Turėti tikrą draugą - didelis džiaugsmas, o pati draugystė padeda vaikams augti, bręsti, atrasti pasaulį, atskleisti save, po truputį pažinti savo emocijas bei jausmus. Vaikystėje kuriami santykiai turi ilgalaikę reikšmę vaiko gyvenimui. Ateityje vaikas mokysis, dirbs, galbūt sukurs šeimą - vienaip ar kitaip susitiks įvairiausių žmonių, su kuriais teks bendrauti. Bendravimas su kitu žmogumi brandina vaiką kaip asmenybę. Jis tobulėja emocine ir pažintine prasme, įgyja naujų socialinių įgūdžių, deda pamatus ateities santykiams ir kartu galbūt turi daugiau galimybių geriau socialiai prisitaikyti.
Kiekvienas iš mūsų norime jaustis svarbus ir reikšmingas, žinoti, kad rūpime, esame priimami. Remiantis individualiosios psichologijos atstovų A. Adlerio ir R. Dreikurso požiūriu, pagrindinis kiekvieno žmogaus poreikis yra priklausyti grupei. Grupe galime vadinti tėvus, sporto būrelio komandos narius, bendradarbius ir kitus. Viena iš reikšmingiausių grupių vaiko gyvenime yra draugai.
Prisiminkime save darželyje - pirmuosius žaidimus su draugais, dalijimąsi žaislais, turimus vienodus drabužius ar tokius pačius žaislus, vaikščiojimą susikabinus už rankučių būtent su tuo, o ne kitu vaiku. Ir koks kildavo pyktis ar nusivylimas, draugui atsisakius žaisti, eiti kartu poroje ar pasidalyti žaislais!
Ypač draugystės reikšmė išryškėja pradinėje mokykloje. Pradėjęs ją lankyti, vaikas pakliūna į visiškai naują, dar nepažintą aplinką. Darželio aplinka, ugdymo struktūra, bendravimo ypatumai yra namams kiek artimesni. Mokykloje vaikas atsiduria visiškai kitokioje ugdymo sistemoje, kuri turi savitą tvarką ir taisykles. Toje aplinkoje vaikas sutinka daugybę naujų žmonių - mokytojų ir vaikų. Jis nuolat lygina save su kitais vaikais. Tai apima ir išvaizdą, ir tam tikras asmenines savybes, turimus daiktus bei mokymosi rezultatus, nes vaikui labai svarbus kitų vaikų ir mokytojų vertinimas. Gerai, jeigu mokyklą kartu pradeda lankyti bent vienas kiemo ar darželio draugas, tuomet ir pradinukui gali būti drąsiau, ramiau, tačiau taip nutinka ne visuomet.
Dažnai girdime, kaip tėvai ar darželio pedagogai ruošia vaiką mokyklai, aktyviai mokydami jį skaityti, rašyti, netgi prašydami atlikti namuose rankelės lavinimo ar kitokias užduotis. Tačiau rečiau tenka išgirsti, kad kas nors taip pat aktyviai mokytų jį bendrauti, susirasti draugų, išlaikyti draugystę. Aš nesakau, kad tai nevyksta, tačiau takoskyra tarp minėtų dalykų yra labai didelė.
Šiuolaikiniame pasaulyje aukštinamas individualumas yra neabejotinai svarbus. Visgi taip jau yra, kad gyvename sociume kartu su kitais žmonėmis, todėl, norėdami sėkmingai prisitaikyti ir išgyventi šiame pasaulyje, turime nuoširdžiai domėtis, klausyti ir išgirsti, ką kalba arba ko nori kitas. Nevertinti, net nebūtinai tam pritarti, tiesiog suprasti, kad kiti žmonės gali mąstyti ir elgtis visiškai kitaip, tačiau būti ne mažiau įdomūs ir gražūs.
Skiriasi vaikų asmeninės savybės, temperamentai, pomėgiai. Vieni yra drąsūs, aktyvūs, komunikabilūs, nesunkiai užmezgantys santykius ne tik su kitais vaikais, tačiau ir su suaugusiaisiais. Tokiems gali būti paprasta prieiti prie nepažįstamo vaiko, pasisveikinti, pakalbinti ar pasidalyti turimais pietumis. Tačiau yra ir tokių, kuriems vien svetimo žmogaus žvilgsis kelia didžiulę įtampą ir nerimą. Jie atvirai, drąsiai bendrauja pažįstamų vaikų ir suaugusiųjų kompanijoje, tačiau stipriai sutrinka, nerimauja, sutikę svetimus žmones. Kita vertus, vaikas gali būti ypač judrus ir aktyvus, smalsus, neprašomas prisijungti prie žaidžiančių bendraamžių, juos pertraukinėti ir todėl būti atstumtas.
Vaikai naudoja pačius įvairiausius būdus, kad priklausytų grupei. Vieni elgesio būdai gali būti labai tinkami, kiti - ne. Jie visi yra visiškai normali reakcija vaiko, kuris daro viską ir labai stengiasi, norėdamas tapti grupės dalimi ir pasijusti svarbus.
Tėvai, globėjai ir mokytojai turi padėti prisitaikyti naujoje aplinkoje, ypač tada, kai vaikas tik pradeda lankyti mokyklą. Su vienais jis daugiau laiko praleidžia namuose, su kitais - mokykloje. Tėvai daug ilgiau nei mokytojai pažįsta vaiką, todėl gali papasakoti pastariesiems apie jo pomėgius, asmenines savybes, bendravimo ypatumus ir kitus, jų manymu, svarbius su vaiku susijusius dalykus. Mokytojai gali suteikti tėvams informacijos apie šiuos ir kitus dalykus, galimai kitaip atsiskleidžiančius mokyklos aplinkoje. Mat skirtingose aplinkose gali pasireikšti kiek kitoks vaiko elgesys.
Dar vienas svarbus dalykas, kaip galime padėti vaikui sėkmingiau tapti grupės dalimi, mūsų rodomas asmeninis pavyzdys: kaip bendraujame su kitais žmonėmis, su pačiu vaiku. Atkreipkime dėmesį, kaip elgiamės, kai mums linksma, liūdna ar pikta, kaip parodome kitam žmogui, kad mus kažkas erzina, nepatinka? Kaip reaguojame, kai kitam reikia pagalbos, o kaip tada, kai jis mums padeda? Ne mažiau svarbu, kiek priimame skirtingus žmones, kurie skiriasi nuo mūsų išvaizda, elgesiu, aprangos stiliumi. Vaikas labai jaučia, kaip tėvai arba mokytojai reaguoja į kitus vaikus. Kaip jis gali gražiai ir pagarbiai bendrauti su vaiku, kurį jo tėvai ar mokytojai dažnai peikia, užgaudinėja?!
Labai reikšmingi klasės susitarimai, arba kitaip - taisyklės. Jos vaikui padeda geriau suprasti mokyklos sistemą ir jaustis saugiau. Nuo pat pirmųjų mokymosi dienų kartu su vaikais nusistatykime keletą svarbiausių klasės taisyklių, kurių visi (taip pat ir mokytojas) įsipareigojame laikytis. Turėtų būti skiriama dėmesio ne tik bendrai tvarkai, tačiau taip pat ir santykiams su klasės draugais bei mokytojais. Prie taisyklių vėlgi kartu su vaikais numatykime vaikų netinkamo elgesio pasekmes. Šis procesas turi vykti draugiškai, glaudžiai bendradarbiaujant su vaikais, tačiau ne direktyviai - „nuleidžiant taisykles iš dangaus”. Taisyklių pažeidimų atvejais reaguokite ramiai, supratingai, tačiau reikliai. Kiekvienas vaikas ar suaugęs turėtų priimti atsakomybę už taisyklių nesilaikymą. Tačiau nesuabsoliutinkime netinkamo vaiko elgesio - suteikime galimybę ištaisyti savo klaidas ir iš jų pasimokyti. Netinkamas elgesys nelygus blogam vaikui.
Mokyklai būdingas nuolatinis darbo ir poilsio ciklas - užburtas pamokų ir pertraukų ratas. Pamokų metu galima suteikti galimybę vaikams „pasipraktikuoti bendrauti”, dirbant visiems kartu grupėje, tačiau dar kitaip komunikuojama, organizuojant darbą mažose grupelėse. Grupelių narių skaičių geriau parinkti pagal klasės ypatumus - kiek vaikai motyvuoti, aktyvūs, ramūs ir panašiai. Vieni vaikai saugiau jaučiasi ir produktyviau dirba, dirbdami dviese, kitiems geriau sekasi dirbti trise ar keturiese. Tokiose situacijose mokytojas turi galimybę pastebėti, koks grupelės vaikų skaičius kiekvienam vaikui yra tinkamiausias, kad jis gerai jaustųsi. Dirbdami grupelėse, vaikai turi galimybę labiau pažinti bendraklasius, su kuriais laisvu metu mokykloje bendrauja mažiau arba išvis nebendrauja, pastebėti jų pozityvias asmenines savybes ar stipriąsias puses. Kita vertus, gali būti, kad pamatysime, jog tam tikri vaikai kol kas tiesiog negali būti vienoje grupelėje, tuomet galbūt derėtų peržiūrėti grupių struktūrą.
Kiekvienas vaikas, koks jis bebūtų: drąsus, nerimastingas, aktyvus, turi stipriųjų pusių. Gali būti, kad vaikui mokykloje ypač sekasi tam tikri mokomieji dalykai. Kartais šių savybių iškart galime nepastebėti. Tačiau dar viena saugi vaiko aplinka yra namai. Pasikalbėkime su vaiko tėvais, kokių vaiko stiprybių jie yra pastebėję, ir galbūt tuomet galėtume jas pritaikyti klasėje, sudarydami sąlygas vaikui atsiskleisti. Svarbu nedaryti pradinukui spaudimo, mėginant jį įkalbėti bendrauti su klasės draugais. Remiantis vaiko stipriosiomis savybėmis, per pamoką galima paprašyti jo padėti vienam ar kitam bendramoksliui, klasėje pristatyti savo mėgstamą veiklą. Tą vaikas gali padaryti nebūtinai kalbėdamas - galbūt kol kas jam saugiau ir priimtiniau parodyti mėgstamą knygą ar žaidimą.
Pradinių klasių mokiniai ypač nori prisiimti atsakomybę, jaustis savarankiški, tad suteikime jiems tą galimybę, klasėje paskirstydami pareigas. Vienas vaikas gali būti atsakingas už klasės lankomumo žymėjimą - tapti klasės „žvitriąja akimi”, kitas - „lentos valymo ekspertu” ir panašiai. Nuotaikingi ir linksmi pavadinimai labiau primena žaidimą, todėl kartais paskatina vaikus susidomėti organizuojama veikla.
Ne mažiau reikšmingo patyrimo ir „pamokų” išmokstama per pertraukas. Šie „mokslai” yra tokie pat svarbūs, kaip išmokti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Per pertraukas mokytojai turėtų būti pakankamai budrūs, stebėdami vaikų tarpusavio bendravimą. Tai nereiškia, kad reikia pulti aiškintis visus vaikų bendravimo iššūkius. Vaikams labai reikia laiko, kad jie galėtų laisvai, niekieno netrukdomi pažaisti su draugais. Viskas plaukia neįtikėtinai natūraliai, o mums, mokytojams, belieka tik domėtis, stebėti ir suprasti, „ką vaikas savo elgesiu nori pasakyti”. Tik kilus nesaugioms situacijoms, įsiterpti, padėti išsiaiškinti, pamokyti tinkamų bendravimo būdų.
Pastebėjus, kad laisvo žaidimo metu kuris nors vaikas dažnai stovi nuošaly, galima su juo pasikalbėti, išsiaiškinti, kas nutiko, galbūt jis tiesiog dabar to nori. Kartais vaikui gali būti nedrąsu prieiti prie kitų vaikų ir pasiprašyti žaisti. Tokiu atveju mokytojas gali pasiūlyti prisijungti prie žaidimo, tam tikromis aplinkybėmis - ir pats dalyvauti žaidime. Kai kuriems vaikams yra drąsiau žaisti su mokytoju negu su bendraklasiais. Galbūt tylus ir nedrąsus vaikas bus puikus empatiškas klausytojas. Žinoma, jokiu būdu negalima versti vaiko bendrauti, jeigu jis pats to nenori.
Kaip jau minėjau, vaikams patinka žaidimai. Klasės valandėlių, jeigu tokių esama, ar kitu atitinkamu laiku galima suteikti galimybių vaikams pasimokyti tinkamų bendravimo įgūdžių per žaidimus. Tai gali būti daroma vaidinant sudėtingesnes situacijas, žiūrint ir aptariant paveikslėlius, filmukus, skaitant pasakas ar kitokius literatūros kūrinius. Svarbiausia, kad viskas būtų išsiaiškinama su vaikais. Tai reikšminga vaiko jausmams ir mintims, su kuriomis vaikas „išeina” po tokios veiklos. Dar geriau, jeigu mokykla turi laiko vadinamiesiems ryto ir vakaro ratams. Galbūt tai primena darželį, tačiau labai svarbu, kaip jausdamasis vaikas ateina ir išeina iš mokyklos.
Emocinė įtampa, susikaupęs pyktis, liūdesys, nerimas ir kitos emocijos gali turėti reikšmę vaiko mokymuisi, bendravimui su vaikais ir mokytojais. Lygiai taip pat šie išgyvenimai turi „išliekamąją vertę”, vaikui grįžus į namus: jo bendravimui su tėvais, broliais, seserimis ir kitiems gyvenimo aspektams. Pasikalbėjęs apie tai, kaip jaučiasi, su kokiais įspūdžiais ateina ir išeina, galbūt aiškiau išreiškęs savo išgyvenimus, vaikas gali pasijusti saugiau, ramiau ir maloniau. Tam tikrose situacijose jis gali pamatyti, kad ne vienas taip jaučiasi: galbūt per dieną mokykloje nutiko kažkas, dėl ko vaikas prastai pasijuto. Taigi šie ryto ir vakaro ratai yra galimybė išsiaiškinti kilusius neaiškumus.
Kita vaikus stebuklingai suvienijanti mokyklinė veikla - pramogos už mokyklos ribų. Nepaisant didžiulės mokomųjų dalykų apkrovos, raskime laiko kartu su vaikais nueiti į boulingą, batutų parką, ekskursiją. Kitoje aplinkoje vaikų elgesys keičiasi - ir tai gali netgi stebinti. Vaikai kupini įspūdžių kažkur važiuoja, atsiranda begalės temų diskusijoms ir bendravimui. Neformali aplinka tikrąja to žodžio prasme „išlaisvina” vaikus, padeda jiems atsiskleisti.
Draugystės samprata skirtingais amžiaus tarpsniais
Draugystės samprata yra universali, tačiau svarbu išsiaiškinti, ar skirtingais žmogaus amžiaus tarpsniais ji yra suvokiama nevienodai. Wright (1985) suaugusių asmenų draugystėje išskyrė daugiau aspektų: svarbus tarpasmeninis artumas, bendrumo jausmas, saugumas, emocinė parama, prielankumas ir simpatija. Kai kuriais tyrimais buvo nustatyta, kad vyrų draugystėje svarbų vaidmenį atlieka bendra veikla, pomėgiai, tuo tarpu emocinė parama ir artimumas yra svarbūs moterų draugystėms (Carbery, Buhrmester, 1998).
Jau antraisiais gyvenimo metais vaikas veržiasi į lauką pažaisti su kitais mažyliais. Tiesa, dar nemoka to daryti, todėl bendraujant kyla ginčų dėl žaislų. Sulaukus ketverių, tobulėjant kalbai, kontaktų daugėja, o vaikai buriasi į grupeles, kad kartu galėtų žaisti. Iš pradžių kitas vaikas tėra žaidimo partneris, vertinamas pagal tai, kaip greitai jis bėga ar kokius žaidimus moka. Vaikas žino, kad kitų norai gali skirtis nuo jo paties, tačiau dar sunku prie to taikstytis.
Trejų ketverių metų vaikai jau ieško žaidimo draugų. Lengviausia užmegzti draugiškus santykius bendraamžiams, todėl darželyje grupės ir yra formuojamos pagal vaikų amžių. To paties amžiaus vaikai yra panašiai emociškai subrendę, jų gebėjimai panašūs ir jie greitai vienas su kitu randa bendrą kalbą, o iškilus nesklandumams ir susitaria.
Darželinukams svarbus ne tik protas, bet ir jėga. Jie nori išbandyti, kaip gali kitus įtakoti - pastumti, pagriebti, patempti, pargriauti. Vyresni vaikai gali net ir sužaloti mažuosius, todėl panašaus amžiaus vaikų grupės yra geriausios. Vaikas draugu pavadina tą, kuris su juo pasidalina žaislu ar saldainiu, bet jei paklausite, koks to draugo vardas, gali ir nežinoti. Nes ta draugystė yra momentinė, laikina.
Pagrindinė draugystės priežastis yra ta, kad kitas vaikas nori kartu žaisti, neatstumia, pasidalina žaislais. Pasikalbėti kokiomis temomis trejų ketverių metų vaikai dar nesugeba ir tai nėra svarbu užmezgant draugystę. Dirbdama darželyje pastebėjau, kad aktyvesni vaikai, net sakyčiau padaužos, kartu būna ir labiau išradingi. Su jais visi kiti labiau nori bendrauti, draugauti, nes jų draugijoje būna įdomu ir nenuobodu. Nesvarbu, kad šunybes krečia, svarbiausia, kad yra smagu.
3-4 metų amžiaus vaikams lytiškumas dar nėra svarbus. O štai 5-6 metų vaikai dažniausiai žaidžia su tos pačios lyties atstovais. Iki šio amžiaus labai sėkmingai gali draugauti tiek su berniukais, tiek su mergaitėmis. Būna mergaičių, kurios visą vaikystę daugiau žaidžia su berniukais (kaip ir berniukų mieliau laiką leidžiančių mergaičių tarpe). Iš dalies tai gali lemti prigimtis, iš dalies - namuose susiformavę stereotipai.
Vaikiškos draugystės yra labai trapios ir priklauso nuo to, ar kitas pasidalino žaislais, ar ne, norėjo kartu žaisti ar ne. Todėl uždariems vaikams yra labai sunku, jie nemoka kartu žaisti, tampa atstumti. Tada krenta vaiko savivertė. Nes jis, nors ir nedrįsta, vis tiek nori kartu žaisti. Vaikas galvoja taip: jeigu kitas kartu su manimi žaidžia, reiškia, esu geras.
Septynmečius vienija ne tik žaidimai, bet ir mokslai, pomėgiai. Draugus pradedama rinktis. Berniukai buriasi į grupes, vadovaudamiesi ne emociniais kontaktais, o bendrais interesais. Mergaitės dažniau draugauja poromis, jų santykiai artimesni, patikimesni. Mokyklinio amžiaus vaikui tėvai nebegali atstoti viso pasaulio.
Dešimtmečiams draugų paieška yra tokia svarbi, kad tėvai lieka antrame plane. Atžalos siekia atsiskirti nuo suaugusiųjų pasaulio ir sukurti savąjį. Taip jų būryje gimsta įvairiais kodais, šifrais praturtinta slapta kalba, akylai saugoma nuo pašalinių. Draugės nuomonė tampa svarbesnė negu mamos. Normalu, kad vaikai vis labiau nuo mūsų tolsta. Kitaip jie neišmoks būti savarankiški, nesugebės rasti savo vietos visuomenėje.
Paauglystėje santykiai su bendraamžiais dar labiau stiprėja: vaikas nori perprasti suaugusiųjų požiūrį į gyvenimą, taip pat išsaugoti ir savo pasaulio autonomiją. Draugas paaugliui svarbus savivokai, kad susigaudytų vidiniame pasaulyje. Telefonu galima pasakyti tai, ko niekad neprasitartum akis į akį. Problema yra ne pokalbiai telefonu, o mūsų nesusikalbėjimas.
Tėvų ir pedagogų vaidmuo ugdant draugystės įgūdžius
Ką dar gali padaryti tėveliai, padėdami vaikui susirasti draugų? Be jau minėto asmeninio pavyzdžio rodymo, tam tikrais atvejais gali būti verta pakalbėti apie konkrečius susidraugavimo su kitais momentus - kaip prieiti, pasikalbėti, pakviesti kartu pažaisti. Galima kartu su vaiku suvaidinti bendravimo sunkumais pasižyminčias situacijas, išsiaiškinti kylančias problemas ir aptarti alternatyvius bendravimo būdus. Esant galimybei, galima pasiūlyti vaikui pasikviesti klasės draugus į savo gimtadienį ar kokią nors kitą pramogą arba tiesiog į svečius. Naudinga, jeigu tokiuose susitikimuose dalyvauja su Jūsų vaiku mažiau bendraujantys vaikai. Taip pat galima pamėginti pabendrauti šeimomis, galbūt pasikviesti juos į svečius, išeiti į lauką ar sugalvoti kitų pramogų su Jūsų vaiką atstumiančiu vaiku ir jo tėveliais. Pozityvus, pagarbus tėvelių tarpusavio bendravimas vėlgi yra teigiamas bendravimo pavyzdys. Matydami didžiulį autoritetą - savo tėvelius, gražiai bendraujančius su klasės draugo tėvais, vaikai formuosis teigiamą nuostatą, pajaus saugumą tos šeimos atžvilgiu - visa tai gali sustiprinti vaikų tarpusavio santykius.
Tačiau nepamirškime, kad vaikas greičiausiai dar iki mokyklos turėjo draugų. Šie draugai gali būti kaip stiprus apsauginis veiksnys vaikui, sunkiau susidraugaujančiam arba patiriančiam kitokių bendravimo sunkumų su klasės draugais. Paskatinkime jį ir toliau puoselėti santykius su kitais vaikais.
Labai svarbu, kad vaikas ne tik mokėtų užmegzti, tačiau taip pat gebėtų išsaugoti ir toliau plėtoti santykius su draugais. Šioje situacijoje svarbus tėvų ar globėjų vaidmuo. Mes mokome vaikus bendravimo būdų, rodome jiems tinkamą asmeninį pavyzdį, tikslingai organizuojame veiklas. Visi šie momentai yra labai svarbūs, tačiau mokymasis yra abipusis mokinio ir mokytojo reikalas, kuris reikalauja grįžtamojo ryšio. Mokytojai ar vaiko tėvai moko, vaikas mokosi. Tačiau vaikas turi suprasti, kuria kryptimi jis juda. Tą galime padaryti dėmesingai stebėdami ir fiksuodami tinkamą vaiko elgesį. Mokydami vaiką tinkamų susidraugavimo būdų, emocijų ar elgesio raiškos, turime jam aiškiai parodyti, koks jo elgesys yra pageidaujamas. Mes esame įpratę automatiškai, „šviesos greičiu” reaguoti į netinkamą vaiko elgesį. Iš tiesų netinkamą vaiko elgesį neretai dera stabdyti. Tačiau ar dažnai atkreipiame dėmesį, kai vaikas padaro kažką malonaus, pavyzdžiui, mokykloje paskolina draugui trintuką, valgykloje nuneša jo puodelį, apkabina, kai draugas verkia?
Prisiminkime pagrindinį kiekvieno žmogaus poreikį priklausyti ir jaustis reikšmingam. Pritarimą vaiko elgesiui, paskatinimą galime reikšti ne tik žodžiais, bet ir nežodiniais būdais - šypsena, linktelėjimu, prisilietimu ir panašiai. Šiuolaikiniam bendravimui trūksta gyvybės, kurią suteikia tikri emociniai išgyvenimai. Kai supykstame ar nuliūstame, nebijokime to parodyti vaikui. Lygiai taip pat atvirai rodykime išgyvenamą džiaugsmą dėl jo malonaus elgesio. Visos emocijos yra tokios, kokios yra - nei geros, nei blogos. Jos visos yra priimtinos. Matydami tokį suaugusiųjų pavyzdį, vaikai patys mokosi pažinti savo jausmus, atvirai (tinkamai!) juos reikšti.
Norint padėti vaikams puoselėti draugystės įgūdžius reikalinga skatinti vaiką užmegzti ryšius, palaikyti draugiškus santykius, padėti išsprendžiant susidariusius konfliktus. Taip pat žrTaip pat galimos ir kitos priemonės vaikų izoliacijai įveikti:
- Paskaitykite knygas draugystės, draugo susiradimo tema, tai galėtų būti knygos A. Milano „Mikė pūkuotukas” ar A. Lindgren „Pepė Ilgakojinė” ir užveskite diskusiją apie draugo susiradimą;
- Suorganizuokite bendrą veiklą ar užsiėmimą kartu, kad patys vaikai galėtų pasidalinti darbais ar atsakomybėmis;
- Kalbėkitės su vaiku apie jo veiksmus Nupasakojant vaiko veiksmus žodžiais, kuriais padėsite vaikui suprasti ir kartu pakeisti elgesį, kuris sukelia kitiems vaikams problemų ir nėra tinkamas ir priimtinas kuriant draugiškus santykius. Pavyzdžiui: „Ar pastebėjai, kad atsisėdai ant grindų per patį vidurį ir trukdei statyti bokštą”. Kitą kartą, paklausk vaikų, kur tau atsisėsti ir kartu žaisti. Pažiūrėkime ar tai bus geriau?”;
- Pabrėžkite draugiškumo privalumus ir vaikas matydamas pozityvaus elgesio pasekmes, daug mieliau savo elgesiu stengsis integruotis į kitų vaikų būrį;
- Padėkite įveikti atstūmimą skatindami kitus vaikus vengti pasisakymų, kaip, „tau negalima”, „eik iš čia”.
Dažnai draugai neatsiranda staiga. Reikia nemažai laiko, kad pažįstamas vaikas taptų tavo draugu. Tam, kad susidraugautum su kitu vaiku, neužtenka vien noro tai padaryti, svarbu pačiam parodyti, jog kitas vaikas rūpi.
Ir čia labai svarbi kiekvieno vaiko iniciatyva, noras ir asmeninis indėlis į draugystės kūrimą ir draugiškų ilgaamžių santykių puoselėjimą.
Kas svarbiausia draugystėje? Draugystėje svarbu lygios teisės, kito nuomonės pripažinimas. Abu požiūriai yra svarbūs. Tėvų pareigos - kur kas kitokios nei draugystės. Tai ir disciplina, ir auklėjimas, ir patarimai, ir šiluma. Reikalinga išmintis. Be abejo, yra ir priėmimas, ir domėjimasis kito nuomone. Tėvystė, iš esmės, skiriasi nuo draugystės. Tėvystės vaikai iš savo tėvų tikisi visada.
Gimus vaikui, atrodo, jog esame besąlygiškai priklausomi vienas nuo kito. Tačiau bėgant metams, vaikas nebejaučia tokio stipraus poreikio nuolat būti šalia tėvų. Vėliau jis pareiškia, kad jam daug įdomiau žaisti kieme su draugais, nei eiti su tėvais į muziejų. Tai yra puiku, nes bendravimas su bendraamžiais vaikui turi didelę reikšmę.
Ankstesniame projekte, pavadintame „Draugystės diena“, su vaikais buvo diskutuojama, kas yra draugas, kodėl svarbu turėti ir branginti draugus, kaip galima smagiai leisti laiką su draugais, kas padeda išlaikyti draugystę ir draugus, o kas - griauna, džiugina, skaudina. Mokėmės sakyti komplimentus vieni kitiems, piešėme draugo portretą, žiūrėjome animacinius filmukus. Projekto metu organizavome virtualius susitikimus „Zoom“ platformoje, pasidalinome mokytojų sukurtomis skaidrėmis „Šypsenų diena“, vaikų veiklomis, darbeliais, rašėme ir siuntėme laiškus su vaikų atvirutėmis Velykų, Kalėdų proga, o sulaukus laiškų nuo draugų - labai džiaugėmės. Smagu, kai tave nustebina geriausias tavo draugas!
Socialinė pedagogė Jolita B. organizavo baigiamąjį renginį - viktoriną „Kakės Makės jausmų pasaulis“. Viktorinos metu mokėmės spręsti konfliktus, atlikti užduotis, įvertinti draugų santykius, suprasti, koks elgesys tarpusavio santykius kuria, o koks - griauna, įvertinti tinkamo ir netinkamo elgesio pavyzdžius. Šioje projektinėje veikloje vaikai rodė iniciatyvą bendrauti ir bendradarbiauti su savo draugais.
Prof. dr. G. Bučiūnienė kartu su tyrėjais iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) atliko tyrimą, kuriame dalyvavo beveik 600 moksleivių (9-13 metų) iš Lietuvos ir Floridos. Vaikams buvo pateikta užduotis sudėlioti draugus į „lentynėles“ pagal svarbą. Gauti atsakymai atskleidė natūralią socialinę hierarchiją. Aukščiausiai sąraše esantys draugai - pirmas ir antras numeris - daug dažniau išlieka tais pačiais visus mokslo metus, palyginti su į žemesnę poziciją įrašytais draugais. Būtent šie „top“ draugai pasižymi tuo, ką galima pavadinti emociniu saugumu. Tai lyg tvirtas rankos paspaudimas: jei vaikas ką nors įvardija kaip savo geriausią draugą (Nr. 1 ar Nr. 2), tai reiškia, kad jis jaučiasi saugus ir pasitikintis. Tuo tarpu į ketvirtą ar penktą vietą nustumta draugystė dažniau primena situaciją, kai vienas stengiasi, o kitas - nelabai. Pagrindiniai dėsningumai buvo labai panašūs abiejose šalyse. Nesvarbu, kokia kalba bendrauja, vaikai ne šiaip atsitiktinai nurodo vardus.
Šie atradimai kviečia suaugusiuosius į vaikų draugystes žvelgti ne tik skaičiuojant, kiek vaikas turi draugų, bet ir domintis, kurie santykiai jam yra patys artimiausi. Anot vaiko teisių gynėjo Kasparo Tarčevskio, kiekvienam vaikui svarbu susirasti draugų, bendraminčių, su kuriais būtų malonu leisti laisvalaikį. Tačiau ne kiekvienam paprasta bendrauti, užmegzti tvirtą draugystę. Lietuvos psichologų sąjungos narė psichoterapeutė Marina Guptor pastebi, kad vienatvė šiais laikais užklumpa dažną žmogų. Kaip surasti draugų, aktualu nuo darželio laikų. Vaikų teisių gynėjas Kasparas Tarčevskis tikina: nesvarbu, vaikas turi daug draugų ar tik vieną. Svarbiausia - vaiko savijauta. Jeigu vaikas jaučiasi gerai, turėdamas keletą draugų, viskas puiku. Vaikai, taip pat ir suaugusieji, bijo būti atstumti, patyčių ir neretai renkasi nerizikuoti ir neieškoti draugų. Svarbiausia - gyvas bendravimas ir bendri pomėgiai. Mat neretai šiuolaikiniai vaikai, nežinodami, nuo ko pradėti pokalbį, renkasi bendrauti internetu, susirašinėdami. Tikrai mes ne visiems žmonėms patinkame, ne su visais galime būti draugai, ne kiekvienas mums patinka ir tai yra visiškai normalu. Todėl tėvų raginimas megzti draugystes, palaikymas, pagalba vaikui atskleidžiant savo stipriąsias puses paskatins vaiką jaustis drąsiau.
Vienas veiksmingiausių būdų vaikui susirasti draugų - lankyti būrelius, mat juose vaikus ir jaunimą vienija bendros temos, bendri tikslai ir pomėgiai. Vis dėlto vaiko teisių gynėjai pabrėžia, kad labai dažnai būtent jaunimo noras turėti draugų ir pritapti nuveda prie žalingų pasirinkimų. Vaikai tam tikrų žalingų įpročių atsiradimą, pavyzdžiui, alkoholio vartojimą, rūkymą, kartais net psichotropinių, narkotinių medžiagų vartojimą, siejo su tuo, kad norėjo tiesiog pritapti draugų kompanijoje. Arba matė, kad narkotikus, kitas medžiagas, alkoholį vartojo jų draugai. Noras pritapti suprantamas ir natūralus, tačiau tėvų atsakomybė yra prižiūrėti, kad pasirinkta kompanija nepakenktų, nenuvestų klystkeliais. Taip pat patarti vaikui, jaunuoliui nepasiduoti bendraamžių spaudimui ir padėti atrasti tokių draugų, kurie padeda, o ne kenkia. Juk jaunas žmogus dar ne visada turi gyvenimiškos patirties, kad suvoktų, kas gerai, o kas - ne.
Mes, suaugusieji, vargu, ar galime už vaiką susidraugauti su jo bendraklasiais, lygiai taip pat negalime kitų vaikų priversti draugauti su juo. Tačiau galime nuoširdžiai domėtis vaiku, priimti jį tokį, koks yra, ir padėti jam susidraugauti. Ši pagalba nebūtinai reikš, kad vaikas taps „klasės žvaigžde”, nes draugystė priklauso ne tik nuo mūsų pagalbos.
Pedagogė Ieva Žiūraitė pasakoja apie draugystes vaikų darželyje. Kiek jos yra svarbios vaikui, kokio amžiaus vaikai jau sugeba užmegzti draugystę, kuri tęsis visą gyvenimą? Konsultuoja „Šilagėlės“ vaikų darželio pedagogė Ieva Žiūraitė. Geriausiai vaikai mokosi bendraudami su pedagogu ir su savo bendraamžiais. Toks bendravimas perauga į draugystę, kuri, kaip teigia psichologas Robert Selman, prasideda jau nuo 3 metų.
Šio amžiaus vaikai dar nelabai sugeba suprasti kito žmogaus požiūrį ir tiki, kad kiti vaikai galvoja taip pat, kaip ir jie patys. Tačiau jau šiame amžiuje vaikams patinka turėti draugų, ir jie aiškiai pasirenka, kurie vaikai jiems patinka labiau už kitus.
Didelę reikšmę draugystei skiria 5 - 9 metų vaikai. Šiame amžiuje vaikams draugai yra tie, kurie daro gerus darbus ar rūpinasi savo draugu. Pavyzdžiui: „Duok man šitą daiktą ir aš su tavimi draugausiu“.
6 - 12 metų vaikai draugystę supranta kaip „paslauga už paslaugą”. Ir jei vaikas padaro ką nors gero savo draugui, jis tikisi ko nors panašaus gauti iš savo draugo. Šiame amžiuje vaikams labai svarbu sąžiningumas, abipusiškumas, gebėjimas matyti situaciją ir savo draugo akimis, ir pačių vaikų nusistatytų (kartai gan sudėtingų) taisyklių laikymasis.
Taigi, draugystė vaikams padeda augti, pažinti pasaulį, atskleisti save, leidžia kartu smagiai leisti laiką, dalintis paslaptimis, patirtimi ir patarimais, suteikia daugybę progų ir drąsos įgyvendinti įvairius sumanymus ir įsitraukti į įdomias veiklas.
Tačiau ne visiems vaikams pavyksta greitai susirasti draugų dėl savo ramaus, drovaus būdo ar priešingai agresyvaus, šiurkštaus elgesio, negalios požymių ar fiziologinės išvaizdos, tokie vaikai dažnai patenka į uždarą ratą, kurio be tėvų ir pedagogų pagalvos negali įveikti.
Tėvų pareigos - kur kas kitokios nei draugystės. Tai ir disciplina, ir auklėjimas, ir patarimai, ir šiluma. Reikalinga išmintis. Be abejo, yra ir priėmimas, ir domėjimasis kito nuomone. Tėvystė, iš esmės, skiriasi nuo draugystės. Tėvystės vaikai iš savo tėvų tikisi visada.
Ką daryti, jei vaikas renkasi netinkamus draugus? Kuo dažniau kvieskite draugus į svečius, kad galėtumėte su jais artimiau susipažinti ir daryti jiems įtaką. Padėkite vaikui rasti autoritetą, kuriuo verta sekti (treneris, būrelio vadovas, mokytojas). Stiprinkite savo pozityvią įtaką, kad vaikui būtų įdomu su jumis, kaip ir su draugais. Vaikas turi jausti, kad gali jumis pasitikėti.
Ką daryti, jei vaikas neturi draugų? Neturinčiam draugų paaugliui ateityje gali kilti bendravimo sunkumų. Dažniausiai sunkiai bendrauja drovūs, savimi nepasitikintys vaikai. Dažniau kvieskite jos draugus į svečius. Tegul mažylė supranta, kad bendravimas su vaikais teikia malonumą, ne tik nusivylimą. Dažniau pagirkite, pabrėžkite vaiko teigiamas savybes, skirkite užduotis, su kuriomis jis lengvai susitvarkys. Pasitikėkite juo!
Patarimai tėvams: Mokykite bendrauti vos vaikui gimus. Ikimokyklinio amžiaus vaikai draugus vertina pagal jų gebėjimus, todėl padėkite vaikui turtinti savo įgūdžius. Užsukusiems į svečius vaiko draugams svarbu, kokią atmosferą jie pajaus. Nupirkite stalo žaidimų, kuriuose turi dalyvauti keletas žmonių. Sudarykite tinkamą atmosferą vaikams bendrauti, žaisti. Patarimas ir droviems, ir lengvai bendraujantiems vaikams - žmogus gauna tai, ką pats duoda pasauliui.
Suaugusieji vadovaujasi moraliniais vertinimais ir mano, kad tikri draugai turi būti ištikimi, sąžiningi, užjaučiantys. O vaikui tiesiog reikalingas žaidimų partneris ar mokanti išklausyti draugė, net jei ji rūko ir keikiasi. Išmokykime vaikus pamatyti stipriąsias ir silpnąsias draugų vietas bei suprasti, ko iš jų verta mokytis, o ko ne. Vaikai labai lengvai pasiduoda bendraamžių įtakai, nes nori būti priimti į jų būrį. Jie ne visada supranta, kad įmanoma būti draugais ir neišsižadant savo nuomonės. Mūsų užduotis - ne piktintis, o išmokyti vaiką ištarti "ne".
