Draugystė - tai nepaprastai įdomi, kupina atradimų patirtis. Kiekvienas norime turėti tikrą draugą. Tačiau ne visuomet taip paprasta atrasti tikrą draugą. Draugystei reikia abiejų noro, tačiau svarbu ir pačiam rodyti, kad kitas vaikas tau yra svarbus. Žinoma, gali laukti, kol tave pakvies nueiti į parką ar kartu valgyti pietų, pažaisti kieme, bet galbūt pats gali žengti pirmąjį žingsnį? Tikime, kad tau pavyks atrasti drąsos kurti draugystę, o gal kartais ir žengti pirmąjį žingsnį.
Šakių ikimokyklinio ugdymo mokykloje „Maži žingsneliai“ kovo 24-28 d. buvo paminėta Gerumo ir draugystės savaitė. Šios savaitės tikslas buvo skatinti vaikus ugdyti gerus tarpusavio santykius, mokyti būti draugiškiems ir rūpestingiems, o taip pat pabrėžti svarbą daryti gerus darbus ne tik kitiems, bet ir sau.
Veiklos Draugystei Stiprinti
Pirmadienį vaikai savaitę pradėjo su šypsenomis! Kiekvienas vaikas ir mokytojas puošėsi šypsenomis, kurias buvo galima pasidaryti iš popieriaus arba priklijuoti ant drabužių. Be to, vaikai kūrė „Šypsenų sieną“, piešdami tai, kas juos priverčia šypsotis. Kitas smagus užsiėmimas buvo „Šypsenos paslaptis“ - paslėpus kelias šypsenų korteles, vaikai turėjo jas surasti ir pasakyti, kas šiandien jiems suteikė džiaugsmo.
Antradienį vaikai buvo skatinami padėti vieni kitiems, tiek mokantis, tiek žaidžiant. Kiekvienas vaikas gavo „Pagalbos misiją“, pavyzdžiui, padėti draugui susitvarkyti stalčiuką arba padrąsinti jį atlikti užduotį.
Trečiadienį vaikai žodžiais skatino vieni kitus, dalindamiesi komplimentais. Jie kūrė didelę popierinę gėlę, kur kiekvienas žiedlapis buvo komplimentas draugui. Taip pat buvo surengtas „Gerų žodžių ratelis“, kuriame vaikai vienas kitam sakė gražius žodžius, laikydami žaislą. „Komplimentų veidrodėlis“ leido vaikams pažvelgti į veidrodį ir pasakyti apie save gerą žodį.
Ketvirtadienį buvo akcentuojama draugystės svarba. Vaikai suskirstyti poromis piešė vienas kito portretus, po to pristatė savo draugą ir papasakojo, kuo jis ypatingas. „Draugų voratinklio“ veikla leido vaikams sukurti tikrą draugystės simbolį - siūlų kamuolį, kurį jie perdavinėjo vienas kitam, sakydami gerus žodžius apie draugą.
Penktadienį visi mokyklos bendruomenės nariai buvo kviečiami atlikti bent vieną gerą darbą. Vaikai piešė ir pasakojo, kokį gerą darbą jie atliko per savaitę, ir tai buvo užfiksuota grupės „gerumo darbų“ lentoje. Taip pat buvo surengta „Gerumo misija“, kurioje vaikai traukė užduotis, kaip, pavyzdžiui, apkabinti draugą, padėti susitvarkyti daiktus arba pasakyti gražų žodį.
Baigiantis Gerumo ir draugystės savaitei, vaikai ne tik išmoko svarbių socialinių įgūdžių, bet ir patyrė, kaip smagu yra būti draugiškiems, rūpestingiems ir padėti vieni kitiems.
Žaidimai ir Užsiėmimai Vaikams
Pirmą kartą atėjus į naują vietą, pravartu įsiminti vaikų vardus, kad greičiau būtų galima užmegzti tarpusavio ryšį. Kiekvienas dalyvis pasako savo vardą ir žodį, kuris prasideda iš pirmosios vardo raidės, bei turi pakartoti visų prieš tai pasisakiusių vardus ir raktinius žodžius. Pradeda vadovas, tačiau pabaigoje jis turi pakartoti visų vardus ir raktinius žodžius.
Po vardų žaidimo, seka lietuvių liaudies žaidimas „Sveiks gyvs“, skirtas dalyvių aktyvumui skatinti ir įvedimui į užsiėmimo temą. Prieš pradedant žaidimą galima pasakyti, kad dabar žinome vienas kito vardus ir sutikus gatvėje turėtume pasisveikinti kaip seni geri draugai. Visi sustoja glaudžiu ratu, šonas prie šono. Vienas dalyvis lieka rato išorėje (pirmą kartą tai galėtų būti ir vadovas), jis eina aplink ratu ir išsirenka viena žmogų, stovintį rate, - suploja jam per petį ir sako „sveiks gyvs“. Suplojęs per petį žaidimo vedėjas bėga ratu į tą pačią pusę, į kurią ėjo, o „pasveikintas“ žaidėjas - į priešingą. Kai abu žaidėjai susitinka kitoje rato pusėje jie turi paklausti „kaip sekasi?“. Laimi tas, kuris pirmas grįžta į tuščią vietą rate.
Vadovas sako kokį nors daiktą arba paukštį. Jei pasakomas daiktas, visi turi atsitūpti, jei pasakomas paukštis, visi pakelia rankas (skraido). Galima stovėti rate arba vaikščioti po kambarį. Vadovas gali maišyti žaidėjams pats pakeldamas rankas, kai sako daiktą, arba atsitūpdamas, kai pasako paukštį - dalyviams svarbu nepasiduoti provokacijai. Taip pat svarbu, kad dalyviai nepasiduotų kitų įtakai ir remtųsi savo nuomone. Žaidėjas, kuris suklysta, turi duoti vadovui fantą. Pasibaigus žaidimui fantus reikia išsipirkti atliekant paprastas užduotis (pvz.: pasakyti visiems po gražų žodį, suvaidinti liūtą, ant vienos kojos apšokinėti kambarį ir t.t.).
Muzikinė dalis skirta išmokyti vaikus klausyti ir girdėti vienas kitą. Darna muzikoje atsiranda tada, kai dalyviai girdi vienas kitą. „Pats su pačia, duktė trečia“ - ritmas, kuris anksčiau būdavo naudojamas kuliant javus spragilais. Galima vaizdžiai papasakoti kaip buvo kuliama su spragilais panaudojant populiaraus tectonic stiliaus šokio judesius. Kūrinys 6 skudučiams ir perkusiniai grupei - kiekvienam dalyviui tenka skirtingas ritmas, o juos sudėjus į krūvą išeina muzikinis kūrinys. 6 vaikams išdalinami skudučiai, o likusieji sudaro perkusinę grupę: būgnas, trikampis, pagaliukai ir t.t. Jei vaikai nesutaria dėl instrumentų (pvz.: kas gros būgnu) galima mesti burtus. Vadovas parodo ir paaiškina kiekvienam vaikui kaip supūsti / sumušti labai paprastą ritmą (kad procesas vyktų greičiau, su vaikas gali dirbti iš karto keli vadovai). Pabaigoje visi kartu (tiek skudučiai, tiek mušamieji) atlieka kūrinį.
Užsiėmimo pabaigoje sekama pasaka apie du draugus - Neregį ir Šlubį. Pasakos eiga: visi patogiai susėda ratu, pasakotojas taip pat sėdi rate ir pasako užduotį, kurią reikės atlikti pasakos metu. Ar būtų neregys ir šlubis atskirai nuveikę tokius darbus? Kodėl draugai susipyko? Nupiešiamas taikinys, su trimis skiltimis (žaidimai, muzikinis orkestras, pasaka). Prie atitinkamos skilties dalyviai turi pažymėti kaip jiems patiko konkreti užsiėmimo dalis.
Seniai, labai seniai gyveno neregys ir šlubis. Patys jie valios ant savęs neturėjo, vienas priklausė vienam ponui, kitas - kitam, bet panaši dalia juodu suvedė, ir abu vargšai susidraugavo. Mat nors neregys nieko nematė, o jo bičiulis, raišas ir kuprotas, vos kojas vilko, ponai nuo jų tris kailius lupo, į darbą varė dienom ir naktim. - O kaipgi mes pabėgsim? - Aure, valtis prie kranto,- atsakė šlubis. Palūkėjo neregys ir šlubis, kol sutems, nusileido prie upės, įlipo į valtį ir atsistūmė nuo kranto. Bet irkluoti nei neregys, nei šlubis nemokėjo. Atsisėdo jiedu vienas priešais kitą ir kad ims irklais plakti vandenį! Neregys nieko nemato. Šlubis kaip gyvas pirmą kartą paėmė į rankas irklą, o naktis juoda, nors į akį durk. Rodosi jiems, kad valtis greitai plaukia, o ji sukasi toje pačioje vietoje, ir tiek. Yrėsi jie, yrėsi iki pat vidurnakčio. Girdi - pelėda suūbavo. - Spustelkim! Taip jie prakaitą liejo iki pat aušros. Užgiedojo gaidžiai. - Oho, mudu jau kokį nors kaimą netrukus priplauksim. Vėl juodu užgulė irklus. Netrukus visai išaušo. Sulig tais žodžiais ir šeimininkai beateiną prie upės vandens pasisemti. Žiūri - ogi neregys ir šlubis sėdi valtyje. Suprato šeimininkai, kad tarnai bėgti buvo ketinę, liepė jiems drožti namo, bet bausti nebaudė, - kur luošiai dėsis! Lenkia kaip lenkę savo ponams nugaras neregys su šlubiu. Bet prabėgo kiek laiko, ir vėl jiedu sumanė bėgti. - Kaipgi mes pabėgsim keliais? - atšovė neregys. - Tuo jau gali nesirūpinti. Vėlią naktį, kai visi sumigo, neregys ir šlubis susitiko sutartoje vietoje. Pasisodino neregys šlubį ant pečių ir patraukė kelionėn. Rytą šeimininkai susigriebė, kad tarnai dingę, ieško, ieško - niekur neranda. Bet vytis nesivijo - girdi, kurgi luošiai dėsis, patys atsiras! O neregys su šlubiu ant pečių ėjo nesilsėdamas ištisą dieną ir ištisą naktį ir dar vieną ištisą dieną ir ištisą naktį. Beeidami labai pavargo ir galiausiai nusprendė pailsėti. Apsidairė šlubis - ogi vidury lauko lūšnelė kūpso. - Neregy, aš matau lūšną vidur lauko. O palei ją - storų virvių šūsnį ir krūvą didelių pintinių grūdams. Nuklibikšteno šlubis, susiėmė, ką tik rado. Neregys buvo drūtas vyras, švyst sau ant pečių nešulį ir eina. Klydinėjo, klydinėjo po girią, vos gyvi į pagirį išsigavo ir atsidūrė kitoje karalystėje. O tą karalystę siaubė baisus slibinas. Kasdien jam reikėdavo duoti po žmogų suryti. Ir štai užsigeidė slibinas, kad jam atvestų vienturtę karaliaus dukterį. O jei ne - surysiąs ne tik visus karaliaus valdininkus, visus didžiūnus, bet ir patį karalių. Karalaitė buvo geros širdies, pagailėjo savo valdinių, savo tėvo ir sutiko: tegu, girdi, slibinas ją suėda, kad tik nė vieno žmogaus jų karalystėje nebeliestų. Kaip tik tuo metu šį būstą priėjo neregys su šlubiu ir tariasi čia nakvosią. Susirodė jiedviem, kad būstas apleistas, negyvenamas. O karalaitė išgirdo jų balsus, įsiklausė ir suprato, kad šnekasi kažkokie svetimšaliai, iš netyčių čia užklydę. - Iš kurio krašto jūs, gerieji žmonės? Argi nežinot, kad šitą bustą karalius pastatė piktam slibinui, kuris čia žmones ryja? Kas vakaras lyg viesulas atūžia oru tasai siaubūnas ir kokį tik žmogų randa, tokį ir suėda. Šiandien mano eilė, čia aš mirties laukiu. - Anoks ten siaubūnas tas slibinas. Tegu tik pasirodo, mes jam nė kaulelio sveiko nepaliksim. Tu, mergele, verčiau mus pamaitintum, stipresni būtumėm. Ir dar gal paieškotum kardo, gerai išgaląsto. - Nešk šen valgymų visokių. O šlubis, išgirdęs, kad jiedu pakliuvo į žmogėdros jako būstą, iš baimės vos galo negavo. Bet ką bedarysi, kur dėsies. Ir sukruto jis neregiui valgymus nešti. Prisivalgė neregys lig soties, užšovė visas duris ir atsigulė pailsėti. Visai sutemo. Tik kad sudrebės žemė, kad sudundės, kaip per smarkiausią perkūniją! Atlekia piktasis slibinas. Išgirdo neregys tą dundesį, bet nėmaž neišsigando, atsisėdo kaip niekur nieko prie didžiųjų durų ir laukia. Prilėkė slibinas savo būstą, žiūri - visos durys užšautos. - Tai aš visas duris užšoviau. O ko čia taip plyšauji? - Iš kur tu atsiradai toks akiplėša? Išrinko neregys pačią didžiausią pintinę ir kad svies į slibiną. „Oho, - mano sau slibinas, - jeigu tasai žmogus tokias dideles kepenis turi, vadinasi, jis už mane didesnis”. - Kepenys didelės. Sviedė neregys į slibiną vėžlį. „Kaip maniau,- galvoja sau slibinas, - taip, matyt, ir yra: čia ne žmogus, o milžinas”. Pamatė slibinas storas virves, persigando ir leidosi į kojas. - Na, šitas slibinas taip persigando, kad kol gyvas nebedrįs čia kojos kelti. - Dar yra slibino pati, žiežula ragana, tik ji kiek vėliau atskrenda. Atnešė šlubis neregiui didžiulį kardą, ir laukia abu. Šit per patį vidurnaktį vėl sugriaudėjo griausmas, sudrebėjo žemė,- atlekia slibino pati, irgi didžiulė, baisi, pikta. Išgirdo tą griausmą neregys, stvėrė kardą, atsistojo prie durų. Žiūri slibino pati - durys uždarytos. Pastūmė jas ir kiša galvą. Neregys atsivedėjo ir kad švystels kardu. Taip ir nusibaigė žiežula ragana. Susirinko neregys su šlubiu visas brangenybes, kurias žmonės buvo sunešę slibinui palenkti, ir traukia toliau. Sutiko neregys. Atsisėdo jiedu pavėsy po obelim. Šlubis vertingesnius daiktus prieš save krauna, o prastesnius - prieš neregį. - Ne, nieko nebus. Ir dalina šlubis viską iš naujo. Gražesnes brangenybes priešais neregį krauna, o prastesnes - prieš save. Neregys buvo ne toks jau kvailas ir galvoja: „Vėl šlubis nori mane apsukti. Dabar tikriausiai viską antraip sudėjo”. - Aš negerai padalinau! - Kodėl gi negerai? Taip jie dalinosi, dalinosi, ir vis be jokios doros. Jau ir ginčijasi abu, ir plūstasi. Kaip tyčia atitrūko nuo medžio vienas obuolys ir bumbtelėjo neregiui tiesiai į galvą. - Ak štai koks tu! Ir kad pašoks, kad ims spardyti šlubį. Spardė, daužė, kol to kojos atsitiesė. Stryktelėjo šlubis tiesus tiesutėlis ir pliekia neregį per veidą, per akis. Taip dyžė, taip daužė, kad neregys ėmė ir praregėjo. Tuo tarpu prie slibino būsto prisirinko žmonių. Žiūri jie - karalaitė gyva sveika, o tarpdury guli nudobta slibino pati. Tekini pasileido žmonės į rūmus, pranešė tą žinią karaliui. Pasišaukė karalius dukrą ir ėmė klausinėti, kaipgi ji išliko gyva. Duktė jam viską papasakojo. Apsidžiaugė karalius, paliepė po visą karalystę šauklius išsiuntinėti, kad jie surastų narsiuosius išgelbėtojus ir į rūmus atvestų. - Ieškom galiūno karžygio, mūsų šalį nuo slibino išvadavusio,- sako šaukliai. - Karalius nori savo dukrą už jo išleisti. - Nagi mudu raganą nudobėme, o slibiną išvijome. Nuvedė juodu šaukliai pas karalių. - Šitie. Karalius ištesėjo savo žodį, atidavė praregėjusiam neregiui ir dukrą, ir karalystę. Tapo neregys karalium, bet neužmiršo savo bičiulio, buvusio šlubio: paskyrė jį savo pirmuoju patarėju ir padėjėju. Juk jiedu su šlubiu vieną vargą vargo ir kartu tiek daug patyrė.
Dvi draugės išdykėlės
Svarbu Mokyti Vaikus Draugauti
Draugystė suaugusiems yra natūralus dalykas. Turime draugų, jais pasitikime, su jais bendraujame, smagiai leidžiame laiką, o esant reikalui ir ant peties paverkiame ar patys pasiūlome apsikabinti, jeigu matome, kad bičiuliui sunku. Mes dalinamės džiaugsmais ir rūpesčiais, žinome, kad negalima draugo išduoti ar įskaudinti.
Vaikus draugystės procesas gali gluminti, tad mažylius reikia mokyti draugauti. Pasistenkite kuo anksčiau pastebėti ir ugdyti vaiko entalpiją, norą padėti ir dalintis. Pavyzdžiui, būtinai pagirkite vaiką, kuris davė draugui žaislą, padėjo atsistoti jam nukritus, pagailėjo nusibrozdinus alkūnę. Su paaugusiais mažyliais diskutuokite apie tai, kodėl žmogui svarbu turėti draugų, kaip reikia bendrauti su kitais žmonėmis, kokie veiksmai bičiulį džiugina, o kokie jį liūdina. Taip pat kalbėkite su vaiku apie tikrą draugą, paaiškinkite, kad tikras draugas yra mandagus, geras, malonus, jis neskriaudžia, nemuša, neatima daiktų, su geru draugu smagu būti.
Nereikėtų drovaus vaiko stumti į jam nepatogią situaciją - neverskite jo linksmintis klegesio kupiname žaidimų kambaryje, „negrūskite“ į kiemą, kuriame daug nepažįstamų vaikų, nesipiktinkite, jeigu vaikas niekaip nesusiranda bičiulių darželyje ar mokykloje. Jūsų susierzinimas ar net pyktis suveiks priešingai. Bendravimas su bendraamžiais vaikui ims kelti tik dar didesnį stresą! Pabendraukite su netoliese gyvenančiomis, panašaus amžiaus, ramius, galbūt taip pat kiek uždarus vaikus auginančiomis mamomis. Suorganizuokite žaidimų popietę, kurioje dalyvautų tik du vaikučiai ir leiskite jiems patiems, po truputį, savo tempu susipažinti ir pradėti bendrauti. Bent vieną draugą susiradęs vaikas jausis drąsiau, supras, kad tai linksma.
Drovūs vaikai dažnai būna kiek lėtesni, jautresni, prisibijo judresnių bendraamžių. Šie vaikučiai neretai geriau jaučiasi ir labiau atsiskleidžia būdami su truputį mažesniais už save. Bendraudami su mažyliais jie jaučiasi viršesni, o tai gali būti tiek teigiamas, tiek ir neigiamas dalykas. Mamai svarbu stebėti, kad su jaunesniais vaikučiais bendraujanti atžala elgtųsi lyg geras vyresnis brolis ar sesuo. Padėtų, mokytų, parodytų, globotų, gintų. Žinoma, svarbu laiku pamatyti ir sudrausminti agresyviai lyderiauti ar net žeminti mažesnius už save pradėjusį vaiką.
Popamokinė veikla labai naudinga vaikams. Įvairūs užsiėmimai ne tik ugdo tuos įgūdžius, kuriems mokykloje ar darželyje skiriama mažiau dėmesio, bet ir suteikia galimybę pabendrauti su bendraminčiais. Popamokinėje veikloje dalyvaujantys vaikai skatinami kartu tobulėti bei siekti bendrų tikslų. Jų bendravimas nėra toks tiesioginis, jis paremtas bendru darbu ar užduotimi, tad net ir kukliam vaikui atsiskleisti gerokai lengviau. Svarbu atrasti vaikui malonią veiklą. Jeigu vaikui visai nesiseka šokti, tai lankant šokių pamokas jam ne tik bus sunku susidraugauti, jis jaus atskirtį, dar labiau užsisklęs.
Norėdami, kad vaikas būtų drąsesnis ir išmoktų susidraugauti būkite pozityvūs. Kalbėdami su vaiku venkite neigiamų įžvalgų, nepabrėžkite vaiko bėdų. Tai skaudina. Pavyzdžiui, vietoje klausimo: „Tai ar ir vėl darželyje visą dieną vienas žaidei?“, pasiteiraukite neutraliau: „Kaip sekėsi darželyje? Vaikas išmoks jums atsiverti, išsakys savo baimes, lūkesčius, papasakos apie pomėgius. Jums beliks įpūsti jam daugiau meilės sau ir pasitikėjimo savimi: „Šiandien dėliojai „LEGO“ ir tau labai patiko? Šaunuolis, puikus žaidimas! O ar yra daugiau vaikų, kurie irgi dėlioja? Padrąsinkite vaiką, atsargiai, bet konkrečiai patarkite, kaip jam prieiti prie bendraamžių, ką drauge nuveikti, neverskite ir nebandykite jo „perlaužti“.
Mokame skaičiuoti, rašyti ir skaityti… bet ar mokame būti tikrais draugais? Draugystė - tai ne tik bendravimas, bet ir daug įvairių įgūdžių reikalaujantis ryšys. Kaip jį kurti, puoselėti ir išsaugoti? Grupėje aiškinsimės, kas yra tikroji draugystė, mokysimės kurti ir stiprinti draugiškus santykius bei įveikti kylančius iššūkius. Grupės tikslas - ugdyti vaikų bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius. Grupėje kartu su psichologe Aneta Bojarovič ir socialine darbuotoja Justyna Sivinske, nagrinėsime tikros draugystės sampratą, mokysimės spręsti konfliktus, kalbėsime apie patyčias ir kaip jas atpažinti bei į jas reaguoti, ieškosime sklandaus ir pagarbaus bendravimo būdų. Kartu mokysimės būti drauge - net ir tada, kai esame labai skirtingi.
Rugsėjo 15 dieną Utenos Bendruomeniniuose šeimos namuose vyko grupinis užsiėmimas vaikams, tema - „Draugystės svarba". Užsiėmimo metu buvo diskutuojama apie draugystę, jos svarbą, apie tai, jog žmogus yra sociali būtybė ir jam reikalingi draugai. Kas yra draugas ir kodėl yra gera turėti draugų. Užsiėmimo metu vaikai taip pat žiūrėjo filmuką apie draugystę.
Draugystė - viena pagrindinių laimės sudedamųjų dalių, kuri gali jungti žmones, pagerinti jų emocinę sveikatą nepaisant kalbos, amžiaus ar tautybės. Vilniaus visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ specialistai šiuo metu įgyvendina šviečiamąją iniciatyvą „Draugai yra laimė“ ir kviečia pasirūpinti vaikų ir paauglių emocine sveikata. Šią savaitę pasirodė iniciatyvos vaizdo klipas, skatinantis daugiau dėmesio skirti draugams, visapusiškai atkurti per pandemiją sutrūkinėjusius socialinius ryšius ir mėgautis draugyste, kuri, pasak psichologų, labai svarbi tiek vaikų, tiek suaugusiųjų emocinei sveikatai.
Draugas gali tapti bet kuris žmogus. Paprastai draugystė neužsimezga staiga. Tam reikia pastangų, laiko, kad pažįstamas vaikas taptų tavo draugu. Svarbu, kad ta veikla tave džiugintų. Papasakok apie save ir paklausk apie kitą. Tu nusipelnei gero draugo/-ės su kuriuo/-ia jautiesi maloniai ir saugiai.
Dvi draugės išdykėlės
tags: #draugyste #uzsiemimas #vaikams
