Menu Close

Naujienos

Dirbtinis apvaisinimas ir katalikybė: etiniai bei moraliniai aspektai

Gerai, kad norite geriau suprasti dirbtinį apvaisinimą kaip būdą susilaukti vaikelio. Dirbtinis arba pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas įvairiais būdais. Daugiausia etinių prieštaravimų kelia pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje, vadinamas IVF. Pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje (ne moters kūne) yra metodas, kai iš moters kūno po stimuliacijos vaistais surinktos kiaušialąstės yra sujungiamos su laboratorijoje išgrynintais vyro spermatozoidais.

Tiek eilinių krikščionių, tiek bioetikos specialistų nuomonės įvairiais dirbtinio apvaisinimo (IVF) procedūros aspektais skiriasi. Nuomonės išsiskiria dėl kitų dirbtinio apvaisinimo procedūros aspektų, susijusių su embrionų gyvybės išsaugojimu, rizika motinos sveikatai ir šeimos gerovei. Teisingai pastebėjote, kad dirbtinis apvaisinimas yra kraštutinė, bet ne vienintelė priemonė susilaukti vaikelio.

Iš kitų galimybių dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje išsiskiria tuo, kad brangiai kainuoja ne tik finansine, bet ir fizine (sveikatos), psichologine, moraline prasmėmis. Ar būsima motina yra pasiruošusi daugkartiniam savo organizmo stimuliavimui hormoniniais preparatais, nes tai gali turėti įtakos jūsų sveikatai ir gyvenimo kokybei? Ar turite pakankamai laiko ir finansinių išteklių, reikalingų dirbtinio apvaisinimo procedūroms? Visais šiais klausimais svarbu atrasti ramybę santykyje su Dievu, savimi ir sutarimą su artimaisiais. Tiek šeimos, tiek bendruomenės, bažnyčios palaikymas, darant šiuos pasirinkimus, būtų labai svarbus. Pagaliau ne mažiau svarbu apsvarstyti ir kitas alternatyvas, kaip kantrus vaikelio laukimas, globa ar įvaikinimas.

Nors tiriant nevaisingumo priežastis ir gydant tiek moterų, tiek vyrų problemas, medicina pasiekė tikrai daug, daug yra ir liudijimų, kad šeimos, atlikusios visus galimus nevaisingumo tyrimus ir išbandžiusios visus gydymo būdus, pagaliau susilaukia vaikelio be jokių medicininių intervencijų. Suprantama, sukūrus šeimą, svarbiausias Dievo įdėtas troškimas - kartu susilaukti ir auginti vaikus. Tačiau po žmogaus kritimo pasaulyje padėtis pasikeitė ir ne visos moterys gali gimdyti vaikus, ne visi moka juos auginti, ne visi turi kuo pamaitinti. Kol laukiate savojo vaikelio visai šalia yra daug atstumtų ir nuskriaustų vaikų, kuriems jūsų reikia. Dažnai bijoma įvairių neigiamų paveldėtų asmenybės bruožų, įgimtų anomalijų ar ligų, to, kad nesusiformuos geras tarpusavio ryšys. Tačiau visos šios problemos ir dar sudėtingesnės galimos ir auginant savo vaiką.

Dirbtinio apvaisinimo procedūra

Krikščioniškasis požiūris į dirbtinį apvaisinimą

Gegužės 17 d. Komunikato tekstą jau skelbėme, tačiau daugumos žurnalistų reakcija į šį neeilinį įvykį - ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti viešus pareiškimus, kurios bendrai paskelbė net trys gausiausios Lietuvoje religinės bendrijos, - verčia klausti: ar komunikato teiginiai buvo per daug sudėtingi, idant juos suprastų kolegos žurnalistai ir kai kurie aktyviai komentuoti puolę politikai; ar tai tik dar kartą atskleidžia stiprėjančią netoleranciją tikintiesiems bei norą pasaulietinę visuomenę paversti ateistine?

2000 metų birželio 13 dieną Konstitucinis Teismas, svarstydamas religijos ir pasaulietinės švietimo sistemos santykį Lietuvoje, išskleidė pasaulietinės valstybės principus. Šio Teismo nutarime teigiama: Lietuvos valstybės ir jos institucijų pasaulietiškumo pamatas yra konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas. Šis atskirumas reiškia, jog jokia religinė organizacija neturi privilegijos dalyvauti valstybės valdyme, o valstybė įsipareigoja nesikišti į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus. Jokios religinės idėjos ar materialistiniai įsitikinimai negali būti primetami žmogui prieš jo norą ir valią. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad niekas nesikėsintų į asmens dvasios dalykus: nevaržytų jo prigimtinės laisvės pasirinkti jam priimtiną religiją ar nepasirinkti jokios, pakeisti pasirinktą religiją ar jos atsisakyti. Taigi, Katalikų Bažnyčia ar kita religinė bendruomenė neturi teisės reikalauti, kad jos išpažįstamos nuostatos būtų perkeltos į teisinę sistemą vien dėl to, jog tai - Bažnyčios mokymas.

Panašu, jog netrūksta norinčiųjų, kad Bažnyčia būtų nebyli aktualiausiais valstybei klausimais. Pavyzdžiui, nereaguotų į tautos nugirdymą, žmogaus orumui ar gyvybės puoselėjimui pavojų keliančius įstatymus. Tiesa, kaip spaudos konferencijoje taikliai pasakė Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, tai nereiškia, kad išsisklaidytų priešininkų kaltinimai Bažnyčiai. Juk iki šiol, mano įsitikinimu - be jokio tikro pagrindo, priekaištaujama, jog Šventasis Sostas buvo pernelyg pasyvus ir neskubėjo pasmerkti kraupių nacistinės Vokietijos politinių veiksmų.

Iš tiesų turime sutikti, kad teisinio reglamentavimo dirbtinio apvaisinimo srityje tikrai trūksta, nes ir dabar yra privačių klinikų, kur teikiamos tokio pobūdžio paslaugos. Kitas dalykas - nepamirškime, kad po pačia sąvoka „dirbtinis apvaisinimas“ slypi skirtingi dalykai, nes ir šio apvaisinimo būdų gali būti labai įvairių. Netiesa tai, kad Katalikų, Ortodoksų ar Evangelikų liuteronų Bažnyčios griežtai neigia dirbtinio apvaisinimo galimybę. Tačiau, pasak krikščioniškos pozicijos, neturime įsitverti iliuzijos, jog tapome gyvybės viešpačiais.

Komunikate teigiama: „Įvertindami nevaisingumo problemą, norime pareikšti savo solidarumą su nevaisingais sutuoktiniais. Tačiau pagalba nevaisingumo atveju negali peržengti pagarbos žmogaus gyvybei, orumui bei šeimai ribų. Žmogiškasis orumas reikalauja, kad žmogaus gyvybė būtų perduodama asmenišku ir sąmoningu veiksmu šeimoje per santuokinį aktą. Todėl krikščioniškoji etika niekada nepritars gyvybės pradėjimui mėgintuvėlyje (in vitro). Jei norime išlaikyti pagarbą gyvybei, dirbtinis apvaisinimas turi išpildyti bent kelias svarbias sąlygas. Apvaisinant turi dalyvauti sutuoktinių lytinės ląstelės, kad tai būtų vyras ir žmona, ir po to gimęs vaikas turėtų savo genetinius tėvus. Antras reikalavimas - apvaisinimas turi įvykti moters organizme, o ne mėgintuvėlyje. Kodėl tai svarbu? Nes, kalbant apie dirbtinį apvaisinimą, sudėtingiausias yra embriono statuso klausimas. Koks yra žmogaus embriono statusas? Ar tai tik biologinė medžiaga, su kuria galima elgtis, kaip tik norima? Jei manome, kad žmogaus embrionas jau yra žmogiška būtybė, turinti savo orumą, ją reikia gerbti ir saugoti. Negalima embriono naudoti vien kaip instrumentą, kaip “žaliavą”.

Ar tokia krikščioniška pozicija yra nepalanki moteriai, negalinčiai sulaukti vaiko natūraliu būdu? Mano įsitikinimu, tikrai ne. Tikrai niekas nesako, kad mėgintuvėlyje pradėtas vaikas yra bent kiek prastesnis už bet kurį kitą, taip pat puikiai supranta, koks didis džiaugsmas yra susilaukti kūdikio.

Religinių lyderių susitikimas

Teisiniai ir etiniai dirbtinio apvaisinimo aspektai Lietuvoje

Jau netrukus parlamentarai turės pasirinkti tarp buvusio sveikatos apsaugos ministro A. Čapliko projekto, kuriame siūloma leisti lytinių ląstelių donorystę ir embrionų šaldymą, ir kito projekto, parengto darbiečių D. Mikutienės ir V. Gapšio. Skirtingai nuo A. Svarbu atkreipti dėmesį, kad abiejuose projektuose įteisinama apvaisinimo mėgintuvėlyje galimybė ir didžiausias projektų skirtumas - kiek kruopščiai turi būti reglamentuota, kaip toks apvaisinimas turi vykti.

Griežtai vertinant, bet koks įstatymas, kuris įteisina dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje galimybę, yra ydingas. Tačiau neturime pamiršti ir kito svarbaus - „mažesniojo blogio” - principo politikoje. Deja, labai dažnai politikoje tenka renktis ne tarp idealaus ir blogo, bet tarp mažiau ir daugiau blogų dalykų. Tai, kad krikščionys politikai yra raginami palaikyti D. Mikutienės ir V. Gapšio, o ne A. Čapliko parengtą projektą, nereiškia, kad, jei bus priimtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, apvaisinimas mėgintuvėlyje taps doroviškai priimtinas krikščionis. Tačiau nėra pagrindo tai drausti tiems, kurie nepripažįsta krikščioniškos gyvybės sampratos.

Krikščioniškos pozicijos kritikų tvirtinimu, embrionų apsauga sukuria esą nereikalingas kliūtis ir gali pailginti laiką, per kurį dirbtinai apvaisinama moteris susilauks vaiko. Na, jei į vaikus žvelgiama kaip į pramoniniams tikslams kuriamus žaisliukus, tai gal mažiau rūpesčių būtų nusipirkti pliušinį meškiuką? Neabejoju, jog tokia frazė tiems, kurie kenčia, jog negali sulaukti vaikų natūraliu būdu, skamba ciniškai.

Tūžminga reakcija nustebino. Ar ponai ir ponios žurnalistai pyksta, jog aktyvūs krikščionys atidžiai stebi tai, kaip balsuoja Seimo nariai ir savo pastebėjimais nori dalintis su kitais žmonėmis? Pala, o ar žurnalistai nedaro to paties? Ar Kauno arkivyskupas, ar ortodoksų kunigas, kurie ragina užtikrinti piliečių teisę žinoti kuo daugiau informacijos apie Seimo narių veiksmus, nusižengia kuriai nors demokratinės visuomenės normai? Tikrai - ne. Aišku - grįžtu prie to, nuo ko pradėjau - jei pripažįstame, kad ir tikintieji yra piliečiai, turi visas pilietines teises ir gali reikšti savo nuomonę apie bet ką, jei tik tai darydami nepažeidžia Lietuvoje galiojančių teisinių normų.

Metodai ir skirtingos nuomonės

Intrauterinė inseminacija (IUI) ir In vitro fertilizacija (IVF) yra du pagrindiniai pagalbinio apvaisinimo metodai. Gametų intrafalopinis patalpinimas (GIFT) ir Zigotų intrafalopinis patalpinimas (ZIFT) taip pat yra taikomi. Intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI) yra dar vienas modernus metodas. Lietuvoje leidžiama taikyti visus metodus.

Tačiau, pasak krikščioniškos pozicijos, neturime įsitverti iliuzijos, jog tapome gyvybės viešpačiais. Komunikate teigiama: „Įvertindami nevaisingumo problemą, norime pareikšti savo solidarumą su nevaisingais sutuoktiniais. Tačiau pagalba nevaisingumo atveju negali peržengti pagarbos žmogaus gyvybei, orumui bei šeimai ribų. Žmogiškasis orumas reikalauja, kad žmogaus gyvybė būtų perduodama asmenišku ir sąmoningu veiksmu šeimoje per santuokinį aktą. Todėl krikščioniškoji etika niekada nepritars gyvybės pradėjimui mėgintuvėlyje (in vitro). Krikščioniškajai etikai visiškai nepriimtinas perteklinių embrionų kūrimas".

Krikščioniškųjų Bažnyčių atstovai griežtai pasmerkė, kad įstatymo projekte numatyta šaldyti embrionus ir numatyti jų galiojimo laiką. Pasak S. Tamkevičiaus, krikščionis tenkintų vadinamasis konservatyvus įstatymo projektas. Pagal konservatyvųjį įstatymo projektą dirbtinio apvaisinimo procedūra gali būti atliekama tik santuoką įteisinusiems sutuoktiniams, o donoru gali būti tik pats sutuoktinis. Embrionų turi būti sukuriama tiek, kiek vienu metu jų bus perkelta į moters gimdos ertmę arba kiaušintakius, tačiau ne daugiau trijų. Kadangi po šaldymo nemaža dalis embrionų atšildant žūva, šaldyti leidžiama tik kiaušialąstes. Dirbtinio apvaisinimo paslaugos neturėtų būti apmokamos 100 proc. - galima būtų svarstyti apie apmokėjimą tik tais atvejais, kai dirbtinis apvaisinimas pavyksta.

"Konservatyvus projektas yra pakankamai geras, o antrasis yra per daug liberalus ir nesiskaitantis su žmogaus gyvybe ir ja manipuliuojantis", - antradienį spaudos konferencijoje kalbėjo S. Tamkevičius.

Etika pagalbinio apvaisinimo technologijose

Kita vertus, kai kurie Seimo nariai, kurie deklaruoja krikščioniškas pažiūras, o elgiasi priešingai. Šitas faktas mums kelia didelį rūpestį. Mes, kaip Bažnyčios atstovai, nenorime sakyti: elkitės tik taip ir ne kitaip. Bet mes norime priminti, kad bendrininkavimas priimant tokį įstatymą yra labai didelis nusikaltimas, žiūrint iš Evangelijos ir Bažnyčios pozicijų. Kaip jie pasielgs - bus jų sąžinės reikalas", - teigė Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

„Kai kalbama apie gyvybę tai yra visų mūsų reikalas", - teigė Evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis. "Stačiatikių bažnyčia tikisi, kad tai nebus balsas tyruose. Tikimės, kad į mūsų pastabas atsižvelgs krikščioniškas vertybes puoselėjantys politikai. Visa tradicinė krikščionybė išpažįsta šias nuostatas. Mes be jokių išlygų remiame komunikatą. Tai visų krikščionių vieningas balsas", - kalbėjo stačiatikių kunigas Vitalijus Mockus.

Bažnyčia krikštija visus vaikus, kuriems Krikšto teisėtai prašoma. Dirbtinis apvaisinimas in vitro šeimoje nėra nuodėmė, jeigu tai nesusiję su pradėtos gyvybės sunaikinimu. Paprastai apvaisinamos bent kelios moteriškos ląstelės, t.y. pradedamos kelių žmonių gyvybės, iš kurių vienai ar dviem leidžiama gyventi, o kitos sunaikinamos. Žmogiškos gyvybės sunaikinimas dar vadinamas žmogžudyste, tai sunki nuodėmė. Taigi, ne pats apvaisinimas, o šalia jo vykdomas žmonių gyvybės žudymas tokį apvaisinimą daro nuodėmingu ir draudžiamu.

Seimas taip pat nepritarė trečiųjų asmenų lytinių ląstelių donorystei. Pasak A. Narbekovo, priėmus tokį pasiūlymą iš vaiko būtų atimta teisė žinoti savo biologinius tėvus. „Bažnyčia daug kartų kreipėsi į Seimo narius, į visuomenę apginti embrioną, sakydama, kad gyvybės sunaikinimas yra didelis moralinis blogis. Be įstatymo, kuris reglamentuotų pagalbinį apvaisinimą, tokias procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, kurios vadovaujasi 1999 metų sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“. Liberalaus reglamentavimo šalininkai sako, kad siekiant efektyvaus gydymo būtina išrinkti geriausią embrioną ir jį genetiškai ištirti.

2011 metų surašymo duomenimis, 77 proc. Naujoje įstatymo redakcijoje poroms leidžiama sukurti iki 10 embrionų, o nepanaudotus - užšaldyti iki 5 metų. Taip pat numatyta, kad dirbtinio apvaisinimo paslaugos turėtų būti apmokamos valstybės, tačiau draudžiama lytinių ląstelių donorystė. Kitaip tariant, galima naudoti tik partnerioembrionus.

Dirbtinio apvaisinimo metodai ir jų aspektai
Metodas Apibūdinimas Katalikybės požiūris
IVF (In vitro fertilizacija) Apvaisinimas mėgintuvėlyje. Dažniausiai nepriimtinas dėl embrionų sunaikinimo ir pradėjimo ne per santuokinį aktą.
IUI (Intrauterinė inseminacija) Spermatozoidų perkėlimas į gimdos ertmę. Gali būti priimtinas, jei atliekamas su sutuoktinių lytinėmis ląstelėmis.
GIFT (Gametų intrafalopinis patalpinimas) Kiaušialąstės ir spermatozoidų perkėlimas į kiaušintakį. Priklausomai nuo aplinkybių, gali būti vertinamas.
ZIFT (Zigotų intrafalopinis patalpinimas) Zigotos perkėlimas į kiaušintakį. Priklausomai nuo aplinkybių, gali būti vertinamas.
ICSI (Intracitoplazminė spermatozoido injekcija) Spermija įšvirkščiama į kiaušialąstę. Priklausomai nuo aplinkybių, gali būti vertinamas.

Šiais laikais dėl įvairių priežasčių: taršos, nesveiko gyvenimo būdo, kai kurių hormonų (ypač estrogeno) geriamajame vandenyje ir maiste, pastebimas natūralaus vaisingumo nuosmukis. Kai kuriuose šaltiniuose galima rasti, kad net viena iš šešių porų negali susilaukti vaikų be medicininės pagalbos. Kartais užtenka hormonų terapijos, tačiau būna atvejų, kai to nepakanka, ir tenka pasitelkti dirbtinį apvaisinimą.

Pati procedūra yra paprasta: iš moters paimama keletas kiaušinėlių, iš vyro - sperma, apvaisinimas vyksta Petri lėkštelėse. Žinoma, tuo pat metu vaisinami keli kiaušinėliai, nes neretai apvaisinimas būna nesėkmingas. Iš sėkmingai apvaisintų kiaušinėlių išrenkami “sveikiausi”, t.y. tie, kurie gyvybingiausiai dalinasi, ir tada jie įstatomi į motinos gimdą. Prigyja ne visi, tačiau tokia yra kaina.

Atrodo, tokia nekalta procedūra, tačiau tiek daug kritikos ji susilaukia. Kaltinimai įvairūs: nuo kišimosi į “natūralią” eigą, apsimetinėjimu Dievu, iki eugenikos. Katalikų kunigai aiškina, kad neva taip neleidžiama gimti “silpniausiems”. Bet juk ar jie neprisimena mokyklos laikų, kai biologijos mokytoja aiškino, jog tik stipriausias spermatozoidas pasiekia kiaušinėlį? Be to, mokslininkai atrado, kad kiaušinėlis “atsirenka” tinkamiausią spermatozoidą apvaisinimui. Argi čia jau ne “eugenikos” pradžia? Ne - ji prasideda dar tada, kai renkamės partnerį tiems vaikams užauginti. Ne veltui žmones traukia fizinis grožis - tai sveikatos, gerų genų, sėkmingų palikuonių požymis.

Negims silpniausieji? Bet negi tai nėra tam tikra evoliucijos forma? Argi blogai, jei sumažėtų nelaimėlių, negalinčių gyventi pilnaverčio gyvenimo dėl įgimtų ligų ir sutrikimų? Taip, galbūt rinktis negimusių vaikų ūgį ar plaukų spalvą yra tuštybė - bet juk tam yra įstatymai, kurie reguliuotų, kad tuo nebūtų piknaudžiaujama.

Galų gale, keista, kad religijos, kurios įkvėpėjas, anot doktrinos, irgi prasidėjo toli gražu ne natūraliai, hierarchai taip priešinasi dirbtiniam apvaisinimui. Tačiau juk krikščionys priešinosi ir tebesipriešina visai mokslo pažangai. Bet kokiu atveju, katalikų ar jokia kita bažnyčia neturi jokios teisės daryti įtakos sekuliarios valstybės teisiniams ir įstatyminiams sprendimams. Tegu draudžia saviems - jų valia ir sąžinės reikalas.

tags: #dirbtinis #apvaisinimas #kataliku