Privatus verslas Lietuvoje tampa vis svarbesnis, įsiskverbdamas į įvairias sritis, įskaitant švietimą. Nors kol kas tai tik nedidelė tendencija ikimokyklinio ugdymo sistemoje, privatūs vaikų darželiai gali tapti puikia alternatyva valstybiniams darželiams. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip įsteigti darželį Lietuvoje, kokie yra teisiniai, higienos ir finansiniai aspektai.
Ikimokyklinio ugdymo poreikis ir privačių darželių steigimas
Šiandien populiaru steigti privačias ikimokyklinio ugdymo įstaigas, akcentuojant menų, fizinio ar ekologinio ugdymo programas. Svarbiausia, kad siūloma paslauga būtų kokybiška - tėvams reikėtų atsižvelgti ne tik į steigėjo entuziazmą, bet ir į profesionalumą. Kuo didesnė pasiūla, tuo aukščiau iškeliama ikimokyklinių paslaugų kokybės kartelė. Privačios įstaigos sudaro sveiką konkurenciją valstybinėms, o konkurencija skatina tobulėti. Didesnis dėmesys vienai ar kitai pakraipai, nauji metodai nėra mados reikalas, o atsakingas ir atsidavimo reikalaujantis darbas.
Idėjai steigti privatų darželį pritartų ir rajono Švietimo skyriaus vedėja Dalia Martišauskienė: „Netgi ir mokslininkų atlikti tyrimai atskleidė, kad šeimos, auginančios vaikus, pageidauja įvairių, taip pat - ir netradicinių ugdymo programų, papildomų veiklų, lankstaus įstaigos lankymo grafiko. Mūsų rajono, Švietimo skyriaus duomenimis, priešmokyklinio ugdymo poreikis patenkinamas 100 proc., ikimokyklinio amžiaus - tik 64,4 proc.: šiais mokslo metais į Kretingos miesto lopšelius nepateko 77 vaikai, į darželio - 39".
D. Martišauskienės nuomone, galimybę įsteigti nevalstybinį darželį kuo puikiausiai galėtų apsvarstyti ir darbdaviai, ypač, jeigu įmonėje dirba mažamečių vaikų turintys darbuotojai: toks darželis galėtų atsirasti netgi įmonės ar organizacijos pastate. „Pavyzdžiui, tokioje išsivysčiusioje šalyje kaip Norvegija vaikų darželiai veikia netgi daugiabučių namų I aukšto dalyje to konkretaus mikrorajono vaikams arba prie konkrečios įmonės - tos įmonės darbuotojų vaikams“, - pavyzdį pateikė Švietimo skyriaus vedėja, pasidomėjusi ir kitų šalių patirtimi bei įsitikinusi, jog kompaktiški nedideli darželiai būtų paklausūs, o pasiryžusieji steigti tokius darželius pradėtų plėtoti naują verslo rūšį.
Idėja steigti privatų darželį kilo auginant savo vaikus ir kartu su kitais tėvais svarstant, į kokį vaikų darželį savo atžalas jie norėtų leisti. „Aš manau, kad 90 proc. tėvų, kai tenka leisti vaikus į darželius, galvose kirba panašios mintys - ar nereikėtų ką nors patiems įsteigti, kad turėtume alternatyvą valdiškiems darželiams.
Namudinis darželis - šiais laikais gana paplitęs terminas. Kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Vilniuje, susiduriama su didele problema - vietų darželiuose stygiumi. Tai sąlygojo, kad sostinėje įsteigta labai daug privačių darželių, namudinių darželių. Namudinių darželių paklausa yra didžiulė. Ir nors tai nėra nauja, inovatyvi verslo idėja, bet ji labai paklausi.
Namudiniam darželiui įsteigti, pirmiausiai, reikia patalpų. Tai gali būti Jūsų namai, butas (tik gyvenantiems pirmame aukšte), galite patalpas ir nuomotis. Svarbiausia, kad jos atitiktų keliamus reikalavimus tokiai įstaigai. Tiesa reikalavimai dabar supaprastinti. Jei anksčiau namudinis darželis turėjo turėti atskiras patalpas fiziniam lavinimui, miegojimui ir valgymui, tai dabar jau leista namų darželius steigti ir nedidelėse patalpose. Susigundę steigti namudinį darželį, dažnai sunerimdavo, kaip nusipirkti tiek daug lovų ir kaip jas sutalpinti. Ši prievolė taip pat panaikinta ir dabar leista vaikučius namudiniuose darželiuose migdyti ant čiužinių.
Paklausus tėvų į kurį darželį norėtų vesti savo vaikus, dauguma tėvų atsako, jog jiems nėra skirtumo ar jis valdiškas ar privatus, svarbu kad vaikams būtų gerai ir kad mokėti reikėtų kuo mažiau arba iš viso nemokėti. Tokie argumentai aiškūs, logiški ir įtikinantys, tačiau klausimas - o kas yra nemokama? Ar tai reiškia, jog darželio pastato išlaikymą (šildymas, elektra, vanduo, kt.), auklėtojų atlyginimus, vaikų ir tų pačių darbuotojų maitinimą bei ikimokykliniam ugdymui reikalingų priemonių nupirkimą užtikrina nežinomi geradariai, filantropai ar Saudo Arabijos šeichai? Ne, deja už visą tą ikimokyklinio ugdymo sistemą moka ne tik tie patys vaikų tėvai, bet ir visi Lietuvos gyventojai, mokantys mokesčius.
Lietuvoje šiuo metu pagal Švietimo ir mokslo ministerijos turimus duomenis veikia 733 ikimokyklinio ugdymo įstaigos, iš kurių 3 yra valstybinės (biudžetinės įstaigos, valdomos ministerijos), 604 savivaldybių (biudžetinės įstaigos, valdomos savivaldybės administracijos) ir 126 nevalstybinės arba kitaip - privačios (asociacijos, viešosios įstaigos, uždarosios akcinės bendrovės ir pan.).
Daugumoje dar nuo sovietmečio veikiančiuose darželiuose, kurie yra savivaldybių biudžetinės įstaigos, ugdymo turinys ir mikroklimato atmosfera mažai kuo skiriasi nuo to, kaip jie veikė dar iki Lietuvos nepriklausomybės laikų, o ir ten dirbantys žmonės šiandien gali suskaičiuoti, jog tame darželyje išleido jau 10 ar 20 vaikų laidą, t.y. dirba daugiau kaip 40 metų. Iš vienos pusės čia nieko bloga - kartais geras pedagogas, kad ir dirbantis su mažais vaikučiais, savo išmintimi ir patirtimi yra daug vertingesnis už jauną ir nepatyrusį, ką tik mokslus baigusį potencialų auklėtoją. Reikia sutikti, visose blogose ar gerose situacijose būna išimčių. Bet matant ir džiaugiantis tik tais geraisiais „išimtiniais atvejais“ nebematoma kritinė masė, t.y. Motyvuoti tėvai ar profesionalūs ikimokyklinio ugdymo specialistai, nelaukdami kada valstybiniame darželių sektoriuje situacija pasikeis, patys įkuria organizacijas, kuriose vaikai ugdomi ir užimami pagal Valdorfo, Montessori, Suzuki ar kitas vaikų ugdymo metodikas. Tokiuose darželiuose specialistai yra motyvuoti, gebantys užtikrinti tinkamą mikroklimatą vaikams ir nuoširdžiai atsidavę savo darbui.
Paprasta logika sako, jog jei pagrindiniai darželio naudos gavėjai yra vaikai, o papildomi naudos gavėjai yra tėvai, tai ir darželio valdymas turi būti organizuojamas taip, kad jame sprendimus priimtų patys naudos gavėjai. Toks darželių veiklos modelis jau plėtojasi tarp privačių darželių, tačiau jų tėra tik 126 iš 733. Lietuva, ypatingai šalies savivaldybės, turi imtis ryžtingų veiksmų ikimokyklinio ugdymo valdymo pertvarkai, sudarant sąlygas patiems gyventojams steigti ikimokykliniu ugdymu užsiimančias organizacijas, arba pačioms savivaldybėms reorganizuoti biudžetinius darželius į nevyriausybines organizacijas ir tiesiogiai įsileisti tėvus į tos organizacijos valdymą.
Teisiniai aspektai ir procedūros
Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) yra parengusi Metodines rekomendacijas nevalstybiniams ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų teikėjams. Jose nuosekliai pateiktos privataus darželio steigimo procedūros: būdai steigti nevalstybinę įstaigą, steigimo tvarka ir teisės aktai, kuriais būtina vadovautis, privataus darželio steigimo dokumentai. Taip pat ŠMM iniciatyva yra pakoreguoti ir kiti teisės aktai, kurie sudaro palankesnes sąlygas steigti privatų darželį: supaprastintos higienos normos. Norint įsteigti 10-ies vietų privačią ikimokyklinio ugdymo įstaigą, specialistai gali pakonsultuoti.
Reikalavimai patalpoms ir įrangai
Anot vadovės, svarbiausia rasti tinkamas patalpas, o tokių Vilniuje tiesiog nėra. „Patalpų plotas turi būti didelis, yra reglamentuotas jų aukštis, langų dydis, turi būti įrengta vėdinimo sistema, garso izoliacija, pasirūpinta saugumu lipant laiptais. Taip pat turi būti atskirų erdvių veiklai, miegamieji, valgyklėlė, rūbinė.
Higienos reikalavimai
Planuojant vykdyti ikimokyklinio ugdymo veiklą, būtina nuspręsti, kiek ir kokio amžiaus vaikų grupių bus steigiama, taip pat kiek ikimokyklinukų jose planuojama ugdyti. Kiekvienoje grupėje leidžiamas ugdyti vaikų skaičius atsižvelgiant į jų amžių nurodytas Lietuvos higienos normos HN 75:2016 „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (HN 75:2016) 5 punkte.
Kasdien vaikai turi būti išvedami į lauką, tad būtina numatyti vietą, kurioje vaikai žais. Darželio sklypo dalis, skirta vaikų žaidimų aikštelėms, turi būti ne mažesnė kaip po 6 kv. m ploto vienam vaikui. Pavyzdžiui jei darželyje ugdoma 30 vaikų, tuomet vaikų žaidimų aikštelėms skirtos teritorijos plotas turėtų būti ne mažesnis nei 180 kv. m, tačiau švietimo teikėjui, ugdančiam iki 60 ikimokyklinukų, neprivaloma turėti savo sklypo ir galima naudotis kita vaikų žaidimui tinkančia erdve (viešoje vietoje įrengta vaikų žaidimų aikštele, parko teritorija ir panašiai).
Siekiant užtikrinti vaikų saugumą, darželio sklypas ar šio sklypo dalis, kurioje įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, turi būti aptverta ne žemesne kaip 1,5 m aukščio tvora.
Ikimokyklinio ugdymo veikla gali būti vykdoma ne tik mokslo paskirties patalpose bet ir viešbučių, administracinės, prekybos, kultūros, poilsio, paslaugų, gyvenamosios (vieno buto, dviejų butų ir daugiabučių) paskirties patalpose (tokiu atveju patalpos turi būti įrengiamos ne aukščiau kaip antrajame pastato aukšte). Kiekvienai darželio grupei, kurioje ugdomi 1 metų amžiaus ir vyresni vaikai, turi būti įrengtos atskiros priėmimo-nusirengimo, žaidimų-miegamojo / poilsio, tualeto-prausyklos patalpos / erdvės.
Įrengiant grupių patalpas / erdves ir komplektuojant grupes, vienam vaikui iki 3 metų amžiaus turi būti skiriama ne mažiau kaip 4,3 kv. m grupės patalpų / erdvių ploto, 3 metų ir vyresniam vaikui - ne mažiau kaip 4 kv. m, o specialiųjų poreikių turinčiam vaikui - ne mažiau kaip 5 kv. m.
Reikiamas sanitarinių įrenginių skaičius tiek vienos grupės, tiek kelių grupių bendroje tualeto-prausyklos patalpoje skaičiuojamas pagal planuojamą sąrašinį vaikų skaičių grupėse: penkiems vaikams turi būti skiriama ne mažiau nei 1 praustuvė, septyniems vaikams skiriamas ne mažiau nei 1 unitazas (išskyrus grupes, kuriose ugdomi vaikai iki 3 metų amžiaus, tokios grupės tualeto-prausyklos patalpoje turi būti įrengiamas bent 1 unitazas).
Jei vaikų ugdymas darželyje bus vykdomas ilgiau nei 4 valandas, turi būti organizuojamas vaikų poilsis. Jei ikimokyklinėje įstaigoje organizuojamas vaikų poilsis, tuomet kiekvienam grupėje pietų miegą miegančiam vaikui turi būti skirta lova kietu pagrindu arba čiužinys, kurio aukštis turi būti ne mažesnis kaip 7 cm.
Jeigu numatyta, kad vaikų ugdymas truks ilgiau nei 4 valandas, darželyje turi būti organizuojamas ne tik poilsis, bet ir vaikų maitinimas tam skirtose patalpose ir (ar) pritaikytose erdvės. Vaikai gali būti maitinami grupėje arba 2 metų ir vyresniems vaikams gali būti įrengiama bendra valgymo salė. Darželio grupių žaidimų, miegamojo / poilsio patalpose / erdvėse, kūno kultūros, muzikos salėje (jei yra įrengta) turi būti natūralus apšvietimas. Visose patalpose, kuriose vykdoma ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programa, turi būti numatytas natūralus ir (ar) mechaninis vėdinimas.
Finansiniai aspektai ir investicijos
Steigiamos ikimokyklinės ugdymo įstaigos veiklos išlaidas galima suskirstyti į dvi dalis: verslo pradžioje patirtos išlaidos bei einamosios (patiriamos kas mėnesį arba atitinkamai kas ketvirtį) išlaidos. Verslo pradžioje patirtas išlaidas sudarys šios sritys: įstaigos steigimo organizavimas, interjero daiktai, reklama (reklamuotis pradės prieš veiklos pradžią), baldai, namų apyvokos daiktai, pramogų daiktai ir kt.
Pajamos arba, kitaip sakant, pardavimų (atitinkamai sandorių) apimtis priklauso nuo objektų skaičiaus ir nuo kainos. Pajamos = objektų skaičius * kaina. ikimokyklinės ugdymo įstaigos atveju sudarys vaikų kiekis, o kaina priklausys nuo paslaugos savikainos (tam reikės paskaičiuoti sąnaudas, tenkančias 1 žmogui) bei norimo gauti pelno dydžio, t.y. Privataus ikimokyklinio ugdymo paslaugos rezultatui išreikšti būtina yra lūžio taško analizė. Lūžio taškas - tokia veiklos apimtis, kai pajamos yra lygios kaštams.
Pasak kaunietės Rasos Tamašauskaitės, lėšos kuriant darželį buvo daug didesnės, negu manyta, kad prireiks, iš pradžių. Viena brangiausių investicijų buvo ventiliacijos sistemos įrengimas, daug pinigų pareikalavo ir kiemo tvarkymas, kur įrengta visus saugumo reikalavimus atitinkanti moderni žaidimų aikštelė (visi darželio vidaus bei lauko įrenginiai yra tik iš ekologiškų sertifikuotų priemonių).
Viena sunkiausių užduočių - apskaičiuoti, kiek kainuos darželio įkūrimas. Pasak moters, dabar informacijos apie privačių darželių steigimą yra daugiau nei prieš penkerius metus. „Duodamas ir krepšelis, bet yra labai daug niuansų. Tą virtuvę sunku peprasti“, - atkreipia dėmesį R. Tamašauskaitė.
Kauno privataus darželio įkūrėja pasakoja, kad lėšos kuriant darželį buvo daug didesnės, negu manyta, kad prireiks, iš pradžių. „Investicijos buvo didelės ir dar neatsipirko. Lengviau galėsiu atsikvėpti, kai grąžinsiu kreditus“, - teigia R. Tamašauskaitė ir priduria, kad reikalavimai tokioms įstaigoms, palyginti su ankstesniais metais, švelnesni, bet išlaidos steigėjams dėl to beveik nesumažėjo.
Viena brangiausių investicijų, pasak darželio steigėjos, buvo ventiliacijos sistemos įrengimas, daug pinigų pareikalavo ir kiemo tvarkymas, kur įrengta visus saugumo reikalavimus atitinkanti moderni žaidimų aikštelė (visi darželio vidaus bei lauko įrenginiai yra tik iš ekologiškų sertifikuotų priemonių). „Reikėjo ir baldų, ir ugdymo priemonių, o darželio patalpas nuomojame“, - pasakoja R. Tamašauskaitė.
Finansiniai aspektai ir iššūkiai
Vis dėlto ir Vilniaus privačių darželių steigėjai pripažįsta, kad įrengti ir atidaryti tokią įstaigą - sunki užduotis. Naujai atidaromo vaikų darželio „Vaikystės takas“ direktorė Astas Kraujelienė prisipažįsta: suderinti dokumentus užtrunka net apie keturis mėnesius ir ilgiau. Kolegei pritaria ir darželio „Mėnulio vaikai“ steigėja Sandra Štelbienė.
Mokinio krepšelis 2011 metais siekia 3310 Lt, ikimokyklinio ugdymo krepšelis - 2550 Lt. „Tačiau jo lėšos skirtos apmokėti tik keturias valandas kasdien, kurios yra skiriamos darželinukų ugdymui. Todėl mokesčiai tėvams tikrai turėtų mažėti.“ Tam pritaria ir privačių ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovai.
Darželio veiklos pradžioje (jei vaikas darželį lankė 5 kartus per savaitę) tėvams tekdavo mokėti 1 100 litų, o dabar kaina sumažinta iki 880 litų.
Pasak ministerijos atstovų, ugdymo lėšos skiriamos visoms mokykloms vadovaujantis visiškai vienodais principais, nevalstybinės mokyklos čia niekaip neišskiriamos. Kitaip tariant, valstybė skiria lėšas visų vaikų ugdymui, nepriklausomai nuo mokyklos steigėjo. Tačiau valstybė nefinansuoja mokyklų išlaikymo kaštų, tuo rūpinasi mokyklų steigėjai - savivaldybės, o jei mokykla yra privati, moka tėvai.
Valstybės dotacija savivaldybių mokykloms išaugo 74 proc.“, - atsakė ministerija.
Socialdemokratų lyderės Vilijos Blinkevičiūtės vertinimu, kone trigubai išaugęs privačių mokyklų ir darželių finansavimas per konservatorių valdymą puikiai atspindi švietimo bei kitų viešųjų paslaugų privatizacijos mastą. „Vis didėjančios išlaidos švietimui smaugia jaunas šeimas ir didžiuosiuose miestuose, ir visoje Lietuvoje. Vyriausybė, ignoruodama tai, stumia Lietuvos žmones į dar didesnę socialinę ir ekonominę nelygybę“, - teigė V. Blinkevičiūtė.
Pasak jos, tam, „kad būtų sustabdyta ši šliaužianti švietimo privatizacija“, privalu užtikrinti, kad viešosiomis lėšomis remiamos nevyriausybinės ugdymo įstaigos būtų pelno nesiekiančios ir nediskriminuotų auklėtinių pagal jų tėvų turtinę bei socialinę padėtį. „Tokia tvarka yra įtvirtinta Švedijoje ir kitose pažangiose Vakarų šalyse. Taip užtikrinsime ne tik lygias galimybes visiems Lietuvos vaikams, bet ir užkirsime kelią viešųjų lėšų švaistymui“, - teigė V. Blinkevičiūtė.
Visgi valdančiųjų Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovė Seimo Švietimo ir mokslo komitete Jurgita Šiugždinienė ragino neklaidinti visuomenės. „Labai svarbu remtis faktais ir kolegoms politikams neklaidinti visuomenės, kalbant apie finansavimo augimą privačioms mokykloms (kad ir ką tai reikštų). Atrodytų, kad kas nors šiaip sau užsinorėjo, nes labiau patinka ir didina finansavimą „privačioms“, o, tiksliau, nevalstybinėms, mokykloms. Nesu tikra, kokius skaičius turite ir apie ką tiksliai kalbame. Greičiausiai, skaičiuojate su ikimokyklinio ugdymo įstaigomis, nes jų skaičius Lietuvoje, ypač sostinėje ir kituose didžiuosiuose miestuose, pastarąjį dešimtmetį išaugo. Kadangi ikimokyklinio ugdymo įstaigų labai trūksta, savivaldybės skatino jų steigimąsi, kompensuodamos dalį išlaidų tėvams, kurių vaikai nepateko į savivaldybės darželius“, - aiškino J. Šiugždinienė.
Dėstydama savo nuomonę konkrečiai apie bendrojo ugdymo mokyklas, parlamentarė aiškino, kad finansavimas, ypač per pastaruosius kelerius metus, augo ir valstybinėms, ir nevalstybinėms mokykloms, nes padidintas klasės krepšelio dydis - augo mokytojų darbo užmokestis, skirta papildomų lėšų ugdymosi priemonėms, ir kt. „Ugdymo finansavimas turi labai aiškią tvarką, įtvirtintą teisės aktuose. Lietuvoje kiekvienas vaikas turi galimybę gauti valstybės finansavimą ugdymui, nesvarbu, kokią mokyklą jis lanko - valstybinę ar nevalstybinę. Visi mes mokame mokesčius ir turime tokią teisę savo vaikams. Jeigu mokinys lanko valstybės ar savivaldybės mokyklą, tėvams mokėti nieko nereikia, nes visas ugdymo išlaidas dengia valstybė, o ūkinės, iš dalies švietimo pagalbos, infrastruktūros - savivaldybė. Jeigu šeima nusprendžia leisti vaiką į nevalstybinę mokyklą, jam valstybė dengia ugdymo krepšelio išlaidas, o tėvams tenka sumokėti ūkinės, infrastruktūros, švietimo pagalbos ir kitas išlaidas, taigi, papildomą mokestį, priklausomai nuo pasirinktos mokyklos bei jos specifikos“, - teigė J. Šiugždinienė.
Pasak konservatorės, nevalstybinės mokyklos Lietuvoje yra labai skirtingos savo dydžiu, juridine forma, taip pat ugdymo modeliais. Tik 19 proc. visų nevalstybinių mokyklų yra UAB ar „privačios“, didžioji dalis - ne pelno siekiančios, t.y. viešosios įstaigos. Lietuvoje šiuo metu veikia apie 100 nevalstybinių mokyklų, kuriose mokosi apie 25,5 tūkst. mokinių (iš viso Lietuvoje jų 354 543). Tai reiškia, kad nevalstybines mokyklas lanko tik 7,2 proc. visų Lietuvos mokinių (šis procentas apima ir ukrainiečių vaikus bei mokyklas). „Per pastaruosius ketverius metus mokinių nevalstybinėse mokyklose skaičius padidėjo apie 1 proc. ir tam didelės įtakos turėjo ukrainietiškų mokyklų steigimas. Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalyse vidutiniškai nevalstybines mokyklas lanko 18 proc. mokinių. Taigi, Lietuvoje žymiai mažiau mokinių lanko nevalstybines mokyklas nei kitose EBPO valstybėse. Šiuo atveju, mes panašesni į Skandinavijos šalis. Mūsų kaimynų estų procentas labai panašus. Dar vienas svarbus aspektas: prasidėjus karui, Lietuvoje buvo įsteigtos dvi nevalstybinės ukrainiečių mokyklos, kuriose mokosi 2515 mokinių. Tai taip pat padidino mokinių skaičių nevalstybinėse mokyklose, atitinkamai ir finansavimą“, - aiškino J. Šiugždinienė.
Pasak parlamentarės, kalbant apie socialinę atskirtį ir pasiekimų atotrūkius, reikia matyti visos sistemos problemas ir, prieš kaltinant „privačias mokyklas“, atidžiau pažiūrėti į visą sektorių. „Deja, turime pripažinti, kad savivaldybių mokyklose socialinė atskirtis taip pat nemaža, nes kai kur yra leidžiama formuotis „geroms“ ir „blogoms“ mokykloms. Ilgą laiką nebuvo skiriama dėmesio mokyklų tinklui planuoti, skatinama konkurencija tarp mokyklų (tai reiškia, kad kai kurios mokyklos nenori priimti specialių poreikių ar silpniau besimokančių vaikų). Savivaldybes matėme tik kaip ūkvedžius, besirūpinančius, kad mokyklose degtų visos lemputės“, - teigė J. Šiugždinienė.
Pasak jos, finansavimas gali ženkliai skirtis ir tarp savivaldybių mokyklų. Vaiko ugdymas vienoje iš jų gali kainuoti 1500 Eur, kitoje - 8000 Eur. „Tokių finansavimo netolygumų priežastys yra kelios: labai skirtingas mokyklų dydis (nuo <100 iki 1500 mokinių), skirtingas savivaldybių finansavimas (pavyzdžiui, švietimo pagalbai skiriama nuo 0 iki 20 proc.), prastas mokyklų tinklo planavimas (paslėptos atrankos, mokyklos teritorija paskiriama visa savivaldybė)“, - teigė J. Šiugždienienė.
Parlamentarė siūlė, užuot klaidingai, su išankstiniu nusistatymu gąsdinant(is) dėl visko, kas privatu, konkrečiais žingsniais prisidėti prie svarbių pokyčių įgyvendinimo: mokyklų tinklo stiprinimo, „Tūkstantmečio mokyklų“ programos ir kitų žingsnių, skatinsiančių mažinti atskirtį ir sudaryti geriausias galimybes visiems vaikams. „Be to, kyla klausimas: jeigu nevalstybinės mokyklos, gerbiamos V. Blinkevičiūtės nuomone, yra blogai, kodėl pastarąsias kadencijas, vadovaujant net dviem kairiųjų Vyriausybėms (LVŽS ir LSDP), jokių pakeitimų šioje srityje nesiimta? Priešingai - finansavimo galimybės net pagerėjo, nes pereita nuo mokinio krepšelio prie klasės krepšelio, sudariusio galimybes ir nevalstybinėms mokykloms gauti didesnį finansavimą. Tai taip pat viena iš priežasčių, dėl ko išaugo finansavimas tiek valstybinėms, tiek nevalstybinėms mokykloms, lyginant su 2012 metais“, - teigė J. Šiugždinienė.
„Luminor“ banko vyr. ekonomistas Lietuvoje Ž. Mauricas sakė, kad šio klausimo sprendimas priklauso nuo to, kokį švietimo sistemos modelį mes norime turėti, ir kokios yra mūsų galimybės tai įgyvendinti. „Jei mes norime didinti valstybinių mokyklų populiarumą, tai, visų pirma, tų mokyklų yra didžiulis trūkumas didžiuosiuose miestuose dėl spartaus gyventojų skaičiaus augimo, miestų plėtros ir deja į šią infrastruktūrą praktiškai nebuvo investuota, ir dabar labai nedaug yra investuojama. Iš esmės tai yra esamų mokyklų plėtimai, viena kita mokykla pastatoma, bet tai yra lašas jūroje, ir tai sukuria tikrai daug nepatogumų gyventojams - vežiojimai, spūstys, aplinkosauga, laiko gaišimai“, - kalbėjo Ž. Mauricas.
Ekonomistų įsitikinimu, jeigu nebūtų privataus sektoriaus, tas neigiamų pasekmių. „Jeigu ne privatus sektorius, ypač kalbant apie darželius, matyt ir gimstamumas būtų gerokai mažesnis. Nes Lietuvoje yra specifika tokia, kad daugiausiai vaikų gimsta didžiuosiuose miestuose. Galbūt ir nesitikėjo dalis politikų, kad nykstanti Lietuva pradės sparčiai augti demografiniu požiūriu, arba kažkokios kitos priežastys lėmė, kad investicijos nebuvo padarytos“, - aiškino Ž. Mauricas.
Kartu ekonomistas įvertino, kad dalies valstybinių mokyklų infrastruktūra didžiuosiuose miestuose yra pasibaisėtina. „Dažnu atveju tėvai veda vaikus į privačią ugdymo įstaigą, ar tai būtų mokykla ar darželis, ne tiek dėl to, kad jie to labai nori, bet tiesiog nėra pakankamai alternatyvų. Jų atsiranda, yra pusiau privačios mokyklos, tam tikros gimnazijos, kurios taip pat renka mokestį. Yra ir Vilniaus licėjus, čia irgi vieša paslaptis, kad ten jau 20-30 metų, turbūt nuo pat įsikūrimo, renkami tam tikri mokesčiai, aišku, jie mažesni, bet jie vis tiek pakankamai reikšmingi. Turime tokią sistemą, ir vargu ar artimiausiu metu, kas nors pasikeis“, - sakė Ž. Mauricas.
Kartu jis pavyzdžiu iliustravo, kaip netolygiai plečiasi miestas ir mokyklų bei darželių infrastruktūra Vilniuje. „Kaip pavyzdys, yra nauji rajonai Vilniuje - Šnipiškės, Paupys. Kiek ten yra pastatyta daugiabučių ir kiek yra pastatyta darželių ir mokyklų? Nulis (valstybinių mokyklų ir darželių). Ir dar jie drįsta kabinti makaronus gyventojams, kad neva jie neinvestuoja į Vilniaus priemiesčius, nes ten yra brangus infrastruktūros išlaikymas. Bet jie neivestuoja ir į šituos rajonus. Jie išvis neinvestuoja. Kaip gali būti brangus infrastruktūros išlaikymas, jeigu jos nėra? Čia yra tiesiog atsikalbinėjimas“, - piktinosi Ž. Mauricas.
Pasak jo, esant tokiai situacijai, yra būtina privačių mokyklų ir darželių infrastruktūra. „Jeigu jos nebūtų, mes turėtume žymiai didesnes spūstis, žymiai didesnį nepasitenkinimą, žymiai didesnę korupciją, nes tada tėvai stengtųsi kažkokiu būdu įkišti vaikus į vieną ar kitą mokyklą, turėtume daug šalutinių neigiamų poveikių“, - sakė Ž. Mauricas.
Jo vertinimu, dabartinis finansavimo modelis yra pakankamai kompromisinis. „Finansavimas galėtų būti net ir didesnis, ypač Vilniuje, nes nėra alternatyvų. Įsivaizduokite, jeigu privačios mokyklos užsidarytų, kas būtų su viešųjų mokyklų tinklu? Viso gero. Vežtume vaikus mokytis į Varėną, Ukmergę. Jeigu mes judėtume Skandinavijos link, tai ten iš esmės privati mokykla yra labiau išimtis nei taisyklė, bet tada reikėtų mums investuoti į infrastruktūrą jau dabar, o tai nėra daroma. Mano akimis žiūrint, mes judame labiau ne į Skandinavišką, o į JAV modelį“, - sakė Ž. Mauricas.
Svarbiausi aspektai steigiant vaikų darželį:
- Tinkamų patalpų paieška ir įrengimas pagal higienos normas.
- Dokumentų derinimas su valstybinėmis institucijomis.
- Finansinių išteklių planavimas ir valdymas.
- Kvalifikuoto personalo atranka ir ugdymas.
- Kokybiškos ugdymo programos įgyvendinimas.
Įgyvendinta svajonė
Kauno technologijos universitete personalo vadybos bakalauro ir tarptautines vadybos magistro studijas baigusi R. Tamašauskaitė pasakoja, kad dar sėdėdama mokyklos suole svajojo turėti savo verslą, kuriame darbas teiktų malonumą. „Skaičiau biografines knygas apie sėkmingai dirbančius žmones, lankiausi seminaruose“, - pasakoja darželio steigėja.
Prieš įkurdama privatų vaikų darželį moteris dirbo baldų gamybos įmonės direktore. Besibaigiant vaiko auginimo atostogoms kartu su drauge ji įkūrė vaikų laisvalaikio centrą, kuriame buvo organizuojami ir gimtadieniai.
„Gimtadienių paslauga buvo paklausi, tačiau dieną klientų būdavo mažai. O man labiau rūpėjo darbas su vaikais dienos metu, ugdymas, įvairios pamokėlės - šios paslaugos nebuvo itin paklausios. Tada pradėjau domėtis darželio steigimu. Stebėjau lankytojus, bendraudavau su jais, kėliau klausimą, ar reikalingas privatus darželis Kaune. Poreikis buvo. Tada pasikalbėjome su kolege ir aš jai palikau vaikų laisvalaikio centrą, o pati įkūriau privatų vaikų darželį“, - pasakoja R. Tamašauskaitė ir pažymi, kad teko ilgai dėlioti visus „už“ ir „prieš“.
Gera komanda - raktas į verslo sėkmę
Darželio įkūrėja ir vadovė pasakoja, kad iš pradžių įkurtame darželyje dirbo ji ir dvi auklėtojos, o dabar - buhalterė, penkios auklėtojos (pavasarį ketinama priimti dar tris), ieškoma ūkvedžio (kiemo darbininko). „Aš daug dėmesio skyriau personalo atrankai. Darbuotojus į komandą rinkausi pagal sugebėjimus, asmenines savybes. Dabar pas mus vaikus prižiūri auklėtojos, turinčios pedagoginį išsilavinimą, nemažai laiko ir aš praleidžiu kartu. Visi kartu stengiamės sukurti kuo jaukesnę aplinką. Svarbu, kad vaikai jaustųsi saugiai, pasitikėtų mumis“, - pasakoja R. Tamašauskaitė.
Paklausta apie darbuotojų paiešką, moteris tęsia: „Pirmas darbuotojas susiradau parašiusi skelbimą internete. Atsirinkau tas, kurios atrodė geriausios: norėjo permainų, geresnių sąlygų vaikams, turėjo gerų idėjų. Dabar darbuotojus renkuosi ir pagal rekomendacijas. Man svarbu, kad jie tikrai žinotų, ko nori, ir pas mane ilgai dirbtų. Turiu tikslą ne pakeisti žmogų, kad jis dirbtų, kaip aš noriu, bet suteikti jam kūrybos laisvę ir galimybę realizuoti visas idėjas. Noriu, kad darbuotojai į darbą eitų ne tik dėl atlyginimo ir būtinybės išgyventi. Mes dirbame su vaikais - čia negali būti įtampos, pykčio ar kitų negerų emocijų. Stengiuosi, kad pas mus būtų gera ne tik vaikams, bet ir visai komandai. Jeigu auklėtojos jausis darbe gerai, tai ir vaikams bus geriau“, - įsitikinusi R. Tamašauskaitė.
Kiekvieno mėnesio pabaigoje kartu su komanda ji aptaria padarytus darbus ir planuoja naujas užduotis.
Paslaugų kainos sumažėjo
Darželio įkūrėja pasakoja, kad imantis privataus darželio įkūrimo darbų teko įveikti ir sunkumų: „Pradžioje susidūriau su valstybinių institucijų nenoru padėti. Buvome pirmas privatus darželis Kaune. Teko ilgai įrodinėti, kad esame verti pasitikėjimo“, - sako R. Tamašauskaitė, Žaliakalnyje, Sukilėlių prospekte, privatų vaikų darželį įkūrusi per tris mėnesius.
Nors privačių darželių bumas Kaunui kol kas, atrodo, negresia, moteris atkreipia dėmesį į tai, kad dar prieš dvejus metus mieste nebuvo nė vieno privataus darželio, o dabar jų - jau keli (ikimokyklinukų grupes formuoja dar kelios mokyklėlės).
R. Tamašauskaitės įkurtą darželį, kaip ir visas tiek valstybines, tiek privačias įstaigas, vykdančias ikimokyklinio ugdymo programas, pasiekia ikimokykliniam ugdymui skirtos valstybės lėšos, kitaip vadinamos vaiko krepšeliu. Paklausta, ar tai sumažino privataus darželio kainas, darželio vadovė sako: „Taip, dabar, kai visi darželinukai gali gauti krepšelius, palyginti su darželio veiklos pradžia, paslaugų kainos sumažėjo.“
Darželio veiklos pradžioje (jei vaikas darželį lankė 5 kartus per savaitę) tėvams tekdavo mokėti 1 100 litų, o dabar kaina sumažinta iki 880 litų. „Mes dirbame 7.30-18.30 val. Vaikučiai tris kartus maitinami (darželyje įrengta virtuvėlė, kurioje yra galimybė paruošti visaverčius pusryčius ir vakarienę, o vaikų pietumis rūpinasi netoliese esanti kavinė). Dieną vaikams vyksta įvairūs užsiėmimai, nuolaidos nėra taikomos“, - pasakoja darželio, kurį lanko nuo 2-ejų iki mokyklinio amžiaus vaikučiai, steigėja.
Investicijos dar neatsipirko
Viena sunkiausių užduočių - apskaičiuoti, kiek kainuos darželio įkūrimas. Pasak moters, dabar informacijos apie privačių darželių steigimą yra daugiau nei prieš penkerius metus. „Duodamas ir krepšelis, bet yra labai daug niuansų. Tą virtuvę sunku peprasti“, - atkreipia dėmesį R. Tamašauskaitė.
Kauno privataus darželio įkūrėja pasakoja, kad lėšos kuriant darželį buvo daug didesnės, negu manyta, kad prireiks, iš pradžių. „Investicijos buvo didelės ir dar neatsipirko. Lengviau galėsiu atsikvėpti, kai grąžinsiu kreditus“, - teigia R. Tamašauskaitė ir priduria, kad reikalavimai tokioms įstaigoms, palyginti su ankstesniais metais, švelnesni, bet išlaidos steigėjams dėl to beveik nesumažėjo.
Viena brangiausių investicijų, pasak darželio steigėjos, buvo ventiliacijos sistemos įrengimas, daug pinigų pareikalavo ir kiemo tvarkymas, kur įrengta visus saugumo reikalavimus atitinkanti moderni žaidimų aikštelė (visi darželio vidaus bei lauko įrenginiai yra tik iš ekologiškų sertifikuotų priemonių). „Reikėjo ir baldų, ir ugdymo priemonių, o darželio patalpas nuomojame“, - pasakoja R. Tamašauskaitė.
Efektyviai dirbti padeda planavimas
Darželio, kurio ugdymo programa sudaryta vadovaujantis lietuviška Vėrinėlio programa, pritaikant Valdorfo, Montesori programų elementus, paslaugos paklausa, anot vadovės, didelė. „Darželiu tėveliai labiausiai domėtis pradeda pavasarį ir prieš rugsėjį. Mažiausias susidomėjimas būna žiemą“, - sako R. Tamašauskaitė.
Pasak jos, įmonės vadovui dirbti efektyviai labiausiai padeda planavimas. „Mano darbo diena neturi trukmės. Daugiausia laiko atima bendravimas su darbuotojais, vaikų tėveliais, partneriais, - teigia moteris ir pažymi, kad darbe stresinių situacijų taip pat pasitaiko: - Jas įveikti padeda užsispyrimas, tikėjimas tuo, ką darai.“
