Šiais laikais netrūksta teorijų, knygų ir seminarų, mokančių kaip motyvuoti žmones, sudominti, suaktyvinti pirkėjus. Verslui tai padeda dirbti efektyviau, parduoti daugiau, didina BVP, padeda surinkti daugiau mokesčių. Valstybei tai leidžia plėtoti socialinės paramos bei pašalpų programas, modernizuoti sveikatos apsaugos ar švietimo sistemą. Tačiau ar nuolatinis motyvavimas visada veda prie laimės ir pasitenkinimo? Ar egzistuoja demotyvacija, kuri gali būti naudinga? Šiame straipsnyje panagrinėsime demotyvacijos aspektus, ypač susijusius su vaikais ir gyvenimo lūkesčiais.
Materialumas ir laimė: paradoksas
Žmonija pasiekė daug materialumo vystymo kelyje per paskutinius du-tris šimtmečius. Bet ar tapo žmonės laimingesni už savo protėvius? Greičiau atvirkščiai, pas mus žymiai daugiau problemų, nors ir sugalvota daugybė pagalbinių techninių prietaisų, kurie, atrodytų, leidžia sutaupyti laiką. Bet mažai kas gali leisti sau atsipalaiduoti. Dėl mokslo pažangos ir technikos tobulėjimo, trumpėja daugelio procesų trukmė ir mažėja žmogaus darbo sąnaudos juose. To pasekoje žmonės turėtų turėti vis daugiau laisvo laiko poilsiui, bendravimui, kultūrai ir švietimui. Tačiau kita tendencija - žmonės vis labiau skuba. Jei mokslas ir technologijos sudaro galimybę turėti vis daugiau laisvo laiko, tai kodėl vis labiau skubame? Paprasčiausias atsakymas - mes turime vis daugiau norų.
Iš tikro mūsų norus ir tikslus generuoja ne tik vaizdeliai vitrinoje, ekrane, spaudoje ir kitur. Didžiuliai pinigai ir milžiniška industrija dirba tam, kad žmonės kuo labiau visko norėtų. Tuo suinteresuotos kompanijos ir korporacijos. Vyriausybės stengiasi, kad žmonės norėtų, kad jų vartojimas nesumažėtų ir ekonomika nesulėtėtų, nes tai pagrindinis BVP ir surenkamų mokesčių stabilumo bei augimo garantas. Tam psitelkiami pažangiausi mokslo pasiekimai, naujausi žmogaus psichikos ir pasąmonės tyrimai, tam skiriamas didžiulis pasaulio galingųjų dėmesys. Ir prieš šitą monstrą lieka vienišas žmogus.
Reklama ir vartojimas: kas slypi už norų?
Neįmanoma nepastebėti, kad visa ši reklamos ir vartojimo skatinimo pramonė ne visus veikia vienodai. Kodėl viena moteris perskaičius ar išgirdus reklaminį šūkį „Nes tu to verta“, bėga ir perka reklamuojamą kremą ar kvepalus, o kita ne? Ir čia kalbu ne apie tą atvejį kai neperkama, nes trūksta pinigų duonai ar buto šildymui apmokėti. Dargi atvirkščiai. Atrodo, kad žmonės turintys daugiau pinigų yra mažiau paveikūs reklamai. Žmonių gyvenimo tikslus, norus ir motyvaciją labai stipriai įtakoja menkumo jausmai patirti vaikystėje.
Demokratija ir lūkesčiai: ar galimybės virsta našta?
Dar vienas faktorius verčiantis žmones skubėti bei nejausti pasitenkinimo pasiektais rezultatais, tai pačios demokratinės sistemos suteikiamos realios ir deklaruojamos galimybės. Nepamirškime, jog jos kartu yra ir savotiškas įpareigojimas. Anksčiau, luominėje visuomenės santvarkoje, arba šiuolaikinėse tokią sistemą išlaikiusiose šalyse, pvz Indijoje, žmogus patiria žymiai mažesnį visuomenės lūkesčių spaudimą. Gimęs žemdirbių šeimoje, nuo mažens žino, kad jam teks dirbti žemę, ir gan nesunkiai šią savo paskirtį realizuoja. Pagalvokim kokių lūkesčių aplinkoje auga vaikas, gimęs „neribotų galimybių šalyje“ pvz, JAV. Jeigu vaikystėje šūkis „kiekvienas šioje šalyje gali tapti prezidentu, tai priklauso tik nuo tavo paties norų ir pastangų“ įkvepia, vilioja ir šviečia, kaip kelrodė žvaigždė, tai metams bėgant, absoliučiai daugumai amerikiečių jis vis labiau tampa priekaištu ar kaltinimu. Kodėl tu dar ne prezidentas? Nenori? Per mažai stengeisi? Ar esi paprasčiausias nevykėlis? Šią dilemą žmonės sprendžia įvairiais būdais.
Vaikai: motyvacijos stabdis ar gyvenimo prasmė?
Ar yra suinteresuotų, kad žmogus nebėgtų griūdamas, kad neturėtų tiek daug tikslų? Yra. Tik ar visada jie tai suvokia? Tai žmogaus artimieji. Visų pirma vaikai. Bet ką gali nekalbantis ir netgi nevaikštantis pyplys ar darželinukas, lyginant su aukščiau paminėta reklamos ir motyvavimo industrija? Spėju, kad vyresnio amžiaus darbuotojai dažnai nėra pageidaujami ne dėl jų sveikatos būklės, lėtesnio mąstymo ar atsilikimo technologijų srityje. Tiesiog jie per daug protingi ir juos sudėtingiau motyvuoti.
Vakarietiškas gyvenimo būdas ir neurozės: triumfo žygis
Dar vienas faktorius, lemiantis vakarietiško gyvenimo būdo (bei tempo) ir neurozių triumfo žygį per planetą, tai spartesnis ekonominės, pramoninės ir karinės galios augimas labiau neurotiškose ir tuo pačiu labiau motyvuotose šalyse. Kažkada Šiaurės Amerikos prerijų platybėse, santarvėje su gamta ir savimi, gyveno indėnai. Jie nebuvo labai motyvuoti ir pernelyg skubantys. Ir kas atsitiko, kai Ameriką užplūdo vargo ir skurdo genami emigrantai iš Europos? Kas šiandien beliko iš tų ramių ir išdidžių indėnų?
Daugeliui demotyvacija ir gyvenimo tempo sulėtėjimas asocijuojasi su purvinais Indijos jogais, benamiais prie konteinerių ir asocialiais kaimynais, triukšmaujančiais už sienos. Nežinau kiek jie motyvuoti ar ne, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, jog savo gyvenimą kuriame ne vien atkakliu darbu, bet ir aiškesniu aplinkinės situacijos suvokimu ir iš to sekančiais teisingais sprendimais. Hipermotyvacija, „siekimas išspręsti daugybę problemų iš karto“, striksėjimas pagal reklamos gamintojų dūdelę, ne tik atima dvasinį komfortą. Ji įtakoja daugybę klaidingų žingsnių gyvenime. Žmonės netinkamu metu ima paskolas, perka nekilnojamąjį turtą, pradeda „amžiaus statybas“ ar neturėdami pinigų perka prestižo ir įvaizdžio atributus. Demotyvacija, neskubėjimas kartais leidžia be kruvinų pastangų užtikrinti pakankamai komfortišką buitį sau ir savo šeimai. Ir tuo pačiu sukurti savo dalį BVP savo šaliai.
Alegorinė istorija: ar galime nusipirkti laiko?
Kartą žmogus vėlai grįžo iš darbo namo - kaip paprastai, pavargęs ir suirzęs.
-Tėti, ar galiu tavęs kai ko paklausti?-Gerai, klausk. Kas atsitiko?-Tėti, kiek tu uždirbi per valandą?-Tai ne tavo reikalas! - pasipiktino jis. - Kodėl tu klausi?-Tiesiog šiaip - reikia.-Na, bus apie 500.-Tėti… - sūnus žiūrėjo į jį iš apačios į viršų labai rimtomis akimis. - Ar galėtum man paskolinti 300?Tėvas supyko.-Tu klausei manęs tik tam, kad aš duočiau tau pinigų kokiam nors idiotiškam žaislui? - suriko tėvas. - Žygiuok greičiau į savo kambarį ir gulkis miegoti!.. Negalima gi būti tokiu egoistu!
Mažylis tyliai nuėjo į savo kambarį ir užsidarė jame. O jo tėvas taip ir liko stovėti tarpduryje niekaip negalėdamas išmesti iš galvos sūnaus prašymo. Praėjo kiek laiko. Tėvo širdis atlėgo, ir jis pradėjo svarstyti kiek kitaip: “Gal jam iš tiesų reikia nusipirkti kažką svarbaus.-Sūneli, tu dar nemiegi?-Ne, tėti.-Aš, atrodo, buvau šiurkštus su tavimi,- tarė tėvas. - Man buvo sunki diena ir aš tiesiog nesusivaldžiau. Atleisk man. Štai, laikyk pinigus, kurių tu prašei.Mažylis pašoko iš lovos.-Oi, ačiū, tėveli! - pradėjo dėkoti jis.Paskui iš po pagalvės ištraukė kelis suspaustus banknotus.Tėvas pamatęs, kad vaikas jau turi pinigų vėl supyko.Mažylis suskaičiavo visus savo pinigus ir tada pasižiūrėjo į tėvą.-Kam tu prašei manęs pinigų, jei tu jų turi? - suirzęs paklausė tėvas.-Todėl, kad aš jų turėjau nepakankamai. Tačiau dabar yra tiek, kiek reikia,- atsakė vaikas. - Tėti, čia - lygiai penki šimtai. Ar aš galėčiau nusipirkti valandą tavo laiko? Tuomet rytoj tu galėtum valandėlei anksčiau grįžti iš darbo, kad galėčiau su tavimi pavakarieniauti.
Tėvų ir vaikų santykių svarba
Vidiniai veidrodžiai: empatijos svarba
Cituojant gydytojos - psichoterapeutės Eglės Beinorienės straipsnį „Mūsų vidiniai veidrodžiai“: „… Ypač svarbus, tiesiog gyvybiškai būtinas toks empatiškai atspindintis veidrodis kiekvieno žmogaus gyvenimo aušroje, kai kūdikis neturi kitos galimybės suvokti, apčiuopti savęs, kaip pagal atspindį mamos, tėčio akyse. Į kūdikį nukreiptas pasigėrėjimo kupinas tėvų žvilgsnis patvirtina mažo žmogaus didelę reikšmę, patvirtina jį patį. Tam, kad formuotųsi ego - sąmoningasis asmenybės branduolys, - būtina, kad vidinė psichinė realybė būtų pamatyta, kad empatiškas artimiausio žmogaus žvilgsnis ir sugražintų ją mums patiems. Kokį vaikas save mato tame veidrodyje, toks vaizdas giliai įsismelks į jo esybę ir lydės jį tolesniame, samoningame gyvenime."
Ne visada veidrodžio atspindys būna toks aiškus, kartais tarsi vėjo šiaušiamas ežero paviršius jis iškreipia atvaizdą. Kas atsitinka žmogui, nepatyrusiam atspindėjimo vaikystėje, kai jis tampa suaugęs? Toks žmogus labai anksti išmoksta pajusti, ko iš jo reikalaujama, kokį jį priima kiti. Taip formuojasi jo išgyvenimo strategija: atsisakydamas savų poreikių ir tenkindamas kitų, jis tikisi būti priimtas ir taip pelno teisę egzistuoti. Nuolatinis alkis būti matomam, pripažintam ir priimtam dažnai tampa pasiekimų socialinėje erdvėje varomąja jėga. Išties, toks žmogus gali būti puikiai prisitaikęs, stebinti savo rezultatais profesinėje, socialinėje srityje. Taip jis intensyviai ieško patvirtinimo, nes jo vidinis veidrodis negeba atspindėti gilios esybės. Be to toks žmogus yra labai atitolęs nuo savo paties jausmų, nepažysta jų, stumia šalin, visą dėmesį nukreipdamas į tai kaip įtikti aplinkai, kas jam yra tolygu išgyventi. Giliai viduje slegia tuštuma, bejėgiškumas.
Asmeninio tobulėjimo paieškos: kelias į save
Daugelis žmonių ieško būdų, kaip pagerinti savo gyvenimą, tapti laimingesni ir sėkmingesni. Per paskutinius 10 metų pasinėręs į verslo pasaulį sudalyvavau virš 80 įvairių mokymų, seminarų, vebinarų ir sėmiausi įvairaus turinio žinių tiek asmeniniam tiek profesiniam tobulėjimui. Nuo pat pradžių kiekvienas gilesnis pasikapstymas po negirdėtą turinį atrodė mažų mažiausiai mistika, o iki tų žinių taikymo, toli gražu. Lygiai prieš metus nusprendžiau išbandyti kai ką gilesnio. Mano dėmesį patraukė frazė, jog jei noriu pakeisti aplinkinį pasaulį, mane supančių žmonių elgesį, savo komandos motyvaciją - turiu pradėti nuo savęs, savo įpročių ir vidinių demonų. Prie ko čia aš ir aplinka, pagalvojau. Kuo tai susiję ir kaip keisdamas save galiu pakeisti kitus? Na pabandau, galvoju. Gyvenimas juk sudarytas iš bandymų ir pasirinkimų.
Per tuos metus aiškiai išsigryninau savo gyvenimo viziją, supratau kas iš tiesų yra žodis vertybės ir kaip jomis vadovautis savo kasdienybėje. Kaip nebestresuoti! Taip taip, kaip nebestresuoti! Kaip baigti ėsti save ir ėsti kitus. Apskritai eliminuoti aukos scenarijų iš savo elgesio ir susidraugauti su emocijomis. Kas iš tiesų yra atsakomybė ir kaip ją prisiimti. Kaip planuotis laiką ir nekelti sau neįmanomų lūkesčių, jog reikia visus tūkstančius darbų padaryti dabar. O labiausiai man patinkantis pokytis - supratau ką reiškia iš tiesų mylėti save. Metus laiko nevartoju alkoholio. Išmokau pramogauti be alkoholio, atrasti naujas veiklas ir supratau kiek daug laisvo laiko ir galimybių jis iš manęs atimdavo. Metus laiko valgau pusryčius ko nedariau nuo to laiko kai juos ruošdavo prieš mokyklą mama. Savo kailiu pajutau ką reiškia eiti miegoti 22val. ir ką keičia tai mano kasdienybėje.
Pokyčiai ir atradimai: kelias į harmoningą gyvenimą
Pradėjau savo laisvalaikį planuoti pats, o ne kaip kas ką pasiūlys. Dėka šio požiūrio, ko noriu pats asmeniškai, susiradau ir taip seniai ieškotą hobį. Nebesigilinu i kitų žmonių problemas, palieku jiems jas išspręsti patiems, o dėl gyventi daug ramiau. Visas dienas su keliomis išimtimis pilnai susiplanuoju laiką kalendoriuje ir 90%-100% suplanuotų užduočių igyvendinu. Važiuodamas į susitikimus pastebėjau kad esu daug ramesnis už vairo, nebereikia skubėti ir keikti visų vairuotojų ar kaltinti šviesoforus. Nebepriekaištauju sau dėl to ką padarau ar ko nepadarau. Pradėjau sakyti ką galvoju čia ir dabar ir nebesislėpti už “”Pagalvosiu”” kaukės nors atsakymą žinau jau dabar. Bendrai supratau kaip formuoti įpročius ir daryti tai ką reikia tada kada reikia. Ir ne ką mažiau svarbu atpažinti ko nedaryti. Nors taip norisi. Nedaryti! Visa tai tikrai atėjo ne per dieną ir ne per savaitę.
Į DaVinci 365® ARCHITECTUS mokymų programą atėjau, nes buvau visiškai užstrigusi savo gyvenime, nuolat sukausi tame pačiame rate ir nesugebėjau iš jėtraus jė. Prieš programą turėjau labai daug įsitikinimų ir baimių, daug kur nenorėjau matyti tiesos apie save, nemokėjau savęs vertinti (buvau itin griežta sau), nemokėjau išreikšti ir parodyti savo tikrųjų jausmų, vengiau atvirumo, stengdavausi nekonfliktuoti ir prisitaikyti prie aplinkos. Stipriai pasireiškė aukos ir gelbėtojos rolės. Visas dėmesys buvo sutelktas į aplinkinių jausmus, jų poreikius ir į darbą. Šiuos mokymus galiu suskirstyti į du etapus. Pirmas pusmetis, kur viską bandžiau labai atsargiai, mažais žingsneliais, bandant save apsaugoti nuo pačios savęs ir ignoruojant tikrąsias problemas. Ir antras pusmetis, kada įvyko lūžio momentas ir prasidėjo tikrai gilus ir skausmingas darbas su savimi.
Dabar aš išmokau (tiksliau vis dar mokausi) priimti save, atsižvelgiu į savo poreikius ir keičiu save, o ne aplinkinius. Išaugo pasitikėjimas savimi, tapau atviresnė, išmokau sustoti, neskubėti ir pabūti ramybėje. Nebesiblaškaau ir nebešvaistau savo energijos dalykams, kurie nėra to verti. Išmokau efektyviau dirbti ir kokybiškiau ilsėtis. Mano gyvenime atsirado disciplina ir kokybiškas planavimas. Išmokau pripažinti savo klaidas ir pasimėgauti pergalėmis. Atsirado mažiau lūkesčių ir reikalavimų, bet daugiau džiugesio ir dėkingumo. Tai buvo tikrai stiprūs ir gilūs mokymai, labai naudingos praktinės užduotys, kurios padėjo suvokti, kokiame įsitikinimų pasaulyje aš gyvenau ir kokią tai įtaką darė mano gyvenimui.
Demotyvacija ir gyvenimo tempas: ar visada reikia skubėti?
Kodėl aš taip rašau, Bronislovai? Todėl, kad nepatiko tas pesimizmas šiam įraše. Viskas gerai. Vakaras jaukiai glaustosi apie kojas kaip katinas. Puodelyje garuoja arbata pavadinimu “Baltas angelas”. Ant stalo puikuojasi šokoladiniai keksiukai, kuriuos šiandien kepiau. Jie išpuošti baltais perliukais ir sidabro dulkėmis. Prabanga PABŪTI. Ramybėje. Su gražiomis mintimis apie žmones. Apie knygas, kurias skaitysiu. Apie kažką, ko pasiilgau. Apie visus, kuriuos myliu. Ir todėl gera. Gera, net jei žinau, kad beveik niekada neprašau niekieno pagalbos, nes išmokus pasikliauti savimi. Todėl geriu “balto angelo” arbatą ir klausausi tylaus vakaro. Argi tai ne pilnatvė?
Pažiūrėkite, koks aš buvau pernai vasarą Stokholme. Vakar vienai anūkėlei sukako 10. Po mėnesio dar vienai sukaks 10. Neseniai „Šviesos“ leidykla į gyvenimą paleido mano knygelę „Matematika (ne)lengvai, 11-12 kl.“, o dabar jau peržiūrėjau rankraštį knygelės „Matematika (ne)lengvai, 9-10 kl.“. Pats tuo netikiu! Kadaise vienas mano matematikos katedros kolega intensyviai dirbo korepetitoriumi ir jam sekėsi, o paskui aš nustebau sužinojęs, kad tuo jis jau neužsiiima. Tas kolega gerokai vyresnis už mane, ir dabar aš jį jau suprantu, nebesistebiu. Jūs, jaunesnieji, tik tada suprasite, kaip keičiasi gyvenimas, kai būsite mano metų.
Pandemija ir vertybės: kas iš tikrųjų svarbu?
Grįžau iš darbo pavargus kaip nežinau kas- darbe n kartų dezinfekuojamės, dirbsime jau ir su pirštinėmis, nes reikia saugoti žmones. Visi žinom, kad ypač reikia saugoti seniukus, nes...
tags: #demotyvacija #apie #vaikus
