Gyvenimas nestovi vietoje, o netektis yra neišvengiama jo dalis. Kai susiduriame su artimųjų mirtimi, norime palaikyti ir paguosti tuos, kurie išgyvena skausmą. Užuojauta - tai ne tik ritualas, bet ir mūsų požiūris bei reakcija į kito žmogaus patiriamą kančią. Užuojautą galima pareikšti žodžiu, raštu ar kitokiais veiksmais.
Užuojauta - tai žodis, kuris kalba pats už save. Netekties liūdesys yra sunki ir skausminga žmogaus būsena. Užuojauta paprastai išreiškiami jausmai, leidžiantys suprasti, kad mėginame prisiimti dalį patiriamo skausmo ir dalinamės juo su kitu žmogumi.
Platesne prasme, užuojauta nėra tik žodžiai. Dažniausiai pasitaikanti užuojautos sakymo forma yra žodinė, kai mes ją reiškiame giminaičiams, pažįstamiems, draugams, kaimynams, kolegoms ir tiems, kurie buvo susiję su mirusiuoju bendravimo ryšiais. Žodinė užuojauta sakoma tiesioginio susitikimo metu, dažniausiai laidotuvių ceremonijos metu.
Pirmoji ir pagrindinė žodinės užuojautos reiškimo sąlyga yra ta, kad ji neturi būti sakoma formaliai, tuščiais, nieko nereiškiančiais žodžiais. Jeigu į laidotuves atėjome kaip į formalų ritualą, vargu ar net sakome užuojautos žodžius. Žmonės, kurie gedi savo artimųjų, labai gerai jaučia melą ir apsimestinę užuojautą.
Nesigėdinkite savo jausmų. Atsiminkite, kad užuojautą galima išreikšti ne tik žodžiais. Jeigu tuo metu nerandate tinkamų žodžių, tiesiog pasakykite tai, ką sako Jūsų širdis. Jeigu pagal situaciją etiška, kartais užtenka prisilietimo, švelnaus apsikabinimo, rankos paglostymo ar tiesiog pabuvimo kartu.
Kiekvienu atveju, išreiškiant žodinę užuojautą, labai svarbu apgalvoti žodžius, kuriuos norite pasakyti. Tai ne tik šilti ir nuoširdūs, bet ir stiprinantys žodžiai. Nėra paprasta atrasti tinkamus užuojautos žodžius. Nuo seniausių laikų žmonės, prieš sakydami užuojautos žodžius, melsdavosi, todėl įvairiose situacijose jiems nebuvo sunku rasti paguodžiančių žodžių gedintiesiems.
Kad į galvą ateitų reikalingi užuojautos žodžiai, prieš sakydami, pirmiausia pagalvokite apie mirusįjį, jo gyvenimą, Jūsų ryšį su juo, ką gero jis Jums padarė, ko iš jo išmokote, kokį džiaugsmą jis atnešė į Jūsų gyvenimą. Prieš sakant užuojautą, pagalvokite apie to žmogaus (arba žmonių) jausmus, ką jie jaučia? Pagalvokite apie jų praradimo laipsnį, vidinę būseną, tarpasmeninius santykius ir emocinį ryšį su mirusiuoju. Įsivaizduokite, kaip Jūs jaustėmėtės tokioje situacijoje.
Svarbu atminti: jeigu tas žmogus, kuriam ruošiatės pareikšti užuojautą, turėjo konfliktų su mirusiuoju ar buvo sudėtinguose tarpusavio išdavystės santykiuose, tai jokiu būdu neturi nieko bendro su Jūsų ir gedinčiojo santykiais. Užuojautos reiškimas gedintiesiems - tai ne tik pasidalinimas netekties skausmu, bet ir susitaikymas su netektimi.
Žodinės užuojautos pavyzdžiai:
- Labai sunku skirtis su tokiu žmogumi, liūdžiu kartu su Jumis. Kuo galėčiau Jums padėti?
- Labai gaila, priimkite mano užuojautą. Jeigu aš galėčiau kuo nors Jums padėti, būčiau laimingas.
- Norėčiau Jums pasiūlyti savo pagalbą.
- Deja, šiame pasaulyje mums tenka daug išgyventi.
- Jis buvo šviesus žmogus, kurį mes mylėjome. Aš nepaliksiu Jūsų sielvarte.
- Ši tragedija palietė visus, kas ją pažinojo. Jums, žinoma, yra sunkiausia.
- Gaila, kad aš tik dabar supratau, kad mūsų nesutarimai su man brangiu žmogumi buvo nieko verti. Atleiskite man.
- Tai didelė netektis. Tai didelė ir baisi tragedija.
- Sunku išreikšti žodžiais, kiek aš gyvenime iš Jo patyriau gero ir tai lydės mane visą gyvenimą.
- Aš melsiuosi už jį.
Užuojautos žodžiai negali būti sakomi ar rašomi formaliais, banaliais, be aiškios minties, netaktiškais žodžiais ar frazėmis. Kartais, norėdami paguosti gedintįjį, staiga praradusį savo artimąjį, darome grubias klaidas, kurios ne tik nepaguodžia, bet gali sukelti agresiją, įžeidimą ar nuoskaudą. Tai įvyksta todėl, kad psichologiškai netektį išgyvenantis žmogus šoko stadijoje žodžius priima visiškai kitaip.
Todėl, būtent dėl to, geriau nedaryti klaidų sakant užuojautą. Pavyzdžiui, sakyti „Praeis kažkuris laikas ir jūs dar pagimdysite“ (mirus kūdikiui) ar „Tu labai graži, dar ištekėsi“ (žuvus vyrui) yra nepaprastai netaktiška. Gedinčiojo sąmonėje mirusysis dar nėra miręs, jis dar su juo neatsisveikinęs, jo dar neapverkęs, nepatikėjęs jo mirtimi, tiesiog dar nepatyręs tikro mirties skausmo. Ir paprastai, šiuo momentu, gedinčiojo nedomina jokia ateities perspektyva.
„Neverk, viskas praeis“ - žmonės, kurie taria tokius ir panašius „užuojautos“ žodžius, duoda visiškai neteisingas viltis. Tokie patarimai, nurodymai ar įtikinėjimai neleidžia, tarsi atima galimybę gedinčiajam išlieti emocijas, reaguoti į netektį. Dėl tokių įtikinėjimų gedintysis gali pradėti galvoti, kad verkti - blogai, ir savo skausmą bei ašaras stengsis slėpti. Tai pati sunkiausia, galima sakyti, netektį patyrusio žmogaus psichoemocinė ir psichosomatinė būsena.
Ypač tokie žodžiai kaip „neverk, reikia mažiau verkti“ sakomi žmonių, nesuprantančių gedinčiųjų jausmų. Tokie žodžiai labai traumuoja gedintįjį, ir jie stengiasi „pabėgti“, užsidaryti viduje, neverkti. „Taip nepergyvenkite, viskas bus gerai“ - tai dar vieni pakankamai tušti žodžiai, kurie gedinčiajam lyg reikštų viltį. Tačiau žmogus, kuris išgyvena netekties skausmą, šių žodžių reikšmę gali suprasti visiškai kitaip, nes „gero“ jis kol kas nemato ir to nesiekia. Jam nesvarbu, kas bus vėliau. Jis dar nepriėmė netekties fakto ir jos neapverkė, negalvoja, kaip gyvens rytoj be jam svarbaus žmogaus.
„Žinoma, blogai, bet laikas gydo“ - dar viena banali frazė, kurios reikšmės nei gedintysis, nei dažniausiai pats žmogus, kuris tuos žodžius sako, nesupranta. Gydyti gali šeima, draugai, Dievas, malda, pažįstamų žmonių daromi geri darbai, gailestingumas. Laikas ne gydo. Su laiku žmogus gali adaptuotis, priprasti. Bet kokiu atveju, taip sakyti gedinčiajam yra netikslinga, nes jam laikas neegzistuoja, jis sustojęs, jo netekties skausmas aštrus, jis nekuria ateities planų, netiki, kad su laiku galima bus ką nors pakeisti. Jam atrodo, kad taip bus visada. Todėl tokia frazė neigiamai veikia gedinčiojo jausmus.
Pavyzdžiui: Jūsų vaikas krito ir smarkiai susimušė, išgyvena stiprų skausmą, verkia, o jam sakote: „Blogai, kad tu kritai ir susimušei, bet tegul tau būna paguoda, kad iki vestuvių tikrai sugis“. Kaip Jums atrodo, ar vaikui nuo tokių žodžių skaudės mažiau? Jis nustos verkti ir apsiramins? Negalima sakyti žodžių, kurie būtų orientuoti į gedinčiojo ateitį. Pavyzdžiui: „Linkiu kuo greičiau grįžti į darbą“, „Tikiuosi Jūsų sveikata greitai pasitaisys“, „Linkiu stiprybės, greičiau atrasti jėgų po tokios tragedijos“ ir t.t. Pirmiausia tai linkėjimai, jie orientuoti į ateitį. Tai ne užuojautos žodžiai. Todėl jų sakyti negalima. Antra, savo esamoje ūmioje psichologinėje netekties būsenoje, gedintysis vis viena apie tai negalvoja, nei apie grįžimą į darbą, nei apie savo sveikatą, jis jos paprasčiausia nejaučia. Tokios frazės lyg ir dingsta „kopose“. Na, bet gali būti, kad gedintysis tokius žodžius priims kaip Jūsų raginimą nustoti gedėti, nes jis fizikai nepajėgus šioje fazėje gedėti.
Pozityvių mirties aspektų ieškojimas, netekties išvadų darymas, naudos mirusiajam arba kažko gero netektyje ieškojimas - dažnai tai taip pat nepaguodžia gedinčiojo. „Taip jam geriau. Jis jau savo iškentėjo“ - tokių žodžių taip pat reikėtų vengti. Žmogui, kuris išgyvena praradimą, tai gali sukelti neigiamus jausmus ir net agresiją. Net jeigu gedintysis ir pripažintų dalį tiesos dėl mirusiojo kančios, nuo to netekties skausmas jam netaps lengvesnis. Vis tiek jo netekties jausmai bus skausmingi. Be to, kai kuriais atvejais tai gali netgi išprovokuoti gedinčiojo pyktį mirusiajam: „Matai, tau dabar gerai, tavo kančios baigėsi, o man blogai“.
Dažnai galima girdėti sakant ir tokius užuojautos žodžius: „Gerai, kad bent motina dar nenukentėjo“, „Sunku, bet Jūs dar turite vaikų“. Taip sakyti negalima. Tokiais argumentais nesumažinsite praradimo skausmo. Žinoma, jis supranta, kad galėjo būti ir blogiau, kad galėjo prarasti daugiau, bet dėl to jam netampa lengviau. Motina nepakeis mirusio tėčio, o antras vaikas negali pakeisti pirmojo.
„Laikykis, kitiems sunkiau būna negu tau“, „Būna dar blogiau, tu ne viena tokia, kiek blogybių aplinkui“ - „Daug yra kenčiančių, tavo vyras, o kitų vaikai žuvo ir t.t.“ - taip pat dažnai girdimi užuojautai sakomi žodžiai, kuriais užjaučiantysis stengiasi palyginti gedinčiojo netekties skausmą su „tais, kuriems blogiau“. Taip lygindamas, sakantysis siekia, kad gedintysis suprastų, kad jo netektis ne pati baisiausia, kad kitiems būna dar sunkiau, bet nuo tokių žodžių jam praradimo skausmas nesumažės. Tai neleistina taktika. Praradimo skausmo lyginti su niekuo negalima.
Pirmoji priežastis: Normaliam žmogui, jeigu aplinkui visiems blogai, ar gali būti gerai jam? Tai ne gerina, o atvirkščiai, blogina žmogaus savijautą. Antroji priežastis: Gedintysis žmogus negali savęs lyginti su kitu, nes jam jo netektis - pati liūdniausia ir baisiausia.
Sakant užuojautos žodžius, negalima kalbėti apie tai, kad mirties buvo galima kažkokiu būdu išvengti. Pavyzdžiui: „Jeigu Jūs būtume anksčiau nuvežę pas gydytoją“, „Kodėl Jūs neatkreipėte dėmesio į jo nusiskundimus“, „Jeigu jis būtų neišvažiavęs tą minutę, tikriausiai to nebūtų atsitikę“, „Jeigu tu būtum manęs paklausiusi“, „Jeigu mes būtume tavęs tą vakarą neišleidę“, „Jeigu mes būtume išvežę į kitą ligoninę“ ir t.t. Tokie įsitikinimai (dažniausiai klaidingi) sukelia žmogui, kuris ir taip sunkiai išgyvena praradimą, papildomą kaltės jausmą, kuris vėlesniuose gedėjimo etapuose žymiai pablogina gedinčiojo psichologinę būseną.
Tai dažnai pasitaikanti klaida, kuri atsiranda dėl pastovaus mūsų noro ieškoti „kalto“ arba „kraštinio“ dėl artimojo mirties. Tokiu atveju mes „kaltiname“ save ir tą žmogų, kuriam reiškiame užuojautą. Tai bandymas ieškoti „kaltų“, o ne išreikšti užuojautą, yra visiškai ne vietoje sakomi žodžiai: „Tikimės, kad policija suras žmogžudį ir jis bus nubaustas, tokį vairuotoją reikia užmušti be teismo“, „Tokius baisuoklius gydytojus reikia be teismo į kalėjimą“. Tokie tvirtinimai, pagrįsti ar nepagrįsti, perkeliant kaltę trečiajam asmeniui, yra kito kaltinimai. Kalto baudimas mirtimi negali prikelti mirusiojo gyvenimui.
Dar labiau, panašūs kaltinimai gedintįjį gali pastūmėti į pyktį, agresiją ir sunkesnę psichologinę būseną, ir kažkokiu tai momentu tai gali atsisukti prieš patį gedintįjį. Netekčių specialistai žino, kad yra momentų, kai gedintysis žmogus gali agresiją atsukti prieš save, tuo labiau pakenkdamas sau. Todėl negalima sakyti tokių frazių, kuriomis kurstoma neapykanta, agresija, nes tokie tvirtinimai gedinčiajam sukelia labai stiprius neapykantos jausmus mirusiojo kaltininkams.
„Dievas davė - Dievas pasiėmė“ - taip pat dažnai sakoma frazė, kai dėl žmogaus mirties „kaltinamas“ Dievas. Reikėtų suprasti, kad esančius ūmioje gedėjimo stadijoje tuo metu mažiausiai domina klausimai, kas iš jo gyvenimo atėmė artimąjį. Netekties skausmas nesumažėja nuo to, kad Dievas pasiėmė, o ne kažkas kitas. Tačiau pavojingiausia yra tai, kad nukreipdami gedinčiojo mintis „kaltininkui“ Dievui, taip pat galime sukelti neigiamas emocijas Dievo atžvilgiu, ir tai įvyksta tuo metu, kada pats gedintysis meldžiasi ir prašo Dievo palaimos mirusiajam. Todėl frazės „Dievas davė - Dievas atėmė“, „Viskas Dievo rankose“ geriau nesakyti. Išimtimi tokie žodžiai užuojautai gali būti sakomi tik giliai tikinčiam žmogui, kuris gyvena dvasinį gyvenimą ir supranta, kas yra mirties pripažinimas ir susitaikymas su artimojo mirtimi.
„Tai atsitiko dėl padarytų nuodėmių“, „Tu juk žinai, jis daug gėrė“, „Labai gaila, bet jis buvo narkomanas, jie visada taip gyvenimą baigia“. Sakydami tokius žodžius žmonės ne tik kaltina patį mirusįjį, bet netgi vertina mirusiojo gyvenimo būdą bei elgesį. Norėjimas rasti mirties kaltininką prasilenkia su elementariausia etika. Negalima kalbėti gedinčiajam apie mirusiojo silpnąsias savybes, jo trūkumus ar gyvenimo būdą, kuris, užuojautą reiškiančiojo nuomone, neatitiko visuomenės nustatytų normų. Nesvarbu, kaip klostėsi tarpasmeniniai gedinčiojo ir mirusiojo santykiai dėl jo gyvenimo būdo, netekties skausmas nuo tokių žodžių nesumažėja, atvirkščiai, padidėja, netektis tampa tragiškesnė, nes gedintysis dėl to dar jaučia kaltę ir gėdą.
Be to, žmogus, kuris taip sako „užuojautą“, tarsi įsijaučia į teisėjo vaidmenį, kuris ne tik žino mirties priežastį, bet ir turi teisę teisti mirusįjį. Tokio žmogaus charakteristika byloja apie jo kvailumą, neišsiauklėjimą, tačiau esantį labai geros nuomonės apie save. Jam reikėtų žinoti, kad visiškai nesvarbu, ką žmogus gyvenime veikė ir kaip jį pragyveno, jį teisti gali tik Dievas. Norėtųsi akcentuoti, kad „nuraminimas“ kaltinimu, kategoriškai neleistinas sakant užuojautą gedinčiajam.
Klaidos sakant užuojautą
Kartais užjaučiant sako frazę „Aš žinau, kaip Jums sunku, aš suprantu Jus“. Tai labai paplitusi užuojautos sakymo klaida. Kada Jūs kalbate, kad Jūs suprantate kito, gedinčiojo, jausmus, tai netiesa. Net jeigu Jūsų situacija buvo panaši ir Jūs galvojate, kad jautėte tokius pačius jausmus, Jūs klystate. Kiekvienas jausmas individualus, kiekvienas žmogus savaip jaučia ir išgyvena. Niekas negali suprasti kito fizinio skausmo, išskyrus tą, kuris jį jaučia. Kiekvienas ir vidinį, psichologinį skausmą išgyvena labai skirtingai. Nekalbėkite tokių frazių apie gedinčiojo išgyvenamų jausmų žinojimą, net jeigu Jūsų situacija ir buvo labai panaši. Jūs negalite lyginti jausmų.
Kategoriškai nerekomenduojama užjaučiant domėtis mirties detalėmis. Netaktiška: „O kaip tai atsitiko?“, „Kur tai įvyko?“, „Ar ji prieš mirtį ką nors pasakė?“. Čia jau yra ne užuojauta, o smalsumas, kuris, deja, pasakytas ne vietoje.
Kartais žmonės, atėję paguosti ir nuraminti gedintįjį, pradeda pasakoti apie savo pablogėjusią sveikatą, vildamiesi, kad tokie žodžiai padės lengviau išgyventi netektį. „Tu nežinai, kaip aš blogai jaučiuosi“. „Kada mirė mano mama, aš taip pat vos iš proto neišėjau“. „Aš taip pat, kaip ir tu. Kai tėtis žuvo, labai blogai jaučiausi“ ir t.t. Kartais iš tikrųjų tai gali padėti, jeigu gedintysis Jums yra labai artimas, jeigu sakote nuoširdžiai ir turite didelį norą padėti. Bet daugumoje atvejų kalbėti apie savo būseną, kad parodytumėte liūdesį, neverta. Nes kai kuriais atvejais gedinčiojo skausmas netgi sustiprėja.
Kartais užuojauta reiškiama tokiais kreipiniais, kurie labai panašūs į šūkius. Pavyzdžiui, „Reikia gyventi toliau“. Tai nėra užuojauta, o raginimas, kuris gali būti netaktiškas.
Kai netenkama vaiko, skausmas būna nepaprastai didelis. Šeimos, išgyvenusios tokią netektį, dažnai nežino, kaip tvarkytis su likusiais daiktais - rūbeliais, žaislais, lovyte. Skausmas vidinis, žodžiais neišsakomas, atrodo, kad laikas sustojo. Kai kurie mano, kad reikėtų kuo greičiau planuoti kitą vaiką, tikintis, kad tai padės susitvarkyti su skausmu. Tačiau svarbu suprasti, kad kiekvienam reikia laiko apraudoti netektį.
Svarbu skirti dėmesį ir likusiam vaikui, kuriam taip pat viskas pasikeitė, nors jis dar nesupranta pokyčių. Galbūt būtų galima paprašyti, kad kas nors sutvarkytų mirusio vaiko daiktus, kurie nekelia skausmingų prisiminimų. Nereikėtų bijoti kreiptis į specialistus, nes praradus vaiką įvyksta didžiulė tragedija, ir psichologo pagalba gali padėti išsikalbėti, papasakoti apie skausmą ir išmokti su juo gyventi.
Dažnai netekus vaiko, žmonės jaučia didelį palaikymą iš bendruomenės ar draugų. Tačiau svarbu suprasti, kad net ir su psichologo pagalba, skausmas niekur nedings, prisiminimai apie vaiką taip pat liks. Psichologas gali padėti išmokti gyventi su šiuo skausmu, suprasti savo būseną ir susitaikyti su padėtimi. Todėl labai svarbu toliau lankytis pas specialistus, net jei atrodo, kad jau viskas gerai.
Dažnai patariama planuoti antra vaikelį, tikintis, kad jo „dūšelė“ bus planuotame vaikuti ir vėl bus kartu su „angeleliu“. Tačiau tai labai individualus sprendimas, kuriam reikia laiko ir pasirengimo.
Kaip kalbėtis su vaikais apie mirtį | Tėvai
Smurtas prieš vaikus yra didžiulė socialinė ir visuomenės sveikatos problema. Tai suaugusio žmogaus tyčinis veikimas ar neveikimas, kuris sukelia ar gali sukelti žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui.
Smurto prieš vaikus rūšys:
- Fizinė prievarta: tyčiniai veiksmai, sukeliantys skausmą, galintys sukelti sveikatos sutrikimus (mušimas, stumdymas, spardymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas).
- Seksualinė prievarta: suaugusiojo veiksmai vaiko atžvilgiu, siekiant patirti seksualinį pasitenkinimą ar gauti pelną.
- Emocinė prievarta: tyčinis vaiko kompetencijos ir savivertės griovimas, jį žeminant, gąsdinant, atstumiant, taikant bausmes, atmetimą. Tai apima žodinį puolimą, emocinį atstūmimą, užuojautos ir palaikymo nesuteikimą.
- Nepriežiūra: nuolatinis vaiko emocinių poreikių netenkinimas, nuolatinis žeminimas ar kritika, blogos savijautos sukėlimas, paverčiant tai auklėjimo stiliumi.
Vaikai, kurie yra nuolatos skriaudžiami, dažniausiai patiria įvairių rūšių smurtą vienu metu. Pažintinė, emocinė ir socialinė vaiko raida yra neatsiejamai susijusi su vaiko saugumu ir priežiūra. Pamatinis saugumas, vaiko raidos poreikių supratimas ir jų tinkamas tenkinimas yra būtina sąlyga vaikui augti ir realizuoti savo potencialą.
Vaiką žalojantis elgesys paveikia įvairiai - pasekmės gali būti trumpalaikės arba ilgalaikės, pasireiškiančios visą gyvenimą. Svarbu suprasti, kas padidina ar sumažina patirtos skriaudos pasekmių riziką:
- Vaiko amžius: jaunesni vaikai yra labiau pažeidžiami.
- Vaiko genetinis pažeidžiamumas: vaikai su elgesio ar emocinėmis problemomis, negalia yra padidintoje rizikos grupėje.
- Vaiką žalojančio elgesio trukmė ir dažnumas: ilgą laiką trunkanti ir pasikartojanti prievarta sukelia ilgalaikes neigiamas pasekmes.
- Vaiką žalojančio elgesio pobūdis ir sunkumas: fizinė ir emocinė prievarta turi skirtingas pasekmes.
- Smurtautojo ir vaiko santykių artumas: kuo artimesnis ryšys, tuo didesnė žala.
- Specialistų intervencijos pobūdis: tinkama ir laiku suteikta pagalba padeda vaikui įveikti pasekmes.
Nepaisant patirtos prievartos, kai kurie vaikai pakankamai sėkmingai įveikia traumą. Psichologinis atsparumas - tai asmens sugebėjimas įveikti rizikos veiksnius ir nebūti jų pažeidžiamam. Atsparumas gali kilti iš vaiko genetinio paveldo, temperamento, ankstesnės patirties, raidos ypatumų ir kitų apsaugos veiksnių.
Apsaugos veiksniai yra asmens, šeimos, bendruomenės ar visos visuomenės sąlygos ar savybės, kurioms esant, sumažėja vaikus žalojančio elgesio tikimybė, sustiprėja vaiko bei šeimos sveikata ir gerovė. Ankstyvoji suaugusiojo globa ir užmegztas ryšys yra ypač svarbūs. Kai tėvus su vaikais sieja tvirti, šilti jausmai, vaikai vystosi sveikiau, išmoksta pasitikėti tėvais ir žino, kad tėvai aprūpins juos viskuo, ko reikia išgyvenimui, suteiks meilę, priėmimą, tinkamą auklėjimą ir saugumą.
Vaiką žalojantis elgesys paveikia visas vaiko raidos sritis - fizinę, emocinę, socialinę, pažintinę ir elgesio. Yra skiriamos trumpalaikės ir ilgalaikės prievartos prieš vaikus pasekmės. Trumpalaikės pasekmės - tai betarpiškai atsirandantys fiziniai sužalojimai ar emociniai padariniai. Ilgalaikės pasekmės - tai asmenybės pokyčiai ir polinkiai, kurie galėjo susiformuoti dėl vaikystėje patirtos prievartos ar nepriežiūros.
Kai kurios vaiką žalojančio elgesio rūšys sukelia specifinę žalą, pavyzdžiui, dėl fizinio smurto gali būti pažeistos smegenys („supurtyti“ kūdikiai gali apakti, turėti rimtų smegenų organinių pakitimų), seksualinį išnaudojimą patiriantys vaikai gali demonstruoti seksualizuotą ir/ar seksualiai netinkamą elgesį. Po patirto išprievartavimo ar matyto smurto tarp tėvų vaikams gali išsivystyti Potrauminio streso sutrikimas (PTSS).
Dažniausiai žalojančio elgesio ir žalos santykis nebūna toks specifiškas. Vaikui gali būti padaryta žala ir tada, kai tėvai sąmoningai neketina sužaloti vaiko, o kai kurie padariniai pasireiškia tik vėliau, pavyzdžiui, depresija dėl vaiko patirtos seksualinės prievartos, menka savivertė, empatijos stoka, nerimo sutrikimas dėl nuolatinės emocinės prievartos.
Saugus prieraišumas yra ypatingai svarbus vaiko ankstyvajai emocinei ir socialinei raidai. Saugus prieraišumas saugo besivystančias smegenis nuo žalingo streso poveikio, o jei vaiko prieraišumas nesaugus/dezorganizuotas, jo smegenys yra labiau pažeidžiamos žalingam streso poveikiui. Kūdikiai ir maži vaikai, patiriantys žalojantį elgesį (nuolatinį piktą rėkimą, purtymą, atstūmimą, nepriežiūrą), linkę suformuoti dezorganizuotą prieraišumą.
Fiziniai sužalojimai yra tiesioginė fizinės prievartos ir/ar nepriežiūros pasekmė - kaulų lūžiai, randai, nudegimai, smegenų sukrėtimas, somatinės ligos ir pan. Kai kurie fiziniai sužalojimai turi ilgalaikes pasekmes, tokie kaip nepagydomi pakenkimai, sutrikdytas augimas, cerebrinis paralyžius. Ypatingai jautrūs bet kokiam žalojančio elgesiui yra kūdikiai, dažnai jų fizinė sveikata grėsmingai sutrikdoma dėl purtymo. Kūdikio purtymas (Supurtyto kūdikio sindromas) gali pažeisti galvos smegenis, sužaloti stuburą ir stuburo smegenis, sukelti aklumą ir/ar kurtumą, kalbos raidos sutrikimą, gali sukelti mirtį.
Tokio smurto pasekmės gali būti mokymosi sunkumai, protinis atsilikimas ar cerebrinis paralyžius. Be to, taip žaloti kūdikiai dažnai niekada ateityje nepasiekia savo bendraamžių fizine bei psichine sveikatos lygiu.
Vaikas, kuris nuolatos patiria žalojantį elgesį iš pačių artimiausių ir svarbiausių jam žmonių, susikuria iškreiptą jį supančio pasaulio vaizdą, jis „išmoksta“, kad supantis pasaulis yra neprognozuojamas ir labai grėsmingas, besirūpinantys žmonės lengvai ir netikėtai gali virsti žiauriais, elgtis išnaudotojiškai, būti piktais, nekantriais ir dirgliais, depresiškais ir atsiribojančiais.
Smurto vaikystėje aukos neturi galimybės patirti sveiko, grįsto meile ir pasitikėjimu ryšio su jį prižiūrinčiu suaugusiuoju, vietoje to vaikas patiria pažeminimą, išnaudojimą, skausmą. Santykiai su svarbiausiais žmonėmis, pagrįsti prievarta ir išnaudojimu, siaubu ir bejėgyste, išlieka visam gyvenimui kaip esminis santykių modelis, kuriame vaikas „gali pasirinkti“ būti „auka“ ar „smurtautoju“.
- Jausmų izoliacija: Nuolatos traumuojami vaikai pasidaro „nejautrūs“ skausmui. „Susižeidę jie „nejaučia“ skausmo ir dažnai nesupranta, kad kitiems žmonėms gali skaudėti.
- Disociacija: „pabėgimas” iš traumuojančios situacijos, psichologinis atsiskyrimas nuo įvykio.
- Išstūmimas: vaikai „pamiršta“ ištisus gyvenimo periodus ir įvykius.
Vaikai, augantys grėsmingose sąlygose, nuolat patiriantys fizinę ir emocinę prievartą, išmoksta, kad pasaulis yra grėsmingas, o suaugusieji yra tos grėsmės ir skausmo šaltinis. Kuo ankstesniame amžiuje vaikas patiria prievartą ir kuo ilgiau ji trunka, tuo rimtesnes elgesio problemas stebime vaikystėje, paauglystėje ir suaugusio žmogaus elgesyje. Stebimi elgesio sunkumai gali būti internalizuoti - atsiribojimas, nusišalinimas, arba eksternalizuoti - agresija ir padidintas aktyvumas.
Seksualiai išnaudoti ir tvirkinti vaikai turi rimtų elgesio sutrikimų, kurie pasireiškia taip pat ir suaugusiojo gyvenime. Tai gali būti neadekvatus seksualinis elgesys - įsitraukimas į prostituciją, dažnas partnerių keitimas, seksualumo neigimas, lyties sumaištis, lytiškumo neigimas ir kt.
Prievarta ir nepriežiūra, patirta kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje, iš esmės pakenkia vaiko kognityvinių funkcijų raidai, ypatingai kalbos raidai, gebėjimui tikslingai ir planingai veikti, koncentruoti dėmesį. Tyrimai rodo, kad vaikai, patyrę smurtą ir nepriežiūrą, dažnai turi mokymosi sunkumų, jų akademiniai pasiekimai, lyginant su kitomis vaikų grupėmis, yra kur kas žemesni.
Ilgą laiką trunkantys trauminiai įvykiai vaikams sukelia ilgalaikių psichologinių pasekmių. Net ir praėjus daugeliui metų po įvykio, asmuo vis dar gali patirti traumą taip, lyg tai būtų įvykę ką tik. Psichikos sveikatos specialistai tokias užsitęsusias psichologines reakcijas vadina potrauminio streso sutrikimu (PTSS). Staigūs pasikartojantys trauminio įvykio išgyvenimai gali būti iššaukti atsitiktinio vaizdo, garso ar kvapo. Šie ryškūs, nelaukti ir nepageidaujami atsiminimai verčia vaiką lyg dar kartą visa tai patirti.
Depresija ir nerimo sutrikimai yra nuolatiniai smurto prieš vaikus palydovai, ypatingai paauglystės laikotarpiu. Vaikai, patyrę smurtą, yra du kartus labiau linkę į savižudišką elgesį. Jaunuoliai, patyrę seksualinę prievartą, aštuonis kartus dažniau bandė nusižudyti.
Agresyvus ir žiaurus elgesys, nusikalstama veikla. Vaikai, dėl patirto žalojančio elgesio nuolatos jaučiantys įtampą, skausmą ir baimę, patys yra linkę agresyviai ir žiauriai elgtis su kitais žmonėmis. Vaikystėje patirta fizinė prievarta ir emocinis žeminimas yra pagrindinis rizikos veiksnys, susijęs su prievartos naudojimu ir kitų žmonių žeminimu. Yra nustatyta stipri koreliacija tarp patirtos prievartos ir nusikalstamo elgesio.
Vaiką žalojantis elgesys paveikia visus kasdienio funkcionavimo aspektus ir sutrikdo normalią vaiko raidą. Kai kurie sunkumai nesibaigia vaikystėje, jie žaloja ir jau suaugus, sukurdami nesibaigiantį smurto ratą.
