Šimtmečiams bėgant Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas ne kartą buvo restauruotas, stengiantis panaikinti laiko įspaustas žymes. Bene nuodugniausia ir svarbiausia - paskutinioji, 2001-2003 m. Šios restauracijos metu atlikti nuodugnūs paveikslo tyrimai, stengtasi panaikinti ne tik laiko bei teršalų žymes, bet ir ankstesnių restauracijų ne visada vykusius užtapymus. Šiluvos Madona atgavo pirmykščius švelnios, jaunos moters bruožus. Ilgas ir kruopštus restauratorių darbas pasiteisino. Mūsų akims atsivėrė grakščios Madonos veido ir kaklo linijos, išraiškingos akys, lūpos, autentiškas skruostų rausvumas. Marijos ir Kūdikio veidai švelnūs, sklidini giedrumo ir ramumo.
Restauruojant paveikslo aptaisus išlygintos deformacijos, užtaisyti įtrūkimai, metalas nuvalytas ir konservuotas. Po šios restauracijos daug tiksliau identifikuotas paveikslo amžius. Taip pat restauruojant paveikslą išsiaiškinta, kad apatinė jo dalis pridurta vėliau, veikiausiai paveikslą didinant, kad tiktų didesniam altoriui. Tad nepadidintas paveikslas tikriausiai buvo skirtas 1623-1624 m. Šiluvoje pastatytai medinei bažnytėlei, 1642 m. ją perstačius į didesnę, buvo padidintas ir paveikslas. Arba galėjo būti jis padidintas 1670 m.
Švč. M. Marijos su Kūdikiu skulptūros pirmavaizdis - stebuklingasis Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdas. Dievdirbiai, droždami skulptūras, dažnai naudojosi matytomis bažnyčiose skulptūromis ar religiniais paveikslėliais. Ypač užsakovus traukdavo pagal stebuklinguosius atvaizdus padirbdintos skulptūrėlės. Liaudies skulptūroje Dievo Motinos su Kūdikiu kompozicija dažniausiai primena bene garsiausią Lietuvoje stebuklingąjį Marijos atvaizdą - Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą. Kaip ir minėtame paveiksle, taip ir šioje skulptūroje, dievdirbys pavaizdavo Mariją, apsisiautusią apsiaustu, kuris dengia ir galvą, ant kairės rankos laikančios Kūdikį, jos dešinė plaštaka uždėta ant kairės. Kūdikis vaizduojamas laiminantis dešine ranka, o kairėje laikantis knygą (Evangeliją). Abu vainikuoti stambiomis karališkomis karūnomis, pabrėžiančiomis jų dieviškumą.
Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu: ikonografija ir simbolika
XVIII a. I pusės paveiksle „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu vaizduojami karūnuoti. Ant Motinos kelių sėdintis Kūdikis viena ranka laimina, kitoje laiko Evangelijos simbolį - knygą arba valdžios simbolį - Pasaulio obuolį. Mėlyna Marijos apsiausto spalva simbolizuoja Dangaus Karalienės skaistybę, raudona ir balta kūdikio drabužio spalvos - žemišką Išganytojo prigimtį ir nekaltumą. Siužetas remiasi Evangelijų teiginiais apie dieviškąją Marijos Motinystę, nes ji buvo Dievo išrinkta būti žemiškąja Jėzaus Kristaus motina ir kartu išgyventi jo kančią dėl žmonijos išganymo.
Marija leido Dievui ateiti į mūsų istoriją ir į mūsų gyvenimą, ir jei Dievas mus lydi ir veda gyvenimo ir išganymo keliais, mes negalime prarasti vilties. „Anuo metu piemenys atsiskubino į Betliejų ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta. Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.
Dieviškasis Kūdikis, tyliai gulėdamas prakartėlėje ant šieno, prie savęs pritraukia įvairių luomų ir socialinių sluoksnių žmones, piemenis ir mokytojus, taip pat ir dangų stebinčius astrologus. Tačiau pirmieji, kurie naudojosi Jo dieviškuoju šventumu ir taip džiaugėsi gauta nepaprasta dovana, buvo Jo tėvai. Su jais Kūdikis kuria bendrystę ir santarvę - Šventąją Nazareto šeimą. Tačiau šiandien žvilgsnis ypač krypsta į Įsikūnijusio Dievo Motiną Mariją, kuri vien dėl to, kad pradėjo Įsikūnijusį Žodį, nenustojusį būti Dievu, teisėtai vadinama Dievo Motina. Jau jos giminaitė Elzbieta taip sutiko į kalnų kaimelį atvykusią Mariją: „Už ką man tai, kad mano Viešpaties Motina aplanko mane?“ Tas, kurį sutikdamas Elzbietos įsčiose pajudėjo negimęs Jonas Krikštytojas, iš tiesų galėjo būti tik dieviškasis Žodis, Dievas. Todėl mes Mariją ir vadiname amžinojo ir begalinio Dievo, kuris priėmė kūną, kad ateitų ir apsigyventų tarp mūsų, Motina.
Tačiau dabar, atšiaurios grotos, kurioje ji ką tik pagimdė kūdikį, aplinkoje, Marija pati išgyvena savo tikėjimą įsikūnijusiu Viešpačiu. Ji puoselėja viltį, kad ateityje ji pati ir kiti bus patenkinti, žinodami, jog Dievas neleidžia nuvili mūsų lūkesčių. Be abejo, Marija gerai žino, kad jos motinystė susidurs su daugybe nerimo, sunkumų ir kliūčių. Jau nėštumo patirtis atnešė jai ne vieną išankstinį žmonių nusistatymą; net gimdymas toje nedraugiškoje buveinėje, kurią jai teko pasirūpinti, buvo ne ką malonesnis; motinystės pareigos ir toliau pareikalaus ne vieno pasiaukojimo ir sunkumų, atnešiančių tikrumą, kad „kalavijas pervers jos sielą“. Vis dėlto Viešpaties Motina moka tikėtis ir laukti, būdama tikra, kad viskas krypsta į malonių išsipildymą, kuris gali patenkinti visus lūkesčius. Ji pati tai pasakė Elzbietos akivaizdoje: „Nuo šiol visos kartos vadins mane palaiminta“. Ji puikiai žino, kad tas, kuris išėjo iš jos įsčių, yra Dievo Sūnus, nuo pat pradžių sumanęs prisiimti žmogaus prigimtį, kaip buvo pažadėta ir išpranašauta pranašų. Dėl to ji dar labiau įsitikinusi savo pašaukimu ir nesuvaržyta atlieka savo, kaip Motinos misiją. Jos motinystė yra ypatinga, apimanti visą žmoniją ir net patį Dievą!
Kai kas jubiliejinių durų atidaryme įžvelgia Marijos dieviškosios motinystės ženklą. Iš tiesų šventųjų durų atidarymas kviečia mus visus pasitikėti ir tikėtis, o įėjimas per slenkstį yra aliuzija į susitikimą su gailestinguoju Dievu, kuris neleidžia nuvilti mūsų lūkesčių. Šioje durų pusėje mus riboja virš mūsų tvyranti nuodėmė ir iškrypimas, tačiau, peržengę šį slenkstį, susiduriame su Dievo meile, kuri nugali nuodėmę ir kviečia mus naujam gyvenimui. Štai kodėl visi esame kviečiami nepasiduoti nusivylimui bei nepasitikėjimui. Gimimu kūdikio kūne Dievas peržengė vartus iš amžinybės į laikinuosius. Marija savo ruožtu leido Dievui ateiti į mūsų istoriją ir į mūsų gyvenimą, ir jei Dievas mus lydi ir veda gyvenimo ir išganymo keliais, mes negalime prarasti vilties. Jis pats yra mūsų galutinis tikslas ir pagrindinis mūsų elgesio kriterijus. Mergelė Motina, atskleidžianti mums ne tik savo dieviškąją motinystę, bet ir savo tyrumo bei nekaltumo tikrovę, pagimdžiusi absoliučią Tobulybę kaip Nekaltai Pradėtoji, skatina mus gyvai vilčiai. Kitaip tariant, ji ragina mus gyventi su pasitikėjimu žvelgiant į ateitį. Kaip rūpestinga Žodžio Motina, Marija savo motinystę išplečia ir visiems mums, kurie esame „vaikai Sūnuje“ dėl krikšto, padariusio mus Kūno, kurio galva yra pats Kristus, nariais. Jei Marija yra Dievo Motina, kaip ji gali nebūti ir mūsų Motina?
Visų laikų menininkų interpretacijos: nuo XVII a. iki mūsų dienų
Ispanų tapytojo Fransisko de Surbarano (Francisco de Zurbaran, 1598-1669) 1662 m. sukurtame paveiksle „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu Jėzumi ir šv. Jonu Krikštytoju“ skleidžiasi Jėzaus Kristaus, Jono Krikštytojo ir Švč. Mergelės Marijos santykių tema, apimanti keletą teminių aspektų. Fransiskas de Surbaranas dailės tyrinėtojų laikomas vienu iškiliausių XVII a. ispanų baroko atstovų, taip pat italų tapytojo Karavadžo (Michelangelo Merisi da Caravaggio, 1571-1610) sekėju. Didžiąją menininko kūrybos dalį sudaro evangelinės scenos, šventųjų gyvenimo istorijos ir vizijos. Jis yra sukūręs ir didikų portretų, paveikslų istorine tema. Dailininkas atliko užsakymus Ispanijos karaliui Pilypui IV: dekoravo karaliaus šventinį laivą, kūrė paveikslus mitologine Heraklio žygių tema karališkiesiems rūmams Madride. Fransisko de Surbarano darbai perteikia vieną iš jo bruožų - reiklumą dirbti savo kraštui. Jo paveikslai galėjo būti ir devocinių praktikų liudytojai anuomet veikusiose Švč. Dailininkas gimė netoli Sevilijos įsikūrusių smulkių pirklių šeimoje. Jo tėvams pasirūpinus, apie 1614-1615 m. Fransiską dailės mokyti sutiko Sevilijos tapytojas Pedras Diasas Vijanueva (Pedro Díaz de Villanueva). De Surbaranas ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu tapė paveikslus daugumai Sevilijos vienuolynų. Po 1658 m., jam išvykus į Madridą, užsakymų vienuolynams sumažėjo. Paskutiniaisiais gyvenimo metais dailininkas, manoma, tapė tik savo aplinkai. Didžiausią jo kūrybos dalį sudaro tapybos serijos. Viena jų - kūriniai, vaizduojantys Švč. Paveiksle „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu Jėzumi ir šv. Jonu Krikštytoju“, remiantis sena tradicija, Marija pavaizduota su Jėzumi viena, be kitų suaugusiųjų. Galima manyti, kad tapydamas Švč. Dievo Motiną dailininkas pasirėmė ankstesniųjų amžių atvaizdais, kuriuose Kūdikėlis būdavo vaizduojamas dešinėje Švč. Mergelės Marijos pusėje. Ji šiame paveiksle parodyta raudona suknia, apsigaubusi mėlynu apsiaustu, kurį dailininkas galbūt norėjo sulieti su krentančiomis lengvomis tamsių plaukų sruogomis. Marija pavaizduota vos palenkusi galvą, galbūt stebinti Kūdikėlį Jėzų ir Joną Krikštytoją, akimirką panirusi į apmąstymus. Dešiniąja ranka ji prilaiko Jėzų, kairėje laiko maldyną, netoliese padėta vaisių lėkštė. Kūdikėlis Jėzus nutapytas lyg norintis apglėbti Joną Krikštytoją, kuris tradiciškai vaizduojamas dėvintis kupranugario vilnos apdarą. Jonas Krikštytojas tarsi nori priglausti Jėzaus ranką, galbūt laukia leidimo eiti pirma jo ir būti „tyruose šaukiančiojo“ balsu: „Taisykite Viešpačiui kelią! Svarbu paminėti dar vieną teminį aspektą. Švč. Mergelės Marijos žvilgsnį traukiantis mažas avinėlis paveiksle simbolizuoja Kristaus pasiaukojimą. Prie avinėlio pavaizduota pergamento skiautė, kurioje įrašyta dailininko signatūra ir paveikslo data. Jungiantis vienai temai su kita, šiame dailininko paveiksle įžvelgiami Evangelijos tarpsniai, Jėzaus Kristaus ir Dievo Motinos gyvenimas, kuris atskiriamas nuo šv. Jono Krikštytojo gyvenimo. Evangelijoje paminėti šv. Jono Krikštytojo tėvai Zacharijas ir Elzbieta, jo gimimas ir veikla paveiksle tiktai numanomi. Dar prieš Jono Krikštytojo gimimą Mergelė Marija aplankė besilaukiančią Elzbietą. Šventykloje kunigas Zacharijas, paklaustas, kaip pavadins savo sūnų, parašė Jono vardą, ir tuomet atgavo balsą. Kūdikėlio Jėzaus ir šv. Jono Krikštytojo metaforų kalba išreikštas šventųjų pokalbis galbūt padėjo vaizdu atskleisti mintį, kad Jonas Krikštytojas su Jėzumi ir Švč. Fransisko de Surbarano kūryboje atsispindi jo epochai įprasti vaizdiniai, ano meto išraiškinga tapybos kalba galbūt norėta perteikti Dievo malonės veikimą atskleidžiančius Jėzaus Kristaus ir Švč.
Šiluvos Dievo Motinos apsireiškimas
Švč. M. Marija Šiluvoje apsireiškė 1608 metais. Artimo kaimo piemenėliai, ganydami bandą bažnytinėse žemėse, pamatė ant vieno didelio akmens mergelę, laikančią ant rankų vaikelį ir graudžiai verkiančią. Vienas iš piemenėlių nubėgo pas Šiluvos kalvinų katechetą. Šis, pasikvietęs mokytoją, vardu Saliamonas, prisiartino prie akmens ir taip pat išvydo verkiančią mergelę, kaip buvo matę piemenėliai. Įsidrąsinęs kreipėsi į ją: „Mergaite, ko verki?“ Ji atsakė: „Verkiu dėl to, kad prieš tai šioje vietoje buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama.“ Tai tarusi ji pranyko. Garsas apie Marijos pasirodymą veikiai pasklido. Liudijama, kad vienas aklas senukas apčiuopomis parodė, kur buvo užkasta skrynia su senosios bažnyčios dokumentais ir kitu turtu.
