Kiaušinio evoliucija yra ilgas ir sudėtingas procesas, prasidėjęs gerokai anksčiau nei atsirado vištos. Dauguma biologų sutaria, kad kiaušinis atsirado pirmas. Pačiu paprasčiausiu lygmeniu kiaušiniai yra tik moteriškos lytinės ląstelės. Kieti išoriniai kiaušiniai, kuriuos galima dėti sausumoje (dar vadinami amniotiniais kiaušiniais), pakeitė stuburinių gyvūnų gyvenimą.
Kiaušinio evoliucija
Prieš atsirandant kiaušiniams su kietu lukštu ir maistingais tryniais, stuburiniai gyvūnai, norėdami daugintis, turėjo kliautis vandens telkiniais. Dauguma varliagyvių vis dar susiduria su šiuo vandens apribojimu - kad išgyventų, jiems reikia išlaikyti želatininius kiaušinius drėgnus. Tikrieji paukščiai nepasirodė iki pat juros periodo vidurio, maždaug prieš 165-150 mln. metų, rodo tyrimai. Tačiau mokslininkai mano, kad pirmieji kiaušiniai su lukštais išsivystė gerokai anksčiau - maždaug prieš 325 mln. metų. Tikėtina, kad pirmieji kiaušiniai buvo plastiški ir odinės tekstūros, panašūs į dabartinių roplių dedamus kiaušinius. Karbono, permo ir triaso perioduose buvo daugybė sausumos stuburinių, dėjusių amniono kiaušinius, tačiau garsiausi iš šių gyvūnų yra dinozaurai. Šių kiaušinių išoriniai lukštai buvo itin ploni. „Tai žmogaus plauko storis“, - sakė K.Steinas. Tačiau pagal savo struktūrą šie ankstyvieji dinozaurų kiaušiniai turėjo būti kieti, kaip porcelianas, o ne lankstūs, kaip banano žievelė, todėl jie yra ankstyviausias žinomas kiaušinio, kokį žinome šiandien, pavyzdys. Šis plonumas tikriausiai paaiškina, kodėl mokslininkams sunkiai sekėsi rasti ankstesnių kiaušinių lukštų pavyzdžių. Kai kiaušinis patenka į turtingą, rūgščią dirvą, jis pradeda lėtai tirpti. „Dirvožemis būtų neleidęs išsaugoti tokio plono kalkių sluoksnio“, - sakė K.Steinas. Kita idėja - ankstyvieji dinozaurų kiaušiniai buvo su minkštu lukštu, todėl jie blogai išsilaikė fosilijose. Taigi kiaušinis neabejotinai buvo ankstesnis už vištą.
Klausimas, kas atsirado pirmas - kiaušinis ar višta, yra amžius siekiantis galvosūkis, kuris žavi mąstytojus ir mokslininkus.
Vištos kiaušinio dilema
Jei kalbame apie pirmąjį vištos kiaušinį, istorija pasikeičia. Viščiukai greičiausiai išsivystė iš raudonųjų džiunglių vištų porūšio maždaug prieš 50 mln. metų. Pietryčių Azijoje gyvenę žmonės pirmieji šiuos paukščius prijaukino kažkur tarp 1650 m. pr. m. e. ir 1250 m. pr. m. e. Tam tikru prijaukinimo proceso metu paskutinis šiuolaikinių viščiukų protėvis turėjo padėti kiaušinį su embrionu, kurio genetinių skirtumų pakako, kad jis skirtųsi nuo savo tėvinės rūšies. Šis embrionas prieš išsiritant būtų vystęsis ne visai viščiuko kiaušinyje. Paskui, sulaukęs pilnametystės, jis būtų padėjęs pirmąjį tikrą vištos kiaušinį. Taigi galima sakyti, kad viščiukas atsirado anksčiau už vištos kiaušinį. Tačiau evoliucijos istorija nėra vienareikšmė - yra įrodymų, kad viščiukai kryžminosi su kitais džiunglių paukščių porūšiais net ir po to, kai tapo savo genetiniu požiūriu atskiru porūšiu. Kai kurie iš šių požymių labiau (arba mažiau) pastebimi tam tikrose šiuolaikinėse vištų veislėse. Be to, Viskonsino-Medisono universiteto duomenimis, per kelis tūkstančius metų vištos buvo prijaukintos nepriklausomai kelis kartus Indijos ir Okeanijos dalyse. Taigi nustatyti, kuri višta buvo pirminė, gali būti sudėtinga.
Vištos kiaušinio sandara
Prieš pradedant kelionę vištos viduje, svarbu suprasti paties kiaušinio struktūrą. Tai padės suvokti, kokie elementai ir kokia tvarka formuojasi. Kiekvienas kiaušinio komponentas turi savo paskirtį ir atsiranda tam tikrame vištos reprodukcinės sistemos etape.
Lukštas
Tai kieta išorinė danga, sudaryta daugiausia iš kalcio karbonato (apie 94-97%). Lukštas nėra vientisas - jame yra tūkstančiai mažyčių porų (nuo 7 000 iki 17 000), leidžiančių vykti dujų mainams (deguonies į vidų, anglies dioksido ir drėgmės - į išorę), kas ypač svarbu, jei kiaušinis yra apvaisintas ir jame vystosi viščiukas. Lukšto spalva (balta, ruda, kreminė, žalsva ar melsva) priklauso nuo vištos veislės ir genetikos, o ne nuo maistinės vertės ar kokybės.
Polukštinės Plėvelės (Membranos)
Po lukštu yra dvi plonos, bet tvirtos plėvelės - išorinė ir vidinė. Jos glaudžiai priglunda viena prie kitos, išskyrus bukajame kiaušinio gale, kur jos šiek tiek atsiskiria ir sudaro oro pūslę. Šios membranos veikia kaip papildomas barjeras nuo bakterijų patekimo į kiaušinio vidų.
Oro Pūslė
Paprastai ji yra bukajame kiaušinio gale, tarp dviejų polukštinių plėvelių. Kiaušiniui vėstant po dėjimo, jo turinys šiek tiek susitraukia, o oras pro lukšto poras patenka į vidų, suformuodamas šią pūslę. Laikui bėgant, kiaušiniui senstant ir prarandant drėgmę, oro pūslė didėja. Ji taip pat yra svarbi viščiukui prieš išsiritant - tai pirmasis oro gurkšnis.
Baltymas (Albumenas)
Tai skaidri, klampi masė, supanti trynį. Baltymas sudaro didžiąją dalį kiaušinio masės ir tūrio. Jį sudaro apie 90% vandens ir 10% baltymų (svarbiausias - albuminas). Baltymas turi kelis sluoksnius: skystesnį išorinį, tirštesnį vidurinį ir skystesnį vidinį, tiesiogiai supantį trynį. Baltymo pagrindinė funkcija - apsaugoti trynį nuo mechaninių pažeidimų ir mikrobų bei aprūpinti besivystantį embrioną vandeniu ir baltymais.
Vytulai (Chalazos)
Tai du į virveles panašūs baltymo dariniai, prisitvirtinę prie trynio priešinguose poliuose ir besitęsiantys link kiaušinio galų. Jų funkcija - išlaikyti trynį kiaušinio centre, apsaugant jį nuo smūgių į lukštą.
Trynys (Vitellus)
Tai geltonas arba oranžinis rutulys kiaušinio centre. Trynys yra pagrindinis maistinių medžiagų (riebalų, vitaminų, mineralų) šaltinis besivystančiam embrionui arba maistinga dalis maistui. Trynio spalva priklauso nuo vištos mitybos - lesalai, kuriuose gausu karotinoidų (pvz., kukurūzai, liucerna, medetkų žiedlapiai), suteikia tryniui ryškesnę spalvą. Ant trynio paviršiaus matoma maža, šviesesnė dėmelė - blastodiskas. Jei kiaušinis apvaisintas, tai yra blastoderma, kurioje prasideda embriono vystymasis. Neapvaisintame kiaušinyje tai tik neaktyvi ląstelė.
Trynio Membrana (Vitellino membrana)
Tai plona, skaidri plėvelė, gaubianti trynį ir sauganti jo formą.
Kelionė Kiaušintakiu: Nuo Ovuliacijos iki Dėjimo
Kiaušinio formavimasis yra linijinis procesas, vykstantis specializuotame vištos organe - kiaušintakyje (oviductus). Tai ilgas, vingiuotas vamzdelis, besitęsiantis nuo kiaušidės iki kloakos. Visas procesas nuo ovuliacijos iki kiaušinio padėjimo trunka maždaug 24-26 valandas.
Kiaušidė (Ovarium) ir Ovuliacija
Viščiukė išsirita turėdama dvi kiaušides, tačiau paprastai tik kairioji kiaušidė tampa funkcionali ir vystosi. Dešinioji lieka rudimentinė. Subrendusios vištos kiaušidė primena vynuogių kekę - joje yra daugybė įvairaus dydžio folikulų. Kiekvienas folikulas yra potencialus kiaušinio trynys (ovumas). Veikiant hormonams, vienas iš didžiausių folikulų subręsta ir įvyksta ovuliacija - folikulas plyšta, paleisdamas trynį į kiaušintakio pradžią.
Piltuvėlis (Infundibulum)
Tai pirmoji, piltuvėlio formos kiaušintakio dalis, esanti arčiausiai kiaušidės. Jos funkcija - „pagauti“ ką tik ovuliavusį trynį. Trynys čia praleidžia labai trumpą laiką, apie 15-30 minučių. Būtent infundibulyje gali įvykti apvaisinimas, jei višta poravosi su gaidžiu ir kiaušintakyje yra gyvybingų spermatozoidų. Svarbu pabrėžti: višta deda kiaušinius nepriklausomai nuo to, ar ji buvo apvaisinta, ar ne. Gaidžio buvimas reikalingas tik norint gauti perinimui tinkamus, apvaisintus kiaušinius. Jei apvaisinimo nėra, kiaušinis formuojasi lygiai taip pat, tik jame nebus besivystančio embriono.
Baltyminė Dalis (Magnum)
Tai ilgiausia kiaušintakio dalis. Čia kiaušinio trynys praleidžia daugiausiai laiko - apie 3 valandas. Magnum sienelių liaukos intensyviai išskiria baltymus (albuminą), kurie sluoksniais apgaubia trynį. Čia susiformuoja didžioji dalis kiaušinio baltymo bei vytulai (chalazos), kurie padeda stabilizuoti trynį.
Sąsmauka (Isthmus)
Po magnum kiaušinio užuomazga patenka į sąsmauką. Ši atkarpa yra trumpesnė, joje kiaušinis praleidžia apie 1-1,5 valandos. Čia formuojasi dvi polukštinės plėvelės (membranos), kurios apgaubia baltymą. Taip pat šioje stadijoje kiaušinis pradeda įgauti savo būdingą ovalo formą.
Gimda, arba Lukšto Liauka (Uterus)
Tai pati svarbiausia ir ilgiausia kiaušinio formavimosi stadija, trunkanti net 18-22 valandas. Būtent čia vyksta kiaušinio lukšto formavimasis. Į gimdą patekęs minkštas, plėvelėmis padengtas kiaušinis pirmiausia yra "pumpuojamas" vandeniu ir mineralinėmis druskomis, dėl ko padidėja jo tūris ir įsitempia polukštinės membranos. Tada prasideda kalcifikacijos procesas: specializuotos gimdos sienelės ląstelės išskiria didžiulius kiekius kalcio karbonato kristalų, kurie nusėda ant polukštinių membranų, formuodami tvirtą lukštą. Šis procesas reikalauja milžiniškų kalcio resursų iš vištos organizmo. Jei višta yra dedeklė, apie 10% viso jos kūno kalcio gali būti mobilizuojama vienam kiaušinio lukštui suformuoti! Didžioji dalis kalcio gaunama su lesalais, tačiau dalis gali būti paimama ir iš specializuoto kaulinio audinio (meduliarinio kaulo), esančio ilgųjų kaulų viduje. Būtent gimdoje, pačioje lukšto formavimosi pabaigoje, ant jo nusėda pigmentai (protoporfirinas rudam lukštui, biliverdinas žalsvam/melsvam), jei vištos veislė numato spalvotą lukštą. Baltų kiaušinių lukštai pigmentų neturi.
Makštis (Vagina)
Prieš pat dėjimo procesą visiškai susiformavęs kiaušinis trumpam patenka į makštį. Čia jis praleidžia vos kelias minutes. Makšties sienelės turi stiprius raumenis, kurie padeda išstumti kiaušinį. Be to, čia ant lukšto paviršiaus uždedamas paskutinis apsauginis sluoksnis - kutikulė, arba "žydėjimas" (bloom). Tai plona, beveik nematoma baltyminė plėvelė, kuri užkemša lukšto poras ir apsaugo kiaušinį nuo bakterijų patekimo bei per greito drėgmės praradimo. Todėl neplauti ką tik padėtų kiaušinių yra geriau jų ilgesniam išsilaikymui.
Kloaka ir Dėjimas
Galiausiai, stiprių makšties ir pilvo raumenų susitraukimų dėka, kiaušinis yra išstumiamas per kloaką - bendrą angą, skirtą tuštinimuisi, šlapinimuisi ir reprodukcijai. Įdomu tai, kad dėjimo metu kloaka šiek tiek išsiverčia į išorę, todėl kiaušinis tiesiogiai nekontaktuoja su žarnyno turiniu, kas sumažina užteršimo riziką. Po kiaušinio padėjimo kloaka grįžta į normalią padėtį. Netrukus (maždaug po 30 minučių) vištos organizme gali prasidėti nauja ovuliacija ir visas ciklas kartojasi.
Kas Valdo Procesą? Hormonai ir Šviesa
Kiaušinių dėjimo procesas nėra atsitiktinis. Jį preciziškai reguliuoja sudėtinga endokrininė sistema, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka hormonai, o svarbiausias išorinis veiksnys yra šviesos trukmė.
Hormonai
Keli pagrindiniai hormonai diriguoja visam ciklui. Estrogenai yra atsakingi už lytinį brendimą, kiaušintakio vystymąsi, kalcio metabolizmą (meduliarinio kaulo formavimąsi) ir antrinius lytinius požymius. Progesteronas skatina ovuliaciją. Liuteinizuojantis hormonas (LH) sukelia patį folikulo plyšimą (ovuliaciją). Folikulus stimuliuojantis hormonas (FSH) skatina folikulų augimą kiaušidėje. Šių ir kitų hormonų pusiausvyra yra gyvybiškai svarbi reguliariam dėjimo ciklui.
Šviesa (Fotoperiodizmas)
Vištos yra labai jautrios dienos šviesos trukmei. Ilgėjanti diena (pavasarį) arba pastovi ilga diena (bent 14-16 valandų šviesos per parą) stimuliuoja hormonų gamybą, atsakingų už kiaušinių dėjimą. Trumpėjant dienai (rudenį) arba esant trumpai dienai (mažiau nei 12 valandų), hormonų aktyvumas slopsta, ir vištos natūraliai nustoja dėti arba deda labai retai. Būtent todėl pramoniniuose paukštynuose naudojamas dirbtinis apšvietimas, siekiant užtikrinti pastovią kiaušinių gamybą ištisus metus. Šviesos intensyvumas taip pat turi reikšmės, bet trukmė yra lemiamas faktorius.
Veiksniai, Įtakojantys Kiaušinių Dėjimą
Nors biologinis mechanizmas yra universalus, kiaušinių dėjimo intensyvumas, kiaušinių dydis, kokybė ir reguliarumas priklauso nuo daugybės vidinių ir išorinių veiksnių.
Amžius
Jaunos vištaitės (pulletės) pradeda dėti maždaug 18-24 savaitę amžiaus, priklausomai nuo veislės ir auginimo sąlygų. Pradžioje kiaušiniai dažnai būna mažesni ("pullet eggs"), kartais netaisyklingos formos ar su lukšto defektais. Dėjimo pikas paprastai pasiekiamas per pirmuosius dėjimo metus. Su amžiumi (po 2-3 metų) dėjimo intensyvumas natūraliai mažėja, kiaušiniai gali tapti didesni, bet su plonesniu lukštu.
Veislė
Skirtingos vištų veislės buvo selekcionuotos skirtingiems tikslams. Specializuotos dedeklės veislės (pvz., Leghornai, Lohmann Brown, Isa Brown) gali dėti arti 300 kiaušinių per metus. Mėsinės veislės (pvz., Kornišai, Broileriai) deda gerokai rečiau. Mišraus tipo veislės (pvz., Plimutrokai, Orpingtonai, Australorpai) užima tarpinę padėtį. Veislė lemia ne tik dėjimo dažnumą, bet ir kiaušinių dydį bei lukšto spalvą.
Mityba ir Vanduo
Subalansuota mityba yra kritiškai svarbi. Dedančiai vištai reikia pakankamo kiekio baltymų (apie 16-18%), energijos, vitaminų (ypač D, A, E, B grupės) ir mineralų. Ypatingas dėmesys skiriamas kalciui (apie 3.5-4.5% racione) ir fosforui, kurie yra būtini tvirtam lukštui formuotis. Kalcio trūkumas greitai pasireiškia plonais, trapiais ar net minkštais lukštais. Taip pat svarbus nuolatinis priėjimas prie švaraus geriamojo vandens, nes kiaušinis sudarytas daugiausia iš vandens, o dehidratacija gali greitai sustabdyti dėjimo procesą.
Aplinkos Sąlygos
Temperatūra: Optimali temperatūra vištoms dėti yra maždaug 15-25°C. Didelis karštis (virš 30°C) sukelia stresą, mažina lesalo suvartojimą, todėl gali sumažėti kiaušinių dydis ir suprastėti lukšto kokybė. Šaltis taip pat gali neigiamai veikti produktyvumą, nes daugiau energijos sunaudojama kūno šilumai palaikyti. Stresas: Bet koks stresas - triukšmas, staigūs aplinkos pokyčiai, plėšrūnų grėsmė, socialinis stresas (pvz., naujų vištų įvedimas į pulką), netinkamos laikymo sąlygos (per daug paukščių mažame plote) - gali sutrikdyti hormonų pusiausvyrą ir laikinai ar net ilgam sustabdyti kiaušinių dėjimą. Lizdai: Vištoms svarbu turėti saugias, ramias, šiek tiek užtemdytas ir švarias vietas dėti kiaušinius - lizdus. Jei lizdų nėra arba jie netinkami, vištos gali pradėti dėti bet kur arba sulaikyti kiaušinį, kas gali sukelti sveikatos problemų. Sveikata: Įvairios ligos (bakterinės, virusinės, parazitinės) ar negalavimai gali neigiamai paveikti kiaušinių dėjimą.
Nors išoriškai vaisingi ir nevaisingi kiaušiniai atrodo visiškai vienodi, tarp jų egzistuoja keletas svarbių skirtumų. Nevaisingas kiaušinis yra toks, kokį dauguma žmonių mato parduotuvėse: jame nėra jokio embriono vystymosi pirmtako. Vaisinguose kiaušiniuose, jei juos persviestume ryškia šviesa („candling“ metodas), būtų matyti mažas baltas taškelis, primenantis mažą apskritimą su baltais kraštais - tai vadinamas blastodiskas (nevaisingas) arba blastodermas (vaisingas).
Ar nevaisingi kiaušiniai tinkami maistui? Taip - nevaisingi kiaušiniai yra visiškai tinkami vartoti, o jų sudėtis nesiskiria nuo vaisingų kiaušinių. Maistinė vertė, skoninės savybės, tekstūra ir maistinių medžiagų kiekis išlieka tokie patys. Vaisingas kiaušinis taip pat yra tinkamas vartoti, jei tik jis nebuvo pradėtas perinti (nebuvo laikomas šilumoje ilgiau nei reikia embriono vystymuisi).
Ar vaisingi kiaušiniai sveikesni? Tai vienas dažniausių mitų. Moksliniai tyrimai rodo, kad vaisingas kiaušinis nė kiek nesiskiria savo maistine verte nuo nevaisingo. Abu turi vienodą baltymų, vitaminų, riebalų ir mineralų kiekį. Vaisingo kiaušinio vienintelis skirtumas - jis gali būti perinamas.
Gaidys reikalingas tik tam, kad kiaušiniai būtų vaisingi, t. y. galėtų išsiristi viščiukai. Tačiau pačių kiaušinių dėjimui jis įtakos neturi. Net ir be gaidžio dedami kiaušiniai yra visiškai normalūs, visaverčiai ir tinkami maistui. Vis dėlto gaidys turi ir kitų funkcijų pulke: jis palaiko tvarką, saugo būrį ir kartais net daro įtaką vištų elgsenai.
Ne, gaidys neturi įtakos kiaušinių kiekiui. Vištos dės tiek pat kiaušinių, ar pulke yra gaidys, ar ne. Gaidys gali turėti tik netiesioginės įtakos - padėti palaikyti tvarką pulke arba, priešingai, sukelti stresą.
Vištos deda kiaušinius visiškai nepriklausomai nuo to, ar pulke yra gaidys. Gaidys reikalingas tik tam, kad kiaušiniai būtų vaisingi ir iš jų galėtų išsiristi viščiukai.
Taip, nevaisingi kiaušiniai yra visiškai normalūs ir saugūs. Parduotuvėse parduodami tik nevaisingi kiaušiniai, nes jie sudėtyje ir maistinėmis savybėmis nesiskiria nuo vaisingų kiaušinių.
Kaip atskirti vaisingą kiaušinį nuo nevaisingo? Vaisingą kiaušinį galima atpažinti tik peršviečiant šviesa („candling“). Jame matomas aiškesnis baltas taškelis su žiediniu kraštu - blastodermas. Be peršvietimo kiaušiniai atrodo vienodai.
Ar galima auginti pulką be gaidžio? Taip, galite. Jei neplanuojate viščiukų ir norite ramios aplinkos be gaidžio giedojimo, vištos puikiai klesti be patino. Tai populiarus pasirinkimas kiemo ūkiuose.
Užmiršote, ar sudėti į lovelį kiaušiniai yra virti, ar ne? O Sudaužyti kiaušinio nesinori - jeigu žalias? Atskirti virtą kiaušinį nuo nevirto paprasta, jei žinote kelis faktus. Taigi, virtas kiaušinis ir nevirtas sukasi nevienodai. Kiaušinį padėkite ant stalo ar plokščios lėkštės ir pasukite. Virtas (ypač kietai) kiaušinis sukasi pastebimai greičiau ir ilgiau negu nevirtas. Pastarąjį net sunku priversti suktis, o kietai išvirtas kiaušinis sukasi taip greitai, kad jo pavidalas susilieja. Virti ir nevirti kiaušiniai skirtingai ir sustoja. Jei besisukantį virtą kiaušinį paliestumėte pirštu, jis iš karto sustotų. O nevirtas kiaušinis, akimirksniui sustojęs, patraukus ranką dar truputį suksis.
Eksperimentas su kiaušiniu. Kaip atskirti gerą nuo pagedusio ? paprasti eksperimentai
Taip pat yra ir liaudiškų būdų bandant atskirti viščiuką nuo gaidžio, tačiau jų patikimumas nėra įrodytas:
- Reikia rinkti kuo apvalesnius vištų kiaušinius.
- Peršvietus kiaušinį, stebėti kurioje vietoje yra susidaręs oro tarpas.
- Pirštu braukiant per kiaušinio galą, pirštas lyg nukrenta, staigiai leidžiasi žemyn - tai bus gaidelis.
- Prie siūlo pritvirtinkite adatą ir porai minučių pakabinkite virš kiaušinio.
Manoma, kad temperatūra inkubacijos metu neturi reikšmės paukščių lyčiai. Tačiau gali turėti įtakos viščiukų lyties išsiritimui. Gaidžiukų embrionai yra mažiau atsparūs temperatūrai negu vištelių. Aukštesnė temperatūra gali sunaikinti kiaušinius, kuriuose yra gaidelių embrionai.
Fermeriai galės nustatyti viščiuko lytį po 8 dienų inkubacijos. Proceso metu lazeris pradegina kiaušinyje ne didesnę kaip 0,3 mm skylutę. Neinvaziniu būdu paimamas skystis ir dedamas ant žymeklio. Pagal gautos spalvos rezultatą yra žinoma viščiukų lytis. Vyriškos lyties kiaušinius bus galima panaudoti kitų gyvūnų maitinimui, o moteriškos lyties palikti išsiristi.
Svarbu skirti lesalus pagal amžių, nes nuo to priklauso paukščių augimas, vystymasis, sveikatingumas ir produktyvumas.
Kiaušiniai minkštu lukštu rodo vitamino D3 ir kalcio trūkumą. Trūkumas gali atsirasti dėl nesubalansuoto lesalo arba per mažo jo kiekio. Jeigu vištų produktyvumas yra didelis, tuomet lesalas privalo būti subalansuotas. Svarbu užtikrinti, kad dedančiai vištai būtų duodamas dėsliųjų vištų lesalas, kuriame yra daug kalcio ir vitamino D3. Taip pat gali būti skiriami šių elementų turintys papildai.
Gaidys atlieka svarbų vaidmenį vištų ūkyje: jis ne tik apvaisina kiaušinius, bet ir organizuoja vištas dedekles, palaiko tvarką vištidėje, užtikrina, kad visi paukščiai pakankamai ėda, miega ir vaikšto, saugo juos nuo plėšrūnų.
Pagrindinės Priežastys, dėl kurių vištos gali nedėti kiaušinių: Šaltis ir žema temperatūra vištidėje. Apšvietimo stoka. Vandens trūkumas. Per didelis gaidžių kiekis vištidėje. Nepakankamas lizdų skaičius. Blogai ar netinkamai organizuotas vištų lesinimas. Vištos serga nutukimu. Vitaminų trūkumas, perteklinis susigrūdimas, perlesinimas baltymais. Infekcinės ligos. Sezoninis plunksnų metimas. Užsikrėtimas helmintais. Reprodukcinio amžiaus pabaiga.
Eksperimentas su kiaušiniu. Kaip atskirti gerą nuo pagedusio ? paprasti eksperimentai
Sprendimo Būdai: Apšiltinti vištidės patalpą. Pasirūpinti papildomu apšvietimu. Užtikrinti, kad girdykla visada būtų pripildyta vandens. Sumažinti gaidžių kiekį vištidėje. Pasirūpinti pakankamu lizdų skaičiams. Persvarstyti lesinimo racioną. Atidžiai ištirti vištų elgesį ir išvaizdą, kreiptis į veterinarą.
Kiaušinio sandara: Lukštas, polukštinės plėvelės, oro pūslė, baltymas (albumenas), vytulai (chalazos), trynys (vitellus), trynio membrana.
Hormonai ir Šviesa: Kiaušinių dėjimo procesą reguliuoja sudėtinga endokrininė sistema, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka hormonai, o svarbiausias išorinis veiksnys yra šviesos trukmė.
Veiksniai, Įtakojantys Kiaušinių Dėjimą: Kiaušinių dėjimo intensyvumas, kiaušinių dydis, kokybė ir reguliarumas priklauso nuo daugybės vidinių ir išorinių veiksnių: amžiaus, veislės, mitybos, aplinkos sąlygų, lizdų, sveikatos, perėjimo ir šėrimosi.
Dažniausios Kiaušinių Anomalijos ir Jų Priežastys: Kartais vištos padeda kiaušinius, kurie skiriasi nuo įprastų: minkštas lukštas, plonas lukštas, dvigubas trynys, netaisyklingos formos kiaušiniai, kraujo dėmės, mėsos dėmės, kiaušinis kiaušinyje. Dažniausiai tai yra laikini sutrikimai, tačiau kartais gali signalizuoti apie sveikatos ar mitybos problemas.
Mitų Paneigimas: Vištai reikia gaidžio, kad ji dėtų kiaušinius. Faktas: Višta deda kiaušinius nepriklausomai nuo gaidžio buvimo. Rudų lukštų kiaušiniai yra sveikesni ar natūralesni už baltus. Faktas: Kiaušinio lukšto spalva priklauso tik nuo vištos veislės genetikos ir neturi jokios įtakos kiaušinio maistinei vertei, skoniui ar kokybei.
Kiaušinių Atrinkimas Viščiukų Lyčiai Nustatyti: Liaudiški Metodai: Reikia rinkti kuo apvalesnius vištų kiaušinius. Peršvietus kiaušinį, stebėti kurioje vietoje yra susidaręs oro tarpas. Pirštu braukiant per kiaušinio galą, pirštas lyg nukrenta, staigiai leidžiasi žemyn - tai bus gaidelis. Prie siūlo pritvirtinkite adatą ir porai minučių pakabinkite virš kiaušinio. Moksliniai Tyrimai: Temperatūra inkubacijos metu gali turėti įtakos viščiukų lyties išsiritimui. Gaidžiukų embrionai yra mažiau atsparūs temperatūrai negu vištelių. Aukštesnė temperatūra gali sunaikinti kiaušinius, kuriuose yra gaidelių embrionai. Lyties Nustatymas Prieš Išsiritimą: Fermeriai galės nustatyti viščiuko lytį po 8 dienų inkubacijos. Proceso metu lazeris pradegina kiaušinyje ne didesnę kaip 0,3 mm skylutę. Neinvaziniu būdu paimamas skystis ir dedamas ant žymeklio. Pagal gautos spalvos rezultatą yra žinoma viščiukų lytis.
