Šleivapėdystė - tai viena iš dažniausių ir sunkiausių įgimtų pėdų deformacijų, kompleksas kaulų ir raumenų sistemos sutrikimų, paveikiantis pėdą ir blauzdą. Negydyta šleivapėdystė gali tapti didele fizine, psichologine ir socialine negalia, smarkiai ribojančia žmogaus judėjimą. Laimei, šiuolaikinė medicina siūlo pažangų ir veiksmingą gydymo būdą - Ponseti metodą.
Kas yra šleivapėdystė?
Šleivapėdystė, dar vadinama Talipes Equinovarus (TEV), yra įgimta pėdos deformacija, kai pėda yra nenatūraliai pasukta į vidų ir žemyn. Tai pastebima iškart po gimimo, nes pėdos atrodo „susuktos“. Ši būklė gali būti vienpusė (paveikti vieną pėdą) arba abipusė (paveikti abi pėdas). Įgimta šleivapėdystė atsiranda dėl sausgyslių, raumenų ir raiščių anomalijų.
Nors tiksli šleivapėdystės priežastis nėra žinoma, manoma, kad svarbų vaidmenį vaidina genetiniai ir aplinkos veiksniai. Šeimos istorija, netinkama vaisiaus padėtis gimdoje ar ribotas erdvės kiekis, taip pat tam tikri neuromuskuliniai sutrikimai ar sutrikęs vaisiaus vystymasis gali prisidėti prie šios būklės atsiradimo. Kai kuriais atvejais šleivapėdystė gali būti susijusi su kitomis sveikatos problemomis, tokiomis kaip spina bifida ar cerebrinis paralyžius.
Šleivapėdystę svarbu atskirti nuo šleivos eisenos. Šleiva eisena yra tiesiog tokia eisena, kai žmogus, eidamas, stato pėdas į vidų. Vaikams tai gali būti normali fiziologinė būklė, kol kaulai atsiskaito iki suaugusiojo normų. Tačiau jei šlaunikaulio atsisukimas nevyksta sklandžiai dėl menko fizinio aktyvumo, deformacija gali išlikti ir sukelti skausmus.
Ligos simptomai ir diagnostika
Šleivapėdystės simptomai pastebimi iškart po gimimo. Pagrindiniai simptomai apima:
- Pėdos posūkis į vidų ir žemyn.
- Aukštas ar kreivai išlenktas pėdos skliautas.
- Sutrumpėjusi ar sustorėjusi Achilo sausgyslė.
- Ribotas pėdos judrumas.
- Nepakankamai išsivysčiusi blauzda paveiktoje kojoje.
Diagnozė paprastai nustatoma per fizinę naujagimio apžiūrą. Gydytojas įvertina pėdos formą, padėtį ir judrumą. Kartais gali būti naudojamas ultragarso tyrimas dar prieš gimdymą arba rentgenografija vėlesniame etape, siekiant įvertinti kaulų struktūrą ir deformacijos sunkumą.
Gydymo metodai
Šleivapėdystės gydymas priklauso nuo deformacijos sunkumo ir yra skirtas koreguoti pėdos padėtį, kad vaikas galėtų normaliai vaikščioti. Gydymas paprastai pradedamas kuo greičiau po gimimo, siekiant pasiekti geriausių rezultatų.
Ponseti metodas
Šiuo metu pažangiausiu ir veiksmingiausiu šleivapėdystės gydymo metodu laikoma Ponseti (prof. I. Ponseti iš JAV) metodika. Jau nuo 2004 m. pabaigos šis metodas taikomas ir Lietuvoje. Metodo esmė - specifinės manipuliacijos, apimančios gipsavimą, achilotomiją (Achilo sausgyslės nupjovimą) ir specialių įtvarų-batukų avėjimą.
Vaiko kojytės be pertraukų pergipsuojamos kas savaitę, po truputį vis taisant pėdučių padėtį. Dažniausiai prireikia 5-7 gipsavimų. Po gipsavimo 80 proc. atvejų reikalinga achilotomija - nesudėtinga procedūra, dažniausiai atliekama taikant vietinę nejautrą. Šių manipuliacijų dėka ištiesinus pėdutes, pritaikomi specialūs įtvarai-batukai, kurie avimi naktį, iki kol vaikas sulauks 3-4 metų amžiaus. Įtvarus tiek ilgai avėti reikia tam, kad pėdos deformacija vėl nesugrįžtų į pradinę padėtį.
Kiti gydymo metodai
Anksčiau plačiai naudotas prancūziškas metodas apima intensyvų kasdieninį tempimą, masažus ir įtvarų naudojimą. Sunkesniais atvejais, kai konservatyvūs metodai nėra veiksmingi, gali prireikti chirurginio gydymo. Tačiau chirurginės intervencijos, anot specialistų, dažnai atlieka tik „kosmetinį“ pataisymą, o pėda gali grįžti į buvusią padėtį.
Tėvų klaidos ir svarba
Viena didžiausių tėvų klaidų - gydymo nutraukimas po gipso procedūrų arba nenorėjimas avėti specialių įtvarų-batukų. Tai gali lemti, kad pėda grįžta į savo pradinę deformuotą padėtį. Tėvų indėlis gydant šią patologiją yra išties didelis. Nuo jų atsakingumo ir supratingumo priklauso, kaip sėkmingai vyks vaiko gydymo procesas.
„Vyriausias vaikas, kurį esu pradėjus gydyti dėl šleivapėdystės, - 5 metų mergaitė. Šiuo atveju gydymas buvo pavėluotas dėl tėvų kaltės“, - pasakoja vaikų ortopedė-traumatologė J. Gintautienė.
Masažai ir mankštos tikrosios šleivapėdystės negali išgydyti. Jei girdite tėvus sakant, kad jų vaikui padėjo masažai, vadinasi, tai nebuvo tikroji šleivapėdystė.
Galimybės po gydymo
Nors šleiva pėda niekada neprilygs ir neatrodys kaip sveika, tinkamai ją gydant, didžioji dalis vaikų nei darželyje, nei mokykloje nesijaus kitokie. Šie vaikai, kaip ir sveiki, galės sportuoti, lankyti įvairius būrelius. Po gydymo gali likti plonesnė blauzda, šiek tiek trumpesnė ar mažiau lanksti pėda, tačiau svarbiausia, kad pėda būtų funkcionali ir vaikai galėtų aktyviai gyventi.
Clubfoot Stretches | Ponseti Brace | Module 4
tags: #apsigimimas #sleiva #peda
