Dainininkė, TV laidų vedėja Irūna Puzaraitė-Čepononienė vasario 12-ąją mini 31-ąjį gimtadienį.
Sustojus darbams, atlikėja neslepia išgyvenusi sudėtingus metus, tačiau ateinančių laukia su pokyčių viltimi.
„Dar baisu kažką planuoti, bet tikiu, kad metai bus geri.
„Vakar kaip tik pagalvojau, kad net nesusigaudau dienose.
Jei paklaustų kas nors, kokia diena, tai dar turėčiau pagalvoti, patikėčiau, kad ir kurią pasakytų.
„Šiemet jau padovanojau sau didelę ir įspūdingą dovaną.
Atrodo, lyg būtų planuota, bet atsitiktinai gavosi, kad operacija įvyko prieš pat gimtadienį.
Dabar visos mano emocijos ir mintys sukasi tik apie šį įvykį, tad ir gimtadienis buvo išėjęs iš galvos.
Laukiu, kada visiškai sugysiu.
„Nesitikėjau, kad organizmas taip greitai atsistatys.
Kitos moterys sakė, kad nei plaukų išsiplauti nepavyks, o aš gyvenu visiškai pilnavertį gyvenimą.
Dabar net juokinga, kad iš pradžių taip bijojau.
Nors šiemet ir nejaučianti džiugių gimtadienio nuotaikų, I.Puzaraitė-Čepononienė gimimo dieną sutinka apsupta meilės.
„Mes taip pripratome prie tos buities ir kasdienybės, tačiau vis vien bandysime susikurti šventę, nors nieko išskirtinio ir neplanoju.
Gimtadienis bus paprastas, bet savaip tobulas.
Labai laukiu vakaro, nes grįš mano vyresnėlis iš darželio, gal kažką valgyti užsisakysime, smagiai praleisime laiką.
Vėliau gal filmą su vyru pažiūrėsime.
Irūna atvirauja, kad anksčiau mėgdavo rengti audringus gimtadienio vakarėlius.
Visgi jos gyvenimą pamažu pakeitė motinystė.
„Seniau kiekvienas gimtadienis buvo labai reikšmingas ir svarbus, jį minėdavau labai garsiai, buvo ir teminių vakarėlių.
Visgi nuo trisdešimties, atrodo, viskas apsivertė, nelabai norisi to šurmulio.
„Tas laikas namie labai brangus, bet jau tikrai svajoju apie sceną, apie klausytojus, labai norėčiau laisvai važiuoti pas žmones ir dainuoti.
Nors dažnas atėjus gimimo dienai nusikelia į apmąstymus, Irūna pasakoja, kad sukakus trisdešimtmečiui nostalgiškos mintys pradėjo aplankyti rečiau.
„Prieš trisdešimtmetį labai daug apmąstymų buvo, o šiemet užsidariau į rutiną.
Pernai kažkam pasakojau, kad tie metai taip greitai bėga, jog net nepajunti, kai prabėga dešimtmetis.
Tie metai tikrai skrieja ir aš manau, kad kuo toliau, tuo mažiau bus apmąstymų, mažiau nostalgijos.
Tikiu, kad dar mažiau dėmesio kreipsiu į gimimo dieną.
Mane nustebinti nėra lengva.
„Materialios dovanos, kuo toliau, tuo mažiau man yra aktualios.
Manęs vis klausia, ko norėčiau, bet mane nustebinti nėra lengva.
Ne dėl to, kad viską turiu, bet tiesiog nesureikšminu dovanų, man atrodo, kad nieko nereikia.
Va, išvažiuoti kur nors į kelionę su šeima, į šiltus kraštus labai norėčiau.
Arba į sodybą išvažiuoti pabūti, apkabinti artimuosius, draugus.
To ryšio labai noriu ir labai pasiilgau, nes karantinas varo iš proto.
Savo patirtimi pasidalijo su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais.
Nuo motyvacijos iki sveikatos - kodėl pradėjo sportuoti Irūna sako, kad sportas jos gyvenime atsirado ne dėl mados ar siekio pasigirti rezultatais, o iš visiškai paprasto noro - jaustis geriau tiek kūnu, tiek mintimis.
„Greičiausiai sportuoti mane paskatino motyvaciniai dalykai ir disciplina - tas suvokimas, kad kartais reikia peržengti save ir padaryti tai, ko galbūt visai nesinori.
Prisidėjo ir sveikatos reikalai - su nugara būdavo visokių bėdelių, tai manau, kad sportas prie to labai padeda“, - pasakoja atlikėja.
Anot jos, fizinis aktyvumas ilgą laiką nebuvo prioritetas.
Sportas, kaip ji sako, atsirasdavo ir pranykdavo taip pat greitai kaip naujametiniai pažadai.
„Kaip aš sakau - pasiimi tą metinį kuponą, kažkiek pasportuoji, o tada atsiranda begalė priežasčių, kodėl neiti į sportą.
Bet dabar viskas kitaip.
Dabar sportuoju su treneriu - nėra kur dingti.
Kartais tikrai tingisi, bet žinai, kad reikia, kad nepavesi nei savęs, nei kitų.
Mane tai labai užmotyvavo, o kuo toliau, tuo viskas darosi smagiau“, - sako ji.
Sportas pakeitė dienos ritmą ir energiją Pasak Irūnos, sportas pakeitė ne tik kūną, bet ir visą jos dienos ritmą.
Jei anksčiau ji save vadino „vakaro žmogumi“, dabar dieną pradeda visai kitaip - nuo treniruotės ir geros nuotaikos.
„Aš iš principo esu labai ne ryto žmogus - mano gyvenimas visada prasidėdavo aktyviau nuo pietų, ir tada galėdavau dirbti ar veikti net iki nakties.
O sportas man įvedė visiškai naują režimą - treniruotę darau ryte, ir tada visai dienai atsiranda energijos.
Savijauta tikrai geresnė, viskas lengviau sekasi.
Man labai tiko sportas ryte - vakare jau nebėra to noro, nebėra jėgų.
Jei ryte neišeini - vakare jau tikrai nebeisi“, - pasakoja ji.
Treniruotes Irūna renkasi sporto salėje, o labiausiai ją motyvuoja ne tik gera savijauta, bet ir matomi rezultatai, kuriuos pastebi ne tik ji pati, bet ir aplinkiniai.
„Kadangi neturiu daug riebalinio sluoksnio, pokyčiai pas mane matosi gana greitai.
Ir aš pati tai matau, ir kiti pastebi - dėl to labai džiaugiuosi.
Tai motyvuoja ne tik energija, bet ir matomas rezultatas“, - šypsosi Irūna.
Pataria pirmiausia atrasti laiko sportui Kalbėdama apie tai, ką pasakytų tiems, kurie vis atidėlioja sportą, Irūna šypteli - šią frazę, sako ji, girdėjo ne kartą iš kitų, kol pati tuo neįsitikino.
„Tada, manau, reikia pirmiausia atrasti laiko sportui, o tik po to dėlioti kitus dalykus.
Yra toks pasakymas, kurį kartoja žmonės, sportuojantys daug metų - „Turi pabandyti, kad suprastum, kas tai yra.“
Aš pati visą laiką buvau tokia - labiau prie tinginių.
Bet kai supranti, kas iš tikrųjų yra sportas, paskui tiesiog nebegali be jo.
Ateina tas jausmas, kai supranti, kad šiandien reikia nueiti - nes kitaip ir sąžinė graužia“, - atvirauja ji.
Pasak atlikėjos, sportas jai tapo nebe pareiga, o savotišku emociniu atsigavimu.
„Aš nesiekiu kažkokių konkrečių rezultatų, nesakau, kad visą gyvenimą taip sėkmingai sportuosiu, bet šiuo metu tai man - naujas atradimas, energijos pliūpsnis“, - priduria Irūna.
Irūna neslepia, kad sportas tapo jos nauju atradimu: „Aš nesiekiu kažkokių konkrečių rezultatų ir nesakau, kad visą gyvenimą taip sėkmingai sportuosiu, bet šiuo metu tai man - naujas atradimas, energijos pliūpsnis.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį!
Nuo šiol portale jūsų laukia kasdien nauji testai - išbandykite savo žinias ir smagiai praleiskite laiką.
Gimdienį su trenksmu ir artimiausiais Irūna pasitiko Kanadoje - čia ji tikina apsilankiusi pirmą kartą.
„Esu linkusi savo gimtadieniu pasitikti su šeima ir bičiuliais.
Šiemet taip gavosi, kad per beveik 7 metus išvažiavau į kelionę viena, be šeimos savaitei laiko.
Taip išėjo, kad svetur atšvenčiau ir gimtadienį.
Man toks gimtadienis - pirmas, jo dar taip nešvenčiau niekad, kadangi jis truko beveik dvi paras.
Pirmiausia jį atšvenčiau lietuvišku laiku, o tik paskui vis pažiūrėdavau į laikrodį ir suprasdavau, kad vis dar mano gimtadienis.
Tikrai išskirtinė šventė“, - šypsosi moteris.
Atlikėja taip pat užsiminė ir apie ypatingą dovaną, kuri laukė jos vos tik sugrįžusios iš užsienio.
„Kiekvienais metais noriu paminėti savo gimtadienį ir man tai yra puiki proga surinkti artimiausius draugus, pabūti su jais draugiškame rate.
Nors patys tikriausi draugai mane ir taip sveikina, myli, jiems net nereikia pakvietimo, jie ateina ir patys mane susiranda, pasveikina.
Net grįžusi iš Kanados namuose radau staigmeną - vyras buvo suorganizavęs mano gimtadienį, pakvietęs tėvus, draugus, vaikus, - teigia ji.
- Man tai buvo labai graži staigmena.“
„Pati esu keletą kartų buvusi Amerikoje ir galiu pasakyti, kad Kanados sostinės centras irgi yra panašus, bet, aišku, gamta yra labai graži.
Kiek spėjome pamatyti per savaitę, įspūdžių mums paliko daug, - dalijasi ji.
- Keliavome po dieninį, po naktinį miestą, keliavome į Niagaros krioklius, tiesiog pabūti tarp tikrų kanadiečių vakarėliuose.
Laiko buvo maža, bet išvažiavus toliau už miesto labai sužavėjo gamta.“
Tamsūs metai
Paklausta apie prabėgusius metus, ji tik atsiduso, kad šie metai jos gyvenime nebuvo tokie geri.
Artimųjų, draugų netektys, slogi nuotaika tikrai paveikė emociškai ir dvasiškai.
„Tai vieni sudėtingiausių ir liūdniausių metų mano gyvenime.
Ant jų uždėta tarsi juoda dėmė...
Netektys artimoje aplinkoje, karas, ligos, vienoks ar kitoks stresas.
Turėjome šeimoje numatę ir šokių tokių permainų - norėjome persikelti į naują būstą, bet viskas sustojo, aplankė tarsi toks sąstingis“, - teigia pašnekovė.
Moteris taip pat užsiminė, kad gimtadienio kelionė jai buvo tarsi metas susivokti, kad reikia daugiau laiko skirti sau.
„Manau, kad vieną dieną turėjo įvykti šis lūžis manyje, kad aš kaip mama, kaip žmona, galėčiau laiko skirti sau.
Nes anksčiau sau laiko labai stokodavau, o ši kelionė man tai davė.
Iš tiesų kiekviena moteris, besisukdama kasdieniniame rate, privalo nepamiršti savęs ir sau skirti laiko.
Tai ir supratau per šią kelionę.
Aišku, to reikia ne per dažnai.
Tačiau kartais reikia išvažiuoti vienai ir pabūti toliau nuo visko, nes galva tikrai pailsėjo, mintys išsivalė ir tik paskui grįžau į tikrąjį gyvenimą pilna energijos, meilės ir gerų emocijų“, - šypsosi Irūna.
„Mes visos gamine sakyti, kaip svarbu šeima, kad gyvenimas nestovi vietoje ir tai savaime suprantama.
Bet mes turime pagalvoti ir pačios apie save, nes paskui organizmas pradeda rodyti signalus, kad riekia sustoti arba keisti kažką, - neslepia ji.
- Rūpintis kitais labai malonu, tačiau savęs pamiršti nevalia.“
Šeima ir vaikai
Ne paslaptis, kad Irūna su vyru Roku Čepoponiu augina du vaikus - 6-erių sūnų Torą ir 3-ejų dukros Glorijos.
Jai ne kartą teko kartu į keliones imti ir savo mažuosius, kas, anot Irūnos, yra gan didelis iššūkis.
„Manau, kad didžiausias klausimas keliaujant su vaikais yra jų amžius.
Nes mes tikrai turėjome sunkių kelionių, kada kūdikis ant rankų, turi skaičiuoti, kiek čia to maisto mišinukų vežtis reikės, kiek pampersų ir panašiai.
Paskutinės dvi kelionės jau buvo malonios - kaip tikros šeimos atostogos.
Nes anksčiau apie save irgi nebūdavo laiko galvoti - visos mintys buvo skirtos tik vaikams.
Tada nematai nei skanaus maisto, nei gero oro.
Sakyčiau, kad tada labiau pavargsti, nei pailsi.
Balandį su šeima vėl planuojame kelionę.
Aišku, tos kelionės, kuo artimesnės, tuo paprastesnės.
Dėl to dažniausiai renkamės jau numylėtus lietuvių kraštus - Egiptą, Turkiją.
Tačiau kol vaikai būdavo maži, mums kelionės kryptis net nebūdavo svarbi.
Tiesiog norėdavome pakeisti aplinką“, - sako ji.
Vis dėlto kelionės su vaikais, kaip tikina atlikėja, yra tikras iššūkis.
Vis dėlto jiems kiek paaugus, šeima gali ramiai paatostogauti savo mėgstamiausiose vietose be didelių rūpesčių.
„Mes labai mėgstame Lietuvos ežerus ir miškus Dzūkijos kraštuose.
Kiekvieną vasarą ten keliaujame, kartais ir su palapinėmis tenka apsistoti.
Lietuva - tai kraštas, kurį labiausiai mylime, bet renkamės užsienį vien dėl to, kad pabėgtume nuo buities, iš virtuvės, iš kasdienio savo gyvenimo.
Bet manau, kad pirma reikia apkeliauti savo šalį ir tik paskui dairytis kitur.
Ir čia turime itin gražių ir žavių vietų“, - neslepia pašnekovė.
Vestuvių prisiminimai
Vestuves prisiminusi I. Puzaraitė-Čepononienė laidoje pasakojo savo ir vyro šventę kruopščiai planavusi pati.
Tiesa, organizaciniame procese būta visko - ir įvairių dvejonių, ir sudėtingų klausimų, į kuriuos atsakant gimė ir vis nauji sprendimai bei idėjos.
„Iš pradžių, kai pradėjome viską organizuoti, buvo momentų iš inercijos: kažin tėvams patiks ta muzika, kuri skambės?
Kažin tas bus skanu?
O kažin mama nesakys, kodėl gėlės tamsios pas tave vestuvėse, o ne šviesios?
Tų klausimų iškilo tiek daug, kad sakau: o kur mes?
Šventė juk vis tiek yra apie mus!
Galutiniame etape pradėjome planą dėstyti taip, kad mums patiems būtų faina - pradedant svečiais, baigiant atlikėjais, vieta, kur viskas vyko ir panašiai“, - pasakojo žinoma moteris.
Vis dėlto, Irūna teigė, kad antrą kartą tokios šventės planuoti ji tikrai nesiryžtų.
„Aš turėjau nusipirkusi vestuvių planavimo knygelę, ten viskas po kiekvieną klausimą, po kiekvieną žingsnį aprašyta ir aš viską dariau pati.
Tas kainavo tikrai nemažai nervų, nemažai laiko, o dar aš tokia, kur man nereikia kitų pagalbos.
Šito nekartočiau, tikrai“, - sakė I. Puzaraitė-Čepononienė, pridūrusi, kad vestuvių šventės planavimas jai užtruko bene 1,5 metų.
Paklausta, kaip jautėsi savo ypatingiausios gyvenimo šventės dieną ir ar jos metu neužklupo viso pasiruošimo metu sukauptas nuovargis, Irūna atšovė: „Aš buvau labiau išsigandusi“.
Kas nutiko?
Su kokiais netikėtumais jai teko susidurti?
„Mes atvažiavome į sodybą iš vakaro, turėjome ten tam tikrus pasiruošimus, nes viską norėjau daryti pati.
Ateina vestuvių rytas, atvažiuoja pas mane plaukų meistrė, grimas, visa kita.
Man pradeda sukti plaukus - jie nesisuka.
Neveikia žnyplės.
... Galvoju: ta prasme, kas čia yra?
Ateina darbuotojas su kavos puodeliu, atidaro mano namelio duris ir sako: dingo elektra, nes vakar buvo labai didelė audra.
Viskas nutraukta, medžiai užversti ant kelio, privažiavimo nėra, visi Druskininkai skęsta balose.
Ką daryti?
Iškart valerijono lašų ėmiausi, buvo panika“, - prisiminimais dalijosi I. Puzaraitė-Čepononienė.
Įtampa, pasak Irūnos, kilo ir galvojant apie griūvančius vakaro planus.
„Viskas, kuo aprūpino sodyba, tai buvo generatoriai šaldytuvams, pasinaudoti tualetu, o kur toliau?
Kur muzika, kur aparatūra, kur visa kita?
Man tada mintys - reikia daug žvakių, reikia kelių gitarų, muzikantui skambinu, sakau: pas mus niekas negroja ir turbūt negros - ką darome?“, - pasakojo ji.
Į ceremoniją Irūna ir jos mylimasis Rokas tada išvyko nežinodami, kas laukia toliau.
„Mes išvažiavome į zaksą, nežinodami, ar elektra atsiras sodyboje, ar neatsiras.
... Buvo daug įtampos.
Po pietų mes dar nežinojome, ar skambės muzika, ar bus šviesa, ar bus patogumai“, - teigė I. Puzaraitė-Čepononienė.
Visgi, galiausiai šventė paliko nenudildomus prisiminimus - joje Irūna nieko keisti tikrai nenorėtų.
„Nuo pirmos dainos, kuri suskambėjo mūsų vestuvėse, niekas taip ir neprisėdo.
Buvo labai geras vakarėlis ir tikrai viską kartočiau“, - dalijosi I. Puzaraitė-Čepononienė, vėliau dar pridūrusi, kad kitąmet, kai su vyru Roku minės 10-ąsias vestuvių metines, svajoja vėl iškelti gražią šventę.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje:
Asmeninis gyvenimas
Vardas, pavardė: Irūna Puzaraitė.
Gimimo data, vieta: 1990 02 12, Lazdijai.
Šeima, kurioje gimė: tėvas Egidijus dirba vyriausiuoju mechaniku, o mama Ramutė - namų šeimininkė; turi seserį Inetą ir broliuką Adrijų (5 mėn.).
Šeiminė padėtis: netekėjusi.
Pasiekimai: grupės „Mokinukės“ solistė; Irūna su popchoru „O lia lia“ apkeliavo visą Lietuvą, nemažai koncertavo kitose šalyse; baigė Marijampolės muzikos mokyklą.
Vardas, pavardė: Ineta Puzaraitė.
Gimimo data, vieta: 1991 03 09, Lazdijai.
Šeima, kurioje gimė: tėvas Egidijus dirba vyriausiuoju mechaniku, o mama Ramutė - namų šeimininkė; turi seserį Irūną ir broliuką Adrijų (5 mėn.).
Šeiminė padėtis: netekėjusi.
Pasiekimai: grupės „Mokinukės“ solistė; Ineta su popchoru „O lia lia“ apkeliavo visą Lietuvą, nemažai koncertavo kitose šalyse; baigė Marijampolės muzikos mokyklą; Ineta yra respublikinių lengvosios atletikos čempionatų dalyvė ir laimėtoja.
Žaviosios „Mokinukės“ jau suaugo.
Atrodo, dar visai neseniai šios merginos buvo su kasytėmis, žaismingais drabužėliais...
Šiandien šios grupės atlikėjos - žavios, gražios, seksualios.
Ir dainuoja jos jau nebe vaikiškas daineles, o apie meilę, pavydą, aistrą, melą...
Ar tokios emocijos verda ir asmeniniame „Mokinukių“ gyvenime?
Neišvengia piktumų
Kadangi Irūna ir Ineta yra abiturientės, dabar jos ypač daug dėmesio skiria mokslams.
Net ir griežta grupės vadovė Laima Lapkauskaitė (48) nusprendė, kad auklėtinių mokslai šiuo metu svarbiau už muzikinę karjerą.
Todėl suprantama, kodėl šiuo metu „Mokinukės“ koncertuoja tik savaitgaliais.
„Mes mokomės toje pačioje mokykloje ir toje pačioje klasėje.
Mokytojai labai gąsdina dėl abitūros egzaminų“, - kalba Ineta ir Irūna.
Pasiteiravus, koks jų pažymių vidurkis, merginos neslapukavo: Irūnos - 8, o Inetos - 8,6 balai.
Kadangi pastaroji geriau supranta matematiką, Irūna dažnai prašo sesers pagalbos sprendžiant uždavinius.
Merginos prisipažįsta, kad piktumų jos neišvengia.
„Tarp mūsų būna visko, bet dažniau blogų nei gerų dienų.
Kodėl?
Pavargstame viena nuo kitos.
Mes septynias dienas per savaitę visą parą kartu.
Net toje pačioje lovoje miegame!
Tik po atskiromis antklodėmis“, - šypteli pašnekovės.
Po muštynių - mėlynės
Irūna bei Ineta neslepia, kad jos kartais labai rimtai susipyksta.
„Buvo keletą atvejų, kai mokykloje mes susimušėme: pirmą kartą - pradinėje, o kitą - aštuntoje klasėse.
Muštynių rezultatas - mėlynės po akimis.
Bet vėliau susitaikydavome, nes mus siedavo bendri reikalai“, - atvirai kalba seserys.
Daug laiko kartu praleidžiančios Irūna ir Ineta sako, kad jos nėra geriausios draugės ir didžiausių savo paslapčių viena kitai neišduoda.
„Dažniausiai viena kitos prašome patarimų, tačiau labai neišsipasakojame.
Galbūt daugiau apie kiekvieną iš mūsų žino mama.
Jai patikime savo paslaptis“, - sako pašnekovės.
Tiesa, per interviu dainininkės ne kartą nepasidžiaugė, jog turi tikrų draugų.
Ar jos vienišos?
„Ne!
Aš niekam nepasakoju apie save.
Viską laikau savyje.
Be to, abi turime bičiulių ratą, su kuriais leidžiame laiką, tik negalime sakyti, kad jie - geriausi mūsų draugai“, - sako Ineta, o jai pritaria ir sesuo.
Draugauja poromis
Merginos atviros kalbėdamos ir apie širdies reikalus.
Pasirodo, abi „mokinukės“ jau ketverius metus turi vaikinus.
Tiesa, Irūna pusei metų su mylimuoju Aurimu (19) buvo išsiskyrusi.
„Nemanau, kad jis per tą pusmetį buvo mane pamiršęs, be to, ir aš apie jį galvojau.
Susitikę klube, mes ir vėl susibėgome.
Tai mano žmogus, tačiau nežinau, ar tikrai visą gyvenimą susiesiu su juo“, - tikina Irūna.
Ineta irgi nenusileidžia seseriai meilės reikaluose.
„Aš su Tomu (20) irgi draugauju ketverius metus.
Mums viskas sekasi gerai.
Dažnai susitinkame su Irūna bei Aurimu, ir visi keturiese leidžiame laiką“, - šypteli Ineta.
Paklausus, ar merginos nebijo, kad po išpažinties apie vaikinus gali sumažėti „Mokinukių“ vyriškoji gerbėjų auditorija, dainininkės tik numoja ranka.
„Mes niekada nesakome, kad jeigu tu turi vaikiną, tavęs negali kitas turėti.
Šiandien tu draugauji, o rytoj - ne.
Kas toj Marijampolėj?
Išvažiuosime į Vilnių ir galbūt sutiksime kitus vaikinukus...
Niekas neaišku...
Tokia ta realybė“, - samprotauja seserys.
Po mokslų - skinti pomidorų?
Baigus mokyklą, Inetos ir Irūnos laukia neišvengiama muzikinės karjeros pauzė arba pabaiga.
O gal grupė pakeis pavadinimą - „Mokinukes“ pervadins į „Studentes“?
Kaip viskas bus, parodys laikas.
Paklaustos apie ateitį, seserys kuria skirtingus planus.
Ineta nori įstoti į universitetą.
Ji svajoja apie teisės studijas Vilniuje.
Na o Irūna turi kitų sumanymų.
„Svajoju išvažiuoti į užsienį, užsidirbti pinigų ir grįžus atidaryti savo įrašų studiją, kurioje pati galėčiau kurti muziką.
Aš ir dabar tuo užsiimu, tačiau kol kas esu tik mėgėja.
O jei reikės mokytis, tai rinksiuosi bet kokias studijas.
Svarbu, kad turėčiau aukštojo mokslo diplomą“, - atvirai kalba Irūna Puzaraitė.
Ar nesibaimina žavioji dainininkė, jeigu jai teks skinti pomidorus Ispanijoje?
„Aišku, nelabai norėčiau skinti pomidorų ar braškių, bet jei tektų, tikrai nesibodėčiau tokio darbo“, - sako dainininkė.
Irūna Puzuraitė 2012 m.
1990 m. vasario 12 d. Irūna Puzaraitė-Čepononienė (g. 1990 m. vasario 12 d. Laimos Lapkauskaitės vadovaujamame „O lia lia“ kolektyve Irūna pradėjo dainuoti būdama ketverių, po metų prie sesers prisidėjo ir Ineta, penkerių metų jau važiuodavo į kitus miestus koncertuoti.[1] Koncertavo su Laimos Lapkauskaitės įkurta merginų pop grupe „Mokinukės“.
Šiuo metu yra pop grupės „Studentės“ dainininkė.
Dalyvavo LNK šokių projekte „Kviečiu šokti“ (trenerė Gabrielė Valiukaitė, partneris Rimvydas Černajus).
2009 m. baigė Marijampolės „Ryto“ vidurinę mokyklą.
2016 m. birželio 16 d. ištekėjo už karininko Roko Čepononio.
2017 m. Drąsos kaina, 2010 m.
Paprastai kiekviename numeryje kalbiname kokią nors visiems pažįstamą mamą.
Šįkart jų - net dvi.
Su Irūna beveik kartu pradėjote lauktis.
Irūna kaip tik lankėsi pas mane Vilniuje, mes sėdėjome ant kilimėlio ir žaidėme su Barbora.
Ji paklausė: „O jūs antro vaikelio dar nenorit?“
Sakau: „Norim.
O kaip jums sekasi?“
Nes žinojau, kad jie jau planuoja vaikutį.
Ji patylėjo ir po didelės pauzės pasakė: „Žinok, mes jau turėsim“.
Įtariau, kad ir aš galiu lauktis.
Tad po Irūnos žinios nusipirkau testą ir apsidžiaugiau, kai jis buvo teigiamas.
Mūsų vaikučiai turėjo gimti beveik tuo pat metu, gydytojai buvo numatę savaitės skirtumą.
Mes ne kartą su Irūna kalbėjome, kaip būtų smagu kartu lauktis ir auginti vaikus.
Iš tų fantazijų beveik nieko nepavyko įgyvendinti, išskyrus apsipirkinėjimus.
Irūna su šeima gyvena Marijampolėje, aš irgi nėštumo metu privengiau didelių migracijų.
Kaip augo pilvukai, ar lyginotės viena su kita?
Visus rezultatus sužinodavome kartu.
Viena pasiguodžiame: „Žinok, mano žemas hemoglobinas“, už poros valandų kita skambina: „Žinok, ir mano žemas.“
Mes ir tų kilogramų vienodai priaugome, nežinau, kiek Irūna priaugo paskutinį mėnesį, nes aš mėnesiu anksčiau pagimdžiau.
Pirmojo nėštumo metu apskritai ėjau kaip bitė, net nejaučiau svorio, nebuvo jokių pykinimų ar kitokių problemų.
Antras nėštumas buvo jau sunkesnis, turėjau mažiau energijos.
Aš ir laukdamaus Barboros labai daug dirbau, niekada negulėjau susikėlusi kojų.
O laukiantis Bernardo reikėdavo panešioti Barborytę, pakilnoti vežimėlį ar kėdutę.
Aš nemėgstu sėdėti be veiklos, manau, kad tada moterims ir depresija prasideda.
Visada bijai, kad tik viskas būtų gerai vaikeliui, prieš kiekvieną apžiūrą būdavo šiek tiek nerimo.
Dar nuogąstavau, kaip man reikės su dviem vaikais susitvarkyti vienai.
Kai pagimdžiau ir pirmą kartą atėjo Barbora aplankyti broliuko, supratau, kokia ji dar mažytė, kad ir myli brolį, bet gali netyčia sužeisti.
Vyrui pasakiau: „Teks tau kurį laiką į darbą nevažiuoti, aš su jais dviem viena negalėsiu likti“.
Bet kai grįžau į namus ir pamačiau, kad susitvarkysiu viena, kitą savaitę Ąžuolas išėjo į darbą.
Mama.
Esu lankiusi kursus gimdymo namuose pirmojo nėštumo metu.
O antrą kartą paklausyti ėjau kartu su Irūna, palaikiau kompaniją jai.
Tokie gydytojų vedami kursai naudingi, pamoko, kaip kvėpuoti per gimdymą, paaiškina, kaip viskas vyks.
Ypač gimdančioms pirmą kartą, kai niekas nežinoma.
Turiu ir knygų apie vaiko auginimą, bet jas skaičiau iki gimstant Barborai.
Kai pagimdai, atsiranda mamos intuicija, kas vaikui geriausia.
Kai laukiesi antro vaiko, viskas daug ramiau.
Daugelį kūdikių reikmenų buvau pasilikusi nuo Barboros - vežimėlį, vonelę, kėdutę…
Galvojau, jei ne mums prireiks, tai Irūnai.
Su Barbora be galo daug visko turėjau.
Kai trauki rūbelius su etiketėmis, matai, kad vaikas išaugo taip nė karto jų ir neužsivilkęs.
Juokiuosi, vargšas mano berniukas, net iš Barboros buteliuko su gėlytėmis dabar geria.
Galbūt tas suvokimas, ko vaikui reikia, mane paskatino sukurti vaikiškų drabužėlių liniją „Terlius“.
Irūna manęs daug klausinėjo dėl kraitelio, pavyzdžiui, renkasi vonelę ir skambina, kuri geriau: su pakietinimu ar su paaukštinimu, su paminkštinimu?
Kiek žinodavau, stengiausi patarti.
Bet juk su kiekvienu vaiku vis kitaip.
Daug dalykų, kurių visai nenaudojau Barborai, praverčia Bernardui.
Lakdamasi Barboros jų prisipirkau, nes maniau, kad tai vienas reikalingiausių daiktų, o nepanaudojau nė karto.
O su Bernardėliu naudojame.
Smėlinukai mergaitei buvo nereikalingi, berniukui labai tinka.
Apskritai pajutau, kad berniuką reikia auginti kitaip negu mergaitę.
Barbora buvo ramybės įsikūnijimas.
Ji galėdavo miegoti kiaurą dieną ir kiaurą naktį, o Bernardą vis dar vargina pilvuko diegliai, jis ir naktį neramesnis.
Negalėjau ilgai maitinti natūraliai, nes nuo mano pieno raitydavosi ir verkdavo.
Bandžiau laikytis dietų, prisižiūrėti, ką valgau, bet nepadėjo.
Man po gimdžių nelieka nei nėščiosios pilvo, nei kilogramų.
Gal pora kilogramų buvo prisidėję, kol maitinau krūtimi.
Dabar naktys nėra labai ramios, o ir rytas prasideda anksti, nes reikia į darželį išruošti Barborą, tai svoris krenta savaime.
Bandome įvesti tradiciją Kalėdas sutikti paeiliui: pas mus, pas Ąžuolo tėčio šeimą Vilniuje, pas Ąžuolo mamą Ispanijoje.
Šiemet kaip tik tie tretieji metai, kai reikėtų skristi į Ispaniją.
Iki šiol dar nežinome, ar taip ir padarysime.
Man labai smagu sutikti šventes pas senelius iš mamos pusės Lazdijų rajone.
Būtent ten prieš trejus metus per Kalėdas giminei pranešiau, kad laukiamės Barborytės, o pernai - kad laukiamės abi su Irūna.
Kol buvome vaikai, labai patikdavo močiutės organizuojami burtai bėgti apie namą ir grįžus žiūrėti į veidrodį - taip neva gali pamatyti būsimą vyrą.
Traukdavome iš po staltiesės šieną, kurio šiaudas ilgesnis.
Vienintelio dalyko - kad nesirgtų vaikai.
Žinau, ką reiškia, kai serga vienas.
Žinau, kad pačioje nėštumo pradžioje visada yra šiokia tokia rizika, tai išlaukėme iki 12 savaičių ir tada jau pasakėme.
Ineta sužinojo anksčiau, o mamai padarėme staigmeną per Kalėdas - padovanojome bendrą mūsų šeimų fotodrobę, kurioje mes abi su sese popieriaus lapais užsidengusios pilvukus su nupieštomis širdelėmis.
Mama ilgai žiūrėjo į tą nuotrauką, bet nesuprato, ką norime pasakyti.
O kai galų gale paaiškinome, net apsiverkė - manau, jai buvo šokas, kad abi iš karto.
Ko gero, čia pati netikėčiausia kalėdinė dovana, kokią mama yra kada nors gavusi.
Lygiai prieš kelerius metus prie to paties kalėdinio stalo Ineta pasakė apie pirmąjį savo nėštumą.
Bet tada paraodėme echoskopijos nuotraukėlę, viskas buvo kur kas aiškiau.
Mes su seneliais labai artimos, ten labai gera, tad buvo nuostabu naujieną pasakyti būtent jų namuose.
O kad abi laukėmės berniukų, nieko keisto, aš širdyje visą laiką žinojau, kad pirmas bus sūnus.
Jau nuo tada, kai susipažinau su savo vyru.
Gal save užprogramavau?
Mūsiškis slėpėsi ilgiau negu Inetos berniukas, bet paskui jau aiškiai buvo matyti, o dėl Inetos vaikelio nebuvo aišku iki galo, vieną kartą po echoskopijos sesė grįžo, pranešdama naujieną, kad Barbora turės broliuką, kitą kartą - sesutę.
Mano nėštumas buvo labai lengvas, nepykino, nebuvo nuotaikų kaitos.
Sunkiausias paskutinis mėnuo, kai, būdama nedidelio svorio (sveriu 45 kilogramus), turėjau laipioti į trečią aukštą, nešdama 12 kilogramų pilvuką.
Nėštumo metu daug darbų neturėjau, taip sutapo, kad pavasarį baigėsi televizijos sezonas, o naujas prasidėjo tik rudenį, kai jau buvau pagimdžiusi.
Visą vasarą galėjau atsidėti tik motinystei.
Per nėštumą pasidariau labai pedantiška, pamatydavau duše nukritusį plauką, šveisdavau net keturpėsčia, vyras dėl to kartais pykdavo.
Aš visada buvau tvarkinga, bet ne tiek.
Tas pedantizmas išliko iki dabar, net pačią nervina.
Puoou tvarkytis kaip išprotėjusi.
Kai nespėju suplauti indų ir jie lieka kriauklėje, negaliu užmigti, mintys tik apie tai ir sukasi.
Aš labiausiai bijojau pagimdyti per anksti, neišnešioti bent iki 38 savaitės.
Bijojau ir paties gimdymo, kai ateidavau į gimdymo namus pas Inetą, net silpna pasidarydavo, kad tik pati nepradėčiau tuo metu gimdyti.
Bijau tų gimdymo stalų, gimdymo namų atmosferos.
Bet gydytojais pasitikiu šimtu procentų.
Po pirmojo gimdymo Ineta atrodė labai išvargusi.
O antrasis jos leliukas gimė greitai ir lengvai.
Mano gimdymas prasidėjo tą dieną, kada ir buvo suplanuotas, savaime.
Bet viskas vyko gana lėtai, vienu metu gydytojai jau svarstė, ar nereikės peilius pagaląsti.
Pagal mano sudėjimą mažylis buvo didelis, svėrė 3240 gramų.
Sąrėmiai truko visą naktį, pagimdžiau tik ryte.
Sesuo!
Ineta jau patyrusi mama, aš ja pasitikiu, man patinka, kaip ji savo vaikus augina ir auklėja.
Ineta man vis sakė: „Neskubėk, neskubėk“.
Bet sužinojus lytį labai sunku praeiti pro tuos gražius rūbelius.
Iš pradžių su sese nusipirkome svarbiausius reikmenis, Ineta turėjo kažką likusio po Barboros.
Paskui vis pildžiau tą kraitelį smulkmenomis - žaisliukais, antklodėlėmis.
Mėgstu apsipirkti ir internetinėse parduotuvėse, kai ką siunčiausi iš užsienio, daugiausia drabužėlių.
Dabar jau pasižvalgau ir indelių, lėkštučių, iš kurių neišbėga maistas.
Keistų ir neišbandytų dalykų nepirkinėju, nes namuose tam neturime vietos.
Perku tai, kas pasiteisino daug kam iš draugų.
Nežinau, ar mes gerai darėme, bet artimiausi žmonės atėjo antrą dieną po gimdymo.
Mano mama su šeima ir Laima Lapkauskaitė atvažiavo specialiai iš Marijampolės.
Laima, kuri tapo mano vaikelio krikšto mama, pasakė: „Metu visus darbus ir važiuoju“.
Mes niekada nesakėme: dabar leidžiame, dabar neleidžiame lankyti.
Ar turite auklių ar kitų pagalbininkų?
Kai aš filmuojuosi, su vaiku pasilieka vyras, jis išėjo 2 metų vaiko priežiūros atostogų.
Nenorime į savo gyvenimą įsileisti svetimų žmonių, vyras puikiai susitvarko su visa buitimi.
Man buvo keista, jis anksčiau bijodavo svetimą vaiką net ant rankų paimti, o kai gimė sūnus, atrodo, suveikė instinktai.
Nepasakyčiau, kad dabar mūsų namuose medaus mėnuo, pasitaiko visokių kivirčų ir buitinės trinties, bet esame apsišlifavę ir visas problemas galų gale išsprendžiame.
Priaugtas svoris nukrito savaime ir dabar sveriu net mažiau, negu iki nėštumo.
Buvo ir apetitas dingęs, tad jokių sporto klubų lieknėjimui nereikėjo.
(Labai nemėgstu sporto klubų ir ploju savo genams, kurie leidžia į juos neiti).
Kadangi su mama švenčiame kartu, bandau įkalbėti, kol mūsų seneliai gyvi, šventes reikia švęsti pas juos.
Vieną kartą važiuojame pas mamos vyro senelius, kitąkart pas mamos tėvus.
Šiemet ir patys namuose puošime eglutę.
Materialių dovanų man nereikia.
Ir vyras klausia, kokios kalėdinės dovanos norėčiau, o man atrodo, nieko nereikia, visko turiu savo mažiems poreikiams patenkinti.
Iš tikrųjų Kalėdų Senelio norėčiau paprašyti dar vieno leliuko.
Tarp mūsų su Ineta vos daugiau nei metų skirtumas.
