Darželis - tai reikšmingas ir didelis įvykis mažo vaiko gyvenime. Atskirtas nuo mamos, namų ir patekęs į naują aplinką, vaikas patiria naujas emocijas, stresą, baimę. Tai ir savarankiškumo pamokos, ir socializacija. Vaikų kolektyve mažylis sulaukia mažiau dėmesio, suaugusieji nepaiso jo užgaidų ir tenka pamiršti daugelį namuose įgytų įpročių. Darželis - pirmoji mažo žmogučio pažintis su gyvenimo sunkumais bei pirmieji žingsniai besimokant juos įveikti. Tai didelis išbandymas mažam vaikui.
Mama ir tėtis neturėtų pamiršti, kad patekusio į kolektyvą vaiko organizmą reguliuojančios sistemos - nervų ir imuninė sistema - labai apkraunamos. Imunitetas saugo mus nuo žalingų aplinkos veiksnių, neįsileidžia mikrobų ir šalina bet kokios infekcijos židinius. Būtent dėl imuniteto neužsikrečiame visomis infekcijomis, su kuriomis kasdien susiduriame. Bet stresas šią apsaugą susilpnina. Antra vertus, stresas sutelkia visas organizmo sistemas kovai su išorės veiksniais ir, atrodytų, veikia išvien su imunitetu. Bet stiprus arba dažnas streso poveikis išsekina organizmo išteklius ir prasideda dekompensacijos stadija. Visiems organizme vykstančius procesus, taip pat ir imuninės sistemos veiklą, aktyvina hormonai. Nuo ilgalaikio streso nukenčia visi organai, o tai turi reikšmės imunitetui. Streso hormonai adrenalinas, noradrenalinas ir kortizolis slopina limfocitų, kurie kovoja su ligomis, veiklą. Be to, kortizolis veikia angliavandenių ir baltymų apykaitą, o padaugėjus šio hormono, slopinamas organizmo gebėjimas priešintis uždegimams.
Taigi, tik pradėjęs lankyti darželį vaikas patiria nemažą stresą, kuris turi įtakos jo sveikatai. Todėl nieko stebėtina, kad darželinukas pradeda dažnai sirgti įvairiomis infekcinėmis ligomis. Peršalimo liga perserga kone kiekvienas darželinukas. Išvengia jų tik vienas - kitas. Sergantis vaikas grupėje ne tik pavojingas kitiems vaikams, bet kenčia ir jis pats. Peršalimo liga kelia didesnį pavojų darželį lankančiam sergančiam mažyliui, kuris tinkamai negydomas. Dėl streso ir didžiulių vaiko pastangų prisitaikyti prie naujos situacijos nusilpęs organizmas sunkiau nugali ligas.
Vitlio darželio psichologė-psichoterapeutė pataria, kaip atpažinti irzlumo priežastis ir namų aplinkoje suteikti vaikui ramybės bei sensorinio komforto po aktyvios dienos darželyje. „Vakare pasireiškiantis vaikų irzlumas yra labai dažnas ir visiškai normalus reiškinys. Darželyje vaikai visą dieną susiduria su įvairiomis situacijomis, išgyvena tiek malonias, tiek nemalonias emocijas, jiems tenka laikytis susitarimų, bendradarbiauti, dalintis žaislais bei dėmesiu, išbūti tarp įvairių dirgiklių (garsų, šviesų, kvapų), o svarbiausia - jie turi visa tai patirti ir išbūti atsiskyrę nuo artimųjų. Kai vaikas grįžta į namus, jam saugiausią aplinką, jo emocinė sistema tarsi atsipalaiduoja. Jis įvairiais būdais išgyvena visas emocijas, nuovargį, frustraciją. Kartais tie būdai būna tinkami, o kartais ne”, - sako Vitlio darželio psichologė-psichoterapeutė Emilija Baltrūnaitė.
Akivaizdu, kad „ožiukai“ ne visus vaikus aplanko vienodai dažnai. Isterijos - nors ir nemaloni - yra normali vaiko raidos dalis. Nusivylimas, susierzinimas, kad ko nors nepavyksta atlikti. Savarankiškumo apribojimas - pavyzdžiui, kai liepiama vaikui ramiai pasėdėti, arba daroma už jį tai, ką jis norėtų atlikti pats (pavyzdžiui, apsiauti batukus). Kai negauna to, ko nori (čia ir dabar). Tai labai dažna situacija parduotuvėje, tačiau gali nutikti bet kur. Tokią taktiką linkę naudoti vaikai, kurių tėvai yra linkę pastebėti vaiką tuomet, kai jis elgiasi netinkamai, ir užmiršta pagirti ir paskatinti už tinkamą elgesį.
Kaip atpažinti vaiko irzlumo priežastis?
Psichologės-psichoterapeutės teigimu, tėvams svarbu stebėti tokio elgesio tendencijas. Jei vaikas yra irzlus be aiškios priežasties, dažniau nei įprastai nori būti laikomas ant rankų, greitai susierzina, tai gali būti fizinio nuovargio požymiai. Jei jis vengia garsų, šviesų, triukšmo, nepriima drabužių ar maisto, kuriuos įprastai mėgsta, tai signalizuoja apie sensorinį pervargimą.
Verkimas be aiškios priežasties, pykčio protrūkiai, tėvų atstūmimas (pvz., vaikas sako - „nenoriu tavęs”, „tu bloga(s)”), rodo emocinį išsikrovimą. Jei vaikas vengia kontakto, nori būti vienas, arba priešingai - klimpsta į ginčus ar konkurenciją su broliais/seserimis, tai indikuoja, kad jis patiria socialinį nuovargį.
Kaip padėti vaikui nurimti po darželio?
Psichologės-psichoterapeutės teigimu, norint padėti vaikui, reikia apgalvoti, koks buvo jo dienos ritmas, pabandyti identifikuoti, kas provokuoja tokias emocijas. Visų prima, tėvai turėtų kelti klausimą, ar vaikas yra pavalgęs, gerai išsimiegojęs? Vaiko irzlumą gali kelti ir tam tikri pasikeitimai darželyje, pavyzdžiui, nauja mokytoja ar naujas vaikas darželio grupėje.
„Tikslas - ne vengti nemalonių emocijų, o išmokti jas atpažinti, suprasti ir išgyventi saugiu būdu. Nerekomenduojama vaiko kontroliuoti ar moralizuoti, verčiau stengtis padėti išmokti savireguliacijos įgūdžių. Kai tėvai priima vaiko emocijas („matau, kad tau dabar sunku”), įvardija jas („suprantu, kad tau dabar yra pikta, nes…”) ir būna šalia, bet nemoralizuoja, vaiko smegenyse formuojasi neuroniniai keliai, kurie leidžia vaikui ateityje pačiam atpažinti ir tinkamai reikšti emocijas”, - pastebi E. Baltrūnaitė.
Ritualai namuose
Vitlio darželio psichologė-psichoterapeutė pataria grįžus namo leisti vaikui ramiai pabūti, neapkrauti jo klausimais apie tai, kaip jam sekėsi. Pirmiausia užtenka tik apkabinimo, mielo žodžio, mėgstamo užkandžio ir tylos. Taip pat galima kartu klausytis ramios muzikos, pvz., gamtos garsų.
Jei vaikas mėgsta fizinį kontaktą, galima leisti pasėdėti glėbyje, apipilti bučinių lietumi, supti (tai veikia raminančiai per parasimpatinę nervų sistemą). Jei vaikas pratrūko iš pykčio, reikia mokyti jį tinkamai paleisti susikaupusias emocijas - piešti, lipdyti, spalvinti, dainuoti ar užsiimti kitomis panašiomis veiklomis.
„Vaikams labai svarbi rutina, dėl to rekomenduojama nuosekliai laikytis vakarinių veiklų sekos. Pavyzdžiui, grįžimas namo - poilsio laikas - vakarienė - vonia - pasaka - miegas. Rutina vaikams suteikia saugumo jausmą”, - sako E. Baltrūnaitė.
Kada vaiko elgesys gali signalizuoti apie gilesnes problemas?
Psichologės-psichoterapeutės teigimu, emocijų sprogimas grįžus iš darželio gali būti signalas ir apie gilesnius sunkumus, jei toks irzlumas ar pykčio protrūkiai būna intensyvūs ir nuolat kartojasi. Pavyzdžiui, vaikas verkia valandų valandas, naktį ima šlapintis į lovą ar žodinė kalba tampa ribota.
„Dažnai vaikai išgyvena stiprias emocijas, jei darželyje jaučiasi atstumti, nesuprasti, nesijaučia saugūs. Taip pat labai dažnai pasitaiko atsiskyrimo nerimas, kai sunku atsisveikinti su tėvais ryte. Sunkumai neišvengiamai kyla ir tada, kai vaikai išgyvena didelius pokyčius, pavyzdžiui, skiriantis tėvams, atsirandant naujam šeimos nariui ir pan.
Visais šiais atvejais pirmiausia reikėtų pasikalbėti su grupės mokytoja, suprasti, kaip vaikas elgiasi dienos metu, kaip bendrauja su kitais vaikais. Atrasti tam tikras emocinės iškrovos tendencijas, kada kartojasi toks elgesys. Rekomenduojama su vaikais kalbėtis pasitelkiant projekcinius metodus (piešinius, žaisliukus) - tai padeda geriau suprasti vaiko vidinį pasaulį. Jei patiems nepavyksta padėti vaikui, visuomet galima kreiptis į psichologą”, - pastebi E. Baltrūnaitė.
Minimali smegenų disfunkcija (MSD) ir jos įtaka
Minimali smegenų disfunkcija (MSD) - tokia diagnozė vaikų neurologijoje atsirado palyginti neseniai. Taip apibūdinami nežymūs centrinės nervų sistemos (CNS) pakitimai, pasireiškiantys mažylių elgesio sutrikimais - t.y. padidėjusiu ar sumažėjusiu aktyvumu, mokymosi sunkumais, kalbos vystymosi sutrikimais.
Dažniausia MSD priežastis - gimimo trauma: veržlus ar užsitęsęs gimimo procesas, stimuliacija oksitocinu, Cezario pjūvis ir kt. Pradėjus lankyti mokyklą, vaiko CNS sureaguoja į stipriai padidėjusį krūvį. MSD - tai ne tik elgesio ar mokymosi sutrikimas. Jau žinome, kad kūnas - vieninga visuma, taigi, MSD simptomai pasireiškia pokyčiais ir kitose sistemose.
Jei pastebėjote, kad Jūsų vaikas susiduria su šiais sunkumais (nebūtinai visais!), neatidėliodami kreipkitės į specialistus. Gydant vaikus, turinčius minimalią smegenų disfunkciją, gali padėti osteopatas. Kadangi jau aptarėme, kad MSD priežastis - gimimo trauma, vaistų, galinčių padėti pasveikti, nėra. Specialistas osteopatas apžiūrės ir maksimaliai atstatys kūdikio ar vaiko kaukolės, kūno struktūros, kraujotakos ir kt. pažeidimus. Toliau vaikelis turi galimybę augti ir vystytis harmoningai.
Ankstyvieji psichikos sutrikimai: įgimti ar įgyti?
Ne visada lengva išsiaiškinti problemų, dėl kurių tėvai kreipiasi į psichologus, kilmę. Atliekant ikimokyklinukų psichologinį tyrimą, tėvai labai dažnai pasakoja apie pirmųjų vaiko gyvenimo metų sunkumus - nenumaldomą klyksmą, padidėjusį dirglumą, nemigą ir pan. Kartais tai gali būti siejama su problemomis nėštumo (pvz., infekcijos) ar gimdymo (pvz., skubi operacija - Cezario pjūvis) metu, ar vaikui gimus (pvz., deguonies trūkumu).
Dažnai kūdikio savireguliacijos sunkumai paaiškinami nebrandžia nervų sistema (pvz., neišnešiotų naujagimių), įgimtu padidėjusiu jautrumu dėl mamos nėštumo metu patirto stipraus streso, ankstesnių praradimų (nutrūkę nėštumai) ar mažylio temperamento savybėmis - beje, neretai paveldėtomis. Tokiais atvejais kalbame apie biologines ar organines, siejamas su įgimtais kūdikio savireguliacijos sunkumais, psichikos sutrikimo priežastis. Paprastai biologinių priežasčių turi neuropsichologiniai sutrikimai (pvz., dėmesio trūkumas ir hiperaktyvumas, autizmas).
Dėl padidėjusio kūdikio dirglumo, staigių ir intensyvių reakcijų mamai ar tėčiui labai sunku atpažinti, ko iš tiesų jam reikia, sunku „skaityti“ kūdikio siunčiamus signalus (neaišku, ar jis pavargęs, ar alkanas, ar kt.) ir adekvačiai (jautriai ir nedelsiant) reaguoti į jo poreikius.
Vaiko psichikos sutrikimai nebūtinai turi organines priežastis, jos gali būti ir įgytos. Gali nutikti taip, kad mama ar tėtis dėl įvairių priežasčių nepatenkina emocinių vaiko poreikių arba elgesys su vaiku neadekvatus (pvz., suaugęs asmuo nesugeba įveikti savo pykčio), todėl mažylis patiria nuolatinį stresą. Prasideda rimtos tėvų ir vaikų sąveikų ir santykių problemos, buvimas kartu ne tik nebeteikia džiaugsmo, bet ir gali būti pavojingas - dėl to, kad vaikas gali patirti tėvų prievartą, ar dėl to, kad dėl chroniško streso (vadinamo toksiniu) poveikio vaiko organizme kinta (dažniausiai padidėja) kortizolio (streso hormono) lygis, atsiranda pokyčių vaiko biologinėse sistemose (smegenų struktūrose ir nervinėse jungtyse, imuninėje, endokrininėje ir kt. sistemose, taip pat chromosomų lygmeniu). Įsijungia vadinamieji epigenetiniai (t. y. „virš geno“ ar genams poveikį darantys) mechanizmai. Kuo didesni pakitimai organizme, tuo sunkiau ką nors pakeisti, formuojasi psichikos ar psichosomatiniai sutrikimai.
Tos priežastys gali būti tėvų psichikos ligos, nepriklausomai nuo to, ar jos diagnozuotos, ar ne (beje, tai labai svarbus dalykas - nustačius ligą, tikimybė didelė, kad ją pavyks išgydyti, o tai pagalba ne tik suaugusiajam, bet ir jo vaikams). Pvz., kaip rodo moksliniai tyrimai ir klinikinė patirtis, vis dar dažnai lieka neatpažinta mamos depresija po gimdymo ar „lengvi“ ilgalaikės depresijos simptomai. Atsitinka taip, kad pačių tėvų vaikystėje patirta psichologinė trauma ar nepriežiūra, tėvų asmenybės ypatumai (menkas pasitikėjimas savo jėgomis, labai didelis nerimo lygis, impulsų kontrolės stoka ir kt.), nepakankami tėvystės įgūdžiai (nesusiformavę pirminėje šeimoje) trukdo intuityviai atpažinti, ko vaikui reikia, ir užmegzti ar išlaikyti su juo santykį.
Taigi, psichopatologijos tikimybė labai padidėja, kai įgimtos ir įgytos savybės susideda į vieną vietą. Taigi, ankstyvieji savireguliacijos, emocijų ir elgesio (apibendrintai - psichikos) sutrikimai pastebimi ir nustatomi būtent tėvų ir vaikų santykių kontekste (niekada izoliuotai!). Jei suaugęs žmogus gali (idealiu atveju) atsirinkti, kuri emocija yra jo, kurią junta kitame žmoguje ir gali atskirti ją nuo savo, tai mažyliai, kurių „aš“ dar tik formuojasi, neatskiria savęs nuo kito ir neišvengiamai „pasisavina“ emocijas, pvz., tėvų pyktį.
Apžvelgus platesnį kontekstą, matyti, kad su mažų vaikų psichikos sutrikimais siejamos problemos ne tik artimiausioje aplinkoje, bet ir visuomenėje. Pirmuoju atveju tai įtempti tėvų tarpusavio santykiai, konfliktai tarp tėvų ir kitų vaikų šeimoje, kiekvienas chroniškas tėvų stresas (pvz., patiriamas tiek dėl nedarbo ar skurdo, tiek dėl labai didelio darbo krūvio ar sudėtingos emocinės situacijos darbe, - tai itin svarbi tema Lietuvoje) ir menkas gebėjimas susidoroti su juo, nepriežiūra, šiurkštus elgesys, o antruoju atveju - tai socialinė atskirtis, skurdas, pagalbos auginant vaikus stoka, nepakankamas medicininių ar psichosocialinių paslaugų tinklas ir t. t.
Ankstyvųjų psichikos sutrikimų prognozė ir pagalba
Jei tėvams pakanka jėgų ir gebėjimų įveikti pirmųjų mėnesių sunkumus arba jei tėvai sulaukia pagalbos (iš artimųjų arba - ir tai itin svarbu - iš specialistų), tai mažylio raida, labai tikėtina, bus palanki. Sutrikimo prognozė blogesnė, kai problemos prasideda labai anksti, jų yra daug vienu metu, simptomai tokie patys skirtingose aplinkose (ir namuose, ir darželyje), ilgai tęsiasi ir dėl to sukelia didelį stresą tėvams.
Dalis aprašytų problemų žymi ankstyvųjų psichiatrinių sindromų pradžią. Kai kurie sutrikimai išlieka jaunystėje ir visą gyvenimą, bet juos galima sušvelninti, jei bus atpažinti labai anksti!
Tėvams niekas nežadėjo, kad gyvenimas su vaikais bus nenutrūkstama laimė ir džiaugsmas (tyrimai rodo, jog yra atvirkščiai - gimus kūdikiui poros patiria daugiau streso tiek tarpusavyje, tiek santykyje su vaiku): vaikas dažnai neatitinka tėvų lūkesčių ir įsivaizdavimo, vaikų auginimą lydi nusivylimas, pyktis, bejėgiškumas ir kitos emocijos.
Tam reikia daug žinių ir patirties, reikalingas labai išsamus tyrimas. Psichologinis tyrimas - be galo įdomus ieškojimų procesas: tai išsamūs pokalbiai su tėvais, su auklėtojais (jei vaikas eina į darželį), testų rezultatų apžvalga, elgesio, žaidimo ir tarpusavio santykių stebėjimas ir savirefleksija. Apibendrinę šio proceso rezultatus, įgyjame gilų supratimą apie vaiko emocinę būklę, raidos ir elgesio ypatumus (pirmiausia stipriąsias puses), fizinę sveikatą, bendravimo sugebėjimus, santykių su tėvais (ir kt. santykių platesniame kontekste) kokybę ir atpažįstame psichosocialinį stresą sukeliančias aplinkybes.
Jau žinome, kad šiame amžiaus tarpsnyje psichikos problemų turi kas penktas ar kas ketvirtas vaikas, ir nėra pagrindo manyti, jog Lietuvoje jų yra mažiau. Labai svarbu atskirti, ar tai laikinos elgesio ar emocijų problemos, būdingos daugumai vaikų („normalios“ krizės - staigūs pokyčiai vaiko raidoje, kito vaiko gimimas šeimoje ir pan.), ar psichikos raidos sutrikimas. Pirmuoju atveju pakanka aptarti su tėvais bendras auklėjimo strategijas, o antruoju - reikia atpažinti, kas tinka konkrečiam vaikui ir jo šeimai.
Juk netinkamas vaiko elgesys (sutrikimo simptomai) ir tėvų reakcijos į šiuos simptomus - tai didžiulė našta, trikdanti tolesnę vaiko raidą, tarpusavio santykius ir visos šeimos gyvenimą. Bet tėvams nerimauti nėra ko: mes, specialistai, diagnozuojame sutrikimą. Tik įvardijus sutrikimus, galima pagrįsti paslaugų vaikui ir šeimai būtinybę ir pareikalauti iš valstybės šias paslaugas finansuoti.
Nusprendus, kad ankstyvas ištyrimas ir pagalba reikalingi, atsiranda naujų specialybių ir specializacijų poreikis, pvz., kūdikių ir mažų vaikų psichoterapija - dar labai nauja psichoterapinės pagalbos kryptis Lietuvoje. Šioje srityje dirba tiek vaikų, tiek suaugusiųjų psichiatrai (pvz., kai reikia gydyti tėvų psichikos ligas), tiek psichologai ir kt. Labai įdomus dalykas: kai pavyksta susikalbėti su tėvais, pedagogais ir kt., tai dažnai labai greitai išsisprendžia mažylio problemos ar bent jau jų sumažėja. Tai paprasčiausias kalbėjimas tarpusavyje (juk žmogui duota tokia išimtinė žodžio teisė) - stabtelėjus (reikia norėti ir mokėti sustoti) ir išklausius kitą galima labai laiku išspręsti bent jau pusę nereikalingai kylančių problemų: tėvams kalbantis su vaikais - nors mažyliai supranta nedaug turinio, bet supranta intonaciją ir emocijas, - suaugusiesiems tarpusavyje, specialistams kalbantis su tėvais, skirtingų sričių ar teorinių mokyklų specialistams (psichologams ir ne tik) kalbantis vieniems su kitais.
