Pagalbinis apvaisinimas - tai medicininė procedūra, kuri padeda poroms susilaukti vaikų, kai natūrali pastojimo galimybė yra sumažėjusi arba neįmanoma. Tai medicininiai metodai, padedantys pastoti.
Lietuvoje dirbtinės apvaisinimo procedūrą iš dalies finansuos valstybė, jei įvykdysite tam tikrus reikalavimus. Jei atitinkate įstatyme nustatytus reikalavimus, valstybė finansuoja pagalbinį apvaisinimą. Jei reikalavimų neatitinkate, valstybė nefinansuos jūsų dirbtinio apvaisinimo procedūros.
Jūs turite teisę į dirbtinį apvaisinimą, jei labai sunku arba neįmanoma natūraliai susilaukti vaiko. Jūsų teisė susilaukti vaiko dirbtinio apvaisinimo būdu yra saugoma teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymas ir Konstitucinis Teismas
2025 m. balandžio 10 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta, kad Lietuvos Respublikos pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 str. 3 d. tiek, kiek pagal ją teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., 53 str. Todėl ginčytas teisinis reguliavimas vertintinas kaip draudžiamas žmogaus teisių varžymas dėl jų šeiminės padėties.
Anot kreipimosi autorių, leidžiant pagalbinio apvaisinimo paslaugas gali tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudariusiems asmenims, visi kiti, norintys gauti šią paslaugą, yra diskriminuojami, pažeidžiamas moterų ir porų orumas, nesuteikiant joms galimybės išpildyti savo egzistencinį, pilnatvės jausmą. Juoba, kad nevaisingumas yra gana plačiai paplitusi liga, o pagalbinis apvaisinimas yra vienas iš sėkmingų, mokslo pažanga paremtų, nevaisingumo gydymo metodų.
Šiame komentare norėtųsi pateikti trumpą analizę pirmojo iš šių dviejų nutarimų, t.y. 2025 m. balandžio 10 d. nutarimo, kuriame buvo konstatuota, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis tiek, kiek pagal ją teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir 53 straipsnio 1 daliai.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 str. 2 dalyje teigiama, kad „pagalbinis apvaisinimas - procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą“. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės […]“.
Kadangi įstatymo nuostatos atitikimą konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui galima vertinti tik tuo atveju, jei konstatuojamas konkrečios Konstitucijoje ar įstatyme numatytos žmogaus teisės ribojimas, todėl šį komentarą reikėtų pradėti būtent nuo (šiame nutarime konstatuoto) ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo 53 str. 1 daliai, kurioje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos paslaugas žmogui susirgus. Taigi, visų pirma, reikia nustatyti, ar moters teisė į pagalbinį apvaisinimą kyla iš Konstitucijos 53 str. (1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Kaip matome, moters teisė į pagalbinio apvaisinimo procedūros paslaugą tiesiogiai yra numatyta ne Konstitucijoje, o ordinarinėje teisėje, t.y. Pagalbinio apvaisinimo įstatyme.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą. Visgi, šis Įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“. Atvirkščiai, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, „pagalbinis apvaisinimas - procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus“, kurie gali būti in vivo (moters kūne) ar in vitro (ne moters kūne). Kitaip tariant, pagal Įstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.).
Taigi, dirbtinio apvaisinimo procedūra pagal minėtą įstatymą yra laikoma medicinos, o ne sveikatos priežiūros paslauga. Tiesa, Konstitucijos 53 str. Todėl galima drąsiai teigti, kad dirbtinio apvaisinimo ir kitos su juo susijusios įstatyme numatytos medicinos paslaugos nepatenka į Konstitucijos 53 str. Visgi, nežiūrint to, kad žmogaus teisės į dirbtinio apvaisinimo procedūrą negalima tiesiogiai kildinti iš Konstitucijos 53 straipsnio ar kitų jos nuostatų, ši procedūra yra numatyta Lietuvos ordinarinėje teisėje.
Pagalbinio apvaisinimo procedūros
Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą, pirmiausiai porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Tai gali būti lytinių santykių laiko parinkimas, atitinkami medikamentai, mikrochirurginė operacija.
Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Kitas nevaisingumo gydymo metodas, kuris laikomas vienu iš veiksmingiausių pagalbinio apvaisinimo būdų, yra in vitro fertilizacija (IVF), suteikianti galimybę apvaisinti kiaušinėlius ne moters organizme. IVF procedūros metu moters partnerio (arba donoro) sperma patalpinama į specialią talpą su moters kiaušialąste, ir spermatozoidai paliekami ją apvaisinti.
Kaip vyksta pagalbinis apvaisinimas?
Viskas prasideda nuo poros apsilankymo pas specialistą ir konsultacijos, kurios metu gydytojas surenka anamnezę, paskiria reikalingus laboratorinius ir/ar diagnostinius tyrimus, aptaria galimus gydymo būdus. Atliekami gydytojo paskirti tyrimai, jeigu prireikia atliekamos diagnostinės operacijos. Konsultacijos metu gydytojas surenka informaciją apie poros medicininę istoriją, paskiria tyrimus, aptaria galimus gydymo būdus.
Pagal gydytojo paskirtą protokolą pradedama kiaušidžių stimuliacija - moteris stimuliuojama specialiais hormoniniais vaistais, kurie skatina subręsti daugiau folikulų, o tuo pačiu ir kiaušialąsčių, nei natūraliame moters mėnesinių cikle. Transvaginalinės punkcijos (ultragarso kontrolėje per makštį punktuojant moters kiaušides specialia adata) metu išsiurbiamas folikulų turinys, kuriame ieškoma kiaušialąsčių. Procedūra atliekama su narkoze. Moteris klinikoje praleidžia apie 2 valandas.
Jei gydytojo ir poros sprendimu nusprendžiama atlikti intrauterininę inseminaciją (IUI), masturbacijos būdu klinikoje surenkama (arba specialia adata tiesiai iš sėklidžių paimama) vyro sperma. Sperma yra specialiai paruošiama, atskiriant progresyvaus judėjimo tiesiaeigius spermatozoidus nuo nejudrių ir negalinčių apvaisinti spermatozoidų ir sukoncentruoti juos labai mažame specialios terpės kiekyje. Intrauterininės inseminacijos (IUI) metu sukoncentruotas vyro spermos mėginys surenkamas į specialų vienkartinį kateterį ir sušvirkščiamas tiesiai į moters gimdą.
Jei pasirenkamas apvaisinimas mėgintuvėlyje (in vitro fertilizacija), po moters organizmo stimuliacijos hormonais, atliekama transvaginalinė punkcija, kurios metu išsiurbiamas folikulų turinys ir jame ieškoma kiaušialasčių. Tuomet eina sekantis etapas - spermos surinkimas. Jį galima atlikti tik klinikoje (negalima surinktos spermos atsivežti iš namų) masturbacijos būdu arba specialia adata paimant tiesiai iš sėklidžių. Sperma surenkama masturbacijos būdu tik klinikoje (vežti surinktą spermos mėginį iš namų negalima), arba specialia adata paimama tiesiai iš sėklidžių.
Folikuliniame skystyje mikroskopo pagalba yra surandamos moters kiaušialąstės, kurios patalpinamos į specialias terpes (skysčiai, kuriuose yra palaikančios kiaušialąsčių gyvybingumą medžiagos). Vėliau į lėkšteles su surinktomis kiaušialąstėmis įlašinamas tam tikras specialiai paruoštos spermos kiekis, arba esant nepakankamam spermatozoidų kiekiui mikromanipuliatoriaus pagalba atrenkami greičiausi, morfologiškai taisyklingiausi spermatozoidai, kurie intracitoplazminės spermatozoido injekcijos metu, įtalpinami po vieną, į kiekvieną kiaušialąstę tam, kad būtų užtikrintas vaisinimas.
Po apvaisinimo embrionai auginami specialiuose laboratorijos inkubatoriuose, kuriuose yra palaikomas pastovus temperatūros ir drėgmės režimas taip atkuriant artimą natūraliai terpę. Vėliau, gydytojo ir embriologo sprendimu, geriausias embrionas (ar keli) yra perkeliamas į moters gimdą, naudojant specialų minkštą vienkartinį kateterį. Kai lytinės ląstelės susilieja ir įvyksta apvaisinimas, po apvaisinimo susidariusi ląstelė yra vadinama zigota. Po apvaisinimo zigota pradeda dalintis ir sekančią dieną ji tampa dviejų, vėliau keturių ir t.t. ląstelių embrionu.
Ir IUI, ir IVF procedūrų sėkmė priklauso nuo daugybės faktorių: poros fizinės sveikatos ir psichologinės būsenos, patiriamo streso ir įtampos neigiamo poveikio, gyvenimo būdo, vyro ir moters anksčiau persirgtų ligų, partnerių amžiaus, moters svorio, kuris lemia hormonų apykaitą.
Didžioji įdarbinimo apgaulė: kodėl niekas neranda darbo
Teikiame nevaisingumo gydymo paslaugas, kompensuojamas Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis. SVARBU: jeigu pora kreipiasi į vaisingumo specialistą dėl nevaisingumo priežasčių diagnostikos ar gydymo, esant kitoms, nei anksčiau paminėtoms indikacijoms, taip pat jei jie neatitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2016 m. gruodžio 20 d. įsakyme Nr. nustatytų reikalavimų.
tags: #del #dirbtinio #apvaisinimo #tvarkos #patvirtinimo
