Moksliniai tyrimai rodo, kad kuo vaikas anksčiau pradedamas kryptingai ugdyti, tuo jo pasiekimai vyresnėse klasėse yra geresni. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, pirmą klasę turi pradėti lankyti 7 metų vaikas, prieš tai lankęs priešmokyklinio ugdymo grupę, nes priešmokyklinis ugdymas tapo privalomu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. Priešmokyklinę grupę vaikas turi pradėti lankyti, kai jam tais kalendoriniais metais sukanka 6 metai. Tėvų (globėjų) sprendimu priešmokyklinio ugdymo grupę vaikas gali pradėti lankyti ir anksčiau, bet ne anksčiau nei jam tais kalendoriniais metais sukanka 5 metai. Tėvams (globėjams) reikėtų apsvarstyti galimybę leisti penkiamečius į priešmokyklinio ugdymo grupes.
Priešmokyklinio ugdymo tikslas - užtikrinti optimalią vaiko raidą, atsižvelgiant į jo asmens unikalumą ir ugdymosi poreikius, padėti pasirengti sėkmingai mokytis mokykloje. Nuo šių metų rugsėjo 1-osios priešmokyklinio ugdymo grupes turi pradėti lankyti vaikai, kuriems 2018 m. sausio - gruodžio mėn. sukanka 6 metai, bei tie 5 metų vaikai, kurių tėvai pageidauja, kad vaikas priešmokyklinę grupę pradėtų lankyti metais anksčiau, o pirmą klasę pradėtų lankyti nuo 2019 m.
Kiekvieno vaiko raida yra individuali, unikali. Labai svarbu ją įvertinti ir atsakyti į klausimą, ar ankstyvesnis vaiko išleidimas į mokyklą nepadarys jam žalos, ar vaikas jau yra pakankamai brandus kokybiškai naujai mokyklinei veiklai. Remiantis Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2022 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. V-1050 „Dėl švietimo, mokslo ir sporto ministro 2021 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. Tėvai nusprendžia pradėti ugdyti vaiką, kuriam tais kalendoriniais metais 5 metai sueina nuo gegužės 1 d.
Tėvams (globėjams) turėtų būti suteikta galimybė apsispręsti dėl vaiko priešmokyklinio ugdymo ankstinimo. Padėti tėvams (globėjams) apsispręsti dėl vaiko priešmokyklinio ugdymo ankstinimo gali Švietimo pagalbos tarnyba, kuri konsultavimo tikslais atlieka penkiamečių vaikų brandumo mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo programą vertinimą ir pateikia tėvams rekomendacijas. Tėvai (globėjai) turi teisę kreiptis į Švietimo pagalbos tarnybą dėl 5 metų vaiko brandumo ugdytis pagal priešmokyklinio ugdymo programą vertinimo. Tarnyba, gavusi tėvų (globėjų) prašymą, per 20 darbo dienų atlieka vaiko brandumo mokytis įvertinimą ir pateikia tėvams (globėjams) rekomendacijas dėl vaiko pasirengimo mokytis.
Tarnybos specialistai nerekomenduoja vaikams, turintiems sveikatos, kalbos, motorikos, kitų raidos bei elgesio ir emocijų sutrikimų / sunkumų ankstinti priešmokyklinio ugdymo. Nuo 2018 m. vasario 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 8, 9 ir 47 straipsnių pakeitimo įstatymui, priimto 2017 m. gruodžio 19 d. Nr. XIII-926, nelieka privalomo vaiko brandumo vertinimo, kai tėvai (globėjai) pageidauja ugdyti 6 metų dar neturintį vaiką pagal privalomą priešmokyklinio ugdymo programą. Priešmokyklinis ugdymas gali būti teikiamas anksčiau tėvų (globėjų) sprendimu, bet ne anksčiau nei vaikui (tais kalendoriniais metais) sueina 5 metai.
Atkreipiame dėmesį, kad, vadovaujantis Švietimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, pradinis ugdymas pradedamas vaikui teikti vienais metais anksčiau, t. y. kai vaikas tėvų (globėjų) sprendimu buvo ugdomas pagal priešmokyklinio ugdymo programą metais anksčiau. Taigi, iš esmės įstatymo norma numato tėvų diskreciją, parenkant pradinio ugdymo pradžios laiką.
LR Prezidentas Gitanas Nausėda 2020 m. rugpjūčio 31 d. pristatė šalies švietimo sistemos pokyčių viziją. Valstybės vadovas pasiūlė vieneriais metais ankstinti ikimokyklinį ir pradinį ugdymą bei nustatyti, kad ikimokyklinis ugdymas būtų privalomas visiems Lietuvos piliečių vaikams.
Tačiau dabartinė švietimo sistema, tiek ikimokyklinio ugdymo tradicijos, įpročiai, tiek priešmokyklinio ugdymo standartai bei pradinio ugdymo rigidiškos programos nesudaro galimybės ankstinti ugdymo ar daryti jo privalomu. Būtina duoti laiko sistemos keitimui ir tik šio proceso eigoje akcentuoti ugdymo naudą tai mažumai vaikų, apie kurią kalba Prezidentas. Pagalba tokiems vaikams turi būti kompleksinė: tai neturi būti jų „išrovimas“ iš šeimų, būtina kurti pagalbos sistemą, kuri šeimų švietimo būdu, nuolatine pagalba tėvams plėtojant tėvystės įgūdžius, suteiktų tėvams trūkstamų kompetencijų prisiimti deramą atsakomybę už vaikus ir, bendradarbiaujant su ikimokyklinio ugdymo įstaiga, parinkti vaikams tinkamiausią ugdymo formą. Ikimokyklinio darželio prievolė daugumoje atvejų suteiktų didžiulę žalą šeimos gerovei, saugumui bei vaikų tinkamai raidai. Būtina keisti ir gerinti sistemą toms šeimoms, kurioms valstybės pagalba yra būtina.
Antra, privalome atvirai kalbėti ne tik apie vaikams daromą žalą priverstiniu instituciniu ugdymu ar jo ankstinimu, ne tik apie tėvų nuoseklaus ir plačiai prieinamo švietimo stoką, bet ir apie pedagogų viršvertinę atsakomybę. Pedagogai turi individualizuoti ugdymą, realiai neturėdami tam nei galimybių, nei žmogiškųjų resursų, nei specialiųjų kompetencijų. Pedagogas yra įspraustas į 45 minučių ugdymo procesą su neadekvačiais standartais, kurie yra skirti visiems, ugdymo rezultatų matavimo procedūromis, kai pametamas visuminis ugdymas, pagrindinis ugdymo dalyvis - vaikas, o atliekamas tik fragmentiškas ugdymas, skirtas tam tikrų valstybės pareigūnų interesų užtikrinimui, kai didelė žmogiškųjų ir kitokių resursų dalis atiduodama laikinų ugdymo rezultatų matavimui ir analizei, o ne ugdymo kokybės gerinimui bei švietimo sistemos plėtojimui. Privalome liautis varžytis su užsienio šalimis, o koncentruotis į Švietimo įstatyme nurodytus unikalius, prasmingus, visuminius, brandžius švietimo tikslus.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų integravimą. Lietuvos pedagogai nuolat yra atitraukiami nuo jų tiesioginio darbo dėl politinių ambicijų organizuojamų eksperimentų. Tikėtina, kad sistemingai plėtojant unikalią Lietuvos švietimo sistemą, pedagogai gebės atpažinti, kokių spec. poreikių vaikai gali mokytis bendrose klasėse, o kokiems vaikams reikia individualizuoto ugdymo kitose ugdymo aplinkose. Negalime reikalauti iš pedagogų to, ko jie negali duoti. Toks prievartavimas yra žalingas ir daugumai spec. poreikių vaikams. Dažniausiai specialiųjų poreikių vaikams įprasta institucinio ugdymo aplinka yra ne naudinga, o žalinga, nes sukelia sunkumus ne akademinio ugdymo srityse. Būtina šviesti spec. mokinių tėvus ir skatinti juos ieškoti jų vaikams tinkamiausių ugdymo aplinkų tiek formaliame, tiek neformaliame ugdyme.
Valstybės politika šioje srityje turi būti nukreipta į konkrečios mažumos stiprinimą, o ne į chaoso įvedimą daugumai. Praktiškai kiekvienas spec. poreikio vaiko atvejas yra unikalus ir turi būti peržiūrimas individualiame vaiko, šeimos ir konkrečios ugdymo įstaigos bei klasės kontekste. Negali būti prievolės, bet kokių spec. poreikių vaikams ugdytis pagal gyvenamą vietą, nes tai labiausiai nuskurdintų spec. Būtina įsisąmoninti ir politikams, ir LR Prezidentui: kurdami Švietimo tikslus atitinkančią mokyklą, galime sudaryti sąlygas ugdymo ankstinimui ir spec. poreikių vaikų gausesniam integravimui. Tačiau tai neturėtų būti prievolė, o tik galimybė, kaip valstybės pagalba tėvams atsakingai parinkti tinkamiausią kiekvienam vaikui ugdymą.
Valstybė, vietoj naujų prievolių įvedinėjimo, turėtų stiprinti ir palaikyti šeimų, o ypač gausių šeimų, kūrimąsi, formuojant joms palankią valstybės politiką. Prezidento siūlomos teisėkūrinės iniciatyvos yra susijusios su tėvų teisių ir pareigų įgyvendinimu. Todėl jas, pagal Lietuvos Teisėkūros pagrindų įstatymą, yra būtina įvertinti pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principo šviesoje.
Pagrindiniai vaikų ugdytojai yra tėvai. Švietimo sistema šioje srityje atlieka pagalbinę funkciją, bet neturėtų jų pakeisti. LR Konstitucijos 38 str. 6 d. numato, kad tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, o to pačio str. 2 d. sako, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 1 papildomo protokolo (iš dalies pakeisto 11 protokolu) 2 str. nustato dvi teises: pirma, vaikų teisę į mokslą (ir atitinkamai, valstybės pareigą tai garantuoti) bei tėvų teisę parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus (ir valstybės pareigą šią tėvų teisę gerbti). Be kitų dalykų, ji apima ir teisę parinkti savo vaikams ikimokyklinio ugdymosi formą, spręsti dėl pradinio ugdymo pradžios laiko.
Psichologė Ramunė Murauskienė papildo teisininko išsakytą mintį, atkreipiant dėmesį, kad taip ir turėtų likti. „Būtina į pagalbą tėvams organizuoti specialistus, kurie galėtų su esama Lietuvoje metodika ar kitais tinkamais metodais suteikti tėvams įžvalgų apie jo vaiko esamą raidą. Būtina šviesti tėvus, nes neišmanant ugdymo programų tęstinumo, brandus šešiametis pagal vienus kriterijus gali būti visai nebrandus po kelių metų egzistuojančioms ugdymo programoms. Tėvai neturėtų prarasti laisvės spręsti dėl vaikų ugdymo. Tačiau turi būti numatyta tvarka, kada tėvus turėtų konsultuoti jau esantys, tinkamai paruošti Psichologinės pedagoginės tarnybos ar kitų įstaigų specialistai bei jų komandos, įtraukiant logopedus ir spec. Todėl manytina, kad priimant sprendimus dėl pradinio ugdymo ankstinimo turėtų būti numatyta galimybė tėvams leisti vaikus į mokyklą ir metais vėliau.
Kaip rodo praktika, yra nedidelė dalis vaikų, kurie, sulaukę 6 metų, negalėtų be žalos jų psichikai pradėti priešmokyklinio ugdymo. Taip pat yra nedidelė dalis vaikų, kurie, sulaukę 7 metų, negalėtų be žalos jų psichikai pradėti pradinio ugdymo. Tai dažniausiai susiję su įvairiais smegenų funkcijų sutrikimais, kurie nenurodo vaiko intelektinių gebėjimų skurdumo, tačiau neleidžia vystytis pagal jo raidos ritmą. Ugdymo programos yra per daug rigidiškos, akcentuojančios tokių vaikų nesėkmes, per didelį atotrūkį nuo ugdymo programų standartų.
JTO Vaiko teisių konvencijos 8 str. numato vaiko teisę į identiškumą, o valstybė įsipareigoja šią vaiko teisę saugoti. Vaiko identiškumas formuojasi šeimoje. LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 str. 2 d. nustato lygiaverčio valstybės ir savivaldybių institucijų ir tėvų bendradarbiavimo pareigą. Pagal ją, tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, sveikatos priežiūros ar kitokią pagalbą vaikui, jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą teikiantys specialistai, vaiko mokyklos vadovai, kiti švietimo paslaugų teikėjai, mokytojai, kiti specialistai, teikiantys psichologinę, socialinę pedagoginę ir specialiąją pedagoginę pagalbą, turi bendradarbiauti vaiko teisių užtikrinimo srityje, nepaneigdami Konstitucijoje įtvirtintos tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės ir pareigos nevaržomai rūpintis vaiko religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.
Siekiant kuo sklandesnio ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupių formavimo rajono ugdymo įstaigose, prašome 2013 m. gimusių vaikų tėvų (globėjų) priimti sprendimą dėl vaiko ugdymo, pageidaujant dar vienus metus ugdyti vaiką pagal ikimokyklinio ugdymo programą arba dėl ugdymo ankstinimo, pageidaujant ugdyti vaiką pagal priešmokyklinio ugdymo programą.
Nuo 2023 m. sausio 1 d. priešmokyklinis ugdymas (PU) pradedamas teikti vaikui, kai tais kalendoriniais metais iki balandžio 30 d. prašymai raštu nuo 2023 m. sausio 2 iki 31 d. jei vaikui, gimusiam 2018 m. sausio 1 d. - balandžio 30 d. jei vaikui, gimusiam 2018 m. sausio 1 d. - balandžio 30 d. jei vaikui, gimusiam 2018 m. gegužės 1 d. - rugsėjo 1 d. nuo 2023-09-01 tėvų sprendimu pageidaujama pradėti teikti PU. Tokiu atveju tėvai ne vėliau kaip iki rugpjūčio 14 d. jei vaikui, gimusiam 2018 m. rugsėjo 2 d. - gruodžio 31 d. nuo 2023-09-01 tėvų sprendimu pageidaujama pradėti teikti PU.
Nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. priešmokyklinis ugdymas teikiamas vaikams, kuriems 5 metai sueina iki tų metų balandžio 30 d. arba rugsėjo 1 d.
tags: #del #priesmokyklinio #ankstinimo
