Juozas Naujalis (g. 1869 m. balandžio 9 d. Raudondvaryje - 1934 m. rugsėjo 9 d. Kaune) buvo kompozitorius, vargonininkas, choro dirigentas ir pedagogas, vienas profesionaliosios lietuvių muzikos pradininkų.
Jo gimimo data - 1869 m. balandžio 9 d. Raudondvaryje. Mirė 1934 m. rugsėjo 9 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse, antkapinį paminklą sukūrė architektas Stasys Kudokas.
Muzikos mokėsi pas Raudondvario vargonininką K. Stankevičių. Baigęs pradinę mokyklą, remiamas grafo B. Tiškevičiaus, 1884-1889 m. mokėsi Varšuvoje. 1892-1934 m. buvo Kauno katedros vargonininkas, įsteigė privačius vargonininkų ir choro dirigentų kursus. 1894 m. organizavo Kauno berniukų chorą. Gilino žinias Vokietijoje. Išugdė garsius muzikus: A. Kačanauską, N. Martinonį, S. Šimkų ir kitus.
1898 m. savo bute įkūrė slaptą „Dainos“ chorą, kuris 1904 m. virto draugija ir gyvavo iki 1940 m. 1905 m. Senamiestyje (Rotušės a. 27) įsteigė lietuvišką knygyną, veikusį iki 1912 m. 1909-1910 m. leido lietuvišką leidinį „Vargonininkas“, 1911 m. įkūrė Vargonininkų draugiją. 1919 m. įsteigė privačią muzikos mokyklą, kuri 1920 m. buvo suvalstybinta, o J. Naujalis tapo direktoriumi. 1927 m. tapo pirmuoju Kauno konservatorijos profesoriumi. 1933 m. Kauno muzikos mokykla perorganizuota į konservatoriją. Jame vadovavo vargonų klasei ir dėstė harmoniją. 1934 m. išrinktas Vargonininkų ir kitų muzikų sąjungos garbės nariu.
1924 m. - pirmosios dainų šventės rengėjas ir vyriausiasis dirigentas. Koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. Sukūrė apie 100 pasaulietinės ir bažnytinės muzikos kūrinių: simfoninę poemą „Ruduo“, dainas Maironio žodžiams „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, „Jaunimo giesmė“ ir daugelį kitų. Paliko 13 mišių, 15 monetų, apie 60 giesmių, 3 kantatas ir kt.
Apdovanotas: Lietuvos savanorių ir Nepriklausomybės dešimtmečio medaliais (1928), už bažnytinės muzikos kūrinius - Italijos „Karūnos“ ordinu (1929), už ypatingus nuopelnus Lietuvai - LDK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (1930).
1923 m. skulptorius Antanas Aleksandravičius sukūrė J. Naujalio biustą, 1924 m. dailininkas Jonas Šileika - portretą, 1935 m. skulptorius Bronius Pundzius - kompozitoriaus bareljefą, 1975 m. skulptorius Petras Aleksandravičius - biustą. 1969 m. pažymint J. Naujalio gimimo 100-ąsias ir Dainų šventės 45-ąsias metines, Kaune įvyko tradicinė šventė, kurioje skambėjo kompozitoriaus dainos. 2019-ieji paskelbti Juozo Naujalio metais. 150-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms skirta dokumentinė apybraiža „Meilė Tėvynės nemari. Juozas Naujalis“ (scenarijaus autorė ir režisierė Zita Kelmickaitė).
Muzikologė Ona Narbutienė parengė knygą „Juozas Naujalis: straipsniai. Laiškai. Dokumentai. Amžininkų atsiminimai. Straipsniai apie kūrybą“ (Vilnius, 1968). Serijoje „Gyvenimas ir kūryba“ išėjo Onos Narbutienės monografija „Juozas Naujalis“ (Kaunas, 1989). M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus darbuotoja K. Mikuličiūtė-Vaitkūnienė sudarė leidinį „Juozas Naujalis“ (Kaunas, 2009).
1933 m. Vilijampolėje Lenkų gatvė buvo pavadinta J. Naujalio vardu. 1937 08 13 Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje (Vilniaus g. 1967 m. senamiestyje, prie namo Vilniaus g. 3 pakabinta pirmoji memorialinė lenta: „Šiame name 1921-1934 m. 1969 m., pažymint kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines, Kauno muzikos mokyklai suteiktas Juozo Naujalio vardas (dab. Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija, Kęstučio g. 85). Mokykloje buvo skulptoriaus Vlado Žuklio sukurtas metalinis bareljefas: „Kompozitorius Juozas Naujalis, 1869-1934“. Gimnazijos muzikinio pastato (Karaliaus Mindaugo pr. 30) II-ajame a. eksponuojamas J. 1969 m. Raudondvaryje (Kauno r.), gimtosios sodybos vietoje (M. Valančiaus g.) pastatyta tašyto granito stela (architektas Vytautas Gabriūnas) su įrašais: vienoje pusėje - „Juozo Naujalio gimtinė. Nuo 1971 m. Raudondvaryje vyksta Juozo Naujalio mišrių chorų konkursai-festivaliai. 1989 04 09 Kauno valstybinio muzikinio teatro (Laisvės al. 1994 m. šalia Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios (M. Valančiaus g. 1996 m. Raudondvario pilies parke pastatyta skulptūra iš granito „Vaidila su varpu“ (skulptorius Leonas Strioga), laimėjusi antrąją vietą konkurse J. 2002 01 01 Kauno rajono savivaldybės sprendimu Raudondvario dvaro rūmuose-pilyje (Pilies takas 1) įkurtas J. Kauno miesto tarybos 1928 10 25 nutarimas Nr. A. a. prof. J. Naujalio bareljefo atidengimo programa : Kauno arkikatedra bazilika, 1937 m. rugpiūčio m. 13 d. 19 val. / J. Naujalio fondo komitetas.
Jaunystė ir mokslai
Juozas Naujalis gimė Raudondvaryje, prie Kauno, 1869 balandžio 9 d., mažažemio ūkininko Vinco ir Justinos Naujalių 14 vaikų šeimoje. Tėvas buvo gabus žmogus, zakristijonavo prie bažnyčios ir laisvu laiku užsiiminėjo paveikslų atnaujinimu bažnyčioje ir dvare. Juozukas visur jam padėdavo. Nuo ankstyvos jaunystės Juozuką žavėjo daina ir giesmė. Raudondvario bažnyčioje vargonininku buvo jo krikštatėvis Kazimieras Stankevičius, kuris Juozuką pramokė groti vargonais. Kartą, susirgus vargonininkui, teko sekmadienį groti mišias penkiolikamečiui Juozukui. Grafas Benediktas Tiškevičius, išgirdęs jo grojimą, susižavėjo. Pasikvietė jį su tėvu į dvarą ir pasiūlė vykti jo lėšomis studijuoti į Varšuvos muzikos institutą. 1884 m. ten jis ir išvyko.
Institute tarp jo profesorių buvo garsus Z. Noskovskis (St. Moniuškos buvęs mokinys), kompozicijos ir kontrapunkto profesorius, parašęs harmonijos vadovėlį. Vargonų profesorius buvo J. Slivinskis (garsiojo pianisto Slivinskio sūnus). Jo studijų draugai buvo Pileckis, vėliau atidaręs Chopino fortepijono kursus Varšuvoje ir H. Makovskis, vėliau tapęs to paties instituto profesoriumi. J. Naujalis draugavo ir su rietaviškiais, atsiųstais kunigaikščio Bogdano Oginskio studijuoti muzikos. Tuometinė Varšuvos muzikinė aplinka buvo labai palanki. Veikė opera, operetė ir filharmonija. J. Naujalis ypač mėgo lankyti simfoninius koncertus. Po penkerių metų sunkaus darbo 1889 m. J. Naujalis baigė vargonų klasę pažymiu "labai gerai". Grįžęs į Lietuvą, tų pačių metų rudenį vėl išvyko į Varšuvą mokytis kompozicijos. Lankė trombono klasę, kartu mokėsi instrumentacijos, kompozicijos ir fortepijono. Šįkart grafas B. Tiškevičius jam stipendijos nedavė. Todėl po metų nebaigtų studijų jis galutinai grįžo Lietuvon.
Raudondvaris jau jo nebeviliojo. Išvyko vargoninkauti į Vabalninką, kur buvo geri trijų manualų vargonai ir jo pirmtakūno J. Kalvaičio sudarytas choras. Po metų, kviečiamas draugų ir paties kunigaikščio B. Oginskio, persikėlė į Rietavą, kur buvo dvaro orkestras ir dar geresnis choras. Ten išbuvęs šešis mėnesius, kviečiamas vyskupo M. Paliulionio, persikėlė į Kauno katedrą vargoninkauti. Kaune jis pradėjo vargoninkauti 1892 m. Po dvejų metų vargoninkavimo, t. y. 1894 m. išvyko į Regensbur-gą pasitobulinti bažnytinėje muzikoje.
Karjera ir kūryba
1892-1934 m. gyveno Kaune (išskyrus 1914-1916 m.). Nuo 1892 m. - Kauno arkikatedros vargonininkas ir choro vadovas. 1892 m. Kaune įsteigė privačius vargonininkų kursus ir daug metų jiems vadovavo, rengė vargonininkus ir chorų vadovus. Kursus yra baigę žinomi muzikai Stasys Šimkus, Julius Štarka, Aleksandras Kačanauskas ir daugelis kitų vargonininkų bei chorvedžių.
1894 m. muzikos žinias gilino Vokietijoje, Regensburgo aukštojoje bažnytinėje muzikos mokykloje pas F. Haberlį ir kitus pedagogus. Grįžęs į Kauną, ne tik dirbo Kauno katedros vargonininku ir choro vadovu, bet ir Žemaičių kunigų seminarijos choralo ir choro profesoriumi. Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis jam patikėjo įvykdyti bažnytinės muzikos reformą. Šį darbą J. Naujalis pradėjo kunigų seminarijoje, kur praktiškai būsimuosius kunigus supažindino su grigališkuoju giedojimu ir bažnytine polifonine muzika. Reorganizavo Arkikatedros chorą - vietoj moterų balsų pasitelkė berniukų. Choras ėmė giedoti G. Palestrinos, Orlando di Lasso ir kitų žymių kompozitorių religinės muzikos kūrinius.
Jo rūpesčiu Lietuvos parapijų vargonininkai labiau ėmė rūpintis bažnytinės muzikos propagavimu, kunigai savo vargonininkus pradėjo siųsti tobulintis į J. Naujalio vargonininkų kursus, ir šie nuo 1897 m. virto tikra vargonininkų mokykla. 1913 m. kursai buvo legalizuoti.
1899 m. J. Naujalis Kaune suorganizavo slaptą „Dainos“ chorą, vėliau išaugusį į „Dainos“ draugiją. Choras rengė gegužines ir slaptus lietuviškus vakarus - koncertus. 1905 J. Naujalis Kaune įsteigė pirmąjį lietuvišką knygyną (veikė iki 1912 m.), 1908 m. įkūrė Vaikų draugiją ir, kartu su Jonu Kumečiu, Jonu Garalevičium - Šv. Grigaliaus vargonininkų draugiją.
Bendradarbiavo spaudoje, pasirašinėjo slapyvardžiu Senis vargonininkas. 1909-1911 m. leido pirmąjį lietuvišką muzikinį leidinį „Vargonininkas“, o 1913-1914 m. - kalendorių. Šiuos leidinius ne tik redagavo, bet ir rašė straipsnius, recenzijas ir muzikines apžvalgas. 1909 m. Lietuvių mokslo draugijos suvažiavime buvo išrinktas į dainų melodijų rinkimo komisiją.
Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Švenčionyse ir Vilniuje. Dirbo „Ryto“ lietuvių gimnazijos muzikos mokytoju, subūrė chorą. 1916 m. grįžo į Kauną. Kurį laiką dėstė muziką „Saulės“ gimnazijoje, dirbo Kauno katedros vargonininku, koncertavo.
1919 m. įkūrė privačią muzikos mokyklą, kuri 1920 m. suvalstybinta. Iki 1927 m. buvo šios mokyklos direktorius ir dėstytojas, nuo 1933 m. - Kauno konservatorijos profesorius, dėstė liturgiką, choralą ir vargonus.
1924 m. buvo pirmosios visos Lietuvos dainų šventės rengėjas ir vyr. dirigentas, 1928 ir 1930 m. - visos Lietuvos dainų švenčių dirigentas.
Kaip vargonininkas virtuozas nemažai koncertavo Kaune, o 1922 m. su smuikininku Mečislovu Leškevičiumi - ir JAV: Bostone, Brukline, Detroite, Čikagoje, Klivlende, Pitsburge ir kitur. Amerikoje rinko aukas Lietuvių meno kūrėjų draugijai - buvo jos iždininku, lankėsi Vargonininkų sąjungoje.
J. Naujaliui pirmajam iš lietuvių muzikų 1933 m. suteiktas profesoriaus vardas. 1934 m. išrinktas ALRK Vargonininkų ir kitų muzikų sąjungų garbės nariu.
Palikimas
J. Naujalis - profesionaliosios lietuvių muzikos pradininkas. Jo kūrybinį palikimą sudaro apie 200 įvairaus žanro kūrinių. Tai 13 mišių, apie 20 motetų, daug giesmių, nemaža harmonizuotų ir originalių dainų chorams, simfoninė poema „Ruduo” (apie 1930 m.), pjesė „Svajonė” (styginiam kvartetui, apie 1921 m.), trio, preliudai, fugos, kantatos ir kt.
Nemaža dalis kūrinių sukurti pagal Maironio žodžius: „Lietuva brangi”, ,,Pavasaris”, „Vasaros naktys”, „Jaunimo giesmė”. Pagal liaudies dainas: „Ant kalno karklai siūbavo”, „Oi žiba žiburėlis”, „Siuntė mane motinėlė“.
Už „Missa pro defunctis“ S. Moniuškos konkurse pelnė pirmąją premiją.
J. Naujalio atminimas įamžintas Kaune (bareljefas Kauno katedroje, 1935, skulptorius B. Pundzius; 2 memorialinės lentos ant namo Vilniaus gatvėje 3, kuriame kompozitorius gyveno, 1967, 1991, skulptorius Petras Baronas; bareljefas J. Naujalio muzikos gimnazijoje, 1969, skulptorius V. Žuklys; paminklinis biustas Kauno muzikinio teatro sodelyje, 1989, skulptorius M. Šnipas), Raudondvaryje (gimtosios sodybos vietoje - granito stela, 1969, architektas V. Gabriūnas; prie Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios - paminklas, 1994, skulptorius L. Žuklys, architektas G. Baravykas; pilies parke - granito skulptūra Vaidila su varpu 1996, skulptorius L. V. Strioga). Nuo 1972 Raudondvaryje rengiamas J. Naujalio mišrių chorų konkursas, nuo 2002 veikia J. Lietuvoje - sudėtinga situacija.
Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija, rengiami chorų konkursai Raudondvaryje, jaunųjų choro dirigentų konkursai ir religinės muzikos konkursai chorams.
Raudondvario pilyje esančiame Kauno rajono muziejuje veikia Juozui Naujaliui skirta ekspozicija.
Dokumentinis filmas „Gyvenimas šalia Panemunės ir Tilžės“, I dalis (2025)
