Baimė yra natūrali ir neišvengiama žmogaus emocija, ypač būdinga vaikystei. Daugeliui vaikų vaikystės baimės yra dalis normalaus vystymosi. Sveikai augančių vaikų baimės yra trumpalaikės - dar vadinamos tranzitinėmis - lengvai įveikiamos, jos nekeičia būdo savybių ir santykio su aplinka. Tačiau tiek nieko nebijantis, tiek perdėtai tėvų globojamas vaikas neišmoksta kovoti su baimėmis ir patiria nemažai sunkumų. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių iššūkių - vaiko baimė likti vienam namuose.
Tamsos baimę patiria dauguma vaikų, prie jos priskiriamos ir „pabaisų“ baimės, baimė eiti miegoti. Bijoti tamsos - visiškai normalu: vaikas nemato, kas dedasi aplinkui, ir dėl to jaučiasi nesaugus. Tėvams šios baimės gali atrodyti nerimtos, gal net juokingos, ypač jei vaikas rimtu veidu pradeda pasakoti apie pabaisas spintoje ar po lova. Tačiau turite suprasti, kad jis nežino pasaulio taip gerai, kaip suaugę, ir jam būti tamsiame kambaryje gali būti taip pat baugu, kaip ir suaugusiam tamsiame skersgatvyje sekamam augalotų nepažįstamųjų. Šias baimes anksčiau ar vėliau vaikas išaugs, tačiau, kol jis dar mažas, greičiausiai norėsite jam padėti.
Kai kuriems vaikams tiesiog nejauku likti vieniems, kitų fantazija tokia laki, kad jie ima įsivaizduoti įvairiausias pabaisas. Jei vaikas bijo likti vienas, suraskite jam „miego partnerį“ - lėlę, meškutį, o gal jaukų užklotėlį (jei vaikas iki šiol neturėjo Mylimuko). Jei vaikas bijo miegoti, greičiausiai taip yra dėl naktinių košmarų. Jei vaikas bijo pabaisų, padekite jam jas „įveikti“. Kelerių metų vaikas sunkiai atskiria fantazijas ir sapnus nuo realybės. Todėl sakyti, kad pabaisų nėra, yra bergždžias reikalas. Jokiu būdu nesišaipykite iš vaiko ir nebandykite nuleisti jo baimių juokais. Vaiko akimis, tai labai rimta!
Verčiau įgalinkite vaiką kontroliuoti situaciją. Daugeliui tėvų padėjo tokios mažos gudrybės kaip „purškiklis nuo pabaisų“, pabaisų išsiurbimas iš palovio dulkių siurbliu, įtikinamas pasakojimas apie tai, kaip jūsų šuo susidoroja su visais blogiečiais (juk būna ir gerų, kurie tik patriukšmauja - jų bijoti nereikia). Kitas būdas - palikti įjungtą naktinę lempą. Jei vaikas mato pabaisas ir įjungus šviesos šaltinį, greičiausiai jį gąsdina šešėliai. Tokiu atveju pažaiskite šešėlių teatrą - tai padės vaikui suprasti šešėlio esmę. Jei vaikas bijo garsų, matyt vaiko fantazija yra pakankamai laki ir įsivaizduojamas pabaisas jis gali „išgirsti“. Menkiausias krebždesys gali reikšti pabaisos žingsnius ar kapstymąsi spintoje. Tokiu atveju galite pamėginti įjungti tylią muziką arba taip vadinamą „baltąjį triukšmą“ (medžių, jūros ošimo, vandens čiurlenimo garsus).
Ribokite gąsdinančią informaciją. Jei vaikas jautrus, pasistenkite neleisti jam žiūrėti filmų ir laidų, kuriose gali būti vaiką gąsdinančių vaizdų ar personažų. Nepamirškite, kad baisių vaizdų šiais laikais apstu ir vaikams skirtuose filmukuose! Kasdien pasikalbėkite su vaiku apie jo dienos įspūdžius - tai puiki proga išsiaiškinti, ar vaikas nepamatė ko nors tokio, kas jį labi išgąsdino sukrėtė. Be reikalo nebauginkite vaiko. Kai vaikas atsisako ką nors daryti, negąsdinkite jo pabaisomis, raganomis ar piktais dėdėmis. Prisijaukinkite tamsą.
Kaip vaiko baimės susijusios su nesėkmių baime?
Su nesėkmių baime savo gyvenime neretai susiduria ir suaugusieji. Tačiau itin jautriai ją išgyventi galima dar vaikystėje. Vaikas tampa apatiškas, atsisako įvairių veiklų ar spyriojasi. Pakankamai dažnai nesėkmių baimė yra nepakankamai įvertinama ir nepastebima, ir tai gali trukdyti gyventi pilnavertį gyvenimą.
Pirmiausia, vaikas visiškai nenori ir atsisako imtis naujų veiklų. Gali būti, kad vaikas ką nors daro, jam šiek tiek nepavyksta, jis tai meta ir daugiau nebenori. Taip pat galime pastebėti, jog vaikas dažnai įsitempęs, patiria stresą, be priežasties ką nors darant įvyksta pykčio protrūkiai. Atrodytų, jog vaikas gabus ir protingas, galbūt, kartais trūksta kokių nors įgūdžių. Vis dėlto nežinia, dėl ko, “lygioje vietoje” kyla pykčio protrūkiai, kartais isterija, pasipriešinimas, vėliau pereinantis į agresiją.
Galime pastebėti, kad vaikas iš pradžių būna kuo nors susidomėjęs ir rodo norą arba stebi, kaip kiti ką nors daro. Tačiau, kai pasiūlome jam tuo užsiimti, staiga atsitraukia. Taip pat gali būti, kad vaikas bando ką nors daryti, tačiau, kažkam šiek tiek nepavykus, viską meta ir jam tai tampa nebeįdomu. Galime pastebėti ir atvejus, kai vaikas lyg norėtų kuo nors užsiimti, stebi, rodo susidomėjimą, tačiau kai jam tai pasiūlome, kyla atmetimo reakcija. Ji gali būti pasyvi, kai vaikas sako, jog jam neįdomu, arba aktyvi ir pasireikšti agresija ar pykčiu.
Vienas iš tokių dalykų gali būti tai, kad vaikas auga aplinkoje, kurioje jis orientuojamas tik į rezultatą. Pavyzdžiui, sakoma, jog jis bus šaunus tada, kai pasieks reikiamą rezultatą. Sudėtingiau būna tuomet, jei vaiko gerumas ar meilė jam priklauso tik nuo rezultato. Gali būti, jog mes tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai transliuojame vaikui žinutę (nebūtinai verbaliai), kad jis bus mylimas ir priimtas tik tuomet, kai atitiks tam tikrus standartus ir pasieks rezultatus. Kiekvienas iš prigimties nori būti reikšmingas ir svarbus. Jei jaučiame, kad jei mums nepavyks ko nors padaryti, mūsų nemylės ir nepriims, geriau užbėgsime įvykiams už akių ir sakysime, kad nenorime to daryti apskritai. Tam tikra prasme perimame kontrolę. Vadinasi, išvengsime tokios situacijos ir geriau iš karto pasirinksime ne visai tinkamą kelią, nei būsime nuvertinti už nepasiektą rezultatą.
Taip nutikti gali ir tais atvejais, jei vaikas patiria dažną ar nuolatinę kritiką. Pavyzdžiui, jei mažas vaikas sugalvoja, jog nori išplauti indus, jis įsivaizduoja, kaip bus smagu, kaip jį už tai įvertins, kaip mama džiaugsis, nes jai padės. Tad vaikas ima plauti indus, ir nesvarbu, kad galbūt po to reikės šiek tiek perplauti ar kad liko betvarkė, jei pagal savo amžių jis dar nesugeba to padaryti tvarkingai. Taip pat su nesėkmių baime susiję ir labai aukšti lūkesčiai. Mes tikimės iš vaiko to, ko jis tuo metu dar negali, nemoka, kam jis dar nėra pasiruošęs.
Sakykime, skiriame mokykloje vaikams bėgti tam tikrą atstumą, kilometrą ar kelis šimtus metrų. Gali būti, jog žinome, kad pagal amžių tai - tinkamas atstumas vaikui ir kad vaikai gali jį įveikti. Be abejo, tai iliustracinis pavyzdys. Jei vaikams duosime tą patį tikslą ir vertinsime juos pagal tą patį lūkestį, be abejo, silpnesnis vaikas tokiu būdu to lūkesčio nepasieks. Jei tikslą kelsime palaipsniui, tikėtina, kad bus kitaip. Taip pat norėčiau paminėti vieną mūsų kartos rakščių - lyginimą. Greičiausiai nemažai mano kartos žmonių buvo lyginami ir auklėjami lyginant bei tikintis, kad tai paskatins pasitempti. Tačiau per daug nesiplėsdama norėčiau paprašyti iš visų jėgų stengtis atsisakyti lyginti, kas geresnis, o kas blogesnis. Vienintelis žmogus, su kuriuo galime lyginti vaiką, yra jis pats. Jei vertiname jo progresą, procesą, jo pastangas, tai puiku.
Kaip padėti vaikui įveikti baimes?
Baimė - tai viena pagrindinių žmonėms būdingų emocijų. Baimė suprantama kaip reakcija į ribotą skaičių įvykių ar objektų, kuriuos vaikas gali suvokti kaip pavojingus ar grėsmingus. Bijoma to, kas yra nepažįstama ar nesuprantama ir taip apsisaugoma nuo nereikalingos rizikos. Bijoti yra natūralu ir neišvengiama.
Kai vaikas jaučia per didelį nerimą, jam sunku elgtis natūraliai, išreikšti save - laisvai kalbėti, klausyti, užmegzti pažintį, pasakyti savo nuomonę. Taip po truputį nerimas mažina savivertę, pasitikėjimą savimi, verčia jaustis nepilnaverčiu, nepritampančiu. Laikui bėgant baimės ir nerimas paveikia įvairias gyvenimo sritis - tarpasmeninius santykius, mokymąsi, laisvalaikį.
Vaikai nerimą keliančias situacijas išgyvena skirtingai. Kai kurie vaikai gali grįžti prie kūdikiško elgesio, pavyzdžiui, laikyti nykštį burnoje ar šlapintis lovoje. Vyresni vaikai demonstruoja depresijos požymius, tampa tylūs ir uždari, vengia draugų. Kiti stresą išreiškia susierzinimo priepuoliais ar pykčiu, esant dideliam stresui gali atsirasti tikas, mikčiojimas.
Kaip atpažinti vaiko baimes:
- Pykčio proveržiai, agresija, neramumas, irzlumas.
- Drovumas, baikštumas, atsiskyrimas - vaikas drovisi ir gėdijasi dažniau nei kiti, daug kas aplinkoje jam kelia baimę. Tokie vaikai mažai bendrauja arba visai atsiskiria nuo kitų (šeimos narių, draugų).
- Vengimo elgesys - vaikas vengia būti baimę keliančioje situacijoje. Pavyzdžiui, nedalyvauja gimtadienio šventėje, kurioje yra nepažįstamų žmonių, vengia pasilikti vienas namie ar savarankiškai nueiti į parduotuvę.
- Pesimizmas ir neigiamas mąstymas - vaikas galvoja, kad jam nepavyks gerai atlikti užduoties ir pelnyti gerą įvertinimą, įsivaizduoja, kad kiti žmonės (tėvai, draugai) jį atstums, kritikuos. Sulaukęs pagyrimo, vaikas jį interpretuoja kaip išimtį arba klaidą („Tai, kad vieną kartą pavyko, nereiškia, kad esu protingas“, „Man tik pasisekė“) ir atsimena tik savo nesėkmes, tuo tarpu sėkmes greitai pamiršta.
- Susikaustymas - bet kokia užduotis sukelia nereikalingą nerimą.
Kai kurios baimės tėvams gali pasirodyti kvailos, naivios ar netikros. Tačiau vaikui jo baimės atrodo tikros ir rimtos. Tai, kas tėvams neatrodo pavojinga, vaikams gali būti akivaizdi baimės ir nerimo priežastis. Galite padėti vaikui ištverti šitą sunkų laiką, jei tik suprasite, kas su juo vyksta.
Kaip padėti vaikui įveikti baimes:
- Neparodykite, kad patys jaudinatės, kai vaikas bijo ar verkia.
- Pasirūpinkite pagrindiniais vaiko poreikiais, ypač venkite didelio vaiko nuovargio ir alkio. Įveskite pastovų miego laiką.
- Įveskite tvarką ir struktūrą. Nerimastingiems vaikams sunku gyventi šeimoje, kurios gyvenimo stilius spontaniškas ar chaotiškas. Todėl įveskite pastovią kasdieninę tvarką ir struktūrą. Pastovi tvarka sumažina vaiko nerimą, nes leidžia prognozuoti įvykius ir suteikia aplinkos kontrolės jausmą. Mokykite vaikus apie taisykles bei pasekmes, jei jų nebus laikomasi. Labai tiksliai vaikams apibrėžkite, ką norite pasakyti savo rule, kad vaikui neliktų jokių abejonių, ir jis nebijotų netikėtų jūsų sprendimų. Su vyresniu vaiku (5 metų ir vyresniu) galite jau kartu nuspręsti, kas bus, jei jis sulaužys taisyklę.
- Jei vaikas atsisako lankyti mokyklą, ramiai išsiaiškinkite mokyklos baimės priežastis. Svarbu paaiškinti, kad nemalonumai ar sunkumai mokykloje neišvengiami.
- Neperkraukite vaiko fantazijos.
- Išgyventi tamsos baimę bus lengviau, jei negesinsite šviesos, paliksite praviras duris, leisite vaikui miegoti su mylimu žaisliuku. Jei vaikas sapnuoja košmarus, išlikite kantrūs, leisdami vaikui kalbėti apie jo sapnuojamas baimes. Pakalbėkite su vaiku apie sapnų turinį. Jei vaikui sunku užmigti, užtikrinkite, kad vaiko kambarys vaikui atrodytų saugi ir atpalaiduojanti vieta (pvz., reikėtų vengti kaip bausmę vaikui skirti ankstyvą guldymą į lovą).
- Nesijuokite, net jei vaiko baimė sunkiai suprantama. Jokiu būdu nebarkite ir negėdykite, o stenkitės suprasti, ko jūsų vaikas konkrečiai bijo. Klauskite: „Kaip jo baimė atrodo? Ką ta pabaisa gali padaryti?“. Jei vaikas kalba apie matomas ar įsivaizduojamas pabaisas, atminkite, kad jis jumis pasitiki ir tikisi paramos ar palaikymo iš jūsų, tad nesustiprinkite vaiko baimės savo susirūpinimu.
- Įveikite baimes žaisdami kartu - jos sumažėja tiesioginio susidūrimo metu, bet būtinas tėvų palaikymas. Pavyzdžiui, jei vaikas bijo mokytojų, žaiskite mokyklą, jei gydytojų - ligoninę ir pan. Kartu su vaiku skaitykite ar kartu prieš miegą kurkite pasaką, kur vaikas galėtų įsijausti į narsaus ir drąsaus herojaus vaidmenis.
- Formuokite drąsų elgesį. Kai vaikai patenka į nepažįstamą situaciją ir nežino, kaip reaguoti, jie žiūri, kaip į šią situaciją reaguoja kiti. Stebėdami tėvus ir jų reakcijas, vaikai nustato, ar situacija saugi ar pavojinga. Jeigu tėvai vienoje ar kitoje situacijoje jaučia nerimą ar baimę, tikėtina, kad vaikas reaguos taip pat. Todėl svarbu parodyti vaikui tinkamą saugų elgesį pavojų keliančioje situacijoje arba drąsų ir pasitikintį elgesį to reikalaujančioje situacijoje.
- Stenkitės, kad vaikas augtų savarankiškas. Tegul jis pajunta, kad daug ką moka ir gali pats atlikti.
- Labai svarbu padėti vaikui atkurti ir išlaikyti gerą savo vertės jausmą. Priminimas vaikui apie anksčiau įveiktą stresą kartu yra ir ženklas, leidžiantis patikėti, kad pačiam galima imtis spręsti problemą, - tai dažnai padeda atkurti savo vertės pusiausvyrą. Kita vertus, įdiekite vaikams, kad klysti yra žmogiška. Sakykite, kad klysta visi - net ir jūs. Iš klaidų mokomės. Žmonės, kurie niekada neklysta, niekada nepadaro nieko didelio ir svarbaus.
- Padėkite vaikui išsikalbėti. Jokiu būdu neverskite kalbėti, tačiau sudarykite sąlygas išsipasakoti: vakaro pasakos ar kelionės automobiliu puikiai tinka tokiems pokalbiams. Neklauskite „Kas yra blogai?“, geriau sakykite: „Papasakok man apie savo auklėtoją“. Jokiu būdu nekritikuokite savo vaiko ir nepertraukinėkite, nes taip labai greitai išmokysite vaiką atsakyti, kad jam „viskas gerai“. Suteikite galimybę vaikui kalbėti apie jausmus. Vaikui naudinga kalbėti apie savo jausmus, tačiau jiems tai nėra lengva, ypač, jeigu jų užklausiama tiesiogiai („Kaip jautiesi?“). Tėvams svarbu atidžiai stebėti ir klausytis, kai vaikas išreiškia jausmus tiesiogiai (žodžiu) arba netiesiogiai (per kūno reakcijas, elgesį). Tokiu momentu pripažinkite ir priimkite jo jausmus paprasčiausiai juos įvardindami („Matau, kad nerimauji“, „Pastebėjau, kad tau tai kelia įtampą“), užduodami klausimą („Tau neramu dėl …?“) ar duodami patarimą. Kalbėdami apie jausmus padėsite vaikui suprasti savo emocinius išgyvenimus ir sustiprinti vidinį savęs suvokimą. Praleiskite laiką su vaiku tik dviese. Atraskite tai, ką darote tik jūs ir vaikas kartu.
- Skatinkite fizinį aktyvumą. Jei mažai sportuojate, pabandykite važiavimą dviračiu, pasivaikščiojimą parke/miške, plaukimą: sveiks ir kūnas, ir dvasia. Be to, sveikai maitinkitės. Mokykite vaikus ir patarimais, ir pavyzdžiu, kad sveiki žmonės daug geriau susidoroja su stresu.
- Mokykite vaikus atsipalaiduoti. Net labai maži vaikai gali išmokti atsipalaiduoti prisimindami kažką malonaus. Atpalaiduoja ir gilus kvėpavimas, rami muzika, įprasti eilėraštukai ar dainelės, piešimas ar spalvojimas. Nebijokite fizinio kontakto.
- Skatinkite drąsų elgesį. Tėvai gali švelniai paskatinti vaiką susidurti su baimę keliančia situacija. Tik jokiu būdu to iš vaiko nereikalaukite. Susidūrimas su baimę keliančia situacija sumažina nereikalingą išankstinį ir esamą nerimą. Mokykite bendrauti su žmonėmis ir daiktais, keliančiais baimę. Kartais nėra taip paprasta vaiką įtikinti susidurti su baimę keliančia situacija. Daugelis vaikų yra linkę tokių situacijų vengti. Tam tėvai gali užduotį suskaidyti į mažesnius žingsnelius, kuriais eidamas vaikas gali jausti, kad kiekvieną iš jų gali įveikti. Pavyzdžiui, jeigu vaikas bijo vienas eiti į gatvę, jis gali iš pradžių labai trumpam nueiti ir pabūti prie laiptinės durų. Paskui nueiti iki artimiausio namo ir grįžti. Vėliau nueiti iki artimiausios parduotuvės ir neužėjęs į ją grįžti namo. Dar vėliau nueiti į parduotuvę ir ką nors nusipirkti. Apdovanokite vaiką už kiekvieną įveiktą etapą. Tai gali būti karštas šokoladas, mėgstamas filmukas ir kt.
- Nebijokite, o džiaukitės, jeigu vaikas tampa savarankiškesnis. Dažnai tėvai jaučia nerimą, kai jų vaikas tampa vis savarankiškesnis, pareiškia norą pats priimti sprendimus, nori rizikuoti ir pan. Jei taip atsitinka, pasistenkite suprasti, kad vaikas bręsta ir formuojasi jo pasitikėjimas savimi. Jūsų elgesys tokiu metu gali būti lemtingas. Nepersistenkite globodami vaiką ir mėgindami apsaugoti jį nuo bet kokios nesėkmės. Leiskite jam pačiam pažinti aplinką, patirti nesėkmę ir suvokti pasekmes. Norėdami paskatinti vaiko savarankiškumą leiskite jam pasirinkti, o ne priimkite sprendimą už juos. Tėvų įsikišimas skatina nebrandų vaiko elgesį ir savarankiškumo baimę.
Vieniems vaikams įveikti nerimą pakanka tėvų pagalbos ir paramos. Kitiems dėl intensyvaus ir ilgalaikio nerimo gali gali prireikti specialistų pagalbos. Svarbu, kad tėvai įvertintų vaiko ir savo galimybes bei nuspręstų, kaip vaikui geriausia padėti. Saugumo jausmas vaikystėje yra pagrindas stipriai asmenybei vystytis. Kuo anksčiau bus pastebėtas nerimas, tuo lengviau bus jį įveikti ir neleisti kontroliuoti vaiko gyvenimo. Svarbiausia, kad jūsų vaikas žinotų, jog esate šalia, visados pasirengę jam padėti. Kartais jis norės kalbėtis, o kartais visiškai nesileis į kalbas, išbūkite su juo ir tyloje.
Baimės - normalus vaikų raidos reiškinys. Deja, neretai prie to, kad mažoje vaiko širdelėje apsigyventų didelė baimė, nejučiomis prisideda ir tėvai. Pakanka jiems prasitarti apie varles „oi, kokios jos baisios“, ir vaikas tai atsimins bei ims varlių bijoti. Taigi, anot specialistų, vaiko baimes galime "programuoti" vos jiems gimus.
Tai, ką vaikas patyrė nuo gimimo iki 2 metų, sunkiausiai pasiduoda korekcijai. Todėl ankstyvajame amžiuje stenkimės mažylį kuo daugiau glostyti, dažniau priglausti, nesiliesti prie jo šaltomis rankomis (pavyzdžiui, pervystant ar perrengiant), o ypač svarbu, kad bent iki metų šalia būtų vienas nuolat vaiką prižiūrintis žmogus. 2-4 metų laikotarpiu ypatinga svarba tenka vaiko ugdymui šeimos aplinkoje. Jei namuose gyvenama chaotiškai, nesistebėkime, kai taisyklės mokykloje vaikui kels baimę. Tačiau perdėtas taisyklių laikymasis taip pat kelia baimę. 4-6 metų amžius - tai sparčiausias vaiko vaizduotės vystymas. Šiuo laikotarpiu labai svarbu, kaip tam tikrose situacijose tėvai atkreipia dėmesį į savo vaiką. Edukologė ragina vaikus girti už konkrečius dalykus, nes priešingu atveju vaiko širdelėje ilgam įsikurs baimė likti vienam, baimė likti be dėmesio. Blogai, jei vaikas giriamas „koks tu gražus“, „kaip dailiai pakėlei ranką“. Šiuo amžiaus tarpsniu taip pat formuojasi vaiko moralės, savarankiškumo, individualumo ir valios pagrindai. Specialistė pabrėžia, kad labai svarbu pasitikėti vaiku, neatimti iš jo galimybės daug ką daryti pačiam, savarankiškai įveikti savo baimę. „Problemos dažnai atrodo mažos, tačiau jų nesprendžiant jos didėja ir savaime nesisprendžia.“
Ikimokyklinio amžiaus vaikams yra būdingos atsiskyrimo, skausmo, tamsos, uždaros erdvės, nekasdienių, stiprių įvykių, išgalvotų personažų baimės. Vykstant normalios raidos procesui vaikai įprastai geba įveikti savo baimes naudodamiesi savo gynybos mechanizmais, įvairiomis įveikos strategijomis. Visgi neretai ikimokyklinio amžiaus vaikai mano, kad jų mintys ir jausmai yra realybė, o ne tam tikro įvykio vidinis atspindys, jo interpretacija. Vaikai dažnai nesupranta, kad jų mintys gali būti klaidingos. Tam, kad vaikas galėtų baimę įveikti, labai svarbu, kad šalia jo būtų pasitikėjimą keliantis, ramiai vaiko baimės jausmą priimantis suaugęs. Šis artimas žmogus turi žinoti, kad visos vaikų baimės nori būti pripažintos, priimtos, gerbiamos.
Kai neigiame vaikų emocijas, nepriimame jų ir vengiame su vaikais apie jas kalbėtis, neretai ir patys vaikai pradeda ignoruoti savo jausmus, išgyvena vienišumo, nereikalingumo jausmus. Kartais nutinka taip, kad tik tuomet, kai į vaiko emocijas žvelgiame drąsiai ir atvirai, tik tada vaikas gali įgauti stiprybės susidoroti su jį bauginančiu aplinkiniu pasauliu.
Norint įveikti vaikų nerimą, baimingumą labai svarbu: priimti vaiko baimės jausmus; kalbėtis su vaiku apie jo patiriamus jausmus. Surinkite kiek įmanoma detalesnę informaciją apie baimę keliančią situaciją. Galite pabandyti įsigilinti į baimės situaciją prašydama vaiko nupiešti baimę. Neretai padeda tokios veiklos, kaip antai: baimės situacijų suvaidinimas lėlėmis, knygelių apie įvairias vaikystėje pasireiškiančias baimes skaitymas, aptarimas. Taip pat galite panaudoti ir kitas veiklas, leidžiančias vaikui geriau įsisąmoninti savo jausmus, mintis, saugiai išgyventi nelengvas situacijas, pasikeitimus; žaidimo metu mokyti vaiką naujų, adaptyvių įveikos strategijų. Baimes išgyvenantys vaikai turėtų būti mokami įvairių streso įveikos strategijų: atsipalaidavimo, kvėpavimo pratimų, problemų sprendimo įgūdžių; palaikyti vaiką, užtikrinti jį, kad yra saugus. Drąsinti jį naudoti adaptyvias įveikos strategijas: gilų kvėpavimą, pozityvią vidinę kalbą ir kt. strategijas.
Su tėvų kantrybe ir palaikymu, besąlyginiu vaiko priėmimu, vaikas ilgainiui supras, kad tamsus kambarys nėra vieta, kurioje yra baisu pasilikti vienam, ir atras vidinių resursų, kurių dėka jis įveiks ne tik baimę likti kambaryje vienam, bet ir kitus gyvenime dar kilsiančius sunkumus.
