Vaikų globos namai - tai pasaulis, kurio tikrojo gyvenimo pulso neužčiuopsime vien skaitydami straipsnius, matydami televizijoje ar kartą kitą aplankę ten gyvenančius vaikus. Tikrąsias spalvas įžvelgia tik globos namų darbuotojai ir patys vaikai. O tos spalvos anaiptol ne visada niūrios kaip daugelis mano. „Čia tikrai netrūksta džiaugsmų bei šviesių istorijų“, - patikina vaikų globos namų „Saulutė“ direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Vilma JUŠKEVIČIENĖ. Ji drąsiai neigia visuomenės galvose įsismelkusį mitą, neva į globos namus patenka tik socialinės rizikos šeimų vaikai.
V. Juškevičienė, kurios socialinės darbuotojos darbo stažas prasidėjo 2004-aisiais Kėdainių miesto seniūnijoje, po 10 metų darbo nusprendė ieškoti pokyčių. Taip sutapo, kad „Saulutėje“ buvo paskelbtas konkursas pavaduotojos pareigoms užimti.
„Manau, kad tiesiog gimiau būti socialine darbuotoja“, - šypsodamasi sako ji. Ji neįsivaizduoja savęs dirbančios kitą darbą. Anot jos, jos močiutė buvo tokia pat - skubėjo visiems padėti, buvo pirmoji gelbėtoja kaime. „Mūsų šeimoje visi tokie - skuba ištiesti pagalbos ranką.“
Darbo realybė ir vaikų savivertė
„Labai skiriasi. Jei atvirai, aš neįsivaizdavau, kad socialinio darbuotojo darbas vaikų globos namuose yra toks sunkus“, - pripažįsta pašnekovė. Sunkiausia, anot jos, yra tai, kad patys vaikai save laiko tarsi prastesniais už tuos, kurie gyvena šeimose. Vaikų savivertė labai žema. Jie tarsi jaučiasi kalti, kad čia pateko.
Nors V. Juškevičienės pagrindinis darbas yra popierius, ji skiria daug laiko vaikams ir pokalbiams su jais. Ji stengiasi vaikams perteikti, kad jie jokiu būdu nėra kalti dėl taip susiklosčiusios situacijos. Taip pat ji nekaltina ir tėvų.
„Vaikai klausia, kodėl nei jie, nei tėvai nėra kalti. Stengiuosi paaiškinti, kad galbūt jų mamai niekas nediegė gyvenimo tiesų, nemokė, kaip gyventi, ir mama nori vaiką auginti, bet tiesiog nemoka, o gal mamos gyvenimas taip susiklostė?“ - svarsto ji.
Pašnekovė pabrėžia, kad negalima smerkti tėvų. „Galbūt tėvams laiku nebuvo suteiktos socialinės paslaugos, pagalba ir jie išties nemoka auginti vaiko, rūpintis juo. Jie gyvena savo aplinkoje, gyvena taip, kaip moka, kaip jiems išeina.“
Daugelis vaikų, sulaukę 18 metų, išeina gyventi pas tuos tėvus. Kai kurie, ne paslaptis, perima ydingą tėvų gyvenimo būdą, o kiti kaip tik stengiasi tėvams padėti. Todėl vaikams ji visada sako, kad jie turi kurti savo gyvenimą. „Turi savo gyvenimo pamatus statyti taip, kad jų vaikai nepatektų į vaikų globos namus. Jie turi kitaip mąstyti ir matyti gyvenimą. Jokiu būdu nereikia jaustis antrarūšiais, prastesniais. Jie lygiai tokie patys vaikai kaip visi: tik jie gyvena pas mus, o kiti - su tėvais. Viskas.“
Darbo specifikos subtilybės
Nors darbas daugiausia susijęs su dokumentacija, V. Juškevičienė save labiau priskiria prie praktikų. „Ateidama čia dirbti neįsivaizdavau tikrosios darbo specifikos. Žinoma, buvau susipažinusi su ja. Bet nemaniau, kad popierių bus tiek daug“, - juokiasi ji. Tačiau jos kabineto durys visada atidarytos, o vaikai žino, kad gali bet kada užeiti pasikalbėti. Žinoma, būna, kad ir susipyksta, kaip ir kiekvienoje šeimoje.
Vaikų globos namuose augantys vaikai labai ilgisi tėvų. Kai kurie darbuotojus vadina mamomis, ypač mažiukai. „Man tai labai gražu“, - sako pašnekovė. Tačiau yra vaikų, prie kurių neprisibeldžia niekas. Tai natūralu, nes jų gyvenimo patirtys ir skauduliai neleidžia tiek arti prisileisti žmogaus. Vaikai taip save saugo.
V. Juškevičienė pripažįsta, kad asmenines vaikų istorijas išgyvena sunkiai, bet reikia suprasti, kad tai yra vaiko patirtis. „Taip, reikia padėti vaikui visa tai išgyventi. Tai priklauso nuo vaiko amžiaus tarpsnio. Kuo mažesnis papuola į instituciją, tuo jam lengviau adaptuotis. Sunku paaugliams, ypač tiems, kurie 13-14 metų gyveno su tėvais ir šeimoje nebuvo jokių taisyklių, jokių ribų.“
Tokiems vaikams pas globėjus būna sunkiausia, nes tenka priimti taisykles: grįžti laiku, nerūkyti, negerti alkoholio, eiti į mokyklą. „Jam vėl skaudulys. Juk jis neteko savo namų, mamos, laisvo gyvenimo. Vaikas nemoka gyventi kitaip nei gyveno savo šeimoje, o pas mus yra reikalavimai.“
Kova su vėjo malūnais ir vilties kibirkštėlės
„Sviro rankos, kol pati supratau, kad pasaulyje nėra vien gėris arba vien blogis. Egzistuoja ir viena, ir kita. Kaip diena ir naktis, kaip metų laikai. Tai toks dalykas, kurio pakeisti negalime. Visų neišgelbėsi“, - sako V. Juškevičienė. Ji prisimena, kad jos socialinio darbo pradžia buvo su socialinės rizikos šeimomis, ir ji labai norėjo padėti visoms be išimties. Tačiau reikia suprasti, kad dalis vaikų globos namus palikusių vaikų gyvens tokį gyvenimą, kokį gyveno tėvai, o dalis pasieks daug. Bet lygiai taip pat ir šeimose augantys vaikai.
Džiaugtis verta tuo, kad įstaigoje netrūksta labai šviesių vaikų, kurie žino, ko nori iš gyvenimo. Jie nepyksta ant savo praeities.
Darbuotojų indėlis čia yra didžiulis, bet ir nuo paties vaiko priklauso. Jei vaikas atėjo 13-14 metų gyvenęs kitokį gyvenimą, tai darbuotojai jam tampa „blogiu“, nes prašo daryti dalykus, kokių jis iki tol nėra daręs. Tai, kas prieštarauja jo įprastam gyvenimo būdui, jo prigimčiai.
Turėta 17-metė mergaitė, kuri į globos namus pateko mirus mamai, jau gyveno suaugusios moters gyvenimą. Kol ji gyveno su mama, tai buvo normalu tiek jai, tiek mamai, o štai papuolusi pas globėjus atsirado ribos ir pareigos. Šeimynose reikia susitvarkyti, yra budėjimo grafikai, buitis kaip ir tikrose šeimose. Tad tokiems vaikams darbuotojai tampa blogiu. Bet jie vis tiek turi atlikti savo darbą ir, kiek įmanoma, stengtis pakeisti situaciją.
V. Juškevičienė pasakoja apie naują mergaitę globos namuose. Ji pati svajojo apie dukrą, nes turi tris sūnus. Radusi mergaitę verkiančią, atnešė jai žaisliuką ir laukė, kol ji nusiramins ir užmigs. Mintys globoti išties prabėgo galvoje, bet ar ryžtųsi tam?
Didžiausias džiaugsmas - tie šviesuliai vaikai, kurie eina į priekį ir iš gyvenimo ima viską, kas duota.
Integracija į visuomenę
Vaiko integracija į visuomenės gyvenimą, vykstantį už įstaigos ribų, yra svarbi. Tadas yra labai aktyvus, kartais net stabdomas, kad dalyvautų ne visur, o pasirinktų, ko jam išties reikia. Kiti vaikai taip pat aktyvūs - lanko įvairius būrelius. Lukas Bankauskas atkakliai siekia titulų bokso srityje, jį įkvėpė taip pat įstaigoje augęs jo dėdė Mindaugas Bankauskas, kuris ne kartą tapo Lietuvos vyrų bokso čempionu.
V. Juškevičienei labai patiko jos sūnaus klasės auklėtojos iniciatyva. Ji sukvietė savo klasę, V. Juškevičienę ir dvi globojamas mergaites. Visuomenei kartais atrodo, kad į globos namus patenka tik asocialių šeimų vaikai. O čia buvo dvi mergaitės, kurių mama mirė. Jos pasakojo savo išgyvenimus, kai nesuprato, kodėl mama tai dingsta, tai atsiranda. O ji, pasirodo, vis gulėdavo ligoninėje, nes sirgo onkologine liga. Vieną dieną mama visai dingo - mirė. Tėtis sukūrė kitą šeimą ir vaikai papuolė pas globėjus.
V. Juškevičienė ragina pagalvoti apie tai, kad išeina vaikas į mokyklą ir negali žinoti, gal tėveliai papuls į avariją ar nutiks kita nelaimė. Gal tada neatsiras giminių, kurios galės rūpintis tais vaikais ir jie pateks į globos namus. Visuomenė turėtų žinoti, kad globos namuose auga ne tik socialinės rizikos šeimų vaikai, o ir šie užaugę nebūtinai bus tokie kaip tėvai.
Tokiais atvejais reikia pasverti prioritetus. Ką tas vaikas patirtų gyvendamas šeimoje? „Iš dviejų blogybių reikia pasirinkti mažesnę.“ Jei vaikas liks šeimoje, jis gyvens šaltuose namuose, galbūt su geriančiais, besimušančiais tėvais. Taip, galbūt vaikas globos namuose neturės mamos, bet čia jis bus saugus, sotus, jam bus šilta, susirgęs visada gaus pagalbą. Visada siekiama, kad vaikas grįžtų į šeimą, bet susigrąžinti vaiką pirmiausia turi norėti ir pastangas dėti tėvai. Jiems reikia pakeisti gyvenimo būdą, pradėti kitaip mąstyti.
Yra šeimų, kurias prižiūri, joms padeda seniūnijų socialiniai darbuotojai. Deja, yra ir tokių šeimų, kurioms padeda, bet joms tiesiog neišeina gyventi kitaip.
Su metais stiprėjama ir didėjanti patirtis leidžia žmogui padėti daugiau. „Pirmiausia kiekvienas turi suprasti: „Taip, yra bėda ir aš turiu priimti pagalbą.“ Juo labiau kad Kėdainiuose socialinių paslaugų spektras yra labai platus ir pagalba būtų suteikta kiekvienam prašančiajam.
Darbas globos namuose tikrai nėra tik darbas. Tai pasiaukojimas. Būna, dirbi su popieriais, bet ateina vaikas ir meti viską - eini su juo kalbėtis. Negali atstumti vaiko. Jei aš nerasiu jam laiko, auklėtoja galbūt pietus gamina, tad irgi negali, tai kitąkart vaikas išvis pas nieką neis ir taps uždaras. Svarbiausia budinčio globotojo pareiga - rūpintis vaiku fiziškai ir emociškai, suteikti jam saugią aplinką šeimoje.
Budinčiu globotoju galite tapti, jei Jums jau 21, bet ne daugiau nei 65 metai. Taikomi ir kiti svarbūs reikalavimai: privalote būti visapusiškai veiksnūs, nuo Jūsų niekada nebuvo atskirtas vaikas, Jums niekada nebuvo apribota tėvų valdžia arba nebuvo nutraukti vaiko globotojo įgaliojimai.
