Maždaug 5-7 vaiko gyvenimo metais prasideda mišraus sąkandžio laikotarpis - pradeda kristi pieniniai dantukai ir dygti nuolatiniai. Tai natūralus ir įprastas reiškinys, tačiau daugelis tėvų susiduria su klausimais, ar reikėtų patiems traukti klibantį pieninį dantuką, ar laukti, kol jis iškris savaime. Šiame straipsnyje aptarsime visus su pieninių dantukų kritimu susijusius aspektus, pradedant amžiumi ir trukme, baigiant galimomis problemomis ir jų sprendimo būdais.
Pieninių dantukų kaitos amžius ir trukmė
Pieniniai dantukai paprastai ima kristi dar vaikui nepradėjus lankyti mokyklos, o žavingos bedantės šypsenos pirmokų rugsėjo pirmosios šventėje jau yra tapusios kone tradicija. Tačiau kiekvieno vaiko dantų kaita yra individuali. Vėlesnė dantų kaita dažniau pasitaiko vaikams, turintiems genetinių sutrikimų, sisteminių ligų (tokių kaip rachitas, inkstų nepakankamumas, anemija), esant hormonų disbalansui. Vėlesnis dygimas taip pat būdingas vaikams, kurie gimė neišnešioti, per mažo svorio. Jei pieninių dantukų dygimas buvo vėlesnis nei įprasta, tikėtina, kad ir jų kritimas bus vėlesnis. Mišraus sąkandžio laikotarpis pasibaigia 12-13 metais, kuomet susiformuoja nuolatinis sąkandis ir vaikas jau turi visus 28 nuolatinius dantis.
Iškritus pieniniam dantukui nuolatinis dantis turėtų pasirodyti per 6 mėnesius. Po pieniniu dantuku kaule yra nuolatinio danties užuomazga, kuri bręsta ir kyla aukštyn taip rezorbuodama („tirpindama”) pieninio danties šaknį(is). Pieninio danties šaknis trumpėja, kol galiausiai lieka tik vainikas, kuris nesunkiai iškrenta. O apačioje esantis nuolatinis dantis išdygsta į pieninio danties vietą. Šis procesas vyksta tada, kai kaule jau yra susiformavęs visas nuolatinio danties vainikas ir 1/2 ar 3/4 nuolatinio danties šaknies.
Kada reikėtų sunerimti?
Į odontologą vertėtų kreiptis tuomet, kai dantų dygimas vėluoja ilgiau nei metus. Gydytojui atlikus rentgeno nuotraukas įvertinama dantų užuomazgų padėtis. Pasitaiko atvejų, kad pieninis dantukas taip ir nepradeda klibėti dėl nuolatinio danties užuomazgos nebuvimo ar netaisyklingos padėties žandikaulyje.
Jei tėvai mato, kad nuolatiniai dantys lenda kreivai, ar tarpai tarp jų per dideli, pirmasis apsilankymas pas gydytoją ortodontą rekomenduojamas 7-8 metų vaikams, kuomet išdygus pirmiesiems nuolatiniams dantims esama įtarimų apie netaisyklingą jų padėtį dantų lanke ar sąkandžio anomalijas. Gydytojas įvertins ortodontinio gydymo reikalingumą, suplanuos jo pradžią ir metodą. Ankstyva diagnostika ir gydymas dažnai daug lengvesnis ir trumpesnis.
Klibančio pieninio dantuko šalinimas: kada ir kaip?
Kai pieninis dantis pradeda klibėti, vaikas dažnai junta diskomfortą, dantenų niežėjimą ir dėl tos priežasties neretai ryžtasi jį pašalinti pats. Tėvų pagalba taip pat gali būti reikalinga, ypač jei dantis kliba labai stipriai, trukdo valgyti ar kalbėti. Stiprus klibėjimas reiškia pilną šaknies rezorbciją (ištirpimą), o tuo pačiu ir nuolatinio danties užuomazgos priartėjimą, pasiruošimą dygti.
Tėvai gali patys ištraukti gerai klibantį dantį, tačiau svarbu daryti tai atsargiai. Galima naudoti siūlą, tačiau svarbiausia - nespausti per daug, kad nesukeltumėte skausmo ar traumos. Jei dantis dar nepasiruošęs būti pašalintas, traukimas gali sukelti atvirą žaizdą, smarkiai kraujuoti ir netgi paveikti dygstantį nuolatinį dantį.
Kaip neskausmingai ištraukti klibantį dantuką:
- Prieš traukiant, ant danties vagelės galima užtepti vietinio anestetiko gelio arba dantų krapštymo gelio, kurio sudėtyje yra benzokaino.
- Galima leisti vaikui kramtyti ledo gabalėlius, kad nutirptų dantenos.
- Naudojant medicininę marlę, švelniai sukite ir traukite dantį.
- Jei traukiant dantį vaikui skauda arba jei dantis nejuda lengvai spaudžiant, tikriausiai dar ne laikas traukti dantį.
Jei nėra jokio poreikio apsilankyti pas gydytoją, o dantų keitimasis vyksta be komplikacijų, tereikia palaukti, kada dantis ims klibėti, ir pašalinti jį natūraliu būdu. Jei dantena toje vietoje, kur buvo dantukas, kraujuoja, duokite sukąsti sterilią marlę 5-10 minučių, kol sustoja kraujas. Rekomenduojama 1-2 dienas nevalgyti labai kieto, rūgštaus, karšto maisto. Geriau minkšta dieta: košės, jogurtai, trintas maistas.
Ką daryti, kad dantys mažiau gestų?
Kada būtina kreiptis į odontologą?
Nors daugelis pieninių dantukų iškrenta savaime, yra situacijų, kai būtina kreiptis į specialistą:
- Pieninis dantis pažeistas karieso ir negali būti gydomas.
- Pieninis dantis dar nepradėjo klibėti, o nuolatinis jau kalasi. Tai dažnai nutinka, kai pieninio dantuko šaknų rezorbcija sutrikusi, netolygi. Dalinis, o ne pilnas šaknies ištirpimas lemia tvirtą jo laikymąsi kaule, o užuomazgai sėkmingai priartėjus, prasideda dygimas net ir nesant klibėjimui. Neretai tai uždegiminių danties nervo ar jį supančio kaulo procesų pasekmė. Norint išvengti netaisyklingos nuolatinio danties padėties dantų lanke - tokį pieninį dantuką geriau šalinti.
- Dantenose atsiranda fistulių arba ant dantų šaknų susiformuoja cistų.
- Nuolatinio danties užuomazga gali žūti dėl uždegiminių procesų dantenose.
- Pieninio danties šaknis skaidosi lėtai ir gali trikdyti nuolatinio danties kalimąsi.
- Jei vaikas jaučia diskomfortą dėl klibančio danties, kuris ilgą laiką neiškrenta pats, arba jei vaikas jaučia skausmą valgydamas. Nestabilus dantis gali sukelti dantenų uždegimą.
- Jei jūsų mažylio pieninis dantis pažeistas arba vargina lėtinės ligos - pulpitas ar periodontitas.
Specialistė pabrėžia, kad nesvarbu, traumą patyrė pieninis ar nuolatinis dantis, abiem atvejais reikėtų skubėti pas odontologą. Tiek pieninių, tiek nuolatinių dantų traumos yra gana dažnos. Tyrimai rodo, kad net kas dešimtas vaikas patiria kokią nors dantų traumą. Priežastys gali būti įvairios - nuo kritimo iki kontaktinio sporto. Kai dantys atsikišę į priekį, dantų traumų tikimybė padidėja net iki 40 proc.
Traumuoti dantys: ką daryti?
Tėvai dažnai galvoja, kad patyrus pieninių dantų traumą, tai daugiau estetinė problema, kadangi išdygs nuolatiniai dantys. Tačiau tai klaidinga nuomonė. Nesvarbu, kokie dantys, nuolatiniai ar pieniniai, patyrė traumą, reikėtų visuomet kreiptis į specialistus.
Jeigu vos nuskilo danties kraštelis, gal ir nereikia skubėti tą pačią akimirką pas odontologą, tačiau kitą dieną jau rekomenduojama apsilankyti tam, kad gydytojas apžiūrėtų ir patartų, ką daryti toliau. Reikia nepamiršti, kad pažeistų ir traumuotų dantų stebėjimas yra visai kitoks nei sveikų dantų.
Jeigu pieninis dantukas išmuštas, jo atgal nereplantuojame (neįsodiname į burnos ertmę), tačiau reikėtų apžiūrėti, ar neliko lūžgalio, ar nebėga kraujas, ar nėra žaizdelių ir pan., kitaip tariant - įvertinti situaciją. Jeigu nuskeltas tik kraštelis, trauma maža, gali prireikti fluoro lako aplikacijos, pakeisti dantų priežiūros priemones švelnesnėmis, stebėti situaciją, padaryti rentgeno nuotrauką. Nulūžus didesniam danties fragmentui reikėtų apžiūrėti, ar nėra apnuoginta pulpa, ar nėra reikalingas endodontinis gydymas - tokiu atveju pas odontologą reikėtų kreiptis skubiau.
Net ir nuskilus pieniniam dantukui, galima dantį atkurti ir suplombuoti, tačiau visos situacijos individualios. Kai kuriais sudėtingais atvejais, kai bendra danties prognozė bloga, tenka šalinti traumuotą dantį ir laukti, kol išdygs nuolatiniai dantys. Pieniniai dantys yra svarbūs, kadangi užlaiko vietą nuolatiniams dantims ir ateityje gali turėti įtakos sąkandžiui, todėl jeigu tik galima atstatyti pieninius dantis, odontologas būtinai taip ir padarys.
Jeigu vaikas patyrė nuolatinio danties traumą, reikėtų kuo skubiau kreiptis į odontologą, geriausia - per valandą. Išmuštą dantį ar jo fragmentą tinka įdėti į pieną, kontaktinių lęšių skystį, fiziologinį tirpalą, kartais tam gali pasitarnauti ir kiaušinio baltymas. Išmuštą dantį, danties fragmentą (lūžgalį) reikėtų laikyti atitinkamoje terpėje, jokiu būdu ne sausai ir ne vandenyje. Geriausia terpė - seilės. Jeigu vaikas jau toks amžiaus, kad supranta, kas nutiko, geriausia dantuką laikyti burnoje, užkištą už skruosto.
Burnos higienos svarba
Išdygus pirmiesiems nuolatiniams dantims vaiko dantų priežiūros rutinoje vis dar išlieka svarbus ir tėvų vaidmuo. Rekomenduojama, kad vaikų dantys būtų valomi padedant tėvams iki 6-7 metų. Tokio amžiaus vaikų motoriniai įgūdžiai jau pakankamai geri, tačiau dantų valymo technika dar nėra gerai įsisavinta. Todėl po savarankiško dantų valymo būtina vertinti jo kokybę, o pastebėjus nepašalinto minkšto apnašo ant dantų paviršių - pabaigti vaiko pradėtą darbą patiems.
Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas pirmiesiems krūminiams dantims, kurių tėvai dažnai nepastebi, kadangi pastarieji išdygsta už pieninių dantukų eilės šiems dar nepradėjus kristi. Na, o pagrindiniai dantų priežiūros principai: minkštas dantų šepetėlis, dantų pasta su fluoru (dėl jo kiekio pasitarti su odontologu, atsižvelgiant į vaiko polinkį ėduoniui); sukamieji arba šluojamieji dantų valymo judesiai bei valymas bent 2 kartus per dieną (ryte ir vakare), ne mažiau nei 2-3 minutes.
Tarpdančių siūlas vaikų dantų priežiūroje yra toks pat svarbus kaip ir suaugusiųjų. Ypač pradėjus dygti pirmiesiems nuolatiniams dantims. Siūlo naudojimas yra reikalingas todėl, kad valant dantis vien šepetėliu, tarpdančiuose esantis minkštas apnašas nėra pilnai pašalinamas, o jame esančios bakterijos, mintančios maisto likučiais, sąlygoja kariozinių procesų pradžią. Būtent todėl pati dažniausia karieso lokacija - tarpdantis. Vaikams patogiausia siūlą naudoti surišus kilpą, kuri tempiama tarp rankų, suimant nykščiais ir rodomaisiais pirštais. Patartina tą daryti prieš dantų valymą (geriau vakare), kad pastoje esantis fluoras galėtų geriau pasiekti švarius kontaktinius paviršius. Svarbu paminėti - savarankiškas tarpdančių valymas vaikams galimas tik nuo 12 metų. Iki tol reikalinga tėvų pagalba.
Nuolatinių dantų dygimo metu svarbiausias uždavinys - išvengti karieso. Vos išdygusio danties emalis dar nėra pakankamai mineralizuotas, todėl itin pažeidžiamas. Tėveliai dažnai pamiršta, kad svarbu ne tik gera vaiko burnos higiena, bet ir visavertė mityba. Svarbu vengti saldumynų; lipnių, ilgai ant dantų paviršių besilaikančių maisto produktų (karamelė, traškučiai); saldžių, gazuotų, su dirbtiniais kvapikliais ir dažikliais gėrimų. Mitybą praturtinti maisto produktais turinčiais kalcio ir fosforo, kurie itin svarbūs kaulų ir dantų struktūrai. Skatinti skaidulinio, rupaus maisto vartojimą, kuris svarbus savaiminiam paviršių apsivalymui.
