Avietės - populiarus daugiamečių krūmų vaisius, vertinamas ne tik dėl savo skonio, bet ir dėl gydomųjų savybių. Vaistinei žaliavai avietės renkamos liepos-rugpjūčio mėnesį, giedrą dieną, nudžiūvus rasai. Šviežios uogos turi daug vitaminų, malšina troškulį, gerina virškinimą. Laukinių krūmų avietės aromatingesnės ir geriau išsilaiko sudžiūvusios. Avietės - puikus vaistas nuo peršalimo, todėl susirgus geriama aviečių arbata, 3-4 puodeliai per dieną. Ji skatina prakaito išsiskyrimą, mažina temperatūrą, skatina atsikosėjimą. Aviečių lapai gerai veikia nuo peršalimo, vartojami kartu su kitais vaistiniais augalais, tokiais kaip šalpusniai, liepų žiedai, čiobreliai. Uogose yra gausu vitaminų B1, B2, C.
Avietės dauginasi šaknų atžalomis, veisiamos sumedėjusiomis bei žaliomis šaknų atžalomis, gyvašakėmis ir krūmų dalijimu, o juodosios avietės - viršutiniais pumpurais. Veisimas šaknų atžalomis yra patogiausias. Geriausias atžalas ir daugiausiai jų leidžia 4-5 metų amžiaus krūmas.
Aviečių rūšys
Paprastoji avietė yra daugiametis krūmas, nors jų stiebai gyvuoja porą metų, kol duoda uogų. Gausiai augantys nauji stiebai keičia vieni kitus, taip vienoje vietoje augama daug metų. Paprastos miškinės avietės uogų duoda ant antruosius metus augančių stiebų, o išvestos remontantinės avietės - jau pirmaisiais metais, taip pat tie patys stiebai duoda ir antraisiais metais. Tik didinant uogų kiekį ūkininkai išgeni nuderėjusius stiebus.
- Raudonoji avietė: Plačiai paplitusi ir dar žinoma kaip miškinė avietė. Auga miško kirtimuose, pamiškėse. Jos uogos smulkesnės nei kitų aviečių, bet jose daugiausiai vitaminų ir gydomųjų savybių.
- Arkties avietė: Nėra labai populiarios, nes prisirpusios būna tarsi be skonio. Lengvai dauginasi, yra išvaizdžios, todėl jomis puošiami tortai.
- Gervuoginė avietė: Dar vadinama juodąja aviete. Ji išplitusi Šiaurės Amerikoje. Labai panaši į gervuogę, tik savo savybėmis gervuogė ją gerokai lenkia. Be to, gervuogę auginti paprasčiau.
- Katuogė: Dažnai sutinkama mūsų miškuose. Uogytės daug mažesnės, raudonos spalvos, ganėtinai saldžios, turi mažus kauliukus, iš kurių gaminami prieskoniai. Naudojamos desertams gardinti, uogienėms virti. Uogos prinoksta liepos-rugpjūčio mėnesį.
- Purpurinė avietė: Uoga tamsiai purpurinės spalvos, veisiasi atžalomis ir viršutiniais pumpurais. Iš šios rūšies kilusios avietės turi atsparumą sausroms, pasižymi didesniu derlingumu, nors uogų skonis prastesnis.
- Tekšė: Tai labai žemas augalas, kurio viršūnėje susiformuoja uoga. Auga pelkėse bei durpynuose. Prisirpsta avietėms būdingu metu. Uogos yra geltonos spalvos ir pasižymi rūgštumu.
Kultūrinės avietės skirstomos į vasarines ir remontantines, t. y. vedančias kelis derlius. Vasarinės avietės ant antramečių ūglių derlių veda vienąkart per sezoną. Jas rinkti galima jau liepos pradžioje. Remontantinės avietės dabar dar tik žydi. Remontantinėmis avietės vadinamos, nes gali duoti 2 derlius, jei ūgliai paliekami nenupjauti. Vasaros pradžioje uogos dera ant antramečių ūglių, vasaros pabaigoje - ant pirmamečių. Jei norite gausesnio derliaus, rekomenduoju nupjauti remontantinių aviečių stiebus, kad atželtų nauji. Kitais metais dera tik vienmečiai ūgliai, brandinantys vieną, bet ankstyvesnį ir gausesnį rudeninį uogų derlių, kuris tęsiasi nuo rugpjūčio vidurio iki spalio pabaigos.
Aviečių sodinimas ir priežiūra
Avietėms reikia geros užuovėjos, geriausia sodinti šalia medžių ar vaismedžių. Drėgmės atžvilgiu avietės gana reiklios. Per drėgnų vietų avietės nepakenčia, kai drėgmės pernelyg daug, sustoja vystytis požeminiai stiebų bei šaknų pumpurai. Per sausose ir aukštose vietose avietės taip pat blogai vystosi ir dažnai išdega.
Avietės auginamos paprastu juostiniu būdu pagal ištemptą virvę, taip išlaikomas vagų lygumas. Sodinant atstumai tarp augalų gali būti ne didesni kaip 50 cm. Sodinant avietes sode, jų eilės daromos ne arčiau kaip 2,5-3 m nuo vaismedžių. Sodinamos lygioje vietoje be lysvių. Jei tose vietose linkęs kauptis vanduo, tuomet daromos lysvės, bet lengviau nusausinti dirvą.
Priešsėlis turi būti tokios kultūros, kurios dirvoje išnaikina piktžoles, pagerina žemės struktūrą ir joje palieka daug maisto medžiagų. Geriausiai tinka daugiametės varpinės ir ankštinės žolės. Dažniausiai avietynas ruošiamas buvusioje pievoje, todėl gerai sudirbus žemę, likus metams iki avietyno sodinimo galima pasodinti garstyčių, žirnių, pupų. Tuomet suarti ir palikti pūdymui.
Avietės reikalauja gana stipriai įtręštos dirvos, nes jos žymiai greičiau išsemia dirvą negu kitos uoginės kultūros. Todėl dirva tręšiama organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Mėšlo arba komposto krečiama 60-100 tonų į hektarą. Jei avietynų plotas nėra didelis, galima tręšti pelenais ar specialiomis trąšomis.
Kad avietės prigytų ir teisingai vystytųsi, reikalingas ir tinkamas sodinimo laikas. Avietės sodinamos rudenį arba anksti pavasarį, dar prieš pumpurų išbrinkimą. Senoliai orientuodavosi pagal gamtos ženklus: kuomet varlės pradeda leisti kurkulus. Visa tai vyksta apie balandžio 12-13 dieną. Rudenį avietes buvo stengiamasi pasodinti iki kaštonams pradedant gelsti. Tai - apie spalio 20d. Nelaiku pasodinus avietes, jos nespėja pasiruošti žiemai, lengviau suserga, o viršūnės nušąla.
Avietėms didelių atstumų nereikia, vienai nuo kitos užtenka 50 cm, o nuo kitų medžių - 2-3 metrai. Tarp eilių paliekami 2 metrai, taip bus patogu prieiti. Pasodinus avietes reikia gausiai palaistyti, vienam krūmeliui turi tekti apie kibiras vandens. Avietes galima ir mulčiuoti.
Pagrindiniai darbai avietyne
Pagrindiniai darbai avietyne yra piktžolių naikinimas, tręšimas ir genėjimas. Pasodintas avietes prieš pumpurų brinkimą reikia nukirpti prie pat žemės. Jei tai vasarinės avietės, pirmaisiais metais patrumpinkite stiebus iki 20cm. Tuomet turėsite gausesnį derlių.
Pagrindinis dirvos dirbimas prasideda rudenį, pasibaigus vegetacijos periodui. Tuomet šakėmis, kastuvu ar traktoriumi išariami 12-15 cm gylio tarpueiliai, o eilėse taip augalų dirva perkasama sodo šakėmis 8-10cm gilumu, vengiant pažeisti aviečių šaknis ir pumpurus prie stiebo. Anksti pavasarį tarpueiliai purenami apie 10 cm gilumu, o eilėse tarp augalų dirva purenama apie 6cm gilumo įrankiais. Vasaros metu kovojama su piktžolėmis - jei avietės apauga žolėmis, jų krūmai būna žemesni, duoda mažiau uogų.
Laistymas, tręšimas ir genėjimas - vieni iš būtiniausių darbų. Laistyti jas rekomenduojama gausiai, bet rečiau - žemė neturėtų perdžiūti. Avietėms auginti tinka derlinga, vidutinio drėgnumo dirva. Augalai geriausiai auga silpnai rūgščioje dirvoje (pH 5,5-6). Pernelyg rūgšti dirva kalkinama likus porai metų iki augalų sodinimo. Šarminėse dirvose avietės auga prasčiau, sutrinka kai kurių maisto elementų, ypač geležies, pasisavinimas, prasideda lapų chlorozė.
Prieš sodinant pageidautina tręšti organinėmis ar mineralinėmis trąšomis. Aviečių šaknys yra paviršinės, išsidėsčiusios 30-60 cm spinduliu, gausiai leidžia ūglius. Juos rekomenduojama šalinti, viename krūme paliekant daugiausiai 12 sveikų ūglių.
Avietės skirstomos į vasarines ir remontantines, jos yra vienos populiariausių. Remontantinės avietės dera du kartus per vasarą, uogas augina ir ant pirmųjų metų ūglių, ir ant antramečių. Tačiau jei norite turėti gausesnį uogų derlių, antramečius stiebus pašalinkite anksti pavasarį, kuomet žemė tik pradeda šilti. Remontantinės avietės praprastai dera rugpjūčio-spalio mėnesį. Vasarinės avietės dera vieną kartą, brandindamos uogas ant antramečių stiebų. Subrandinus uogas, stiebai nudžiūsta ir užleidžia vietą pirmamečiams daigams. Atiderėjusius daigus vasaros pabaigoje reikia nupjauti. Nupjautus stiebus geriausia sudeginti, kad neplistų įvairios grybelinės ligos.
Genėjant avietes svarbu stiebus nupjauti iki pat žemės, nes jei paliksite bent 2cm, iš jų pradės augti ūgliai, kurie tik naudos maisto medžiagas. Vasaros pradžioje avietės tręšiamos kompostu arba skystu mėšlu. Puikiai tinka kompleksinės trąšos. Avietės tręšiamos ir pelenais.
Aviečių veislės ir ligos
Aviečių augintojai rekomenduoja auginti veislę GlemAmple - ji bespyglė, vasarinė, vidutinio ankstyvumo. Derėti pradeda liepos pradžioje ir dera iki rugpjūčio vidurio, didžiausias derlius − liepos pradžioje. Labai atsparios ligoms, puvimui. Krūmai užauga aukšti, stiebai - stiprūs. Taip pat gausiai auginamos avietės: Polana, Polka, GoldenQueen (geltonos).
R. Amšiejaus rekomenduojamos aviečių veislės: 'Glem ample' - bespyglė, vasarinė, vidutinio ankstyvumo, ištęsto sezono, visame pasaulyje labai populiari angliška veislė. Derėti pradeda liepos pradžioje ir dera iki rugpjūčio vidurio, didžiausias derlius − liepos pradžioje. Labai atsparios ligoms, puvimui. Krūmai užauga aukšti, stiebai stiprūs, stori. Vaisiai - apvalios raudonos uogos, didelės (maždaug 6−10 g), mėsingos, pailgos rutuliškos formos, su lengvu pūkeliu, atsparios puviniui, puikaus skonio. Labai atsparios ilgam transportavimui. Gali būti renkamos mechaniškai, idealiai tinka šaldyti. 'Laszka' - nauja, 2006 m. užregistruota lenkiška veislė, vasarinė, labai ankstyva. Atspari šalčiui ir grybelinėms ligoms. Krūmo aukštis − nuo vidutinio iki aukšto. Uogos didelės ir labai didelės, sveria nuo 5 g iki 8−12 g, pailgos cilindrinės, šviesiai raudonos spalvos, labai skanios. Tinka rinkti mechaniškai ir transportuoti. 'Bristol' - vidutinio ankstyvumo juodauogių aviečių veislė, sukurta JAV. Krūmai stipraus augumo, arkos formos, panašūs į gervuogės, šaknys neleidžia atžalų. Stiebai išlinkę, dygliuoti, auginamos su atramomis, patrumpinus viršūnes. Uogos vidutinio stambumo, juodos su melsvu apnašu, apvalios, tvirtos, saldžios, turi gervuogių prieskonį ir aromatą. Veislė derlinga, atspari šalčiui. 'Hidcote' - remontantinė veislė, sukurta Olandijoje. Krūmai neaukšti, leidžia vidutiniškai atžalų. Stiebai vidutinio storio, tvirti, atramų nereikia. Uogos vidutinės ir stambios (apie 3 g), geltonos, gražios, saldžios, skanios. Veislė dera gausiai nuo rugpjūčio pradžios iki stipresnių šalnų.
Ligos ir kenkėjai
Kekerinį puvinį, žievėplaišas, degulius sukelia grybai. Žydinčias avietes rekomenduojama 2-3 kartus, kas 12-14 dienų purkšti fungicidais.
Avietiniai žiedgraužiai - vabzdžiai, lapuose išgraužiantys skylutes, į žiedų užuomazgas dedantys kiaušinėlius. Padėjusios kiaušinėlius patelės apgraužia žiedkočius, kurie dažniausiai nukrenta. Žiedpumpurių fazėje ir nuskynus uogas, kol jauni vabalai maitinasi lapais, avietes patartina nupurkšti insekticidais.
Paprastieji avietinukai pavasarį maitinasi jaunais lapais, vėliau - žiedų kuokeliais ir piestelėmis. Lervos išsirita žiedpumpuriuose. Jos gadina besiskleidžiančius žiedus, vėliau vaisių užuomazgas, uogas. Kol žiedpumpuriai dar neišsiskleidę, ne vėliau kaip likus 5-6 dienoms iki žydėjimo, avietes reikia nupurkšti insekticidais.
Avietinių uodelių oranžinės lervos įsikuria jaunų aviečių stiebų žievės plyšiuose. Žaizdos paprastai nedidelės, bet per jas labai plinta grybinės ligos (ypač žievėplaiša) ir stiebai sudžiūsta. Prieš žydėjimą, kai atžalos pasiekia 20-30 cm aukštį, ir nuskynus uogas, avietes patartina nupurkšti insekticidais. Anksti pavasarį išpjaunami pažeisti stiebai. Purenami tarpueiliai.
Sausringais metais neprižiūrimuose avietynuose daug žalos padaro voratinklinės erkės. Patelės kiaušinėlius deda į jaunų lapų apačioje išaustus voratinklius. Ant lapų atsiranda smulkių, šviesiai geltonų taškų, kurie vėliau susilieja. Stipriai apniktų augalų lapai nudžiūsta pirma laiko. Patartina laiku ravėti ir retinti stiebus. Erkes naikina akaricidai.
Avietiniai amarai avietes apninka sausą vasarą. Jie platina virusines ligas ir siurbia sultis. Lapai susisuka ir nukrinta, ūgliai išsikraipo. Šių kenkėjų užpultos avietės purškiamos insekticidais.
Kaip apriboti aviečių plitimą
Ekspertai teigė, kad yra patikrintų būdų, kad avietės nesiplėstų per daug. Pavyzdžiui, pasodinus rūgštynių, sulėtės aviečių augimas. Taip pat geras aviečių peraugimo blokatorius yra pupelės, tiek žaliosios, tiek šparaginės.
Patyrę sodininkai pataria aviečių daigus sodinti jaukioje vietoje, kur bus pakankamai saulės. Todėl pirmenybę verta teikti vietoms, kurios bus apsaugotos nuo šaltų skersvėjų. Avietėms sodinti būtina parinkti vietas lygiuose plotuose. Kategoriškai netinka įdubos ir žemumos, nes tokiose vietose užsilaiko šaltas oras ir drėgmės perteklius. Sodininkai įspėja, kad tokiose vietose augalai augs daug ilgiau, dažniau sirgs grybelinėmis ligomis ir neretai nušals. Daugelis patyrusių daržininkų prieš sodindami avietes į žemę iš anksto 2 valandas pamirko daigų šaknų sistemą vandenyje. Yra ir kitas aviečių daigų apsaugos būdas. Taip pat verta sodinukų šaknų sistemą 1-2 val. mirkyti tik vandenyje, o paskui, prieš pat sodinimą, šaknis panardinti į vandens, fungicido, molio arba hidrogelio mišinį. Šis mišinys turėtų būti panašus į skystos grietinės konsistencijos ir 1-2 mm sluoksniu laikyti ant šaknų. Pasodinę daigą į duobutę, palaipsniui jį užberkite žemėmis, kiekvieną sluoksnį kruopščiai sutankindami. Po to reikia gerai sudrėkinti žemę. Specialistai taip pat pataria papildomai pasodinus avietes šaknų zoną mulčiuoti šiaudais, nerūgščiomis durpėmis arba humusu.
Avietynui įveisti tinkamiausi nedidelio nuolydžio (iki 50) pietvakariniai ir vakariniai šlaitai. Parenkant avietynui lygią vietą, žiūrima, kad joje nebūtų lomų ir daubų, nes avietėms kenkia net laikinas įmirkimas. Žemumose ilgai stovi šalti tirpsmo vandenys ir šalto oro masės, todėl pavasarį gali pašalti remontantinių aviečių atžalos, o ankstyvos rudens šalnos gali sumažinti derlių.
Avietės yra šviesamėgiai augalai, gerai auga ir dera tik saulėtoje vietoje. Jeigu aviečių krūmai auga pavėsyje arba per tankiai, jauni stiebai ištįsta, užtemdo derančius, būna aukšti bei ploni. Avietes netinka sodinti tarp vaismedžių arba po jais.
Avietės reiklios dirvai ir drėgmei, gausiai dera tik purioje, trąšioje dirvoje, rūpestingai prižiūrimos. Labai svarbu, kad dirvoje būtų daug humuso. Geriausiai avietėms tinka lengvi ir vidutinio sunkumo laidūs ir purūs priemoliai. Gerai avietės auga ir drėgnuose priesmėliuose. Avietėms tinkamiausios silpnai rūgščios reakcijos (pH - 5,5-6,5) dirvos. Drėgmės perteklius, užmirkusios dirvos avietėms netinka. Gruntinis vanduo turi būti ne aukščiau kaip 1-1,5 m nuo dirvos paviršiaus. Avietės blogai auga ir per daug sausose dirvose.
Avietės mėgsta gausiai organinėmis trąšomis patręštą dirvą. Vidutinio derlingumo dirvose iškratoma apie 120 t/ha organinių trąšų - 60 t/ha mėšlo ir tiek pat durpių (sunkesnėse dirvose - daugiau). Atsižvelgiant į natūralų dirvožemio derlingumą bei granuliometrinę sudėtį, tręšiama ir mineralinėmis trąšomis su didesniu kalio kiekiu (iki 300 kg/ha v. m.). Labai svarbu išnaikinti daugiametes piktžoles - varpučius, usnis, kiaulpienes, dilgėles, pienes ir kt. Būsimo avietyno plotą geriausiai nupurkšti visas piktžoles naikinančiu herbicidu raundapu. Asiūklius ir kitas daugiametes piktžoles efektyviai naikina 4 l/ha raundapo ir 2 l/ha MCPA super mišinys. Po purškimo lietus turi nenulyti ne mažiau kaip 6 val.
Svarbu neapdžiovinti pervežamų sodinukų šaknų. Pervežamų aviečių šaknys uždengiamos polietileno plėvele arba apkasamos durpėmis.
Avietės sodinamos rudenį arba pavasarį. Pavasarį avietės sodinamos kuo anksčiau, kai tik pradžiūsta dirva, nes jos labai anksti pradeda vegetuoti. Avietės sodinamos eilėmis šiaurės - pietų kryptimi, kad krūmus vienodžiau apšviestų saulė. Atstumai tarp eilių pasirenkami pagal techniką, su kuria bus dirbama avietyne. Sodinukų šaknys pamirkomos molio - mėšlo ar tik molio tyrėje. Šaknies kaklelis turi būti šiek tiek giliau negu augo medelyne. Žemė aplink augalus apmindama, gausiai paliejama ir apmulčiuojama durpėmis.
Azoto trąšų normos, remiantis lapų analizėmis ir priklausomai nuo natūralaus dirvos derlingumo, yra 70-120 kg/ha v.m. Azotas labiau skatina vegetatyvinį augalų augimą. Didesnė dalis (apie 2/3 normos) azoto trąšų išberiama anksti pavasarį, o likusi - žydėjimo pradžioje. Kalis skatina derėjimą, didina atsparumą ligoms, sausrai bei šalčiui. Avietes tikslinga tręšti kompleksinėmis trąšomis, nes tik jos aprūpina augalus visais būtinais maisto elementais. Remontantinėms avietėms azoto trąšų norma 1/3 didesnė - 90-150 kg/ha v. Gegužės ir birželio mėn. Kalio trąšų norma - 120-150 kg/ha v. Fosforo trąšų norma - 40-60 kg/ha v.
Saulė ir oras yra gerų avietynų pagrindas. Paprasčiausia avietes auginti juostomis be atramų. Vasarą vienmečių stiebų paliekama 15-20 % daugiau negu reikia kitų metų derėjimui. Derėję stiebai iškarpomi, kai nuskinamos uogos. Kartu iki pat žemės išpjaunami ir sužeisti, išlaužyti jauni stiebai.
Avietyne naudinga mulčiuoti dirvą. Mulčiavimas dar vadinamas sausuoju laistymu. Drėgnais metais durpėmis mulčiuotų aviečių derlius padidėja 22-35 %, jų vidutinė masė - 12-16 %, o sausais metais derlius - 42-52 %, jų masė - 17-20 %. Avietės labai jautrios drėgmės trūkumui. Daugiausiai vandens reikia avietėms, kai mezgamos ir auga uogos. Vykdytuose bandymuose nedrėkintos Polana veislės avietės išaugino 2,4 t/ha, o drėkintos lašeliniu būdu - 6,9 t/ha derlių, remontantinės Polka - atitinkamai - 2,6 t/ha ir 7,2 t/ha uogų derlių. Avietes drėkinti ypač reikia lengvesnėse dirvose.
Išduosiu paslaptį, lengvas būdas pasidauginti aviečių daigų.
Anot jo, avietes auginti nėra sudėtinga, tereikia šiek tiek žinių. Aviečių auginimo ypatumais agronomas sutiko pasidalyti su „Savaitraščio Kaunui“ skaitytojais.
- Yra daug aviečių rūšių. Ar jų auginimas ir priežiūra skiriasi? - Avietė - pusiau krūmas. Stiebas siekia 1,5 m, jis tvirtai laikosi, daugelio rūšių avietėms nereikia papildomų atramų. Aviečių šaknys paviršinės, iki 25−30 cm ilgio, išsidėsčiusios 30−60 cm spinduliu, gali pasiekti net 1,5 m gylį. Remontantines avietes reikia prižiūrėti kitaip nei vasarines. Dabar yra daug kultūrinių veislių, geltonos ir juodos avietės. Jos, mano nuomone, yra mažiau vertingos, siūlyčiau auginti gervuoges. Geriausia juodų aviečių veislė - 'Bristol'. Yra ir remontantinių, ir vasarinių geltonų aviečių.
- Kas yra remontantinės avietės ir kuo jos skiriasi nuo kitų aviečių? - Kultūrinės avietės skirstomos į vasarines ir remontantines, t. y. vedančias kelis derlius. Vasarinės avietės ant antramečių ūglių derlių veda vienąkart per sezoną. Jas rinkti galima jau liepos pradžioje. Remontantinės avietės dabar dar tik žydi. Remontantinėmis avietės vadinamos, nes gali duoti 2 derlius, jei ūgliai paliekami nenupjauti. Vasaros pradžioje uogos dera ant antramečių ūglių, vasaros pabaigoje - ant pirmamečių. Jei norite gausesnio derliaus, rekomenduoju nupjauti remontantinių aviečių stiebus, kad atželtų nauji. Kitais metais dera tik vienmečiai ūgliai, brandinantys vieną, bet ankstyvesnį ir gausesnį rudeninį uogų derlių, kuris tęsiasi nuo rugpjūčio vidurio iki spalio pabaigos.
- Kada reikia genėti avietes, kad jos duotų gausesnį derlių? - Jų stiebus reikia genėti vėlai rudenį, nuėmus derlių, arba kovo mėnesį, kol neišėjęs pašalas. Stiebus reikia nupjauti iki žemės. Pavasarį atželia nauji tvirti ūgliai. Per tankiai auginti aviečių taip pat nereikia. Auginant avietes juostomis, viename išilginiame metre paliekama ne daugiau nei 12 ūglių. Tarpueiliuose ir juostose želiančios atžalos ir avietės, aukštesnės nei 10−20 cm, šalinamos aštriu kastuvu 8−10 cm gylyje arba išpjaunamos sekatoriumi 5−7 cm po žeme. Jei auginate avietes atskirais krūmais, viename krūme užtenka palikti 5−7 gerai išsivysčiusius stiebus. Vasarinių aviečių antramečiai stiebai vasaros pabaigoje džiūsta, iš apačios ima želti ūgliai − būsimieji pakaitiniai stiebai. Vasaros pabaigoje arba rudens pradžioje ties dirvos paviršiumi reikia nupjauti atiderėjusius vasarinių aviečių stiebus ir juos sunaikinti.
- Kokie priežiūros darbai svarbūs auginant avietes? - Norint gausesnio derliaus, svarbu avietes nuolat laistyti. Negalima leisti dirvai perdžiūti. Laistoma daug ir retai. Avietės mėgsta purią ir drėgną dirvą, bet vandeningoje (molingoje) dirvoje sodinukai gali sunykti. Vasaros pradžioje 2−3 kartus avietes reikia patręšti kompostu (apie 5−8 kg/kv. m), skystu gyvulių (1:10) arba vištų (1:20) mėšlu. Pelenais galima tręšti birželį−liepą, kad uogos būtų didesnės ir skanesnės. Rudenį tręšiama fosforo ir kalio trąšomis. Tręšiama ir kompleksinėmis trąšomis, įsisavinamomis per lapus.
