„Don Kichotas“ - tai ne tik vienas svarbiausių pasaulio literatūros šedevrų, bet ir knyga, galinti sužavėti net ir jauniausius skaitytojus. Nors romanas parašytas dar XVII amžiaus pradžioje, jo unikalus humoras, nuotykiai ir pamokos išlieka aktualūs iki šių dienų. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip supažindinti vaikus su šiuo didžiu kūriniu, kad jie pamiltų „Don Kichotą“.
Anot Rosos Navarro, „skaitymas - ne pareiga, o malonumas. Mūsų klasikai yra sektini mums pavyzdžiai…“. Tad mes didžiuodamiesi siūlome būdą, kaip supažindinti berniukus ir mergaites su „Don Kichotu“, kad jie jį pamėgtų. Šis didelis romanas kupinas linksmų ir nuostabių nuotykių, svajonių, magijos ir pamokų. Jame esama meilės istorijų, kerų, kovų, paslapčių… Tai geriausia knyga vaikams.
Kas yra „Don Kichotas“?
„Don Kichotas“ - tai satyrinis romanas, parašytas ispanų rašytojo Migelio de Servanteso (1547-1616). Jis laikomas vienu svarbiausių pasaulio literatūros kūrinių ir šiuolaikinės Vakarų literatūros pagrindu. Romanas pasakoja apie Ispanijos bajorą, kuris, perskaitęs daugybę riterių romanų, pradeda tikėti esąs tikras riteris. Jis persivadina Don Kichotu Lamančiečiu, pasikinkęs seną kuiną, pasipuošęs parūdijusiais šarvais ir susiradęs „širdies damą“ - ūkininko samdinę Dulsinėją - leidžiasi į kovą su pasaulio blogybėmis.
Kerinti riterio Don Kichoto Lamančiečio istorija, kurią su didžia pagarba, meile ir ištikimybe originalui paprastais žodžiais papasakojo garsi dėstytoja Rosa Navarro Duran. Ši ispanų autorės knyga pasirodė XVII a. pradžioje ir iki šiol yra laikoma šiuolaikinės Vakarų literatūros pagrindu.
Knygos herojus - tariamas riteris Don Kichotas leidžiasi į nuotykių ir kovų su blogiu kupiną kelionę. Manoma, kad Migelį de Servantesą šiai scenai įkvėpė Toledo provincijoje, Konsuegros miesto pašonėje (isp.k. Consuegra), stovintys vėjo malūnai. Kadaise tokių „galiūnų“ šioje vietoje stovėjo trylika. Ir net dvylika išliko iki mūsų dienų. Iki pat 1980-ųjų jie veikė pagal savo tikrąją paskirtį.
Kodėl „Don Kichotas“ tinkamas vaikams?
Romane esama daugybės linksmų ir nuostabių nuotykių, svajonių, magijos ir pamokų. Tai knyga, tinkanti tiek berniukams, tiek mergaitėms. Rosa Navarro Duran, garsi dėstytoja, su didžia pagarba, meile ir ištikimybe originalui paprastais žodžiais papasakojo kerinčią riterio Don Kichoto Lamančiečio istoriją.
„Don Kichotas“ ne veltui laikomas klasikiniu ir nemirtingu: jis savaip suprantamas kiekvienam žmogui skirtingu gyvenimo laiku ir taip pat savaip suprantamas kiekviename istorijos etape. Jo daugialypiškumas padėjo šimtmečiais išsaugoti aktualumą, o humoras ir puiki riterių gyvenimo parodija traukia įvairaus amžiaus skaitytojus.
Prisiskaitęs senoviškų riterių romanų, Ispanijos bajoras Don Kichana persivadina, kaip jam atrodo, kur kas romantiškesniu vardu - Don Kichotas ir padaro viską, kad atrodytų kaip riteris. Kai yra šarvai, nors ir kiek parūdiję, kai sėdi ant žirgo, nors tai ir senas kuinas, iki visiško riteriškumo tetrūksta širdies damos. Ūkininko samdinė tam tiks kuo puikiausiai. Tereikia ir ją pavadinti kaip nors romantiškai, pavyzdžiui, Dulsinėja. Taigi fantazijos ir polėkio Don Kichotui netrūksta. Visas jo pasaulis prisipildo riterių romanuose skaitytų detalių ir nuotykių.
Iš šio proto užtemimo Don Kichotą bando gelbėti draugai, kurie nusprendžia sudeginti jo knygas. Tačiau tai menkai tepadeda. Naujasis riteris, kurį ką tik įšventino kaimo smuklės šeimininkas, susiranda ginklanešį Sančą Pansą ir jie dviese iškeliauja ginti nuskriaustųjų ir kovoti su skriaudikais. O šių pilna visur - kalinius Don Kichotas laiko į nelaisvę paimtais bajorais, avys jam - tai priešų kariuomenė, o malūnai - milžinai, su kuriais reikia kautis.
Iš čia atėjo ir legendinis posakis „kova su vėjo malūnais“, reiškiantis beviltišką kovą, ar kovą su išsigalvotu, neegzistuojančiu priešu. Galima laikyti Don Kichotą tiesiog kvaileliu, tačiau Migelis de Servantesas aprašo idealistą, gyvenantį taurių ir gražių iliuzijų pasaulyje, todėl skaitant romaną, Don Kichoto norisi ir gailėtis, ir iš jo juoktis, ir ant jo pykti. Ar jis gali gyventi be savo idealų, kuriuos gina ir aklai tiki? Tuo metu Sančas Pansa yra tipiškas gudrus kaimietis realistas. Ir toks dviejų visiškai skirtingai mąstančių personažų duetas suteikia romanui ne tik komiškumo, bet ir kur kas gilesnių filosofinių minčių.
Apie autorių
Migelis de Servantesas Saavedra (1547-1616) - vienas iš žymiausių ispanų rašytojų. Nuo pat vaikystės labai mėgo skaityti. Likimas rašytojui buvo itin negailestingas. 1568 m. išvyko į Italiją, dalyvavo kare su turkais ir buvo smarkiai sužalotas, nebevaldė kairiosios rankos. Jau plaukdamas atgal į tėvynę, pakliuvo į jūros plėšikų rankas ir 5 metus išbuvo nelaisvėje Alžyre. Keletą kartų bandė bėgti, bet nesėkmingai. Grįžęs į Ispaniją, negalėdamas pragyventi iš literatūrinio darbo, ėjo mokesčių rinkėjo pareigas. Paskutiniaisiais gyvenimo metais M. Servantesas tapo dvasininku ir pamokslavo gimtajame Alkalos miestelyje. Rašė pjeses, noveles, poemas.
Santrauka vaikams
Šiame "Mokinio skaitinių" leidinyje pateikiamas sutrumpintas Migelio de Servanteso "Don Kichoto iš La Mančos" tekstas, aprėpiantis meniškiausius ir išraiškingiausius romano epizodus. Rosa Navarro Duran, garsi dėstytoja, su didžia pagarba, meile ir ištikimybe originalui paprastais žodžiais papasakojo kerinčią riterio Don Kichoto Lamančiečio istoriją.
Don Quixote - Bedtime Story (BedtimeStory.TV)
Filosofas Leonidas Donskis pasidalijo savo prisiminimais apie vaikystės knygas. Jis labai ryškiai prisimena Selmos Lagerlöf „Stebuklingą Nilso kelionę“, Brolių Grimmų pasakas, kurios jam anaiptol neatrodė baisios. Būdamas suaugęs suprato, kodėl jos laikomos niūriomis. Jam, vaikui, jos neatrodė nei niūrios, nei baisios. Apskritai jam patiko įvairių tautų pasakos - tuo metu buvo leidžiamos ispanų, kubiečių ir kitų tautų pasakos. Pasakyti, kurios iš jų darė didžiausią įspūdį, nelengva. Veikiausiai tos, kurių ilgiuosi dabar. Kartais susimąsto, kokias knygas šiltai prisimena ir norėtų skaityti šiandien. Tai vaikiškos, bet sykiu labai išmintingos knygos. Labai norėtų skaityti Gianni Rodari „Pasakas telefonu“. Tai nuostabi knyga. Jo svajonė - surasti seno leidimo „Pasakas telefonu“. Kita knyga, kurios labai ilgiuosi - Miguelio de Servanteso „Don Kichotas“. Šią knygą skaito įvairiomis kalbomis ir dar įvairias jos versijas. Labai seniai buvo išleista jos santrauka „smetoninėje“ Lietuvoje. Tai buvo tam tikra adaptacija, maždaug tokia, kokias vaikams rašydavo Pranas Mašiotas. Nepamirštamos „Prano Mašioto knygynėlio“ išleistos „Robinzono Kruzo“, „Guliverio kelionių“ stilizacijos. Panaši buvo „Don Kichoto“ stilizacija su labai gražiomis iliustracijomis. Gustave’o Doré iliustracijos, puošusios ir ikikarinį ir pokarinį „Don Kichoto“ leidimą, išverstą Pulgio Andriušio, paliko neišdildomą įspūdį. Būtent „Don Kichotas“, adaptuotas vaikams, manyje paliko labai didelę nostalgiją - juk nuo jo viskas prasidėjo, po jo sekė pažintis su didžiuoju originalu.
Miguelio de Servanteso (1547-1616) romanas „Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Mančos“, arba tiesiog „Don Kichotas“, laikomas klasikiniu ir nemirtingu kūriniu. Kiekvienas žmogus skirtingais gyvenimo etapais ir skirtingais istorijos laikotarpiais savaip supranta šią knygą. Tai pasakojimas apie išprotėjusį ispanų didiką, kuris tiki esąs riteris, kovojantis su blogiu, ir jo ištikimą tarną.
