Kiekviena šeima laukia, kada vaikas ištars pirmuosius žodžius. Pirmasis „MAMA“, „TĖTĖ“ nuskamba kaip šilčiausių jausmų išraiška. Tačiau ne visada atsiradus pirmiesiems žodžiams kiti išmokstami greitai ir lengvai. Pasitaiko, kad trejų metų vaikas vis dar kalba garsiažodžiais (niam -niam, miau, au-au, ate) bei trumpais savos kalbos žodeliais. Ar tai normali kalbos raida? Kada mažamečiai pradeda kalbėti sakiniais? Daug tėvų, sunerimusių dėl vėluojančios vaiko kalbos, ateina į logopedų konsultacijas. Tačiau reikia įsitikinti, ar vaikas supranta, ką jam sakote? Vaikai gimsta „normalūs“, telpantys į visas augimo ir vystymosi normas, ir „nenormalūs“. Pastaruosius ilgai ir atidžiai tiria gydytojai, ieškoma genetinių priežasčių, kodėl mažylis ilgai nepradeda kalbėti, kodėl jis vengia kontakto su kitais žmonėmis, ar panašiai. Bandoma rasti kokią nors ligą ar psichikos sutrikimą.
Vaikų kalbos vystymasis yra svarbus aspektas jų bendro vystymosi proceso. Daugelis vaikų natūraliai pradeda kalbėti pirmųjų gyvenimo metų metu, tačiau kai kurie vaikai gali susidurti su kalbos vystymosi uždelsimais ar problemomis. Jei pastebite, kad jūsų vaikas nekalba arba jo kalba vystosi lėčiau nei turėtų, tai gali būti keli veiksniai.
Kada reikėtų sunerimti?
Nors kiekvienas vaikas vystosi individualiu tempu, egzistuoja tam tikros kalbos raidos gairės. Jei sulaukęs 3 metų vaikas beveik nekalba, pasako vos 5 žodžius, tai kelia susirūpinimą. Ypač, jei vaikas jau buvo pradėjęs bendrauti, bandė tarti žodžius, o dabar visiškai sustojo ir atrodo, kad nieko nesupranta. Sunerimti verta, jei dvejų metų vaikas beveik nekalba, bendrauja tik gestais, sunkiai supranta paprastus nurodymus arba jo kalba nerišli ir sunkiai suprantama.
Ankstyvoji intervencija yra veiksmingiausia tada, kai vaiko smegenys yra plastiškiausios. Kalbos vėlavimo priežastys gali būti labai įvairios. Kartais tai nulemia genetika, tačiau vis dažniau pastebima aplinkos veiksnių įtaka. Viena iš didžiausių problemų - ekranų laikas. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja vaikams iki 2 metų visai nežiūrėti televizoriaus ar telefonų ekranų. Ekranai suteikia pasyvią informaciją: vaikas gauna vaizdą ir garsą, bet jam nereikia reaguoti, nereikia stengtis komunikuoti. Kalba vystosi tik gyvo, dvipusio bendravimo metu. Kita priežastis - čiulptuko naudojimas ir mityba. Ilgas čiulptuko naudojimas (vyresniems nei 2 metų vaikams) arba maitinimas tik trintu maistu gali susilpninti burnos raumenis. Norint aiškiai tarti garsus, liežuvis, lūpos ir žandikaulis turi būti stiprūs ir koordinuoti.
Jei kūdikis pirmą pusmetį nereaguoja į triukšmą, nesuka galvytės garso link, neatsako šypsena kalbinamas, neadekvačiai reaguoja į balso intonacijas, neskleidžia jokių garsų, nepradeda veblenti skiemenukų su priebalsiais, nebando kalbėti „savo kalba“, nesupranta paprastų nurodymų (pvz., ne, negalima) - svarbu pasitarti su pediatru ar šeimos gydytoju. Sulaukęs metukų vaikas savo žodyne turėtų turėti 5-10 žodžių. Vertėtų susirūpinti, jeigu tokio amžiaus vaikutis nesupranta aplinkos daiktų pavadinimų (pvz., batas, lempa) ir prašomas jų neparodo, netaria keletos trumpų žodelių (pvz., ate, au, mama, tete).
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Rodyti diskusiją Vaikų kalbos vystymasis yra svarbus aspektas jų bendro vystymosi proceso. Daugelis vaikų natūraliai pradeda kalbėti pirmųjų gyvenimo metų metu, tačiau kai kurie vaikai gali susidurti su kalbos vystymosi uždelsimais ar problemomis. Jei pastebite, kad jūsų vaikas nekalba arba jo kalba vystosi lėčiau nei turėtų, tai gali būti keliais veiksniais.
Pirmasis žingsnis: pasikonsultuokite su specialistu
Jei jūsų vaikas nekalba arba jo kalba neatitinka jo amžiaus normų, pirmas žingsnis yra pasikonsultuoti su specialistu. Vaikų logopedas arba kalbos terapeutas gali atlikti vertinimą ir nustatyti, ar yra kalbos vystymosi problemų. Specialistas gali įvertinti vaiko kalbos įgūdžius, garsų tarimą, žodyno dydį ir kitus svarbius parametrus.
Niekas negali nustatyti diagnozių internetu. Jūs turite kreiptis į logopedą ir dirbti su vaiku. Jis matys esamą situaciją, pagal kurią paskirs „gydymą“, ko gero nusiųs ir pas vaikų psichologą, nustatyti priežastis, kodėl regresuojate.
Pasikonsultuoti rekomenduojama, jei dvejų metų vaikas beveik nevartoja žodžių; nebando kartoti garsų; bendrauja tik gestais; sunkiai supranta paprastus nurodymus. Ankstyva pagalba yra viena svarbiausių sėkmingos kalbos raidos sąlygų. Logopedas dirba ne tik su garsų tarimu - jis lavina kalbos supratimą, žodyną ir komunikacijos įgūdžius. „Jei kalba vėluoja, svarbu įvertinti, ar vaikas supranta kalbą, ar gerai girdi, ar geba ištarti garsus ir juos sujungti į žodžius. Anksti pradėjus kryptingą darbą, vaikui galima labai sėkmingai padėti“, - sako specialistė.
Anksčiau logopedė Vaida Valentienė taip pat Delfi sakė, kad nuomonė, jog vaikas išaugs, o kalba savaime susitvarkys, taip pat, kad vaiko iki 3-4 metų vesti pas logopedą neverta, yra neteisinga. „Vėluojanti kalbos raida gali būti ne vienintelis, tačiau labiausiai pastebimas požymis, išryškinantis kitų procesų netolygų formavimąsi. Dėl nepakankamai išsivysčiusios kalbos vaikas, o ypač mokinys, jaučiasi izoliuotas, vienišas, negalintis išsakyti savo nuomonės, negebantis užmegzti kontakto. Visi tėvai nori, kad jų vaikai kalbėtų taisyklingai ir sklandžiai, tačiau pastaruoju metu daugėja vaikų, turinčių įvairių kalbėjimo bei kalbos sutrikimų. Ankstyvas kalbėjimo ir kalbos sutrikimų nustatymas, logopedo bei tėvų bendros pastangos padeda vaikui sėkmingai įveikti kalbos sutrikimus ir tobulinti kalbos įgūdžius. Jei pastebėjote, kad jūsų mažylis turi kokių nors kalbos problemų, būtinai kreipkitės į logopedą. Kuo anksčiau jis bus pradėtas lavinti, tuo mažiau nesklandumų iškils mokantis vėliau. Jei kalbos sutrikimas nebus ištaisytas iki mokyklos lankymo, jūsų mokyklinukui gali sunkiau sektis skaityti, rašyti, skaičiuoti - jis pradės nejaukiai jaustis, gali net nebenorėti eiti į mokyklą“, - kalbėjo ji.
Pirmasis Žingsnis: Pasikonsultuokite su Specialistu. Jei jūsų vaikas nekalba arba jo kalba neatitinka jo amžiaus normų, pirmas žingsnis yra pasikonsultuoti su specialistu. Vaikų logopedas arba kalbos terapeutas gali atlikti vertinimą ir nustatyti, ar yra kalbos vystymosi problemų. Specialistas gali įvertinti vaiko kalbos įgūdžius, garsų tarimą, žodyno dydį ir kitus svarbius parametrus.
Jei specialistas nustato, kad vaikui reikia papildomo pagalbos, galbūt terapijos arba kitų kalbos terapijos metodų, nesijaudinkite. Labai daug vaikų yra sėkmingai padėję savo kalbos problemoms, kai jos buvo nustatytos ir imtasi veiksmų laiku. Svarbiausia yra dėti pastangas ir bendradarbiauti su specialistais, kad jūsų vaikas galėtų vystyti kalbos įgūdžius ir pasiruošti sėkmingam ateities mokymuisi ir bendravimui.
Pirmiausia rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją, kuris nukreips pas reikiamus specialistus. Jei vaikas nekalba, bet puikiai viską supranta, komunikuoja gestais ir yra socialus, dažniausiai pradedama nuo logopedo.
Supratimas, kas gali būti problema
Yra keletas galimų priežasčių, kodėl vaikas gali patirti kalbos vystymosi problemų:
- Fizinės priežastys: Kai kurie vaikai gali turėti fizinį negalavimą, kuris trukdo normaliam kalbos vystymuisi, pvz., klausos problemos ar liežuvio sutrikimai.
- Vystymosi uždelsimai: Kai kurie vaikai tiesiog vystosi lėčiau nei kiti, ir jiems reikia papildomo laiko, kad įgytų kalbos įgūdžius.
- Kalbos sutrikimai: Kai kurie vaikai gali turėti kalbos sutrikimus, pvz., disleksiją, kadangi jų smegenys negali tinkamai tvarkyti kalbos signalų.
- Socialiniai ar psichologiniai veiksniai: Tam tikros socialinės ar psichologinės aplinkybės, pvz., stresas arba traumos, gali turėti įtakos vaiko gebėjimui kalbėti.
Kalbos sutrikimų priežastys labai įvairios. Garsų tarimo trūkumai gali atsirasti dėl artikuliacinio aparato (liežuvio, lūpų, gomurio) sužeidimų, netaisyklingo sukandimo, nepakankamai tikslių liežuvio ir lūpų judesių ar nesugebėjimo klausa skirti panašiai skambančius garsus. Kalbos sutrikimams būdingi šių kalbos komponentų trūkumai: skurdus žodynas, neišlavėjusi kalbos gramatinė sandara, rišlioji kalba, tarimo trūkumai, nesugebėjimas skirti panašiai skambančių garsų. Mikčiojimo atveju sutrinka sklandaus kalbėjimo ritmas. Išskiriama specifinė kalbos raida dėl intelekto, klausos, regos ar įvairiapusio raidos sutrikimo.
Kodėl atsiranda mikčiojimas? Mikčiojimą lemia daug psichologinių, socialinių ir fiziologinių veiksnių kartu. Dažniau mikčioja vaikai iš tų šeimų, kuriose jau yra mikčiojančių. Manoma, kad pagrindinė mikčiojimo priežastis yra vaiko polinkis (įgimtas ar paveldėtas) į mikčiojimą. Esant įgimtam polinkiui, tokie faktoriai kaip komplikuotas nėštumas ar gimdymas, sudėtingi tėvų tarpusavio santykiai nėštumo metu, netinkamas psichologinis klimatas šeimoje vaikui augant gali sukelti mikčiojimą. Paprastai vaikai pradeda mikčioti 2-5 metų, kai intensyviai vystosi frazinė kalba. Pastangos mokantis kalbėti gali sukelti trumpalaikius kartojimus, užsikirtimus ar garsų tęsimą, kurie gali reikšti tiek mikčiojimo pradžią, tiek ir normalius, fiziologinius nesklandumus.
Kodėl atsiranda garsų tarimo sutrikimai? Garsų tarimo sutrikimai (ar besitęsiantis šveplavimas), kai negebama ištarti š, ž, č, dž, r garsų vaikui suėjus 5-5,5 metų rodo, kad reikalinga logopedinė pagalba. Susirūpinti ir kreiptis į logopedą vertėtų, jei sulaukęs 3 metų vaikas neištaria k, g, l, v ar jo tariami garsai įgyja neįprastą skambėjimą.
Jei kūdikis pirmą pusmetį nereaguoja į triukšmą, nesuka galvytės garso link, neatsako šypsena kalbinamas, neadekvačiai reaguoja į balso intonacijas, neskleidžia jokių garsų, nepradeda veblenti skiemenukų su priebalsiais, nebando kalbėti „savo kalba“, nesupranta paprastų nurodymų (pvz., ne, negalima) svarbu pasitarti su pediatru ar šeimos gydytoju. Sulaukęs metukų vaikas savo žodyne turėtų turėti 5-10 žodžių. Vertėtų susirūpinti, jeigu tokio amžiaus vaikutis nesupranta aplinkos daiktų pavadinimų (pvz., batas, lempa) ir prašomas jų neparodo, netaria keletos trumpų žodelių (pvz., ate, au, mama, tete). Paprastai be specialisto ir tėvų pagalbos, kai tęsiamas kalbos ugdymas namuose, kalbos sutrikimai praeiti savaime negali. Tačiau esama tam tikrų išimčių: daugelis vaikų iki 5-5,5 metų dar nemoka ištarti sunkesnių garsų š, ž, č, dž, r ir juos keičia paprastesniais. Tai vadinama fiziologiniu šveplavimu, kuris vaikui augant ir lavėjant artikuliaciniam jo aparatui įveikiamas savaime.
Dėl regos sutrikimo kalbinis bendravimas nesutrinka, kalbėti išmokstama, kaip ir normaliai matant, tačiau šis procesas turi kitokį atspalvį - atsiranda atotrūkis tarp žodžio ir vaizdinio. Vaikui sunku išmokti tarti kalbos garsus, nes atskiri garsai ištariami kalbos organams užimant įvairią padėtį ir įvairiai judant.
Ką galite daryti namuose?
Namuose taip pat galite imtis priemonių, kad padėtumėte vaikui tobulinti kalbos įgūdžius:
- Skaitykite: Skaitymas skatina žodyno išplėtimą ir padeda suprasti kalbos struktūrą.
- Klausykitės: Leiskite vaikui pasakoti jums pasakojimus ir atsakyti į jūsų klausimus.
- Skatinkite: Skatinkite vaiką kalbėti ir dalintis savo mintimis. Girėkite, kai jis tai daro.
- Išplėskite: Kai vaikas pasakoja apie kažką, papildykite jo pasakojimą ir padėkite jam suformuluoti teisingus sakinius.
- Žaidimai: Žaidimai gali būti puiki priemonė skatinti kalbėjimą. Vartokite žaidimus, kuriuose reikia komunikuoti ir bendradarbiauti.
Tėvai gali skaityti knygas, dainuoti, deklamuoti. Vaikas daug greičiau išmoksta vartoti daiktų pavadinimus, jei pats atlieka veiksmus. Dėl to vertėtų aptarti daiktus, veiksmus, kai su vaiku tėveliai vaikšto lauke, rengiasi maudytis, važiuoja į svečius, ruošiasi miegoti. Ugdant kalbos gramatinę sandarą galima žaisti „slėpynes“, padedant žaislą įvairiose vietose ir klausiant „kur pasislėpė?“ (pvz., po stalu, ant kėdės, prie kilimo). Pamėginti žaisti žaidimą „ko trūksta?“, išdėliojant ant stalo keletą žaislų, vieną iš jų paslepiant ir klausiant „ko trūksta?“.
Tėvams kyla daugybė klausimų apie kalbos raidą. Statistiškai berniukai dažniau pradeda kalbėti šiek tiek vėliau nei mergaitės, tačiau skirtumas nėra didelis (paprastai 1-2 mėnesiai). Svarbu pabrėžti, kad lytis negali būti pasiteisinimas ignoruoti akivaizdų kalbos vėlavimą. Moksliniai tyrimai rodo, kad dvikalbystė savaime nesukelia kalbos sutrikimų. Tačiau dvikalbiai vaikai gali pradėti kalbėti šiek tiek vėliau, nes jų smegenims reikia apdoroti dvigubai daugiau informacijos. Dažnai tokie vaikai pradžioje maišo kalbas viename sakinyje, kas yra visiškai normalu.
Logopedai pabrėžia, kad nors egzistuoja tam tikros raidos normos, kiekvienas vaikas yra individualus, o kalbos vystymasis yra sudėtingas procesas, apimantis ne tik gebėjimą tarti garsus, bet ir suvokimą, socialinius įgūdžius bei motoriką. Visgi, egzistuoja aiškios ribos, kurias peržengus, laukimo taktika gali tapti žalinga. Daugelis tėvų klaidingai mano, kad kalbos mokymasis prasideda tada, kai vaikas ištaria pirmąjį žodį. Iš tiesų, šis procesas prasideda dar kūdikystėje, o pirmieji metai yra kritiškai svarbūs vadinamajai ikikalbinei stadijai. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais vaikas mokosi bendrauti neverbališkai. Verkimas yra pirmoji komunikacijos priemonė, kuria pranešama apie alkį, skausmą ar diskomfortą. Tačiau jau 2-3 mėnesių kūdikis pradeda guguoti, o svarbiausia - atsiranda akių kontaktas ir socialinė šypsena. Apie 6-9 mėnesį prasideda labai svarbus etapas - čiauškėjimas. Vaikas pradeda kartoti skiemenis (pvz., „ba-ba“, „ma-ma“), nors jie dar neturi konkrečios prasmės. Šiuo laikotarpiu atsiranda ir gestų kalba: vaikas rodo pirštu į norimą daiktą, moja „ate-ate“. Gebėjimas rodyti pirštu yra vienas svarbiausių ankstyvosios raidos rodiklių. Šiame amžiaus tarpsnyje paprastai atsiranda pirmieji sąmoningi žodžiai. Svarbu suprasti, kad žodžiu laikomas bet koks pastovus garsų derinys, kurį vaikas naudoja konkrečiam objektui ar veiksmui įvardinti. Jei vaikas į katę visada sako „miau“, o į automobilį „brrr“ - tai yra žodžiai. 18 mėnesių vaikas savo žodyne turėtų turėti bent 10-20 žodžių, tačiau jo pasyvusis žodynas (kiek žodžių jis supranta) yra žymiai didesnis. Artėjant antrajam gimtadieniui, daugelis vaikų patiria vadinamąjį „kalbos sprogimą“. Žodynas plečiasi kasdien, vaikai pradeda jungti du žodžius į trumpus sakinius, pavyzdžiui, „mama duok“, „nėra batų“. Dviejų metų vaikas turėtų vartoti apie 50 ar daugiau žodžių ir jau pradėti kalbėti paprastais sakiniais. Kitas svarbus rodiklis - svetimi žmonės turėtų suprasti bent 50 proc.
Mokslininkai teigia, kad smulkiosios motorikos lavinimas didina galvos smegenų žievės aktyvumą, todėl gerėja kalbėjimas, klausa, rega, dėmesys. Itin svarbu lavinti rankų pirštelius, plaštaką, riešą. Aktyvinant pirštų pagalvėles skatinamas kalbos vystymasis, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą. Lavinant smulkiąją motoriką, gerėja ir kalbos raida, liežuvio judesiai atliekami greičiau ir tiksliau. Mažylių piršteliai lavinami paprasčiausiais pratimais - masažuojant delniukus, glostant, patrinant, plojant katutes. Vyresni vaikai skatinami piešti, spalvinti, karpyti, lipdyti iš plastilino, minkyti tešlą, varstyti virvutes į skylutes, dėlioti dėliones, konstruoti iš lego konstruktorių, dėlioti sagutes ar kitus daiktus į dėžutę ar taupyklę, verti karoliukus ant virvutės, rūšiuoti pupeles, makaronus (dėti į atskiras dėžutes), užsegti sagas, užtraukti užtrauktukus, rišti batraiščius.
Tėvams taip pat svarbu vengti „vaikiškos kalbos“, visokių šveplavimų, iškraipymų, netaisyklingos kalbos. Gimtosios kalbos vaikas išmoksta pamėgdžiodamas, todėl tėvai turėtų vengti „vaikiškos kalbos“. Labai svarbu, kad tėvai vaikui parodytų, jog suprato jo mintį ir palydėtų tai taisyklinga kalba, pakeisdami išplėsdami vaiko vieno žodžio sakinį, pvz. Vaiko pasakymas: „Po.“ Tėvų pasakymas: „Taip, čia yra puodelis.“
Žinoma, niekada nepakenks logopediniai žaidimai, jei jie bus žaidžiami atsipalaidavus, vaikui pačiam to norint. Pavyzdžiui, mama sėdi priešais vaikų ir pašnibždomis taria garsus, o vaikas bando kartoti. „Pažiūrėk, kaip sukasi liežuvėlis, kai tariu brrrr, o dabar pro lūpų vamzdelį eina ūuu, kaip gyvatė šnypščia ssss…“ Prieš miegą mama gali sukalbėti vaikišką maldelę, kurią vaikutis kartotų savo mintyse.
"Indigo vaikai" ir kalbos raida
Kai kurie specialistai pastebi, kad "indigo vaikai" - originalūs, savotiški, dažnai talentingi - vėliau pradeda kalbėti. Sulaukęs 3,5 ar net 4 metų mažylis dar labai nedaug kalba arba visai nekalba. „Mama, bibi, lempa, niam niam“ - toks žodynas primena metukų laiko kūdikio veblenimą. Tačiau tai nebūtinai reiškia sutrikimą. Gali būti, kad vaiko psichinis vystymasis visiškai normalus, tačiau jo vidinis pasaulis toks savitas, toks kunkuliuojantis, kad vaikas tiesiog dar neranda žodinių formų, kaip tą pasaulį išreikšti. Tokie vaikai paprastai labai dėmesingi paaiškinimams. Kodėl reikia valyti dantis? Kodėl einant į lauką reikia pirštinių? Pastebėjau, kad meno terapijos užsiėmimų metu „indigo vaikai“ atsiveria, tarsi gėlytės išsiskleidžia. Vaikas atidaro savo sielos langelį.
Daugeliui tėvelių atrodo, kad vaikas greičiau pradės kalbėti, jei daug laiko praleis su kitais vaikais, klausys televizoriaus - žodžiu, nuolat girdės kalbą. Tačiau kalbą gali lavinti ir tyli veikla. Vaikai labai mėgsta lieti akvarelę. Liejant keičiasi spalvos, piešinio formos susimaišo, ištįsta, susilieja. Iš spalvinių dėmių atsiranda figūros, panašios į arkliuką, šuniuką, skėtį, saulę… Vaikui tai visada didelis atradimas. Iš abstrakcijos gimsta konkreti forma. Taip ir vaiko viduje, iš jausmų ir minčių daugybės gimsta konkretus žodis, tinkantis tai gyvenimo akimirkai. Vaikas išmoksta iš savo vidaus „išplukdyti“ prasmingus garsus. Kalbą lavina ir lipdymas. Ankstyvajame amžiuje labiausiai tinka lipdyti iš natūralios ir šiltos medžiagos - vaško. Vaikas savo pirščiukais iš gabalo vaško nulipdo paukščiukų, kiaušinukų ar blynų - iš „nieko“ gimsta konkretus daiktas, turintis savo garsinį pavadinimą.
Tėvams ar darželio auklėtojoms apstulbsta nuo genialių frazių, taiklaus humoro, pasakytų vaiko. Kartais mamai baigiasi kantrybė, ir ji norėtų savo keturmetį meškiuką „paskubinti“, kad tik jis greičiau pradėtų taisyklingai kalbėti. Bet liaudies išmintis sako, kad viskas, kas gražu, sukuriama per ilgą laiką. Kalba irgi ilgas procesas. Jeigu specialistai nerado jokių ligos simptomų ir vystymosi patologijų, jums lieka patikėti, kad „nebyliukas“ tiesiog savitas ir įdomus žmogutis, „indigo vaikas“.
Taip pat žr. Jei Jūsų vaikas ramaus būdo, mėgstantis savarankiškai tyrinėti aplinką ir įsijaučiantis į savo tyrinėjimus užsimiršta, neprašo nuolatinio suaugusiųjų dėmesio ir bendravimo, gali būti, kad kalba jam atrodo nelabai reikalinga išraiškos priemonė. Vida Press
Vaikams, kurie turi vienokių ar kitokių vystymosi sutrikimų, susiduria su įvairiais mokymosi sutrikimais. Vienas jų, dažniausiai pasitaikančių pradinėse klasėse, yra skaitymo (disleksija) sutrikimas. Tokiu atveju mokant vaikus skaityti pasitelkiami alternatyvūs mokymosi būdai, pavyzdžiui, raidėms sugalvojami smagūs pavadinimai: A - inkilėlio stogelis, H - kopėtėlės, O - obuolys; D - duona, taip sudarant žodinius vaizdinius. Mokomasi skaityti apibraukiant kiekvieną rašytinę ar spausdintinę raidę pirštu ir įsijaučiant ne tik į vaizdą, bet ir į judesį, raidės vaizduojamos pirštais, visu kūnu, pirštu rašomos smėlyje. Tai patikslina regimąjį suvokimą ir padeda susidaryti raidės vaizdiniui.
Viena iš dažniausiai tėvų forumuose, žaidimų aikštelėse ir pediatrų kabinetuose aptariamų temų yra vaikų kalbos raida. Kiekvienas tėvas, stebėdamas savo mažylį, nejučiomis pradeda jį lyginti su bendraamžiais: „Kodėl kaimynų Jonukas jau deklamuoja eilėraščius, o mano vaikas taria tik kelis skiemenis?“. Tėvų intuicija dažnai yra geriausias indikatorius. Jei jaučiate nerimą dėl savo vaiko kalbos raidos, nelaukite, kol jis „išaugs“. Tyrimai rodo, kad vaikai, kuriems pagalba buvo suteikta ankstyvame amžiuje (2-3 metų), mokykloje patiria žymiai mažiau mokymosi sunkumų, geriau skaito ir rašo bei lengviau adaptuojasi socialiai. Kalba yra ne tik bendravimo priemonė, ji yra mąstymo įrankis. Kreipimasis į logopedą nėra nuosprendis ar gėda - tai atsakingas tėvystės žingsnis. Dažnai užtenka vos keleto konsultacijų ir kryptingų patarimų tėvams, kad vaiko raida šautų į viršų.
Jei pastebite, kad jūsų mažylis turi kokių nors kalbos problemų, būtinai kreipkitės į logopedą. Kuo anksčiau jis bus pradėtas lavinti, tuo mažiau nesklandumų iškils mokantis vėliau.
