Vaikų skiepijimas - vienas efektyviausių būdų apsaugoti atžalas nuo infekcinių ligų ir sumažinti jų komplikacijų riziką. Natūralu, kad tėvams, priimantiems sprendimą dėl vaikų skiepijimo, gali kilti įvairių klausimų - ar vakcinos yra saugios, ar nepasireikš pavojingas šalutinis poveikis, o gal verčiau persirgti? Dėl informacijos gausos atsakymai į šiuos klausimus neretai apipinti mitais.
Kodėl skiepai yra svarbūs?
Nors kai kurios infekcinės ligos yra suvaldytos visuotinės vakcinacijos dėka, jos nėra visiškai išnykusios. Dalį pavojingų infekcinių ligų vis dar cirkuliuoja kituose regionuose, tad keliaudami galime lengvai atvežti infekcijas į bet kurią šalį. Be to, grupinis imunitetas veikia tik tada, kai dauguma žmonių yra paskiepyti. Tad sumažėjus skiepijimo apimtims, ligos sugrįžta. Šiuo metu Lietuvoje stebime didėjantį sergamumą tymais ir kokliušu - ligomis, kurias manėme suvaldę.
Vakcinos išgelbėjo milijonus gyvybių Europoje ir visame pasaulyje. Skiepdami žmonės apsisaugo nuo sunkių ligų, o kartais ir nuo mirties susirgus ligomis, kurių galima išvengti skiepijant. Tam tikros visuomenės grupės žmonėms pasiskiepijus nuo infekcinės ligos, tikimybė, kad žmonės užsikrės ja nuo kitų žmonių, gerokai sumažėja. Tai apsaugo visuomenę nuo ligos protrūkių, o kai imunitetą tai ligai įgyja pakankamai žmonių, gali susiformuoti vadinamasis bendruomeninis arba bandos imunitetas. Tai padeda apsaugoti ne tik paskiepytus žmones, bet netiesiogiai ir tuos asmenis, kurie yra pažeidžiamiausi ligos atveju.
Kai didžioji dalis žmonių yra paskiepyti, infekcinė liga nebegali lengvai plisti, todėl apsaugomi ir tie, kurie dėl objektyvių priežasčių negali būti skiepijami. Nors skiepai nėra privalomi, kiekvienas esame atsakingi, kad visuomenė būtų sveika, o skiepydami vaikus, apsaugome ne tik atžalas, bet ir aplinkinius, užkirsdami kelią pavojingų ligų plitimui ir sukurdami kolektyvinį imunitetą.
Vakcinos padeda išvengti sunkių susirgimų atvejų. Skiepai padeda apsaugoti nuo ypač pavojingų ligų - poliomielito, difterijos ir stabligės, kurių mirtingumas siekia 30 proc. Norėčiau išskirti kokliušą, tymus ir meningokokinę infekciją, kurios pavojingiausios kūdikiams - susirgus sunkia ligos forma, rizika numirti yra itin didelė. Gaila, bet šių ligų dar pasitaiko.
Vakcinacijos programos, kaip ir pačios visuomenės, sėkmė priklauso nuo kiekvieno visuomenės nario bendradarbiavimo visų visuomenės narių labui. Ignoruoti eismo taisykles remiantis prielaida, jog kiti vairuotojai jūsų pasisaugos, yra neatsakinga.
Prie nepasitikėjimo skiepais pastaraisiais metais taip pat daug prisidėjo ir COVID-19 pandemija. Dėl pandemijos buvo sutrikdytas profilaktinių vaikų skiepų prieinamumas, vėliau didelis spaudimas skiepytis COVID-19 vakcina padarė nemažą žalą tėvų požiūriui į vakcinaciją. Visuomenėje dažnas mano, kad vakcina buvo sukurta per greitai, buvo nepatikrinta, eksperimentinė. Jei artimoje aplinkoje nebuvo susidurta su sunkiais šios ligos atvejais, iš viso abejojama šios vakcinos nauda.
Dauguma į profilaktinį vaikų skiepijimo kalendorių įtrauktų vakcinų skiepijimo apimtys per pastaruosius metus nukrito apie 5-9 proc. Mažus vaikus tėvai dažnai atsisako skiepyti MMR vakcina (nuo tymų, raudonukės, parotito). Taip pat sustojo vėliau į kalendorių įtrauktų vakcinų, tokių kaip nuo meningokokinės, pneumokokinės ar rotavirusinės infekcijos, skiepijimo apimčių augimas - šiomis vakcinomis paskiepijami tik apie 75-80 proc. Lietuvos vaikų.
Anot pašnekovių, tėvų pasirinkimą neskiepyti savo vaikų lemia ne vienas faktorius - nuo dezinformacijos socialiniuose tinkluose iki klaidingo įsitikinimo, kad šiuolaikinės higienos ir gyvenimo sąlygos apsaugo nuo infekcinių ligų.
Daug tėvų mano, kad vakcinos nesaugios. Visgi, šiandien susiduriame su kita problema - dalis tėvų įsitikinę, kad jų vaikai skiepais valdomomis infekcijomis nesusirgs, todėl rizikuoja ir savo vaikų neskiepyja. Kartais išgirstame tėvų nuomonę, kad geriau tegul vaikas perserga ir taip įgyja imunitetą. Tai - labai neatsakingas požiūris.
Tėvams nerimą kelia ir tai, kad į vakcinas dedamos kenksmingos vaikui medžiagos, pavyzdžiui, gyvsidabris (tiomersalis), nors jo su maistu gauname kur kas daugiau nei su vakcina.
Skiepų saugumas ir šalutinis poveikis
Prieš patekdamos į rinką, vakcinos praeina ilgus ir griežtus ikiklinikinius ir klinikinius tyrimus, kurie trunka ne vienus metus. Be to, net ir patvirtintos vakcinos yra nuolat stebimos, fiksuojami pastebėti nauji šalutiniai poveikiai.
Dauguma vakcinų šalutinių poveikių yra lengvi: nedidelis paraudimas, skausmas injekcijos vietoje ar nedidelis karščiavimas. Jie praeina per kelias dienas ir nėra pavojingi. Sunkios alerginės reakcijos (anafilaksija) pasitaiko itin retai - maždaug 1 atvejui iš milijono. Ir net šiais atvejais medicinos personalas yra pasiruošęs suteikti skubią pagalbą.
Priešingai nei skelbiama kai kuriuose šaltiniuose, skiepai yra saugūs. Dauguma skiepijimo sukeltų nepageidaujamų reiškinių yra lengvi ir trumpalaikiai, pavyzdžiui, tai gali būti paraudimas, patinimas skiepijimo vietoje ar lengvas karščiavimas. Dažnai po skiepijimo užtenka išgerti paracetamolio. Sunkesni nepageidaujami reiškiniai pasitaiko retai (nuo vieno atvejo tūkstančiams iki vieno atvejo milijonams dozių), o kai kurie pasireiškia taip retai, kad rizika negali būti tiksliai įvertinta. Kalbant apie vakcinas, sukėlusias mirtį, vėlgi tiek mažai mirties atvejų gali būti įtikinamai priskirta skiepijimui, kad mirties riziką sunku įvertinti statistiškai.
Vaikams, taip pat kaip ir suaugusiems, po vakcinų gali pasireikšti trumpalaikis šalutinis poveikis: skausmas dūrio vietoje, karščiavimas, prastesnė bendra savijauta. Tai tokie patys simptomai, kaip ir nuo bet kurių kitų vakcinų.
Pirmą parą po skiepo reikėtų vengti aktyvios veiklos - nemaudyti vaiko, saugoti nuo peršalimo (neiti į lauką šaltuoju metų laiku, vėjuotą, lietingą dieną). Po skiepo vaikui gali pasireikšti vietinės reakcijos - patinimas, paraudimas, sukietėjimas dūrio vietoje. Vietinės reakcijos labai dažnos ir gali būti net kas antram paskiepytam. Organizmo reakcija į kiekvieną skiepą yra nevienoda. Tarkime, karščiavimas iki 38,0 °C, trunkantis iki 48 val. Jeigu karščiuojantis vaikas yra neramus, temperatūra nemažėja, patartina duoti paracetamolio, daugiau skysčių, neapkloti storomis antklodėmis (organizmas negalės atiduoti į aplinką šilumos pertekliaus). Beje, skiepijant vaikus kai kuriais skiepais, pavyzdžiui, nuo meningoko, rekomenduojama paracetamolio duoti profilaktiškai.
Labai noriu paskatinti visus tėvus aptarti jiems kylančius klausimus apie skiepus vaikams ir vaikų sveikatą pirmiausia ne su „Google“, kaimynu ar draugu, o vaiko gydytoju. Abipusis pasitikėjimas ir bendras tikslas padėti vaikui - būtinos sąlygos sėkmingai vaiko sveikatos priežiūrai.
Dažniausiai pasitaikantys mitai apie skiepus
Mitas Nr. 1: Geresnės socialinės ir ekonominės sąlygos, o ne skiepai, sumažino sergamumą.
Geresnės socialinės ir ekonominės sąlygos, be abejo, turėjo netiesioginį poveikį sergamumui. Geresnė mityba, juolab gydymo antibiotikais ir kitų gydymo būdų atsiradimas, padidino ligonių išgyvenamumą. Erdvesni būstai ir mažesnis gyventojų tankumas sumažino ligų perdavimą, o mažesnis gimstamumas - ligoms imliems asmenims rizikingų buitinių kontaktų skaičių. Pavyzdžiui, sergamumas tymais per daugelį metų tai kilo, tai krito, tačiau realus, nuolatinis naujų susirgimų tymais atvejų skaičiaus kritimas sutapo su tymų vakcinos skiepijimų pradžia 1963 metais. Kitų skiepijimu išvengiamų ligų paplitimo dinamika iš esmės mažai kuo skiriasi. Galime paanalizuoti kelių išsivysčiusių šalių patirtį po to, kai jos leido imunizacijos lygiui nukristi. Trys šalys (Didžioji Britanija, Švedija ir Japonija) sumažino skiepijimą vakcina nuo kokliušo dėl su ja susijusių baimių. Poveikis buvo dramatiškas ir pasireiškė iš karto. Didžiojoje Britanijoje vakcinacijos nuo kokliušo lygiui kritus 1974 m., prasidėjo epidemija: iki 1978 m. buvo registruota daugiau nei 100 000 kokliušo atvejų, 36 mirtys. Japonijoje, maždaug tuo pačiu metu, vakcinacijos lygis sumažėjo nuo 70% iki 20-40%. Tai lėmė susirgimų kokliušu šuolį nuo 393 atvejų be mirties atvejų 1974 m. iki 13 000 atvejų ir 41 mirties 1979 m. Švedijoje sergamumo lygis kokliušu 0-6 metų amžiaus vaikų grupėje padidėjo nuo 700 atvejų (iš 100 000 vaikų) 1981 m.
Mitas Nr. 2: Vakcinos neveiksmingos.
Šis paradoksas aiškintinas dviem veiksniais. Pirma, 100% veiksmingų vakcinų nėra. Kad vakcinos būtų saugesnės nei ligos, bakterijos ar virusai yra nužudomi ar susilpninami (atenuotąja vakcina). Dėl individualių žmogaus organizmo savybių, imunitetas susiformuoja ne visiems paskiepytiems asmenims. Daugumos įprastinei vakcinacijai naudojamų vakcinų veiksmingumas siekia 85% - 95%. „Vidurinėje mokykloje iš 1 000 mokinių niekas nėra sirgęs tymais. Visi, išskyrus penkis mokinius buvo skiepyti dviem vakcinos dozėmis ir yra visiškai imunizuoti. Tymų užkrato poveikį patyrė visi, užsikrėtė visi imlūs šiai ligai mokiniai ir, žinoma, penki neskiepytieji. Bet tarp 995 skiepytų mokinių atsirado keli, kuriems nesusiformavo imunitetas. Dviejų dozių tymų vakcinos veikmingumas gali siekti > 99%. Mokykloje imunitetas po skiepijimo nesusiformavo septyniems mokiniams ir jie taip pat užsikrėtė. Pavyzdys neįrodo, kad vakcina neveikia - jis įrodo viena: dauguma iš klasės vaikų buvo paskiepyti, todėl mokinių, kurie buvo paskiepyti ir kuriems nesusiformavo imunitetas, skaičius viršijo neskiepytų mokinių skaičių. Pažvelgus iš kitos pusės, iš neskiepytų vaikų tymais užsikėtė 100%, o tarp paskiepytųjų tokių buvo mažiau nei 1%.
Mitas Nr. 3: Skiepai sukelia nepageidaujamus reiškinius.
Iš tikrųjų, skiepai yra saugūs, nepaisant priešingų išvadų, kurios yra skelbiamos prieš skiepijimą nukreiptuose leidiniuose. Dauguma skiepijimo sukeltų nepageidaujamų reiškinių yra lengvi ir trumpalaikiai, pavyzdžiui, tai gali būti paraudimas, patinimas skiepijimo vietoje ar lengvas karščiavimas. Dažnai po skiepijimo užtenka išgerti paracetamolio. Sunkesni nepageidaujami reiškiniai pasitaiko retai (nuo vieno atvejo tūkstančiams iki vieno atvejo milijonams dozių), o kai kurie pasireiškia taip retai, kad rizika negali būti tiksliai įvertinta. Kalbant apie vakcinas, sukėlusias mirtį, vėlgi tiek mažai mirties atvejų gali būti įtikinamai priskirta skiepijimui, kad mirties riziką sunku įvertinti statistiškai.
Mitas Nr. 4: DTP vakcina sukelia staigios kūdikių mirties sindromą (SIDS).
Yra vienas, matyt, neišnaikinamas mitas, kad DTP vakcina sukelia staigios kūdikių mirties sindromą (SIDS). Šis įsitikinimas atsirado dėl to, kad tam tikra gana ribota dalis mirusių nuo SIDS vaikų neseniai buvo skiepyti DTP vakcina. Iš pirmo žvilgsnio, tai byloja apie priežastinį ryšį tarp šių dviejų faktų. Jei įvertinsime tai, kad dauguma SIDS atvejų įvyksta tuo amžiaus tarpsniu, kai vaikas skiepijamas tris kartus sušvirkščiant DTP vakciną, tikėtina, kad skiepijimas DTP vakcina prieš pasireiškiant SIDS yra tiesiog atsitiktinumas. Iš tikrųjų, praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo atlikta keletas gerai kontroliuojamų tyrimų ir tyrėjai padarė išvadą, beveik vienbalsiai, kad mirčių nuo SIDS, chronometriškai susijusių su skiepijimu DTP, skaičius neviršijo tikėtinų atsitiktinių mirties atvejų statistinių ribų. Iš tikrųjų, pagal kai kurių tyrimų duomenis, tikimybė, kad SIDS pasireikš tarp DTP vakcina neseniai paskiepytų vaikų buvo mažesnė. JAV Medicinos instituto ataskaitoje rašoma: „visi kontroliuojamieji tyrimai, lyginę skiepytus vaikus su neskiepytais, neatrado visai jokių sąsajų su... arba mažesnę SIDS riziką... Tačiau, vien rizikos vertinimo nepakanka: visada būtina pasverti tiek riziką, tiek naudą. Net vieno sunkaus nepageidaujamo poveikio atvejo milijonui vakcinos dozių negalima pateisinti, jei skiepijimas neduoda naudos. Jei nebūtų skiepų, būtų daugiau ligos atvejų, o kartu su jais, daugiau rimtų šalutinio poveikio ir daugiau mirties atvejų. Antai, pasak imunizacijos nuo DTP naudos ir rizikos analizės, jei Jungtinėse Amerikos Valstijose nebūtų vykdoma imunizacijos programa, kokliušo atvejų galėtų padaugėti 71 kartą ir mirčių dėl kokliušo - keturis kartus. Vaikas gali žymiai labiau nukentėti nuo vienos iš šių ligų, nei nuo bet kokios vakcinos. Nors bet kokios rimtos pasekmės ar mirtis nuo vakcinos yra nepriimtinos, aišku ir tai, kad skiepų nauda gerokai nusveria visai nedidelę riziką, ir kad be skiepų susilauksime žymiai daugiau neigiamų pasekmių ir mirčių.
Mitas Nr. 5: Skiepai nereikalingi, nes ligos jau išnyko.
Tai, kad vakcinacija leido mums sumažinti sergamumo skiepijimu išvengiamomis ligomis lygį daugelyje šalių yra gryniausia tiesa. Tačiau kai kurios iš jų tebėra labai paplitusios (net epideminės) kitose pasaulio šalyse. Kitas dalykas: jei vienu metu šalyje registruojama palyginti nedaug ligos atvejų, be apsaugos, kurią teikia skiepai, jų labai greitai gali padaugėti iki dešimčių ar šimtų tūkstančių atvejų. Pirma, kad apsaugotume save. Antra, kad apsaugotume aplinkinius. Yra nedidelė grupė žmonių, kurie negali būti skiepijami (pavyzdžiui, dėl stiprios alergijos vakcinos sudedamosioms dalims), taip pat nedidelis procentas žmonių, nereaguojančių į vakcinas. Šie žmonės imlūs ligoms ir vienintelė viltis apsisaugoti yra ta aplinkybė, kad aplinkiniai turi imunitetą ir negali jiems ligų perduoti.
Mitas Nr. 6: Vaikų imuninė sistema negali atlaikyti daugelio skiepų vienu metu.
Vaikai kiekvieną dieną patiria daugelio svetimų antigenų poveikį. Su maistu į organizmą patenka naujos bakterijos, daug bakterijų gyvena burnos ertmėje ir nosyje, o tai reiškia, kad imuninė sistema patiria dar didesnį antigenų poveikį. Esant viršutinių kvėpavimo takų virusinei infekcijai vaiką gali veikti nuo keturių iki dešimties antigenų, o anginos („ūminio gerklės uždegimo“) atveju nuo dvidešimt penkių iki penkiasdešimties. Kalbant apie šiuos įprastus reiškinius, mažai tikėtina, kad atskiri antigenai, esantys vaikams skirtose vakcinose... Buvo atlikta nemažai tyrimų, kuriais vertintas įvairių vakcinų derinių poveikis, skiepijant jomis vienu metu. Yra du praktiniai sumetimai, kodėl vaiką geriau paskiepyti nuo kelių ligų vieno vizito metu. Pirma, geriausia vaikus paskiepyti kuo anksčiau ir taip suteikti jiems apsaugą pirmaisiais jų gyvenimo mėnesiais, tuo metu, kai jie yra pažeidžiamiausi. Paprastai tai reiškia, kad vaikas paskiepijamas dviem inaktyvuotomis vakcinomis, pradedant nuo antrojo gyvenimo mėnesio, ir dviem gyvosiomis vakcinomis, pradedant nuo dvyliktojo mėnesio. Kitaip sakant, skiepijimo įvairiomis vakcinomis laikas dažnai sutampa. Antra, skiepijimas vienu metu iškart nuo kelių ligų reiškia mažesnį vizitų pas gydytoją skaičių, tėvams tai leidžia sutaupyti pinigų ir laiko ir mažiau traumuoja vaiką.
Mitas Nr. 7: Vakcinos sukelia autizmą.
Vienas labiausiai paplitusių mitų, susijusių su skiepų šalutiniu poveikiu - tariamas ryšys tarp vakcinacijos ir autizmo. Šis teiginys kilo iš diskredituoto ir melagingo tyrimo, kuris jau seniai paneigtas mokslo bendruomenės.
Mitas Nr. 8: Geriau persirgti, nei skiepytis.
Infekcinės ligos, nuo kurių skiepijami vaikai, yra daug pavojingesnės nei skiepų šalutiniai poveikiai. Pavyzdžiui, tymai gali sukelti smegenų uždegimą ir net mirtį, poliomielitas gali komplikuotis į visą gyvenimą išliekantį paralyžių, o kokliušas ypač pavojingas kūdikiams ir gali sukelti kvėpavimo sustojimą. Skiepytis yra saugiau ir veiksmingiau, nei rizikuoti sunkiomis infekcinės ligos komplikacijomis. Be to, skiepais stengiamasi apsaugoti nuo tų ligų, kurios yra pavojingos sveikatai ir neturi efektyvaus prieinamo gydymo. Todėl tai - ne tik geriausia, bet dažnai ir vienintelė apsauga.
Mitas Nr. 9: Geriau „natūralus“ imunitetas, įgytas persirgus.
Šiuo metu nėra duomenų, kad persirgus natūraliai įgytas imunitetas yra stipresnis nei pasiskiepijus. Persirgusieji gali sirgti ir kitą kartą. Tai priklauso nuo individualaus imuninio atsako, kiek antikūnų organizmas pagamins. Yra duomenų, kad sunkiai persirgus antikūnų organizme lieka labai daug, tačiau turbūt niekas nenorėtų sirgti sunkiai, kad turėtų daug antikūnų, saugančių nuo kito karto. Yra mokslinių spėjimų, kad galbūt vakcinos imuninis atsakas išlieka trumpiau, tarkime, 6-8 mėnesius. Natūralus imunitetas įgytas persirgus galbūt lieka šiek tiek ilgiau, tačiau dar nepakanka tyrimų tai patvirtinti. Laikui bėgant imunitetas mažėja tiek persirgus, tiek po vakcinos, tad vakcinacija reikalinga tiek vienu, tiek kitu atveju.
Mitas Nr. 10: Vaistai nuo COVID-19 buvo sukurti per greitai.
COVID-19 vakcinos sukūrimas iš tikrųjų buvo neįtikėtinai greitas (įprastai šis procesas užtrunka apie 10-15 m.), bet tik todėl, kad dirbdami savo darbą mokslininkai jau buvę išradę tinkamas technologijas, kurios galėjo būti greitai pritaikytos naujai vakcinai. Europos vaistų agentūra visas vakcinų paraiškas vertina labai atsakingai ir jas naudojimui patvirtina tik tuomet, kai visi reikalingi tyrimai būna atlikti, įrodytas vakcinų efektyvumas ir saugumas. Visos Europoje naudojamos vakcinos yra praėjusios visus reikalingus išbandymo procesus.
Vaikų skiepijimo kalendorius Lietuvoje
Lietuvoje patvirtintame vaikų profilaktinio skiepijimo kalendoriuje šiuo metu įtraukta 11 skiepų - nors jie rekomenduojami ekspertų, skiepai vyksta tik vaikų tėvams sutikus. Pagal šiuo metu galiojantį vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, naujagimiai, kūdikiai ir vaikai valstybės lėšomis skiepijami nuo 14 infekcijų: tuberkuliozės, hepatito B, difterijos, stabligės, kokliušo, poliomielito, Haemophilus influenzae B tipo infekcijos, tymų, epideminio parotito, raudonukės, pneumokokinės infekcijos, meningokinės (B tipo) infekcijos, žmogaus papilomos viruso ir rotavirusinės infekcijos. Nemažai tėvų savo lėšomis paskiepija vaikus ir nuo kitų pavojingų ligų, tokių kaip vėjaraupiai ar erkinis encefalitas. Šios infekcijos gali komplikuotis sunkiu nervų sistemos pažeidimu.
Nuo 2016-ųjų įsigaliojo buvusio ministro Vytenio Povilo Andriukaičio įsakymas, kuriuo į darželius būtų nepriimami pagal profilaktinio skiepijimo kalendorių nepaskiepyti vaikai. Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai taip pat svarsto galimybes taikyti didesnę tėvų atsakomybę už vaikų skiepijimą.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, 2023 m. nuo rotavirusinės, meningokokinės ir pneumokokinės infekcijų paskiepyta šiek tiek daugiau vaikų nei 2022 m. Tačiau, bendri Lietuvos duomenys rodo, kad vakcinacijos apimtys sumažėję vos keliais procentais. Kūdikių skiepijimo apimtys mažėjo ne taip smarkiai (1 proc.), kaip vyresnių vaikų (2-3 proc.). Nors procentai tarsi nedideli, tačiau nepaskiepytų vaikų dalis padidėjo daugiau nei 1000 vaikų.
Prieš daugiau nei dešimtmetį buvo puoselėjamos viltys Europos regione eliminuoti tymus, tačiau sumažėjus skiepijimo apimtims ši perspektyva žlugo. Vien 2019 m. šalyje nustatyti 834 ligos atvejai. Tai įvyko būtent tuo metu, kai vakcinacijos apimtys nukrito žemiau šiai ligai kontroliuoti būtinų 95 proc. Didelė dalis tada ligoninėse gydytų vaikų buvo nuo šios ligos neskiepyti, tačiau liūdniausia tai, kad nukentėjo ir vaikai, kurie dėl savo amžiaus dar negalėjo būti paskiepyti.
Be tymų, dėl mažėjančių skiepijimo apimčių padaugėjo ir kokliušo atvejų skaičius - 2024 m. „Ligoninėje gydėme ne vieną neskiepytą kokliušu sirgusį kūdikį, taip pat ir naujagimį, kuriam net teko taikyti dirbtinę plaučių ventiliaciją. Pirmosiomis gyvenimo savaitėmis sunkiai kokliušu susirgusių kūdikių rizika neišgyventi siekia net iki 70 proc. Nesinori net pagalvoti, kokių ligų sugrįžimas mūsų gali laukti vėliau“, - komentuoja M.
Anot Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorės Aurelijos Žvirblienės, dėmesį taip pat reikia atkreipti į ligas, kurių Lietuvoje šiuo metu nėra. Štai Latvijoje šiemet yra užfiksuoti 4 difterijos atvejai neskiepytiems vaikams, iš jų vienas mirė. „Pasaulis labai mobilus ir migracija tarp šalių intensyvi. Natūralių poliomielito židinių yra likę Azijoje, Afrikoje. Ir žmonių tokiam srautui judant tarp šalių, irgi yra grėsmė ir rizika, kad tos ligos, tas poliomielito virusas gali atkeliauti ir į Europą. (...) Todėl nelabai tikslus būtų požiūris, kad tokios ligos jau tikrai nebėra ir todėl aš neskiepiju savo vaiko.“
Tiesa, nors kai kurios vakcinos ir neišnaikina ligų, jos padeda sumažinti jų paplitimą ar apsaugoti rizikos asmenis nuo sunkių komplikacijų. Štai stabligė skiepais negali būti išnaikinta, nes šios ligos sukėlėjai plačiai paplitę gamtoje. „Pavyzdžiui, kūdikių skiepijimas vakcina nuo rotaviruso padeda išvengti sunkios ligos eigos ir didelio skysčių netekimo, dėl ko anksčiau buvo hospitalizuojama daugybė kūdikių. Vakcina nuo pneumokokinės infekcijos padeda sumažinti sunkaus plaučių uždegimo ar meningito, kuris gali baigtis mirtimi ar sukelti klausos sutrikimą, riziką“, - vardija M.
Jei neskiepijote ar svarstote neskiepyti vaiko, pagalvokite, ar nesigailėsite, jei jūsų vaikas, rytoj susirgęs meningokokine infekcija, neteks vienos ar kelių galūnių? Ar nebijote, kad jūsų neskiepyta sveika, jau suaugusi dukra lengvai prasirgs raudonuke, tačiau jūsų anūkas gims su įvairiais apsigimimais? Ar nebijote, kad jūsų šaunuolis pirmūnas vaikas, rytoj susirgęs erkinu encefalitu, nebegalės sukoncentruoti dėmesio ir turės kartoti mokslo metus? Ar pagalvojote, kaip jausitės, jei lengvai rytoj prasirgęs tymais jūsų vaikas po kelerių metų jums visai nenujaučiant staiga pradės keistai elgtis, vėliau nebevaikščioti, nebevalgyti ir galiausiai neišgyvens?
Džiugina, kad poliomielito Lietuvoje nebeturime daugiau nei 4 dešimtmečius, tačiau 1992 metais įvykęs poliomielito protrūkis Nyderlanduose neleidžia teigti, kad poliomielitas jau išnyko.
Vakcinacija nuo COVID-19 vaikams
Nuo sunkių ligos formų gali apsaugoti vakcinos. Vaikai skiepijami nuo 5 metų. Galima rinktis „Comirnaty Phizer“ arba „Spikevax“ („Moderna“) vakciną. Vaikai nuo 5 metų vakcinacijai registruojami taip pat kaip ir suaugusieji - internetu www.koronastop.lt. Didžioji dauguma vaikų koronaviruso infekcija perserga lengvai, bet yra ir nemažai sunkiai sergančių vaikų. Iš anksto nuspėti, kaip vaiko organizmas sureaguos į koronaviruso infekciją, nėra galima. Lietuvoje nuo koronaviruso infekcijos iki šiol nemirė nė vienas vaikas. Tačiau, pavyzdžiui, JAV iki 2021 m. gegužės mėnesio buvo mirę 8,7 tūkst. vaikų. Skirtingai negu suaugusiems, vaikams gali pasireikšti multisisteminis uždegiminis sindromas, kuris išsivysto nuo kontakto su koronaviruso infekcija praėjus dviem - penkioms savaitėms. Šis sindromas pasireiškia bendra organizmo šoko būkle ir daugybiniu organų nepakankamu. Kauno vaikų ligų klinikos jau yra turėjusios dešimtis tokių ligonių, kuriems buvo pažeistos beveik visos organizmo sistemos: širdis, kraujotaka, plaučiai, inkstai, oda ir t.t. Tai yra nepaprastai sunki būklė, reikalaujanti intensyvaus, agresyvaus ir brangaus gydymo. Svarbu pažymėti, kad multisisteminis uždegiminis sindromas gali išsivystyti ir jokių koronaviruso infekcijos simptomų nejutusiems vaikams. Tad jei vaikai serga be simptomų, tai dar nereiškia, kad koronavirusas jiems pakenkti negali. Net ir persirgus labai lengva forma beveik pusei vaikų būdingas pokovidinis sindromas. Skiepai padeda išvengti sunkių susirgimų atvejų.
Vien miokardito atvejis tarp 5 tūkstančių pasiskiepijusių yra visiškai klaidinantis skaičius. JAV duomenimis, miokarditas, arba širdies raumens uždegimas, pasireiškė tik keliems atvejams iš milijono. Yra duomenų, kad pasiskiepijus berniukams ir jaunuoliams miokardito rizika yra didesnė, negu mergaitėms. Taisyklės tos pačios kaip ir kitų vakcinų atveju. Tokių atvejų pasitaiko labai mažai.
Susidūrus su koronaviruso infekcija per vakcinaciją susiformuoja imuninis atsakas. Technologijos, kurių pagrindu buvo sukurtos koronaviruso vakcinos, naudojamos jau trisdešimt metų, o prieš vakciną paleidžiant į rinką pagal nustatytą tvarką atliekami visi būtini jos bandomieji tyrimai.
Nors šiuo metu dar nėra registruotų vakcinų, skirtų jaunesniems nei 12 metų vaikams, tačiau „Pfizer-BioNTech“ kompanija prieš kelias savaites pasidalino informacija, kad jau yra baigusi vakcinos tyrimus 5-11 metų grupėje. Jau spalio mėnesio pradžioje „Pfizer-BioNTech“ numato pateikti duomenis vertinimui Europos vaistų agentūrai. Agentūra planuoja per mėnesį duomenis dėl vakcinos efektyvumo ir saugumo įvertinti ir priimti sprendimą, ar registruoti šią vakciną jaunesniems asmenims.
Skaičiavimai rodo, jog dėl vakcinos per pirmuosius skiepijimo metus galėjo būti išsaugota apie 19,8 mln. gyvybių.
Kodėl tėvai dvejoja?
Didesnis informacijos kiekis šiuolaikiniame pasaulyje, ypač internete, neretai apsunkina galimybę atsirinkti patikimą informaciją. Medicininio išsilavinimo neturintiems žmonėms tampa sunku atskirti, kur tiesa, o kur melas. Sprendimas skiepytis ar skiepyti vaiką dažnai nebūna paremtas racionaliais faktais. Todėl kai kuriems užtenka internete perskaityti patinkančio garsaus žmogaus nuomonę, kad skiepai nereikalingi, ar peržiūrėti filmuką, kuriame galbūt kalba tėvai, susidūrę su kokia nors šalutine (dažniausiai nepatvirtinta) skiepo reakcija, kad pradėtų abejoti savo sprendimu.
Internete ir spaudoje netrūksta gydytojų ar kitų medikų pasisakymų, kurie ragindami nesiskiepyti tik manipuliuoja įvairių mokslinių tyrimų duomenimis.
Viena dažnai pasitaikanti teorija - pasidalinimai patirtimi, kaip vaikai, negavę skiepų, taip ir nesuserga nei viena liga. „Padėkokit tėvams, kurie skiepija savo vaikus. Labai trumpas atsakymas, nes būtent tokių tėvų ir tų paskiepytų vaikų dėka mes turim labai, labai ryškiai sumažėjusį paplitimą visuomenėje. Ir taip, tų paskiepytų vaikų sąskaita nepaskiepyti gali jaustis palyginti saugūs“, - teigia A.
„Gerai gyvenam ir nebesuprantam šitų ligų grėsmės, nes vėlgi dėl tos pačios masinės vakcinacijos tos ligos pasidarė retos. Nors prieš 100 ar prieš 50 metų jos iš tikrųjų buvo labai pavojingos, nes daug mažų vaikų, kūdikių mirdavo nuo tų infekcinių ligų. Jeigu paklausinėtų žmonės savo senelių, tėvų, tai kiekvienoj giminėj turbūt būtų atvejų, kai kūdikis ar mažas vaikas yra miręs nuo infekcinės ligos“, - svarsto A.
„Manoma, kad skiepais valdomų ligų iš tiesų nėra, todėl nėra prasmės nuo jų saugotis. Dar prieš šimtą metų plitusios epidemijos suvaldytos būtent visuomenės imunizacija, tad mes ilgai nematėme nei tų ligų, nei jų pasekmių. Dauguma žmonių nemato tų vaikų, kuriuos gydome ligoninėje. Nemato jų ir tėvų ašarų ar mūsų pastangų ir rūpesčio, kad vaikas pasveiktų ar išgyventų“, - priduria M.
„Esame ne kartą gydę itin sunkiai vėjaraupiais sirgusius vaikus, kurie net negalėjo būti skiepijami dėl skiriamo imuninę sistemą slopinančio gydymo. Tokiais atvejais itin svarbus kitų visuomenės narių užtikrinamas imunitetas“, - pasakoja M.
„Buvo manoma, kad pasiskiepijus kuri nors paskiepyto asmens galūnė gali pavirsti karvės galūne ar pasiskiepytai moteriai gali gimti pusiau žmogaus, pusiau veršiuko išvaizdos vaikas. Dabar vakcinos nepaprastai pažangesnės ir saugesnės, tačiau baimė vis tiek egzistuoja, tik kita forma“, - pasakoja M.
„Manoma, kad skiepais valdomų ligų iš tiesų nėra, todėl nėra prasmės nuo jų saugotis. Dar prieš šimtą metų plitusios epidemijos suvaldytos būtent visuomenės imunizacija, tad mes ilgai nematėme nei tų ligų, nei jų pasekmių. Dauguma žmonių nemato tų vaikų, kuriuos gydome ligoninėje. Nemato jų ir tėvų ašarų ar mūsų pastangų ir rūpesčio, kad vaikas pasveiktų ar išgyventų“, - priduria M.
Yra vienas, matyt, neišnaikinamas mitas, kad DTP vakcina sukelia staigios kūdikių mirties sindromą (SIDS). Šis įsitikinimas atsirado dėl to, kad tam tikra gana ribota dalis mirusių nuo SIDS vaikų neseniai buvo skiepyti DTP vakcina. Iš pirmo žvilgsnio, tai byloja apie priežastinį ryšį tarp šių dviejų faktų. Jei įvertinsime tai, kad dauguma SIDS atvejų įvyksta tuo amžiaus tarpsniu, kai vaikas skiepijamas tris kartus sušvirkščiant DTP vakciną, tikėtina, kad skiepijimas DTP vakcina prieš pasireiškiant SIDS yra tiesiog atsitiktinumas.
„Matome daug žmonių, kurie abejoja, ar skiepyti vaikus, tėvai atsisako skiepyti, kartais jie buriasi į grupes. Bet jie remiasi nuomonėmis ir informacija, kuri nėra teisinga. Jie priima sprendimus remdamiesi dezinformacija. Ir jie tai daro, nes iki galo nesupranta ir neįvertina ligų, nuo kurių galima pasiskiepyti, pavojingumo“, - žurnalistams Vilniuje sakė PSO patarėjas skiepų klausimais Europoje Marcas Muscatas (Markas Muskatas). Anot jo, daugelis skeptikų informaciją randa internete ir susidaro nuomonę apie skiepus nesitardami su gydytojais ar kitais specialistais. Tai kelia pavojų ne tik dėl to, jog šių žmonių vaikams ligos gali sukelti itin pavojingas komplikacijas, bet dėl tokių sprendimų gali užsikrėsti ir tam tikros rizikos grupės, kurios negali būti skiepijamos.
„Yra pavojus, kad jų vaikai gali užsikrėsti ligomis, nuo kurių galima pasiskiepyti, pavyzdžiui tymais ar kokliušu. Ir jų vaikai taip pat šias ligas perneša kitiems kūdikiams ar vaikams. Pats blogiausias scenarijus galėtų būti, kai užkrečiami kūdikiai, kurie yra dar per jauni, kad galėtų būti paskiepyti. Ir mes turime tokių užfiksuotų atvejų“, - sakė jis.
Specialisto nuomone, tokias žmonių grupes reikia bandyti įtikinti pateikiant teisingą informaciją, taip pat naudojant ir socialinę žiniasklaidą, kuri tampa vis įtakingesnė šiuolaikinėje visuomenėje. Jis taip pat pripažino, kad skeptikams pasitarnauja net ir tai, jog būtent dėl vakcinavimo beveik išnaikinus kai kurias ligas, pavyzdžiui, tymus, daugelis pradeda abejoti vakcinų reikalingumu, nes tiesiog nebepastebi ligų pavojaus.
„Šiandien mes nebepastebime kai kurių ligų. Būtent todėl žmonės linksta manyti: kodėl turėčiau kelti vaikui pavojų dėl galimo šalutinio skiepų poveikio? Jie labiau bijo potencialaus šalutinio poveikio, kuris yra labai labai retas ir nežymus, lyginant su liga“, - sakė M.Muskatas. Jis vis dėlto pasidžiaugė, kad skeptikų tiek Europoje, tiek visame pasaulyje „yra mažuma“ ir dauguma žino, kokia yra skiepų nauda.
Pirmiausia bandau suprasti, kokios priežastys nulėmė tokį sprendimą. Skiriu tam nemažai laiko, aptariame ir ligų pavojus. Būtent nepageidaujamos reakcijos - tai, ko dažnai tėvai išsigąsta paskaitę informacinį lapelį. Tokiais atvejais, kai kontraindikacijų skiepams nėra, o tėvai vis tiek nesutinka atlikti skiepo, tenka paaiškinti, kad jie priima sprendimą ne už save, bet už kitą žmogų.
Prisiminkime prieš keletą metų turėtą pamoką su tymais. PSO duomenimis nuo tymų mirė apie 350 tūkst. žmonių. Liga neaplenkė ir Lietuvos. 2019 metais registruoti 834 tymų atvejai. Daugiausiai sirgo vaikai.
Ką būtina žinoti, pasiskiepijus vaiką?
Po skiepo vaikui gali pasireikšti vietinės reakcijos - patinimas, paraudimas, sukietėjimas dūrio vietoje. Vietinės reakcijos labai dažnos ir gali būti net kas antram paskiepytam. Organizmo reakcija į kiekvieną skiepą yra nevienoda. Tarkime, karščiavimas iki 38,0 °C, trunkantis iki 48 val. Jeigu karščiuojantis vaikas yra neramus, temperatūra nemažėja, patartina duoti paracetamolio, daugiau skysčių, neapkloti storomis antklodėmis (organizmas negalės atiduoti į aplinką šilumos pertekliaus). Beje, skiepijant vaikus kai kuriais skiepais, pavyzdžiui, nuo meningoko, rekomenduojama paracetamolio duoti profilaktiškai. Ilgiau nei 48 val. trunkantis karščiavimas, stiprus neramumas, mieguistumas, traukuliai, odos bėrimas, stiprus galvos skausmas, vėmimas ar viduriavimas, stiprus skausmas ar patinimas injekcijos vietoje - visa tai yra priežastys kreiptis į gydytoją.
Vaikų skiepijimo svarba
tags: #del #vaiku #skiepijimo
