Ankstyvoji vaikystė - ypatingai svarbus etapas žmogaus gyvenime, kai formuojasi vaikų socialiniai ir emociniai įgūdžiai, kurie yra itin reikalingi, siekiant palaikyti pozityvius tarpusavio santykius ir ryšius.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius ugdyti yra be galo svarbu, nes vaikas mokosi dalintis, išgirsti kitą, suprasti kitą. Šiuo amžiaus tarpsniu, formuojasi svarbiausios vaiko asmenybės savybės, jo suvokimo, mąstymo, bendravimo ypatybės. Ikimokyklinio amžiaus vaikų bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius ugdyti ikimokykliniame amžiuje yra be galo svarbu, nes vaikas mokosi dalintis, išgirsti kitą, suprasti kitą. Labai svarbu, nes vaikystėje padedamas pagrindas ateičiai. Vaikas socialus žmogus. Ikimokyklinio amžiaus vaikų bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius ugdyti labai svarbu. Tokio amžiaus vaikai dažniausiai nemoka dalintis žaislais, daiktais, tartis tarpusavyje žaidimo metu. Jie nori, kad būtų taip, kaip jie to nori, jiems sunku daryti taip, kaip nori draugai. Šiuolaikiniai vaikai nori būti visada dėmesio centre, jiems reikia čia ir dabar, jiems sunkiai suprantamas žodis dalintis. Svarbu, nes šiuos įgūdžius reikia pradėti ugdyti kuo anksčiau. Manau, kad svarbu ugdyti šiuos įgūdžius. Taip labai svarbu. Manau, kad svarbu, nes kiekvienas vaikas yra individualus. Kiekvieno bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai yra labai skirtingi. Vieniems sekasi labiau, kiti nori būti po vieną. Taip. Vaikai bendraudami socializuojasi, per bendravimą jie lavinasi. Svarbu. Labai svarbu, nes tai ugdo vaikų toleranciją vienas kito atžvilgiu, taip pat padeda išreikšti emocijas, gerina darbo komandoje įgūdžius, pagerina darbo kokybę, padeda pasiekti aukštesnių rezultatų. Taip, labai svarbu. Taip, manau, kad svarbu ugdyti ikimokyklinio amžiaus vaikų bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius. Pirmiausia, šie įgūdžiai yra pagrindiniai socialinio gyvenimo komponentai, kurie leidžia vaikams kurti ir palaikyti santykius su kitais žmonėmis. Antra, stiprūs bendravimo įgūdžiai padeda vaikams geriau suprasti save ir kitus bei spręsti konfliktus konstruktyviai. Trečia, gebėjimas bendradarbiauti yra esminis įgūdis, kuris reikalingas ateityje tiek asmeninėje, tiek profesinėje srityse. Taip, svarbu. Taip, svarbu.

Ikimokyklinio ugdymo įstaigoje vaikai praleidžia daug laiko bendraudami, įvairiais būdais komunikuodami ar žaisdami vienas su kitu. Tenka pripažinti, šiomis dienomis daugėja vaikų, turinčių elgesio ar emocijų sunkumų, kas lemia vaikų nepakankamus emocinio intelekto įgūdžius, kurie taip reikalingi pozityvių santykių palaikymui. Iš vaikų pasigirsta tokių frazių kaip - „aš nebūsiu tavo draugė“, „neduosiu tau, nes tu negera“, „čia mano“ , „dink“. Dėl šių priežasčių vaikai nebesutaria vienu su kitu, nemoka prisitaikyti vienas prie kito, empatiškai reaguoti ar kontroliuoti savo elgesį bei emocijas kitų vaikų atžvilgiu.

Vaikų bendravimo ugdymo principai ir metodai

Gairės parengtos vadovaujantis svarbiausiais ikimokyklinio ugdymo principais, užtikrinančiais ugdymo(si) kryptingumą, integralumą, veiksmingas ugdomąsias sąveikas ir ugdymo(si) kokybę. Tarp šių principų yra ugdymo(si) ir priežiūros vienovės principas, vaiko raidos ir ugdymo(si) dermės principas, žaismės principas, sociokultūrinio kryptingumo principas, integralumo principas, įtraukties principas, kontekstualumo principas, vaiko ir mokytojo bendro veikimo principas, lėtojo ugdymo(si), užtikrinančio gilų įsitraukimą, principas, reflektyvaus ugdymo(si) principas ir šeimos ir mokyklos partnerystės principas.

Mokytojas drauge su vaiku emocijomis ir veiksmais atspindi vaiko veikimo patirtis. Su vaikais drauge pagal jų gebėjimus apmąstomos vaikų emocijos, veiklos ir jų rezultatai, numatomas tolesnis veikimas. Mokykla ir šeima (globėjai) bendradarbiauja rengiant Programą, užtikrinant ugdymo(si) tęstinumą ir dermę, kuriant susitelkusią, kartu besimokančią bendruomenę.

Gairėse pateikiama kuriamai ar atnaujinamai Programai aktuali nauja ugdymo(si) aplinkos modeliavimo kryptis - vaikų ugdymo(si) kontekstų kūrimas. Gairėse rekomenduojamos penkios ikimokyklinio ugdymosi sritys: „Mūsų sveikata ir gerovė“, „Aš ir bendruomenė“, „Aš kalbų pasaulyje“, „Tyrinėju ir pažįstu aplinką“, „Kuriu ir išreiškiu“. Ugdymosi sritys yra ikidalykinės, orientuotos į Programoje numatytų vaikų pasiekimų plėtotę, apima vaikų ugdymo(si) turinį ir veiklas.

Siekiant įtraukaus, visiems vaikams prieinamo ir sėkmingo ugdymosi, Gairėse įtvirtinamas Programos, grindžiamos universalaus dizaino mokymuisi prieiga, rengimas. Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Ugdymosi pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią visų vaiko potencinių galių ūgtį.

Vaikų ugdymas(is) vyksta mokyklos vidaus ir lauko aplinkose, taip pat aplinkose už mokyklos ribų (parkai, muziejai, gamtos ir kultūriniai objektai ir kt.). Kuriant ugdymo(si) kontekstus dėmesio centre yra vaikams aktuali, dėmesį patraukianti, skatinanti veikti, vaikų iniciatyvoms atvira, estetiškai patraukli aplinka. Kontekstams būdinga kryptinga vaikų veiklą inicijuojanti idėja ar iššūkis, mokytojui tikslingai parenkant ir tam tikru būdu išdėliojant priemones, sukuriančias netikėtumo momentą. Kontekstai skatina autentiškus vaikų sumanymus, palaiko ilgalaikį domėjimąsi ir gilina supratimą.

Kuriant ugdymo(si) kontekstus vaikams sudaromos galimybės pasirinkti veiklą, medžiagas, priemones, veikimo vietas, laiką, veikti vienam ar bendradarbiaujant, skirtingais būdais pristatyti veiklos rezultatus. Kuriant ugdymo(si) kontekstus modeliuojama dialoginė vaikų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų sąveika: iš anksto numatomi galimi komunikavimo su vaikais būdai ir priemonės vaikų aktyvumui paskatinti ir palaikyti. Mokytojai stebi, kuo vaikai domisi, ką geba, ir pritaiko kontekstą plėtoti pastebėtus vaikų interesus ir gebėjimus. Mokytojai ir švietimo pagalbos specialistai iš anksto numato galimas vaikų veiklos kliūtis arba jos tampa matomos vaikams veikiant sukurtame kontekste. Kuriant kontekstus naudojamos esamos kultūrinės, socialinės ir gamtinės aplinkos, iš anksto tikslingai sumodeliuotos ugdymosi aplinkos ir ugdymosi situacijos, susikuriančios čia ir dabar.

Universalaus dizaino mokymuisi kontekstas - tai lanksti, visiems vaikams prieinama ugdymo(si) aplinka ir veiksmingas procesas, kuriame, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinių, kultūrinių, lingvistinių, sveikatos skirtumų, visiems vaikams sudaromos sąlygos žaisti, patirti ir ugdytis. Ugdymo aplinka žadina vaikų emocijas, pagauna dėmesį, panardina į prasmingą vyksmą. Galėdami rinktis alternatyvius tyrinėjimo, pažinimo ir dalyvavimo būdus, vaikai veikia savo tempu, pagal savo galias ir mokosi vieni iš kitų. Galimybė pasirinkti veiklas ir priemones, siekiant numatyto rezultato, skatina turėti savo ketinimą, idėjų, sumanymų, jų kryptingai ieškoti ir pamažu suprasti savo žaidimo ar mokymosi būdus.

Žaismės konteksto paskirtis - palaikyti kasdienių veiklų žaismingumą, kuriant džiaugsmo bei nuostabos tyrinėjant, išbandant, eksperimentuojant, dalinantis potyrius. Kontekstas atliepia vaiko žaismingą savęs ir pasaulio pajautimą, skatina žaisti judesiais, pojūčiais, emocijomis, kalba, vaizduote, mintimis. Eksperimentuojama veikimu tuščioje ir daiktinėje erdvėje, atrandant, kad žaidimas gali gimti „iš nieko“, mintyse. Palaikomi netikėti vaikų būdai suprasti, tyrinėti, improvizuoti, priimamos „neteisingos“ jų teorijos apie pasaulį, įkvepiančios pratęsti „tiesos“ paieškas.

Judraus patirtinio ugdymosi konteksto paskirtis - skatinti vaikų judėjimo džiaugsmą ir kasdienį judrumą, didinti judraus mokymosi galimybes. Įdomias, prasmingas ugdymosi situacijas kuria dialogiška vidaus ir lauko aplinkų jungtis, įrangos mobilumas, pritaikymas tyrinėti judesį, judriais būdais dalyvauti visų ugdymosi sričių veiklose.

Kultūrinių dialogų kontekstas - kai vaikai ugdymo įstaigoje dalyvauja daugialypiuose kultūriniuose kontekstuose, kurių paskirtis - padėti kiekvienam kurti savo individualų tapatumą, tuo pačiu metu dalyvaujant tiek vaikų subkultūros, tiek artimiausios ir tolimesnių aplinkų kultūrų kūrime. Mokyklos aplinka yra erdvė nuolatinėms socialinėms ir kultūrinėms sąveikoms bei reiškiniams patirti, pažįstant šeimos, mokyklos grupės, kaimynystės, regiono, etninės grupės ir šalies bei globalaus pasaulio kultūrinius ypatumus ir vertybes.

Kalbų įvairovės konteksto paskirtis - kurti ir palaikyti aplinkos sąlygas, palankias rastis ir plėtotis skirtingiems vaikų komunikavimo būdams, įvairiai žodinei ir nežodinei raiškai, kalbų pažinimui, teigiamoms nuostatoms, susijusioms su kalbų ir jos formų įvairove.

Tyrinėjimo ir gilaus mokymosi konteksto paskirtis - atliepti prigimtinį vaikų smalsumą, įtraukti juos į aplinkos tyrinėjimą, skatinantį giliau suprasti aplinkos objektus, reiškinius ir jų ryšius, atrasti įvairius pažinimo ir mokymosi būdus. Kuriamas kontekstas kupinas žaismės, atviras iššūkiams, jame daug laisvės vaiko spėliojimams, atsakymų į savo keliamus klausimus paieškoms, tyrinėjimu grindžiamiems sprendimams.

Realių ir virtualių aplinkų konteksto paskirtis - papildyti ir praplėsti realybės kontekstus alternatyviomis skaitmeninėmis galimybėmis patirti ir pažinti, plėtoti vaikų skaitmeninį sumanumą, informatinį mąstymą. Kuriami realios ir virtualios aplinkos sąveikomis grindžiami kontekstai, aplinkas saikingai ir saugiai papildant skaitmeninėmis priemonėmis bei įranga, prioritetą teikiant patirtiniam realių objektų ir reiškinių tyrinėjimui, kūrybiškumui, socialinėms sąveikoms.

Kūrybinių dialogų kontekstas - modeliuojant kūrybinių dialogų kontekstą kuriama vaizduotę, smalsumą, nuostabą kelianti aplinka, akcentuojanti patį kūrybos procesą. Vaikai patiria kūrybos laisvę, išgyvena netikėtumą, kūrybos džiaugsmą ir pasididžiavimą įveikus kūrybinius iššūkius. Aplinkų estetika ir įvairovė kuria prielaidas vaikams tyrinėti kūrybinės raiškos galimybes, išbandyti daugiau nei vieną būdą įgyvendinti kūrybinę idėją ar išspręsti problemą, pasirinkti alternatyvias raiškos priemones, improvizuoti, kurti ir perkurti.

Vaikų raidos sritys ir bendravimo ypatumai

Ikimokyklinio amžiaus vaiko raida apima keturias pagrindines sritis: socialinę ir emocinę, fizinę, pažinimo ir kalbos. Nors suskirstymas yra būtinas ir naudingas, tam tikra prasme jis vis tiek yra dirbtinis.

Socialinė ir emocinė raida prasideda, kai vaikai ima vartyti knygas savarankiškai arba bendradarbiauja, naudodami magnetines raides. Ikimokyklinio amžiaus vaiko socialinė ir emocinė raida atspindi socializacijos procesą, kurio metu vaikai susipažįsta su vertybėmis ir visuomenei priimtinu elgesiu. Socialinė ir emocinė kompetencija yra būtina vaiko gerovei, taip pat sėkmei mokykloje ir gyvenime.

Fizinė raida apima vaiko judėjimo įgūdžius. Geriau fiziškai išsivystę vaikai atlieka sudėtingesnes užduotis ir prisiima asmeninę atsakomybę už savo fizinius poreikius, pavyzdžiui, apsirengti patiems. Be to, fizinė raida daugeliu atvejų skatina socialinę ir emocinę raidą. Kai vaikai suvokia, ką geba jų kūnas, jie įgyja pasitikėjimo. Fizinio aktyvumo nauda yra išsamiai ištirta. Konstatuojama, kad fizinis aktyvumas yra labai svarbus asmens sveikatai ir gerovei. Ikimokyklinio amžiaus vaiko fizinis ugdymas turi įtakos vaiko pažinimo rezultatams, bendrai sveikatos būklei, savigarbai, streso valdymui ir socialinei raidai.

Pažinimo raida atspindi intelekto veikimo principus. Ji apima tai, kaip vaikai mokosi, suvokia pasaulį ir pritaiko tai, ką išmoksta. Viena iš džiaugsmų stebint vaiko pažinimo raidą, yra matyti jo tobulėjimą. Ikimokyklinio amžiaus vaikai, mąstydami, naudojasi vaizduote, apskritai jų mąstymas yra kūrybiškas. Vieną minutę jie gali būti astronautais, kitą - apsimesti kokdikiais, vaidindami ir pritaikydami atitinkamus veiksmus. Sugebėjimas susitapatinti su kuo nors kitu suteikia vaikams galimybę bendrauti, jie gali pasidalyti jausmais ir patirtimi. Žaisdami su lėlėmis arba piešdami, jie gali išreikšti savo jausmus, suvaidinti reikiamą situaciją.

Kalbos raida sudaro kalbos suvokimas ir bendravimas žodžiu arba raštu. Vaikai gimsta turintys gebėjimus bendrauti žodžiais ir ne žodžiais. Prieš jiems ateinant į ikimokyklinio ugdymo įstaigą, jų gebėjimas išreikšti mintis ir jausmus žodžiais įgyja didesnės svarbos. Žodžiai apibūdina daiktus ir savybes, todėl kalbos raida glaudžiai susijusi su pažinimo raida. Kuo platesnis vaiko žodynas, tuo labiau tikėtina, kad vaikas taps geru skaitytoju. Tinkamos kalbos ir raštingumo įgūdžiai įgyjami kartu.

Mokymasis kalbėti trečiaisiais gyvenimo metais vaikui suteikia galimybę bendrauti su suaugusiaisiais, įgyti žinių apie jį supančią aplinką, išreikšti savo poreikius, mintis ir jausmus. Vaikai gali atskirti liūdnus ir linksmus žmones. Girdėdamas suaugusiųjų kalbą, žaisdamas ir stebėdamas vaikas sužino žodžių reikšmes, išmoksta tarti gimtosios kalbos garsus. Ketvirtaisiais gyvenimo metais vaikai daug kuria, fantazuoja, intensyviai bendrauja su aplinkiniais. Jau geba būti atskirai nuo tėvų. Šio amžiaus vaikai daug klausinėja ir taip plečia savo žodyną, tad nuo aplinkos, kurioje vaikas auga, labai priklauso jo žodyno turtingumas. Ketverių metų vaikai geba komentuoti savo piešinius, mėgsta klausytis sekamų ir skaitomų pasakų, domisi knygelių iliustracijomis. Penkerių metų vaikai noriai mokosi eilėraštukų, skaičiuočių, eiliuotų mįslių, ypač tokių, kurios lengvai rimuojasi ir jas nesunku įsiminti. Jie patys apsirengia ir nusirengia, geba laikytis taisyklių. O būdami šešerių vaikai jau moka planuoti, kai žaidžia, geba sugalvoti siužetus, įvertinti, komentuoti veiklos žingsnius. Šiuo gyvenimo laikotarpiu būtina palaikyti vaikų iniciatyvą, žaisti siužetinius vaidmeninius žaidimus, pamokyti, kaip tai daryti. Taip lavinama vaikų vaizduotė, atmintis, mąstymas, plėtojama kalba, todėl svarbu su vaikais bendrauti taisyklinga, aiškia ir turtinga kalba. Stebimas ir vaikų susidomėjimas knygomis, noras deklamuoti eilėraščius, minti mįsles, sekti pasakas. Dažnai jie turi savo įsivaizduojamus draugus/drauges, mėgsta suaugusiems parodyti savo sugebėjimus, įsitraukia su jais į diskusijas.

Suaugusiojo pavyzdys yra svarbus. Jei suaugusysis intuityviai stengiasi demonstruoti pozityvius tarpusavio santykius palaikantį elgesį tiek su pačiu vaiku, tiek su šeimos nariais vaikui matant, tai gali paskatinti vaiką taikyti šiuos, pavyzdinius, elgesio modelius su kitais bendraamžiais ar suaugusiaisiais.

Kasdieninis bendravimas formuoja įgūdžius. Tai, kiek vaikas praleidžia laiko su kitais vaikais ar suaugusiaisiais, turi įtakos jo/jos socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymuisi ir pozityvių tarpusavio santykių palaikymo gebėjimams. Tik praktikuodamasis, bendraudamas, susidūręs su tam tikromis kliūtimis ir jas spręsdamas, vaikas išmoks socialinių normų, tobulins savo bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius.

Socialinės istorijos - tai trumpi, iliustruoti pasakojimai, skirti padėti vaikams suprasti įvairias kasdieniškas, gyvenimiškas situacijas bei perteikti tinkamo elgesio pavyzdžius vaikams priimtina forma. Šias istorijas galima kurti kartu su vaiku, parenkant jam tuo metu aktualią temą, pavyzdžiui, kaip užmegzti pokalbį, aktyviai klausytis ar įsitraukti į žaidimą su kitais vaikais. Svarbu, kad socialinės istorijos būtų aiškios, trumpos ir lengvai suprantamos vaikui.

Vaidmeniniai žaidimai. Šių žaidimų metu vaikai lengvai įsijaučia į tam tikrą vaidmenį, empatiškai perteikia kito emocijas, išgyvena naujas situacijas, žvelgia į tam tikrus įvykius iš kito perspektyvos. Vaidmeninių žaidimų metu vaikai praktikuoja bendravimo, bendradarbiavimo ir konfliktų sprendimo įgūdžius. Vaidmeniniai žaidimai gali būti panaudoti dviem aspektais - vaikų bendravimo įgūdžių stiprinimui ir netinkamo elgesio permodeliavimui į tinkamu elgesiu pagrįstus scenarijus. Ugdytojams svarbu nenutraukti vaiko žaidimo, kai jiems atrodo, jog vaikai, jų nuomone, žaidžia ar bendrauja ne tinkamai, bet išnaudoti šias situacijas vaikų pažinimui, neįsiterpiant anksčiau laiko, kol tai yra saugu.

Šiai dienai vaikams trūksta gerųjų suaugusiųjų tarpusavio bendravimo pavyzdžių, iš kurių vaikai galėtų mokytis kaip sugyventi tarpusavyje. Pirmoji tarpusavio santykių kūrimo mokykla yra šeima. Jeigu šeimos resursų nepakanka, kad vaikai galėtų išsiugdyti reikiamų įgūdžių, mokykla ar darželis tai papildo, pastiprina. Ikimokyklinio ugdymo mokytojai turi skirti pakankamai dėmesio vaikų tarpusavio santykių kūrimui, be jų pagalbos, vaikams sunku išsiugdyti reikiamus tarpusavio bendravimo įgūdžius.

tags: #ikimokyklinio #amziaus #vaiku #bendravimo #ypatumai

• Vaisingumo diagnostika Mažeikiuose
• Naujagimio šliaužtinukai
• Gamtamoksliniai projektai darželiuose
• Šventinė nuotaika ir vaikystės prisiminimai
• Latviškos kilmės lietuvių įžymybės