Auklėjimas - tai nuolatinis procesas, reikalaujantis kantrybės, supratimo ir nuolatinio mokymosi tiek iš tėvų, tiek iš vaikų. Nors kartais atrodo, kad idealiai auginti vaiką neįmanoma, svarbiausia yra siekti harmonijos ir kurti tvirtus, pasitikėjimu grįstus santykius.
Ribų svarba vaikų auklėjime
Ar įmanoma gyventi taip, kad vaikų drausminti nereikėtų? Turbūt tai būtų siekiamybė. Darbe irgi labai norėtųsi, kad vadovas niekada nedrausmintų, niekada nebrėžtų ribų, bet, manau, visas gyvenimas sudėtas iš taisyklių, ribų. Mes, žmonės, esame linkę tas taisykles pažeisti. Kartas nuo karto visiems reikia priminti, kuria kryptimi einame, taip pat ir vaikams. Kol jie auga, mes su jais bendraujame, mokomės, pažįstame ir mokome pažinti gyvenimą, kad jie pažintų tą teisingo gyvenimo pusę. Ribos vaikams reikalingos.
Nuo kokio laikotarpio jos turėtų būti sukuriamos? Nuo gimimo. Kuo anksčiau pradedame patys susitaikyti su tomis ribomis, tuo lengviau ir vaikams jas parodyti. Kai gimsta vaikutis, labai svarbu patiems tėvams nuspręsti, kokia kryptimi jie auklės vaiką, ką nori parodyti, ko nori išmokyti, ko vaikui nenori leisti, o ką nori. Pavyzdžiui, tėvai nusprendžia, kad vaikas visą laiką turi sėdėti labai ramiai. Turbūt tai - misija neįmanoma.
Bet turi būti tokios taisyklės, kaip kur mes valgome - prie stalo ar prie sofos? Ar turime bendrą vakarienę, ar neturime? Pusryčiai, pietūs, kaip mes maitinamės, ką mes valgome? Turi būti tas apsibrėžimas, kokio gyvenimo norime, kur link einame, kaip, galų gale, kalbėsime su vaiku, koks mano bus balso tonas? O jeigu jis elgsis ne taip, kaip aš noriu, ką aš tada darysiu? Kai mes tai tėvystei ruošiamės, kai suprantame, su kokiomis situacijomis galime susidurti, yra daug paprasčiau tas ribas sukurti ir jas pritaikyti.
Jūs labai daug dalykų išvardijote. Ar įmanoma viskam pasiruošti prieš vaikui gimstant? Ne, tikrai viskam pasiruošti nėra įmanoma, nes visą laiką kažkas atsitiks kitaip, nei kitiems. Mes labai dažnai prisiklausome istorijų ir prigąsdinimų - pamatysi, gims vaikas, naktį nemiegosi, eisi iš proto, paskui jis nevalgys, o dar paskui jam bus pilvo diegliukai ir t. t. Kaip mano vyras juokėsi - vis laukia to laikotarpio, kada bus baisu, bet taip ir nesulaukia. Problemų visą laiką yra, tik jas laiku reikia spręsti.
Kiekvienas vaikas skirtingas, individualus, tik yra amžiaus ribos, amžiaus raida - kaip vaikas auga, ko jis mokosi, kada jis atsiskiria nuo tėvų, kada jam reikia įgyti tam tikrų naujų įgūdžių. Turbūt sunkiausias periodas tėvams yra nuo dvejų iki trejų metų. Tai ta vadinamoji trečiųjų metų krizė arba ankstyvoji paauglystė, o paskui - paauglystės laikotarpis. Tai yra amžius, kai vaikai nori atsiskirti nuo tėvų ir tapti savarankiški, o tėvams nėra lengva. Vaikai nori pajausti, ką jie gali. Vaikai nori patys apsirengti. Taigi kaip yra įdomu pačiam apsirengti! Bet natūralu, jų gebėjimai dar nėra išvystyti taip, kad lengvai sagutes užsisegtų, užtrauktuką užsitrauktų, batukus užsirištų, kelnytes užsidėtų. Jiems tai dar nepavyksta, bet jie labai nori. Jie nori išreikšti savo nuomonę, kad reikalingas ne raudonas megztukas, o mėlynas. Jie mėgsta viskam prieštarauti, parodyti, kad „aš irgi turiu savo nuomonę, aš irgi noriu būti išgirstas“.
Čia svarbus tas tėvų laviravimas, kiek bus leista, kiek uždrausta. Labai dažnai prarandame kantrybę ir nusprendžiame, kad vaikui niekas negalima - ir to negalima, ir ano negalima. „Kodėl skirtingos kojinės? Taigi kaip tu atrodysi?“ O kas blogo, kad skirtingos kojinės? Mes kartais nepamatome, kad tam tikras ribas brėžiame vien tik tam, kad mums būtų patogiau, bet tos ribos nėra naudingos vaikui.
Tėvai pasirenka tai, kas yra jiems įprasta? Taip, jie pasirenka, nes taip tiesiog įprasta. Jeigu trijų metų vaikas paėmė stiklinę, tėvai iš karto sako - padėk, nes išmesi. Taip, gali ir išmesti, visko gali būti. Kuris suaugęs nėra išmetęs indo iš rankų? Kiek esame sudaužę? Visko atsitinka, bet tam ir yra gyvenimas, kad mes mokytumėmės.
O kas, pavyzdžiui, vaikui gali nutikti, jei tie posakiai gana dažni? „Nenešk, išmesi“, „nebėk, nugriūsi“, „nelipk, nusisuksi sprandą“ ir t. t. Na, vaikas bėga, mes jam šaukiame „nebėk, nusisuksi sprandą!“ Jis toliau bėga, sprando nenusisuka. Išvada? Tėvai meluoja. Vadinasi, galiu tai daryti, nes nieko nebus, tiesiog nieko neįvyko, aš nenukritau. Kitą kartą, kai tėvai rėks „nekišk rankos į verdantį vandenį, nusiplikysi“, vaikas galvos lygiai tą patį - tos pasekmės nebus. Mes vaikui galime tiesiog gražiai pasakyti „sustok, duok man ranką ir einame kartu“. Vaiko poreikis yra bėgti, lankstyti, jis to nori. Jam reikia išsibėgioti, jam nėra smagu vaikščioti. Čia mes, suaugę, galime ramiai pasivaikščioti, o vaikui reikia bėgti, lakstyti, bet mes jį turime išmokyti - gali bėgti, bet, pribėgęs prie gatvės, sustok ir palauk manęs, aš ateisiu. Paaiškinkime vaikui, iki kiek, kur, kada ką gali daryti.
Ar sutiktumėte, kad vaikai vis tiek yra tokie svajotojai, kurie, eidami užsisvajoja, užsimąsto ir netgi tą gatvę priėję galbūt nespės sustoti? Žinoma, vaikams galima leisti gana dažnai svajoti, bet yra tokie kritiniai momentai, pavyzdžiui, esant šalia gatvės, šalia perėjos, dar kažkada, kai vaikai privalo visada būti labai sąmoningi.
Mes labai dažnai sakome, kad tik vaikai užsisvajoja, bet pažiūrėkite, kiek suaugusiųjų yra lygiai taip pat užsisvajojusių? O kartais - įnirusių į telefonus, nepakeliančių akių ir einančių tiesiai. Bet mes vaikus tarsi labiau pastebime, pamatome ir juos moralizuojame. Taip, kritinėse situacijose mes neleisime vaikui bėgti į gatvę, mes jį sugriebsime už rankos. Jeigu jam prasidės isterija ir jis norės bėgti, mes jį sulaikysime, tikrai neleisime pajusti tokių pasekmių, palįsti po ratais. Bet, jeigu vaikas prie stalo aiškina, kad jis nevalgys, tai galime sakyti „prašau, tavo pasirinkimas, nevalgyk, pusryčiai rytoj 7 val. ryte, užkandžių nebus“. Tiesiog, tai padarome ramiai. Čia reikia leisti pajausti tam tikras pasekmes. Mes, tėvai, taip kartais linkę apsaugoti, o paskui nubausti vaiką. Tada vaikas nebesupranta, kas galima, o kas negalima.
Sakėte, kad dvejų trejų metų vaikas yra linkęs prieštarauti. Galbūt galima tuo pasinaudoti? Gal norėtume, kad vaikas valgytų sveikesnį maistą, tai galime vaikui sakyti - valgyk tortą pusryčiams, o jis sakys - ne, aš nenoriu torto, valgysiu salotas. Tai sunkiai įmanoma, nes torte yra didelis cukraus kiekis, todėl žmogui norisi saldumyno. Jis tikrai nepasirinks salotų vietoj torto. Tai nesuveiks.
O kitose situacijose? Pavyzdžiui, kai kyla klausimas dėl batų apsiavimo? Vaikas nori apsiauti pavasarinius batus žiemą, bet, jeigu sakysime, kad dėkis žieminius, jis prieštaraus. Jis nebūtinai prieštaraus. Jeigu vaikas nemato pavasarinių batų, jis jų ir nenorės. Bet, jeigu tėvai vienoje vietoje laiko vasarinius, pavasarinius ir žieminius batus, jis žiemą tikrai užsimanys pavasarinių batų, nes jam to reikia čia ir dabar. Natūralu, kad mes sieksime apsaugoti vaiką ir su pavasariniais batais jo neišleisime. Kartais sakau - tiesiog nesudarykite tų sąlygų matyti. Tegul pavasariniai batai stovi pavasariui, o vaikas mato tik žieminius batus. Leiskite vaikui rinktis iš vienų ir kitų žieminių batų. Koks skirtumas, ar jis užsidės mėlynus ar raudonus žieminius batus? Mes suteikiame vaikui tą pasirinkimą - tu gali rinktis ir tai yra tavo sprendimas. Dar galime pabrėžti, kad „tai buvo tavo sprendimas, tu nusprendei“.
O jeigu vaikas nuspręs užsidėti vieną raudoną ir vieną mėlyną batą? Ir puiku, kas nuo to pasikeis? Kas atsitiks blogo? Realiai - nieko. Čia tik mums, tėvams, atrodys, kad būtų gėda, ką kiti pagalvos. Bet mes negalvojame apie tai, kaip jausis vaikas. Kartais, leidus tokį paprastą dalyką, vaikas gali jausti pasididžiavimą. Atsimenu, mano trimetis sūnus užsimanė eiti į prekybos centrą apsirengęs dinozauro kostiumu. Mano pirma mintis: „ne, kaip tu atrodysi prekybos centre su dinozauro kostiumu?“ Jis siaubingai užsinorėjo. Tada sustojau ir pagalvojau - o kas čia blogo? Kas blogo, jei jis vaikščios kaip dinozauras? Tai žmonėms net nesukels pykčio, kaip tik turbūt daugiau juoko, šypsenos. Mes leidome užsidėti dinozauro kostiumą. Su kokiu pasididžiavimu jis vaikščiojo prekybos centre su dinozauro kostiumu! Paskui sutiko braške apsirengusį suaugusį žmogų. Jie pasisveikino, padraugavo. Sako: „matai, mama, kaip visiems smagu, aš buvau dinozauras.“
Tėvų pavyzdžio įtaka
Turbūt visi sutiks, kad didelę įtaką vaikams daro tėvelių pavyzdys. Kokio dydžio ta įtaka ir iki kokio amžiaus ji daroma? Tai pagrindinė įtaką ir turbūt visam gyvenimui. Nesvarbu, kokio amžiaus vaikas būtų, jis mato tėvus, mato, ką tėvai veikia, kaip kažką daro. Jeigu vaikas nuo mažų dienų mato tokį paprastą pavyzdį, kad atėjus savaitgaliui tėvams reikalingas alkoholis ir šeštadienis prasideda nuo šalto alaus, tai vaikui formuojamas požiūris, kad šeštadienis ir turi prasidėti nuo šalto alaus, nes jis gaivina, nes yra smagu, įdomu, gera. Jeigu vaikas mato, kaip tėvai geria tą pačią „Coca-Colą“ ir sako „tu dar per mažas“, vaikas svajoja apie tai, kaip jis užaugs ir galės pajausti tą gėrimą, nes tai klasiška, tai daro suaugę žmonės. Arba tėvai vaikui sako: „tu valgyk brokolius, o aš pasikepsiu tai, kas man yra skanu: bulvyčių fri, picą, nes brokoliai ne man, bet tu valgyk“. Arba tėvai klausia: „kodėl nevalgai vaisių, daržovių“, o patys tėvai tuo metu atsidarę traškučių pakelį. Nesusiformuos pas vaiką įpročiai tokiu būdu. Jie matys tą pavyzdį, kad kažką galima daryti pasislėpus, kad tėvai sako viena, o daro kita ir tai yra normalu. Normalu ir meluoti, normalu sakyti netiesą, slėptis, apgaudinėti. Mes vaikams iš karto sukuriame tokį požiūrį - tai yra norma. Meluoti ir apgaudinėti yra normalu.
Jeigu tėvai pradeda nuo savęs, nerėkauja, nešūkauja, problemas sprendžia, kalbasi grįžę namo, vienas su kitu bendrauja, išsamiai padiskutuoja, išsamiai papasakoja viską „šiandien buvo sudėtinga situacija, pasimečiau, nežinojau, ką daryti, kalbėjausi, išsprendžiau, padariau, pasiekiau“, tada vaikai mato tą pavyzdį. Kai jie susidurs su problemomis, jie ieškos sprendimo, o grįžę iš mokyklos ar darželio pasakos, ką veikė, nes žinos, kad tėvai kalbasi. Tai yra pavyzdys, viskas prasideda nuo pavyzdžio. Jeigu matome, kad vaikas, kaip tėvai vadina, yra isterikas, pažiūrėkime į veidrodį.
Skandinaviškas auklėjimo modelis
Norvegijoje, Danijoje, Suomijoje, Islandijoje ir Švedijoje gyvenantys tėvai į vaikų auklėjimą žvelgia tikrai kitu kampu, nei, tarkime, amerikiečiai. Gerai tai, kad skandinavų kultūroje vaikais labai rūpinamasi, o jų teises saugo vyriausybė. Iš pirmo žvilgsnio skandinavų tėvų stilius gali pasirodyti keistokas, bet iš tiesų jų auklėjimo metodai sumanūs, nemažai panašūs su tokiu auklėjimo metodu, kai vaikams suteikiama daug laisvės. Keli skandinavų tėvų elgesio su vaikais ypatumai: tėvai skatina vaikus susigalvoti žaidimų, prisiimti atsakomybę, švelniai skiepija discipliną, leidžia vaikams ilgai žaisti lauke. Dar vienas labai įdomus aspektas: daugelio kartų senumo auklėjimo tradicijas labai dažnai pagrindžia ir šiuolaikinis mokslas.
Tegu kūdikis miega lauke
Skandinavų šalyse visiškai įprasta palikti kūdikius miegoti lauke savo vežimėliuose, žinoma, tinkamai apdengus nuo lietaus ar sniego ir apklosčius. Vienos tyrimo duomenimis, per pietų miegą lauke mažyliai išmiega ilgiau, nei tie, kurie pietų miego guldomi viduje. Be to, daugelis tėvų įsitikinę, kad grynas oras sveika, ypač, jei jo alternatyva - nedidelė erdvė, kur daug žmonių ir (galimai) mikrobų. Mokslininkai šiam požiūriui pritaria. Grynas oras stiprina imunitetą, ne vienais tyrimais įrodyta, kad jis mažina kraujospūdį, malšina stresą ir didina serotonino lygį.
Leiskite atžalą į vaikų darželį
Švedijoje tėvai pradeda leisti vaikus į valstybinius lopšelius nuo vienerių metų amžiaus. Tokia nuostata jų kultūroje praverčia, juk daugumoje šeimų abu tėvai dirba ne namuose. Abu tėvai gauna 480 dienų mokamų tėvystės atostogų, kurias galima išnaudoti per 12 metų. Kitose skandinavų šalyse valstybės teikia panašią paramą.
Neteikite tiek daug reikšmės vaiko lyčiai
Žmonės nesureikšmina savo vaikų lyties ir laikosi nuostatos, kad su mergaitėmis ir berniukais reikia elgtis vienodai. Yra netgi lyčiai neutralumą akcentuojančių darželių, kuriuose auklėtojai vadina mergaites ir berniukus vaikais, žmonėmis, draugais. Švedų kalboje yra lyties nenurodantis įvardis „hen“, o 1998 m. į Švedijos švietimo įstatymą buvo įtraukta pataisa, kuria numatoma, kad valstybinėse mokyklose būtų propaguojamas elgesys ir mokymo būdas, neakcentuojant lyties.
Neskubėkite leisti vaikų į mokyklą
Skandinavai pradeda leisti vaikus į mokyklą nuo 7 m. amžiaus. Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, vėliau pradedant leisti vaikus į mokyklą, jie sėkmingiau susikaupia, mažėja hiperaktyvumo rizika. Šiek tiek pavėlinti mokyklą - toli gražu nereiškia, kad vaikai nieko neišmoks. Nuo 1 iki 6 m. amžiaus vaikai lanko valstybės finansuojamą pradinę mokyklą, kurioje vaikai vysto socialinius įgūdžius, lavina vaizduotę ir kūrybiškumą per nestruktūruotus žaidimus. Skandinavijos valstybėse mažesnis spaudimas siekti akademinių rezultatų, čia labiau skatinama džiaugtis vaikyste ir gyvenimu.
Jokių fizinių bausmių
Švedija buvo pirma šalis, kuri 1979 m. įstatymiškai uždraudė vaikų mušimą, netrukus jos pavyzdžiu pasekė kitos skandinavų šalys. Pvz., JAV visose 50-yje valstijų nėra vaikus draudžiančio mušti įstatymo, o 19-oje valstijų tai gali daryti ir mokytojai. Kai kam švedų vaikų auklėjimas be fizinių bausmių atrodo pernelyg atlaidus, tačiau tyrimai rodo, kad fizinės bausmės gali sukelti fizinę traumą, o ši - baigtis depresija ar net savižudybe.
Nebijokite nuogumo
Skandinavų šeimose laisvai ir paprastai žiūrimą į nuogumą. Kiek įmanoma, vaikai skatinami nuogi žaisti namuose ir lauke. Norima užauginti žmones, kurie nejaustų gėdos dėl savo kūno ir išmanytų, kaip jis funkcionuoja.
Leiskite vaikams žaisti lauke ir nedarykite tragedijos, jei išsitepa
Skandinavai stengiasi praleisti laiko lauke, nesvarbu, ar lyja, ar sninga, ar šviečia saulė. Norvegijoje populiarus posakis: „Nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga.“ Tėvai kasdien išleidžia vaikus pažaisti į lauką. Ryšys su gamta - svarbi kultūrinė vertybė; jei vaikas parėjo namo purvinas, tai rodo, kad jis tyrinėjo aplinką, nebijojo rizikuoti ir smagiai praleido laiką. Galiausiai augančiai imuninei sistemai - į naudą išsitepti ir sušlapti. Gyvenant visuomenėje, kurioje palaikomi tėvai ir vaikai, mažiesiems sudaromos sąlygos laisvai tyrinėti save ir juos supantį pasaulį. Jei palikti kūdikį lauke ir ramiai pietauti kavinėje jums atrodo pernelyg drąsu ar neįprasta, išleiskite mažylį nuogą žaisti galiniame kieme - tegu išsitepa, nieko baisaus. Taip būsite panašesnės į „kietas“ skandinavų mamas (ir tėčius).
Psichologų patarimai, kuriais neverta sekti
Daugelis jaunų tėvų, gimus kūdikiui, ima skaityti kalnus psichologinės literatūros apie tai, kaip neva teisingai auklėti vaikus. Vienose knygose rašoma vienaip, kitose - kitaip, o močiutės pataria - dar kitaip. Akivaizdu, kad visiems tinkamo recepto nėra. Bet yra gairės. Vienos jų - veikia, kitos - ne. Tinklalapis mama-likes.ru surinko ir aprašė penkis tokius auklėjimo būdus, kurie realiame pasaulyje neveikia.
- Nekelkite ant vaikų balso: Nors psichologai rekomenduoja būti nuoširdiems su vaikais, kita vertus, slėpti savo emocijas ir nešaukti ant jų. Patikėkite, negali būti jokios kalbos apie nuoširdumą, kol neišmoksite atvirai parodyti vaikui savo emocijų. Dar vienas nuolatinės ramybės būsenos minusas yra tas, kad vaikas gali taip ir nesuprasti, jog jūs dėl jo jaudinatės. Vieną dieną jūsų emocijų trūkumą jis palaikys abejingumu.
- Įpratinkite vaiką tvarkytis nuo pat mažens: Nors daugelis mamų bando įvykdyti šį reikalavimą, šią taisyklę sugalvojusi moteris, matyt, išsiuntė savo vaiką į internatinę mokyklą. Tiesą sakant, jei name gyvena maži vaikai, idealios tvarkos pasiekti beveik neįmanoma. Žinoma, galite pabandyti ir bėgioti visą parą paskui kūdikį su šluota ir skudurais, tačiau viskam kitam neturėsite nei laiko, nei energijos. Tokioje situacijoje protingiausias sprendimas yra laukti, kol vaikas sąmoningai supras, kokia yra tvarka ir kaip ji turėtų atrodyti.
- Vaikai iki vienerių metų neturėtų girdėti „Ne“: Psichologai sako, kad žodis „Ne“ riboja kūdikio laisvę pažinti pasaulį. Bet kaip jis jį pažins, jei jam nebus uždrausta bėgti po mašinos ratais, šliaužioti ant palangės su atidarytais langais ir erzinti piktus šunis? Iš tiesų nuo pat mažens vaikas turi suprasti, kas yra galima, o kas - ne.
- Gerbkite vaiko norus: Negalima nukreipti viso dėmesio tik į vaiko norus, kitaip iš jo išaugs puikus egoistas. Kol išpildysite visą jo „noriu“ sąrašą, pamiršite ne tik savo norus, bet ir poreikius. Ar žinojote, kad vaikas nuolat nori kažką žaisti, bėgioti, žiūrėti, o geriausia tą daryti ne su bet kuo, o su mama. Taigi jums reikės nuolat būti su juo. Viso to rezultatas - jūs nustojate mėgautis bendravimu su savo atžala.
- Nenaudokite šantažo!: Šantažas nėra labai gera priemonė, bet dar blogiau, kai tėvai visiškai atsisako naudoti šį unikalų metodą. Galite be galo be krašto aiškinti vaikui, kad valgyti pagrindinį patiekalą yra gerai, o gerti iš katino dubenėlio yra blogai, bet kol jis iš tikrųjų supras, praeis metai. Bet jei paaiškinsite jam, kad jis negaus deserto, kol nesuvalgys sriubos, supratimas ateis greičiau. Taip, šis metodas nėra idealaus, bet kai vaikas užaugs, jis jums tik padėkos.
Auklėjimo stiliai ir jų įtaka
55-erių realybės šou „Supernanny“ žvaigždė Jo Frost sako, kad tėvams bendraujant su vaikais būtina išlaikyti „sveikas ribas“. Garsi britų auklė taip pat tikina, kad šie, patys to nesuvokdami, nuolat kartoja tą pačią klaidą. Jo Frost pabrėžė, kad nors „mano stilius nebūtinai yra toks, kokį rasite per „Google“ paiešką, aš ugdau vaikus remdamasi autoritetingomis žiniomis, įrodymais pagrįstomis ir intuicija vedamomis praktikomis, kurios vaidina didelį vaidmenį išmintyje, kuria dalinuosi dirbdama kartu su šeimomis“.
„Taip darau jau beveik keturis dešimtmečius. Daugelis tėvų susiduria su sunkumais, nes neskiria laiko apmąstyti savo bendravimo stiliaus ar pripažinti, kokį poveikį jis daro jų partneriams ir vaikams. Kai taip nutinka, poroje gali atsirasti susiskaldymas, formuotis priešingi auklėjimo modeliai, o santykiuose išryškėja pasyviai agresyvūs elgesio būdai.“ Ji taip pat pažymėjo, kad kai kurie tėvai „nemato toliau savo pasyvaus auklėjimo“ ir to nesuvokdami „perkelia savo neišgydytas griežtos vaikystės patirtis ant savo vaikų - tai vadinama tėvų projekcija“. „Svarbu suprasti savo vidinį vaiką ir kreiptis pagalbos, jei nesiseka to padaryti. Tačiau auginti vaikus tuo pat metu - nelengvas iššūkis, reikalaujantis daug pažeidžiamumo. Milijonai šeimų tai daro su pasididžiavimu ir drąsa“, - rašė Jo. Ji paragino mamas ir tėčius pažvelgti į savo auklėjimo stilių ir įvertinti, kaip jis veikia jų vaikus - tiek neigiamais, tiek teigiamais aspektais. „Todėl kviečiu jus visus susimąstyti, koks yra jūsų auklėjimo stilius ir kokį poveikį jis daro jūsų vaikams“ - sakė ji. TV žvaigždė perspėjo, kad tam, jog atsisėstum ir apmąstytum, kaip elgiesi su savo vaikais, reikia ir sąmoningumo, ir laiko, tačiau tai yra natūralus procesas ir nuostabu, jei vis dėlto toks susimąstymas įvyksta. „Skirkite tam laiko ir būsite kelyje į gilesnį savęs, savo auklėjimo patirties ir to, kodėl tai svarbu šiandienos tėvystėje, supratimą“, - pridūrė ji.
Gąsdinimas ir bauginimas
Kad vaikas būtų paklusnus, darytų tai, kas liepta, tėvai stengdavosi įvaryti jam kokių nors baimių, nors tai akivaizdus emocinis smurtavimas. Juk baimė, kad bus atiduotas čigonams arba mama iškeliaus į kapus, gali palikti pėdsaką žmogaus psichikoje, tapti uždarumo ir baikštumo priežastimi, rašoma portale novete.ru. Dabar jau daug kam aišku, kad vaiko psichika yra kur kas svarbesnė negu iš pažiūros pagirtinas jo elgesys, todėl jį reikia ne muštruoti, o kuo daugiau su juo kalbėti: toks vaikas tikrai jausis laimingesnis, be to, tikėtina, bus paklusnesnis. Jei vaikas bijo tamsos, pasirūpinkite, kad jo kambaryje degtų naktinė lempelė. Jeigu jis priešgyniauja, reikėtų iki pergalingos pabaigos kalbėtis apie tai, kodėl taip daro.
Statymas į kampą
Elementarus padorumas reikalauja konfliktus spręsti tik privačioje aplinkoje. Deja, į kampą vaikai neretai būdavo statomi klasės arba svečių akivaizdoje. Tokia mada nulėmė visą galybę vaikystės traumų, kurių randus net su psichoterapijos pagalba nebūtų pavykę visiškai užgydyti. Kam gi patiktų, jei sutuoktinis pradėtų priekaištauti prie žmonių? Bet juk vaikai lygiai taip pat pasijaučia pažeminti, kai yra barami ir baudžiami prie pašalinių, tik vaiką žeminimas sužaloja šimtąkart labiau negu suaugusįjį. Deja, dar ne tokiais senais laikais į kampą pradinukus statydavo net ir už tai, kad jie netiksliai nukopijuodavo raides, kai mokydavosi rašyti. Matyt, akivaizdu, kad lazda perlenkta?
Gyrimas už gerus ir bausmės už prastus pažymius
Įsivaizduokite mergaitę, kurią mama kaskart pagirdavo už gerą pažymį. Bet gerais pažymiais ji buvo vertinama tik už humanitarinėms priskiriamas disciplinas. Kuo gi ji tapo? Žinoma, baigė filologijos fakultetą ir tapo puikia užsienio kalbos mokytoja. O štai dėl to, kad nesupranta matematikos, mama vaikystėje netgi apkūlė. Bet ar tos matematikos jai prireikė gyvenime? Visiškai ne! Todėl dabar, ypač posovietiniuose kraštuose vaikus auginantiems žmonėms svarbu suprasti, kad visame civilizuotame pasaulyje jau nuo labai seniai pereita prie profilinio mokymo. Kad vaikai gali patys pasirinkti, kokie dalykai jiems reikalingi. Štai kodėl nevalia bausti vaikų už prastus pažymius. Vaikams, tikėtina, nesiseka tik tie dalykai, į kuriuos jie nėra linkę, ir šitai niekaip nepaveiks jų galimybių tapti puikiais specialistais dirbant širdžiai mielą darbą.
Įkyrus įprotis vaikus niurkyti
Prisilietimai vaikui gali būti nemalonūs. Jį dėl kokių nors priežasčių gali sudirginti besaikiai bučiniai ir niurkymas netgi tada, kai šitaip meilę demonstruojantys žmonės - giminaičiai. Pagrindinė to priežastis - prasta nuotaika. Suaugusiam piliečiui juk irgi nepatiktų, jei jis prieš savo paties valią turėtų leistis į fizinį kontaktą. Taigi, ir vaikas turi teisę protestuoti prieš tokį dėmesio reiškimo būdą: juk jis, kaip ir suaugusysis, turi savo asmenines ribas.
Per jėgą brukami lyčių stereotipai (ypač berniukų atveju)
Dabar tikrai nesiruošiame aiškinti, kad idealu reikia laikyti, pavyzdžiui, nebinarinį lytiškumą, interseksualumą ar pan. Norėtųsi tik pasakyti, kad vaikas turi daryti tai, kas jam patinka. Bet kokių radikalių lyčių stereotipų primetimas vaikams dabar vis dažniau kelia abejonių. Jei berniukas pareiškė norą ką nors pagaminti, padėkite jam suktis virtuvėje. Jeigu mergaitei kilo idėja užsiimti remontu ir ji, nusičiupusi plaktuką, kala vinis - jokių problemų. Nepaisant šitokių pasirinkimų, vaikai vis viena pasiliks tokiais, kokiais jiems lemta likti, todėl svarbiausia jūsų užduotis - leisti vaikams daryti tai, kas jiems patinka. Kalbant apie glamones ir mylavimus, privalu pasakyti, kad visi vaikai trokšta patirti švelnumą, nesvarbu, kokio jie būtų amžiaus ir lyties. Kai žino, kad yra mylimi, jie jaučiasi laimingi, labiau pasitiki savo jėgomis. Nuostata, kad berniuką reikia glebėsčiuoti kuo rečiau, kitaip iš jo neišaugs tikras vyras, yra klaidinga. Mergaitėms taip pat negalima pernelyg pataikauti.
Septyni suaugusiųjų elgsenos modeliai, darantys įtaką vaiko gerovei
Beveik aštuonis dešimtmečius mokslininkai tyrė daugiau nei 70 tūkstančių šeimų gyvenimą, sekdami penkių kartų vaikų likimus. Tyrėjai analizavo išsilavinimo lygį, karjerą, sveikatą, psichologinę būseną ir šeimos atmosferą. Pagrindinis tikslas buvo suprasti, kodėl vieni vaikai suaugę jaučiasi realizavę save, o kiti - ne, ir kokį vaidmenį čia atliko tėvai. Auklėjimo specialistė Helen Pearson išskyrė septynis suaugusiųjų elgsenos modelius, kurie turi didžiausią įtaką vaiko gerovei:
- Gyvas bendravimas. Pokalbiai su vaikais ir nuoširdus domėjimasis jų mintimis yra svarbesni nei kartu praleisto laiko kiekis. Tėvai, kurie moka klausytis ir nesiblaško prie išmaniųjų įrenginių, formuoja vaiko reikšmingumo ir saugumo jausmą.
- Šilti atsakymai į klausimus. Kai suaugusieji nenumoja ranka į vaikišką smalsumą, o ramiai paaiškina ir diskutuoja, tai padeda lavinti mąstymą ir pasitikėjimą savimi.
- Pokalbiai apie ateitį. Įtraukdami vaiką į savo planus ir aptardami jo perspektyvas, tėvai padeda jam formuoti tikslus ir tikėjimą savo galimybėmis.
- Ankstyva pažintis su raidėmis ir skaičiais. Neįkyrus mokymas žaidimo forma suteikia tvirtą pagrindą tolesniam mokymuisi mokykloje.
- Bendros kelionės ir nauji įspūdžiai. Giminaičių lankymas, pasivaikščiojimai gamtoje, ekskursijos ir kelionės plečia vaiko akiratį bei moko jį sąveikauti su pasauliu.
- Meilė skaitymui. Mokslininkai nustatė, kad vaikai, kuriems skaitoma nuo mažens ir kurie skatinami skaityti savo malonumui, užaugę pasižymi aukštesniu raštingumo, matematinių įgūdžių ir gebėjimo dirbti su informacija lygiu. Šis efektas išlieka nepriklausomai nuo šalies ar kultūros.
- Stabilus miego režimas. Reguliarus laikas eiti miegoti yra tiesiogiai susijęs su vaikų elgesiu ir emocine būsena. Tyrimai rodo, kad nereguliarus miegas gali sutrikdyti biologinius ritmus ir trukdyti smegenų vystymuisi, o aiškus režimas padeda geresnei savireguliacijai.
Ekspertai pabrėžia: visos šios rekomendacijos atrodo akivaizdžios, tačiau būtent paprasti ir nuoseklūs veiksmai duoda tvariausią rezultatą. Kokybiškas dėmesys, o ne formalus buvimas šalia vaiko, vaidina lemiamą vaidmenį. Tiesa, mokslininkai pastebi svarbų niuansą. Vaikai, augantys skurde ar nepalankioje aplinkoje, susiduria su papildomais sunkumais, ir net rūpestingiausias auklėjimas ne visada gali visiškai kompensuoti pradinę nelygybę. Vis dėlto gera tėvystės praktika gerokai padidina vaiko šansus į sėkmingą ir laimingą ateitį - nepriklausomai nuo aplinkybių.
Kaip užauginti laimingą vaiką
Indijos išminčius Sadhguru yra pasakęs: gimus vaikui, ateina metas ne jį mokyti, kaip mes visi naiviai galvojame, o mokytis pačiam. Man šis požiūris taip pat artimas. Pamėginsiu paaiškinti.
Vien meilės nepakanka. Nesuprasdami individualių vaiko poreikių, tėvai neįstengia duoti to, ko vaikams šiandien labiausiai reikia. Dž. Grėjus yra filosofijos mokslų daktaras, didelę patirtį turintis psichologas, tarptautiniu mastu pripažintas komunikacijos ir santykių ekspertas. Jis daugiau nei 35 metus veda viešus ir privačius seminarus tūkstančiams dalyvių. „Knygoje „Vaikai kilę iš dangaus“ aprašomus pozityvaus auklėjimo metodus kūriau daugiau kaip trisdešimt metų. Šešiolika metų konsultuodamas suaugusiuosius, kuriems iškildavo individualių ir bendravimo sunkumų, turėjau galimybę analizuoti, kokie auklėjimo būdai mano pacientų vaikystėje buvo neveiksmingi. Tapęs tėvu, keturiolika metų kūriau ir naudojau kitokius, naujus auklėjimo įgūdžius.
Auginantys vaikus susiduria su informacijos gausa. Besivadovaujančių prieraišios tėvystės principais priešingybė - mamos, kurios vis dar mano, kad nei vienas doras pilietis neužaugo be griežtesnio balso ar „beržinės košės“. O kaip yra iš tikrųjų? Prieraišioji tėvystė - tik nauja mada ar tikrai veiksmingas būdas užauginti laimingus vaikus?
Kiekviena šeima yra unikali, turinti savo patirtį, požiūrį į įvairius dalykus, įpročius. Tačiau visi, susilaukę vaikų, susiduria su tam tikrais iššūkiais. Kokius pačius pagrindinius tėvystės iššūkius būtų galima išskirti? Kaip su kiekvienu iš jų lengviau susitvarkyti? Dainius Pūras, vaikų ir paauglių psichiatras, Vilniaus universiteto profesorius.
Lietuvoje vyksta aistringos diskusijos vaikų globos, jų saugios ir sveikos raidos bei psichikos sveikatos klausimais. Gera žinia, kad žmonės domisi ir kad tai jau suvokiama kaip rimta sveikatos ir socialinės politikos problema. Nelabai gera žinia, kad konstruktyvių sprendimų paieškai trukdo nuolatinės diskusijos.
Vaikai turi išmokti gerai elgtis, o suaugusieji turi tapti jiems pavyzdžiu. Būtent mes, suaugusieji, turime pademonstruoti tas savybes, kurias norime išauklėti vaikuose. Ir dar vertėtų prisiminti, kad geriausia pagalbininke auklėjimo metu gali tapti užuojauta. O pačiu geriausiu mokytoju - gerumas. Štai kelios klaidos, kurias daro net pačios geriausios mamos, ir praktiniai patarimai, ką daryti, kai kitą kartą atsidursite panašioje situacijoje.
Pamirštame padėti
Kai mūsų vaikai išslysta iš mūsų kontrolės, pirmoji reakcija - kad jie „liautųsi tučtuojau“. Tačiau kartais, ypač kalbant apie mažus vaikus, jie netgi negali akimirksniu nusiraminti. Tai reiškia, kad jums reikia įsikišti ir jiems padėti. Pirmiausia reikia leisti vaikui suprasti, kad esate su juo ir kad suprantate jo susierzinimą. Tik tuomet galite pasiūlyti savo pagalbą.
Mes nedemonstruojame meilės
Įmanoma išlikti ramiam, mylinčiam ir globojančiam ir tuo pat metu auklėti vaiką bei nurodyti jam griežtas ribas. Tai netgi sveika, ir labai svarbu suderinti aiškias ribas ir meilę bei globą. Nenuvertinkite balso tono svarbos kalbėdamiesi su vaiku apie tą jo elgesį, kurį norėtumėte pakeisti. Jūsų disciplinavimas turi išlikti tvirtas ir nuoseklus, tačiau bendravimas su vaiku turi išlikti šiltas, atjaučiantis ir mylintis. Šie du aspektai turi susipinti tarpusavyje.
Mes pernelyg nelankstūs
Nuoseklumas reiškia patikimos ir vientisos auklėjimo sistemos laikymasis, kad mūsų vaikai žinotų, ko mes iš jų tikimės. Tai nereiškia, kad reikia aklai laikytis taisyklių. Taigi kartais galimos išimtys, galima „nepastebėti“ kai kurių vaiko poelgių. Atminkite, dažnai reikia kiek palaukti prieš reaguojant į vaiko blogą elgesį. Kai mūsų vaikai nutrūksta nuo grandinės, tai ne pats geriausias laikas juos muštruoti. Kai vaikas nusiramina, jis geriau gali įsisavinti tai, ką jam sakote.
Mes per daug kalbame
Kai vaikams sunku susikaupti ir išklausyti, mums dažnai reikia tiesiog patylėti. Kai mes kalbame ir kalbame savo nusiminusiems vaikams, tos kalbos neretai gali atsisukti prieš mus. Mes juos tiesiog užslopiname didžiuliais informacijos kiekiais. Vietoje to, naudokite daugiau neverbalinio bendravimo. Apkabinkite juos. Pamyluokite. Šypsokitės. Kai jie nusiramins, galite imti kalbėti.
Mes pamirštame „kodėl“
Visi geri gydytojai žino, kad simptomas yra tik ženklas, kad reikia atkreipti dėmesį į kažką kito. Vaikų blogas elgesys paprastai yra kažko kito simptomas. Jis ir toliau kartosis, jei mes nekreipsime dėmesio į vaikų jausmus ar jų subjektyvius patyrimus, kurie nulėmė jų elgesį. Kitą kartą, kai vaikas elgsis netinkamai, pasistenkite suvokti, kokie jausmai slypi už to elgesio - smalsumas, pyktis, susierzinimas, o gal nuovargis ar alkis.
Mes perdėtai reaguojame
Kai mes perlenkiame lazdą auklėdami - kai pernelyg griežtai baudžiame, kai perdėtai audringai reaguojame - vaikai nustoja koncentruotis į savo elgesį ir galvoja tik apie tai, kokie neteisingi esame mes jų atžvilgiu. Taigi nedarykite iš musės dramblio. Nutraukite netinkamą elgesį, o tuomet skirkite sau laiko nusiraminti, kad neprikalbėtumėte per daug. Tuomet galite išlaikyti dėmesį ties savo vaiko veiksmais, o ne ties jūsiškiais.
Mes persūdome su bausmėmis
Kartais bausmės, kuriomis baudžiame savo vaikus, yra gerokai per didelės. „Negalėsi eiti plaukioti iki vasaros pabaigos!“ Tokiais momentais leiskite sau papildomai įvertinti situaciją. Žinoma, laužyti savo žodžio nereikėtų. Tačiau galite būti nuoseklūs, bet kartu ir lankstūs. Pavyzdžiui, suteikite vaikui dar vieną šansą gerai elgtis. Toji „dar vieno šanso“ korta neturėtų būti per dažna, tačiau jei išlaikysite aiškias ribas situacijoje, nėra nieko blogo pasakyti: „Man nepatiko tai, ką tu padarei, tačiau suteiksiu tau dar vieną galimybę elgtis tinkamai.“
Mes nesielgiame sąmoningai
Kartais išsiliejame ant savo vaiko, nes esame pavargę, arba todėl, kad taip elgėsi mūsų tėvai, arba todėl, kad mus užerzino jo brolis, kuris neklausė visą rytą. Tai nesąžininga, tačiau tai galima suprasti. Ką reikėtų daryti? Stengtis sąmoningai suvokti, kaip elgiames, būti čia ir dabar su vaiku, kreipti dėmesį tik į tai, kas vyksta šią akimirką. Tai vienas didžiausių auklėjimo iššūkių, tačiau, kuo geriau mums tai pavyksta, tuo geresni galime būti tėvai.
Mes pažeminame savo vaikus
Kai jums reikia sudrausminti vaiką viešumoje, atsižvelkite į jo jausmus. Jei įmanoma, išeikite iš kambario, arba sušnibždėkite vaikui į ausį. Tai ne visada įmanoma, bet kai tik galite, parodykite vaikui pagarbą ir negėdinkite jo prie visų žmonių. Galiausiai toks viešas pažeminimas neleis vaikui suvokti, ko norite jį išmokyti - jis visiškai nieko negirdės, ką norite pasakyti.
Mes įsivaizduojame blogiausia
Kartais padėtis atrodo blogai - ir ji išties yra prasta. Tačiau kartais ne viskas yra taip, kaip atrodo. Prieš įsivaizduodami blogiausia, pasikalbėkite su vaiku. Jis gali turėti gerą paaiškinimą. Žinoma, negalite būti naivūs ir tikėti viskuo - tačiau prieš pasmerkdami savo vaiką išklausykite ir jo versiją.
Šių laikų pasaulis kitoks ir mūsų vaikai kitokie. Svarbiausia auklėjant yra meilė ir vaikams skirtas laikas bei energija. Vis dėlto vien meilės nepakanka. Nesuprasdami individualių vaiko poreikių, tėvai neįstengia duoti to, ko vaikams šiandien labiausiai reikia.
Nei vienas doras pilietis neužaugo be griežtesnio balso ar „beržinės košės“. Tačiau svarbiausia yra ne priemonės, o meilė, laikas ir energija, skiriama vaikams. Būti tėvais - tai nuolatinis mokymasis, kurio metu svarbiausia yra suprasti savo vaiką ir kurti su juo artimą ryšį.
tags: #delfi #pogrebnojaus #straipsnis #apie #vaiku #auklejima
