyvena vaikai, tvarka, vadinasi, su šeimininkais kažkas negerai. Laimingi tie namai, kuriuose yra mažų vaikų.
Vaikai - tėvų atspindys. Namai yra ten, kur laukia mama.
Vaikams duotą žodį tesėk. Jei negali ištesėti, atsiprašyk. Tavo autoritetas vaikų akyse pakils.
Nėra tobulų vaikų. Nėra tobulų tėvų. Bet yra galybė tobulų akimirkų.
Laimingi tėvai = laimingi vaikai! Jei nori, kad vaikas keistų elgesį, turi keistis pats.
Kai gimsta vaikai, namuose dingsta tvarka, pinigai, ramybė, poilsis, bet ateina LAIMĖ. Neauklėkit vaikų, auklėkit save, vis tiek jie bus kaip jūs.
Visi žino, kaip auginti vaikus, išskyrus tuos, kurie jų turi. Užauginti svetimą vaiką - dviguba motinystė.
Gyvenimas tai yra tai, ką mes imame iš tėvų skolon, o skolą gražiname savo vaikams.
Pasaulyje yra tik vienas pats nuostabiausias vaikas, ir jį turi kiekviena mama. Namai be vaikų kaip kraštovaizdis be medžių.
Aštriau už gyvatės dantį žeidžia nedėkingas vaikas. Jauni žmonės turi neįgyvendinamų siekių, o seni - prisimena tai, kas niekada neįvyko. Jeigu nepadėjai gyviems tėvams, veltui dedi aukas po jų mirties. Vieno medžio vaisiai būna rūgštūs, ir saldūs, vienos motinos vaikai užauga ir kvaili, ir protingi.
Bandydami perimti jaunesnės kartos gyvenimo būdą, esate pasmerkti žlugti, nes ištrinate savo patirtį.
Bet kurį darbuotoją - sargą ar ministrą - gali pakeisti tokiu pat ar geresniu darbuotoju. Vaikai yra jūsų, bet jums nepriklauso. Jie visi - dukterys ir sūnūs- yra kilę iš tos pačios gyvenimo aistros.
Jei nuolat kritikuojame vaikus, jie nenustoja mūsų mylėti. Jei nori pakeisti pasaulį, grįžk namo ir mylėk savo šeimą.
Šeimą aš suprantu kaip kokį augalą, sukurtą pačios gamtos, šeimą sugalvojo ir ištobulino pati gyvybė, įtvirtindama ją pasaulyje, tačiau kartu palikdama ir atvirą visąlaik besikeičiančiam socialiniam klimatui, naujiems žmonių santykiams ir visuomenės poreikiams. Just. Marcinkevičius
Jei vyras ir moteris imtų gyventi visiškai vienodą gyvenimą, šeima išnyktų. Platonas
Kiekvienas žmogus patvirtins, kad namai be šeimininkės - ne namai. Žemaitė
Namų laimei suprasti reikia kantrybės.
Niekada negirdėdamas paskatinamo žodžio, žmogus praranda drąsą ir savigarbą. August Strindberg
Svarbiausias mūsų uždavinys - ugdyti auklėtinių potraukį ir meilę mokslui, kitaip mes užauginsime asilus, besididžiuojančius knygine išmintimi. Michel de Montaigne
Auklėjimo tikslas - pažadinti asmenybę, tai yra atskleisti ją. Emtnanucl Mounier
Bausmė - kalba, kuria reiškiamas moralinis nepritarimas kitokios kalbos nesuprantiems. Alfred Cyril Ewing
Niekada nesu matęs, kad nepaklusnus vaikas imtų elgtis geriau dėl to, kad gavo pylos. Philip Chesterfield
Matytis, būti kartu, kalbėtis - didžiulis malonumas, ypač tada, kai ne tik išvysti tą, kurį nori išvysti, bet ir matai jį tokį, kokį nori matyti. Seneka
Kad pasijausčiau reikalingas, manęs turėjo kas nors pasigesti. Jean-Paul Sartre
Jūsų vaikai nėra jūsų. Jie sūnūs ir dukros Gyvenimo, paties savęs besiilginčio. Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų. Ir nors jie su jumis, bet jie jums nepriklauso. Jūs galit duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis, Nes jie turi savąsias. Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas, Nes jų sielos gyvena rytdienos rūme, kuriame jūs negalit apsilankyti netgi savo svajonėse. Jūs galit stengtis būti tokie kaip jie, bet nesistenkit jų padaryti panašius į save. Nes gyvenimas negrįžta atgalios ir negaišta su vakarykščia diena. Jūs esat lankai, iš kurių kaip gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai. Lankininkas mato taikinį amžinybės kely, Jis įtempia jus savo galia, kad jo strėlės skrietų greitai ir toli. Tegul jūsų buvimas lankininko rankoj teikia jums tik džiaugsmą, Nes kaip Jis myli strėlę, kuri lekia, taip myli Jis ir lanką, kuris yra tvirtas. Kahilis Džibranas
Kaip greitai prabėgo tas laikas, kai visą nedalomą dėmesį skyrėme vienas kitam. Kaip greitai prabėgo tas laikas, kai net mažiausius dalykus jūs norėjote daryti su manimi, kai menkiausius sprendimus priimdavote laukdami mano pritarimo, nes patiems nuspręsti buvo per sunku. „Tėti, ateik!”. Buvo dažniausiai girdima frazė, kuri, nemeluosiu, kartais varydavo ir iš proto. Pamaitinti, pažaisti, nuvalyti, pakelti, paduoti, aprengti ir nurengti, nuraminti ar apkabinti.. Bet juk tai buvo nuostabiausios veiklos, kurios su šiuo rudeniu vis labiau traukiasi iš mano dienų. Jaučiuosi jog traukiatės ir Jūs. Taip, suprantu, jūs augate ir tampate savarankiški šio gyvenimo vedliai, bet kodėl man taip skaudu? Kodėl taip liūdna, kad verkiu apsikabinęs pagalves ant kurių sapnavote šios nakties sapnus? Kodėl ta tyla namuose skamba kaip baisiausias triukšmas? Ir nieko nereikia atsakyti, viskas buvo aišku nuo pat pirmos dienos kai jūsų akutės išvydo šią žemę, kurioje jau buvo nulemta. Aš jums padėsiu ir galiausiai turėsiu jus paleisti. Bet kodėl taip greitai? Kodėl man niekas nepasakė, kad laikas, nuo to momento kai gimdymo palatoje paėmiau Jus į rankas iki šio ryto suvokimo jog esate tokie dideli, prabėgs lyg viena sekundė? Prabėgs be galimybės į tą sekundę grįžti. O juk taip norėtųsi. Ir rodos daug dalykų daryčiau kitaip, ir rodos labiau stengčiausi, ir rodos taip dažnai neatsakyčiau “negaliu”, “dabar dirbu”, “palaukite”, nes jūs ir laukėte.. Laukėte, o aš vis dažniau nerasdavau laiko, nes turėjau svarbesnių užsiėmimų. Dabar laukiu aš. Ir suprantu kaip sunku laukti tų, kuriuos myli, tų, kurių vis rečiau sulauki. Tiesiog pripranti. Ir jūs pripratote, o man tai atrodė kaip džiaugsmas, kad pagaliau vis rečiau jums reikia, kad tėtis ateitų. Atsiprašau, nesupratau. Atleiskite man už tas akimirkas kai neradau laiko kartu piešti jūsų svajonių, kai neradau laiko išeiti į lauką stebėti debesų, kai neradau jėgų bėgioti ar nuotaikos juoktis, kai neradau laiko, kai neradau kantrybės jus išmokyti paprastų, bet jūsų akimis stebuklingų dalykų, atleiskite, kad neradau laiko išklausyti, paverkti kartu, kad neradau laiko išmyluoti, kad neradau laiko, o kartais tą laiką išmesdavau ten, kur mielai dabar surasčiau ir grąžinčiau jį Mums. Bent tą sekundę, kurioje buvo visas mūsų laikas. Ir suprantu, kad tik prarandant, kad tik tada kai nieko negali pakeisti, tik tada, pradedi suvokti kiek tai buvo brangu. Ir aš neišimtis. Visi mes tokie ir tikriausiai suvokti prieš laiką nesugebame niekas. Mėgausiuosi kiekviena jūsų dovanojama sekunde, nes su kiekviena akimirka, to laiko taupyklėje liks vis mažiau. Kol galiausiai jūs paliksite namus, sukursite naujus. Ir tai dabar mano galvoje skamba kaip pasaulio pabaigos formulė. Bet pabaigos nėra ir jums tai kartoju kiekvieną dieną tam, kad atėjus mano tarnystės pabaigai, Jūs, tai pakartotumėte man. Pabaigos nėra. Yra tik nauja pradžia. Gyvenimas juda, visada kinta, norim to ar ne. Ir taip, tai kartais skaudina, liūdina, bet jis taip pat džiugina, stebina ir svarbiausia dovanoja mums žmones, dėl kurių verta gyventi. Ačiū ir nors žinote, bet pakartosiu. Myliu Jus nuo žemės iki pat mėnulio ir atgal. Nuo pradžios iki pat begalybės. Jūsų šiek tiek sujautrėjęs tėtis.
Vaikai ateina per mus, bet ne iš mūsų, rašė poetas Džibranas. Kasdien dėkoju Dangui už laimę būti su tavim, mano vaike. Per tave dėkoju Dievui už dovaną būti mama. Dėkoju - grąžindama Jam meilę per tave.
Neatsiprašinėk manęs už savo vaikiškas pražangas. Jos tokios menkos palyginti su manosiomis. Gyvenu daug ilgiau už tave ir daug ko išmokau, o vis tiek prarandu, pamirštu. Blogiausia - užsižaidžiu savo bėdų dėlionėmis ir nepastebiu tavo vaikiško rūpesčio. Atleisk man, tu vertas tobulos meilės ir tobulo teisingumo. Tu augi žiūrėdamas į mane, o aš vis mokausi ir mokausi iš savo klaidų. Atsiprašau už amžiną laiko skolą, už skubinimą ir vėlavimą, už pakeltą balsą, už nuobodžius klausimus ir gatavus atsakymus. Tu išmintingas, vaike. Taip greit nusišluostai ašaras ir vėl juokiesi. Aš mokausi iš tavęs. Nedėkok man už tai, kad esu tavo mama - tai aš tau dėkoju už motinystę. Nedėkok man už meilę - aš pati iš tavęs ją geriu. Suirzusią, griežtą, negerą, negražią, - tu myli mane visokią. Kad ir ką padaryčiau, seki paskui mane, glaudiesi ir manimi pasitiki. Nedėkok, kad tave auginu, - aš augu kartu su tavim. Apsikabinkime stipriai, nes galėjome ir nesusitikti.
Norint, kad kiekvienas vaikas taptų sėkmės istorija, tereikia vieno suaugusiojo, kuriam rūpėtų. Josh Shipp
- Kokia jūsų tobulos santuokos paslaptis? Senolis pasilenkė ir labai rimtai į mane pažvelgė. - Mūsų santuoka nebuvo tobula. Jokia santuoka nėra tobula. Buvo laikai, kai ji beveik nuleido rankas. Ir dar daugiau kartų aš buvau netekęs vilties.
Vaikams privalome duoti du dalykus - šaknis ir sparnus. Vaikai prideda mums gyvenimo rūpesčių, bet jų dėka mirtis mums neatrodo tokia baisi. F. Su vaikais būtinai reikia būti nuoširdžiam ir viską sakyti tiesiai. V. Priešingai nei suaugusiems, vaikams nereikia savęs apgaudinėti. - J. V. Gėtė.
Vaikai prideda mums gyvenimo rūpesčių, bet jų dėka mirtis mums neatrodo tokia baisi. - F. Buvimas su vaikais gydo sielas. F. Galvoti apie taiką, vadinasi, galvoti apie vaikus. M. O.
Žiūrėkite į vaikus, taip,kaip žiūrima į medžius - su dėkingumu, nes tai palaima, bet be lūkesčių ar norų; juk nereikalaujame,kad medžiai būtų kitokie.
Aforizmas - trumpas, įtaigios formos posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai originalią, netikėtą mintį, pvz.: „Yra priekaištų, kurie giria, ir pagyrimų, kurie šmeižia". - F. de Larošfuko.
TAVO VAIKO feisbuko paskyroje skelbėme konkursą, kuriame prašėme jūsų pabaigti sakinį „Vaikai - tai…“. Šiandien publikuojame gražiausius jūsų atsakymus.
Vaikai - tai meilė, viltis, kantrybė ir sielos ramybė. Vaikai - tai šeimos židinys, saugantis, globojantis, tausojantis. Suteikiantis šeimai pilnatvės jausmą ir šilumą.
Nėščios moters įsčiose kalbasi du kūdikiai. Tikintysis: Žinoma. Juk akivaizdu, kad po gimimo gyvenimas tęsiasi. Netikintis: Tai kvailystės! Po gimimo jokio gyvenimo negali būti. Netikintis: Kokia nesąmonė! Neįmanoma pačiam vaikščioti ir valgyti burna. Tiesiog juokinga! Juk mes pririšti prie virkštelės, kuri mus maitina. Tikintysis: Aš esu įsitikinęs, kad gyvenimas po gimimo yra galimas. Tiesiog viskas bus kitaip. Netikintis: Bet juk iš ten dar niekas niekada nesugrįžo! Taip jau yra, kad gyvenimas baigiasi gimimu. Tikintysis: Ne, ne! Netikintis: Mamą? Tu tiki į mamą? Tikintysis: Ji yra apie mus. Ji visur, mes joje esame ir dėka jos judame ir gyvename. Netikintis: Visiška nesąmonė! Tikintysis: Nesutinku su tavimi. Tu tiesiog neįsiklausai. Juk kai viskas nutyla, galima išgirsti kaip ji dainuoja ir pajusti, kaip ji glosto mūsų pasaulį.
Jo dar nėra, bet mes abudu žinom, Kad jis ateis mažytis ir švelnus. Mes jaučiame trečios širdies plakimą, Ir kas bebūtų jis - dukrelė ar sūnus, - Mes nesidžiaugt, nelaukti jo negalim, Ir šis laukimas dvigubai džiugus - Ateina naujas, laukiamas žmogus. Gal saulė švies, gal žvaigždės degs, mirgės? Ne, niekur, niekada žmogaus gimimas Dar neturėjo taip gilios prasmės... Just.
Dievulis saugoti tave prisakė, Kasdien už rankos aš vedu tave, Kad rodyčiau tau tą, ko tavo akys Nepamatys, kai vaikščiosi gatve. Štai rieda gatvėm sutiktos mašinos, Ir nenustygsta jos: pirmyn, atgal. Kur slepiasi nelaimė, nieks nežino, Pagalbos mano šiandien reiks tau gal. Esu aš tavo angelėlis sargas, Tave Dievulis siuntė prižiūrėt. Būt su tavim man laimė, o ne vargas, Juk gera angelą ir tau turėt.
“Tik pati moteris žino, ar jai užteks meilės pradėti gyvybę. Tai meilės valia rinktis. Nesvarbu, ką kalba kiti, nesvarbu, kiek ji turi pinigų ar užgaidų, viena širdis težino, ką reiškia prarasti - vienaip ar kitap.
Sūnui Šią naktį sapnavau, kad mes abu Kažkur skubėjome. Šešėliai draikės tamsūs. Ir daužėsi širdis, ir buvo man baugu, Kad nepaleisčiau mažos dar tavo rankos. Išbėgom iš tamsos į gražų, šviesų miestą. Taip buvo gera jausti prie savęs, žinot - esi šalia. Galvojau, kad dabar tikrai ilgai jau būsim dviese Ir vaikščiosim žiedais nuspalvinta pažįstama žeme. Aš nežinau, kodėl geri sapnai taip greitai baigias. Diena praėjo. Nebuvo laiško, nė žinios, Tik svajone sugrįždavau į sapną, lyg apsvaigęs, Nuo vizijos - pačios šilčiausios artumos. Pasaulis didelis, žmogaus keliai toli nuklysta, Namai, kaip paukščiui lizdas - tik trumpam. Išsiskleidžia sparnai ir neuždrausi skristi, Kaip savo laimę susirast užaugusiems vaikams. Dabar džiaugiesi jų darbais, sėkme, gražiu gyvenimu, Jauties laimingas tuo, ko nors prašyti sau nebedrįsti, Gal tik vilties, kad niekados sūnaus neliksi pamirštas, Tikėjimo, jog kaip buvai, taip ir esi jo mylinčioj širdy. Galėtum, laimintum net ir dabar kiekvieną žengtą žingsnį, Apsaugotum nuo blogio, nuo žmonių piktų akių Ir norisi, kaip norisi iš metų gilumos iškelti, prisiminti Visas dienas, kada vadindavo taip švelniai tėveliu.
Laiminu tave žvilgsniu - sukurk šviesos pasaulį! Laiminu tave žodžiu - parodyk tamsai saulę! Laiminu tave. Daryk tai, ką turi daryti. Tegu tavo akių šviesa nusiminusiam įžiebia viltį. Esi stiprus, šviesus ir laisvas - auksinis saulės spindulys. Kur tu tik eisi - grožis skleisis, gyvenimas gėle pražįs!/Irena Barvydė/
Mes vaikuose vaikystę savo Atrandame. Dukrytei... Atėjai tu į šitą pasaulį, kai žiema varvekliais lašėjo, Kai saulė, pūgų nepabūgus, žemėj pirmąją šilumą sėjo. Žiūrėjau į miegantį veidą, į surauktą mažą nosytę Ir vis patikėt negalėjau, kad tai ne stebuklas - dukrytė. Tu mano mažutis varnėnas... Daigelis žolytės žalias... Tu mano žibutės žiedas... Tu baltas lengvas drugelis... Pavasaris pumpurus krovė, žilvičiai kačiukais žydėjo Ir džiaugsmas, tave apkabinus, bangom mano širdį užliejo. Žiūrėjai akytėm melsvutėm į mėlyną mėlyną dangų, O aš patikėt negalėjau, stebuklą laikau kokį brangų. Sekiojai žvilgsniu peteliškę, juokeisi iš kaukiančio vėjo, O aš, laimingiausia pasauly, dienas sustabdyti norėjau. Bet laikas nestodamas lėkė, pavasarį vasara keitė... Vieną rytą, sparnais suplasnoję, gandrai išnešė mano mergaitę. Paliko man miegą neramų ir ašaras, bėgančias skruostais. Ir širdį - suskilusią, liūdną, kurios nieks negali paguosti. Dukryte, svajonių mergyte, kiek visko tau noriu parodyt... Kiek daug noriu tau pasakyti... Deja, manyje springsta žodžiai... Kaip smarkiai tavęs pasiilgau!!! Mažyčių švelnučių pirštukų... Linksmos nekaltos šypsenėlės... Seilėtų pirmųjų „butukų“... Jau niekas nebus taip, kaip buvo.
Išmintingas vaikas tėvui džiaugsmas, o paikas vaikas - skausmas motinai.
Dalykai, kurių vaikai mokomi, turi atitikti amžių, kitaip jie gali imti rodyti savo išmintį, maivytis, pūstis. - I. Dar niekas nesuvokė, kokie atjautos, gerumo ir kilniaširdiškumo turtai slypi vaiko sieloje. Bet kurio tinkamo mokymo tikslas turėtų būti rasti tuos lobius. - E.
Gabenk geras knygas į namus, nes jų jėga lemtingai veikia vaikus ir vaikų vaikus. - J. V.
Galėtų gimti gerai išauklėti vaikai, jeigu mes, tėvai, būtume gerai išauklėti. - J. V.
Galvoti apie taiką, vadinasi, galvoti apie vaikus. - (M.
Kas tampa vyru sulaukęs šešiolikos, bus vaikas sulaukęs šešiasdešimties. - T.
Kiekvienas vaikas yra nepakartojama kūrybinė laboratorija su nežabota fantazija, kurios skrydis beribis ir nesuvaldomas. - K.
Kiekvienas vaikas iš dalies yra genijus, o kiekvienas genijus - iš dalies vaikas. - A.
Kiekvienas žmogus yra kieno nors vaikas. - P. O.
Nepasipriešins sunkumams tas, kuriam niekada nieko nedraudžiama, kurio ašaras visada šluosto susirūpinusi motina, kurio atsiparšinėjama dėl auklėtojo griežtumo. Buvimas su vaikais gydo sielas. - F.
Priešingai nei suaugusiems, vaikams nereikia savęs apgaudinėti. - J. V.
Protingas tėvo elgesys - geriausias pamokymas vaikams. Stengtis sukurti vaikui laimingą gyvenimą lepinant iš mažų dienų manding neišmintinga. - V.
Tarpusavio meilę sustiprina vaikai. Tas, kuris nori gerai išauklėti vaiką, pasmerktas visuomet laikytis teisingų pažiūrų. - O.
Tausokite savo vaikų ašaras, kad jie galėtų jas išlieti ant jūsų kapo.
Tėvai ir vaikai neturi laukti vienas kito prašymo, o turi paslaugiai duoti, ko reikia, vienas kitam, beje, pirmenybė priklauso tėvui. Tėvai myli savo vaikus nerimastinga ir atlaidžia meile, kuri juos gadina. Yra kita Meilė, atidi ir rami, kuri juos daro laimingus. - D.
Tėvų ir vaikų santykiai tokie pat sudėtingi ir tokie pat dramatiški kaip įsimylėjėlių. - A.
Tinkamai vadovaujamo žaidimo mokykla atveria vaikui langą į pasaulį plačiau ir patikimiau negu skaitymas. - Ž. A.
Tvarkingumas sužadina vaikams džiugų sąmoningumą. - J. V.
Vaikai išsyk, lengvai pripranta prie laimės, nes jie patys iš prigimties - džiaugsmas ir laimė. - V.
Vaikai prideda mums gyvenimo rūpesčių, bet jų dėka mirtis mums neatrodo tokia baisi. - F. Vaikai suteikia darbui džiaugsmo, o nesėkmės dėl jų atrodo skaudesnės; vaikai gyvenimą daro malonesnį, o mirtį - ne tokią baisią. - F.
Vaikai visada mielai ką nors dirba. Tai be galo naudinga, ir todėl ne tik nereikia jiems trukdyti, bet dera stengtis, kad jie visuomet turėtų kokį nors užsiėmimą. - J. A.
Vaikams reikalingi ne pamokymai, o pavyzdžiai. - V.
Vaikas netaps žmogumi, jis jau yra žmogus. - J.
Vaikas - protinga būtybė, jis suvokia savo gyvenimo poreikius, sunkumus ir kliūtis. Jam netiks despotiški potvarkiai, primestinė drausmė, nepatikli kontrolė; galimas vien taktiškas susitarimas, tikėjimas patirtimi, bendradarbiavimas, sugyvenimas. - J.
Vaiko mokymo tikslas yra išugdyti jo sugebėjimą toliau lavintis be mokytojo pagalbos. - E. G.
Vaikų laimė priklauso nuo tėvų laimės. Čia jos šaltinis ir pagrindas. - N.
Vaikų lūpomis sakoma tiesa. - Ž. P.
Visi vaikai gimsta genijais. Suaugusieji mikliai, nejučia sunaikina 9999 iš 10000 genijų. - B.
