Netrukus trečio vaiko su vyru verslininku Tomu susilauksianti Beata nežada lėtinti gyvenimo tempo.
Gyvenimo receptas: daryti tai, ką nori
Kai pokalbio su maisto gamybos žinove susitikome studijoje „Beatos virtuvė“, ji kaip užsuktas vilkelis skrajojo po erdvią teritoriją, su kolegėmis derindama naujų patiekalų fotosesiją, aptarinėdama būsimo pavasarinio žurnalo „Beatos virtuvė“ straipsnius ir stilių.
Vos pasisveikinusi Beata iškart puolė virti kavos ir įsiūlė naminės picos gabalėlį. Vaišinga, besišypsanti, užkrečiamai ir garsiai kvatojanti tarsi visas orkestro kolektyvas pagal komandą, ji visiškai nepriminė stereotipinės nėščiosios - išblyškusios, išvargusios, pajuodusiais paakiais.
Kūdikio laukimu besimėgaujanti kulinarinių leidinių autorė turi sėkmingos veiklos ir laimingo gyvenimo receptą: „Niekada sau nieko nedraudžiu, nespraudžiu savęs į rėmus. Visuomet darau tik tai, ką noriu daryti.“
Knygos ir kulinariniai ieškojimai
Laikydama rankose savo naujausią knygą „Viskas suskaičiuota“ B.Nicholson sakė, kad šį kartą ji yra visai kitokia - daug lengvesnė, plonesnė. Knyga patiks tiems, kurie nesikankindami nori atsikratyti kelių kilogramų svorio ir maitintis sveikai bei lengvai. Gausiai iliustruotame leidinyje - dviejų savaičių valgymo dienoraštis.
Kiekvienos dienos maisto norma yra 1400 kalorijų, tačiau skaniai pavalgyti mėgstantiems smaližiams alkio neteks kęsti, nes patiekalų porcijos yra gana didelės. Beatos sukurtame valgiaraštyje yra pusryčiai, pietūs, vakarienė bei trys užkandžiai.
„Ši knyga yra savotiško nuotykio rezultatas. 2016 metų rudenį tris mėnesius skraidžiau į Londone esančią kulinarijos mokyklą ir mokiausi sveikos mitybos. Baigiamasis darbas buvo mitybos planas pasirinktam žmogui. Pasirinkau savo seserį Odetą - ji mėgsta išbandyti naujienas ir kaip tik norėjo atsisveikinti su vienu kitu kilogramu. Man taip patiko kurti mitybos planą, o seseriai - juo vadovautis, kad šovė mintis visa tai pavesti knyga“, - pasakojo B.Nicholson.
Visos jos knygos turėjo sumanymą ir tikslą. Į pirmąją kulinarijos knygą, kuri, autorė manė, bus pirma ir paskutinė, ji sudėjo visus populiarius receptus, kurie jos virtuvėje buvo naudojami nuolat.
Šeimos valgių knyga sulaukė didelės sėkmės. Antrojoje knygoje daugiau dėmesio skiriama šventėms ir metų laikams. Trečioji knyga buvo skirta konditeriniams kepiniams - duonai, pyragams, sausainiams, pyragaičiams, tortams.
„Knygą kūriau metus ir valgiau tortus bei pyragus. Gamindama ir viską aprašinėdama buvau priversta viską išragauti. Mano vyras priekaištaudavo, esą kiek galima tuos pyragus kepti, po fotosesijų liepdavo išnešti gardėsius iš namų. Aš juos išdalindavau draugams, kaimynams. Po knygos išleidimo į kepinius nebegalėdavau net pažiūrėti.
Natūralu, kad kitoje kulinarinėje knygoje norėjau kalbėti apie daržoves. Po jos dienos šviesą išvydo knyga mamoms su patarimais, kokius patiekalus gaminti atžaloms. Galiausiai įgyvendinau savo seną svajonę - išleidau lietuviškų valgių knygą anglų kalba, kuri pristato lietuvišką virtuvę užsieniečiams. Vėliau atsirado ir šios knygos lietuviškas variantas. Visos mano knygos buvo gana didelės ir storos, todėl norėjau, kad pastaroji būtų lengva, plona. Iš pradžių planavau rašyti knygą apie keksiukus, bet Tomas mane sukritikavo, nes nenorėjo, kad namuose būtų keksiukų perteklius. Ir kai pradėjau lankyti subalansuotos mitybos kursus, supratau, kad skaitytojams pateiksiu dviejų savaičių nekaloringo maitinimosi planą, kad žmonės valgytų ir lieknėtų“, - pasakojo Beata.
Mitybos filosofija: maistas kaip gyvenimo dalis
„Aš esu iš tų žmonių, kurie mano, kad maistas yra labai svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Esu tradicijų šalininkė. Žinoma, man patinka tos visos naujos valgymo kryptys, kai vieni atsisako mėsos, kiti - pieno produktų, nes ieškojimai yra gerai ir galima daug ko pasimokyti. Tačiau reikia nepamiršti, kad maitintis reikia taip, kaip sumanė gamta. Nemanau, kad žaliavalgystė turi ateitį. Tiesiog norėjau susisteminti savo sukauptas žinias, kurias aš, domėdamasi maistu, renku. Taip, pirmą kartą kurdama receptus pradėjau galvoti apie maisto kaloringumą, bet ne apie alinančias dietas.
Naująja knyga noriu parodyti, kad dietiniai patiekalai gali būti skanūs ir įdomūs. Žmogus valgydamas neturi jaustis kankiniu. Mano seseriai Odetai maitinimosi planas labai patiko, ji numetė ke-lis kilogramus. Kai po gimdymo nustosiu žindyti kūdikį, tuomet ir pati galėsiu maitintis pagal knygą, nes daugelį patiekalų taip gaminu ir dabar, tik, aišku, neskaičiuoju kalorijų ir valgau daug vaisių bei daržovių.“
Nėštumas ir mitybos pokyčiai
„Labiau užsimaniau silkės, varškėčių, varškės. Mano mityba pasidarė daug tvarkingesnė. Manau, tam įtakos turėjo knygos rašymas, nes joje aprašyti patiekalai yra skirti valgyti konkrečiu metu. Anksčiau niekada valgydama nesilaikydavau plano. Dabar man patiko valgyti kasdien tuo pačiu metu, nes maitinimosi tvarka palengvina maisto pasisavinimą, neleidžia prisivalgyti visokių nesąmonių.
Man patinka pasilepinti skaniu maistu, mėgstu ir saldumynus, bet jų tikrai nėra kiekvienos dienos valgiaraštyje. Nėštumo metu dar labiau ėmiau klausytis savo organizmo.
Stengiuosi, kad mano mitybos pagrindą sudarytų daržovės, mėsa, nepiktnaudžiauju angliavandeniais, nes nesu iš tų žmonių, kurie gali valgyti viską iš eilės ir nepilnėti. Valgau kuo įvairesnį maistą, nes kaip tu valgai, taip ir jautiesi, o ką tu valgai, tas ir esi.“
Virtuvės žurnalistė: tarp namų ir profesijos
„Save vadinu virtuvės žurnaliste. Šis terminas man yra artimas, nes apima namus, šeimą, žmogiškus santykius, žinoma, laiką, praleistą virtuvėje. Tai irgi svarbi kasdienybės dalis. Aš, kaip žurnalistė, viską išsiaiškinu, ištiriu, išbandau, perleidžiu per savo prizmę ir pristatau galutinį rezultatą visuomenei.“
„Kulinarija man yra įdomi sritis. Aš esu apsėsta kulinarinių knygų. Namuose turiu jų labai daug, dalį laikau savo studijoje. Bet iš esmės patys įdomiausi virtuvės zonoje yra žmonės. O maistas veikia žmogaus gyvenimą. Man viskas turi susilieti į vientisą harmoniją.
Mėgstu gaminti maistą šeimai, bet nesu išprotėjusi namų šeimininkė. Kartais nenoriu arba nespėju sukiotis prie viryklės, tada ir negaminu. Tokiu atveju vyras patiekalais pasirūpina. Nėra taip, kad maistas ir šeimos pamaitinimas būtų tik mano vienos reikalas. Tomas nėra iš tų, kuris, jeigu nėra ko valgyti, priekaištauja, kad nepasirūpinau maistu. Mes esame šeima, kuri vienodai dalijasi buities darbus ir rūpesčius. Patiekalai, apie kuriuos kalbu ir rašau, atskleidžia ir mano gyvenimo situaciją, ir mano asmenybę. Man įdomiausi tie patiekalai, kurie gaminami greitai ir nesudėtingai.
Gal kai vaikai užaugs, o aš turėsiu mažiau visokių pareigų, norėsiu kurti sudėtingus receptus, pagal kuriuos ką nors pagaminti reikia daug laiko.“
Šeimos ritmo palaikymas
„Dažniausiai gaminu tam tikrą kiekį konkrečiai dienai. Retai gaminu į priekį. Neretai iš anksto nusprendžiu, ką gaminsiu pietums ar vakarienei, tačiau ilgalaikio plano neturiu.“
„Ne, namuose visi turime valgyti tą patį maistą.“
„Maisto gaminimas yra šiokia tokia rutina. Kartais pagalvoju, kad turbūt dauguma norėtų namuose turėti virėją, bet maisto gaminimas šeimai man yra malonumas, nors ir atima nemažai laiko.“
Bendri šeimos darbai ir vyro indėlis
„Ne. Jeigu aš pagaminu vakarienę, tada Tomas pavadovauja, kad vaikai su-tvarkytų stalą ir sudėtų indus į indaplovę. Jeigu vyras gamina, aš neinu į virtuvę ir nenurodinėju, kaip ir ką jis turi daryti. Jei atvirai, mėgstu išsakyti savo poziciją, pareguliuoti, bet tada tik vyrą sunervinu ir pati susinervinu. Todėl geriau, kad tas, kuris tuo metu gamina, savarankiškai viską ir padarytų. Mano vyras puikiai gamina, iš jo kartais neblogų idėjų pasisemiu.
Nebent jei turime daugiau laisvo laiko savaitgalį, tada bandome kartu su vyru įsitaisyti prie viryklės. Jau ir vaikus įtraukiame į maisto gaminimą. Jie bulves nuskuta, iškrauna indus iš indaplovės, susitvarko savo kambarius, susilanksto drabužius, padengia stalą.
Ne visada vaikai noriai daro namų ruošos darbus, bet stengiamės laikytis įvestos tvarkos.
Visi vaikai mėgsta patingėti. Kai buvau maža, man reikėdavo ir daržus ravėti, ir kambarius tvarkyti. Galvodavau: kokia neteisybė, kad tenka tiek daug darbų nudirbti. Bet dabar džiaugiuosi, kad išmokau darbštumo ir disciplinos.
Tingėjimui namuose neleidžiame įsišaknyti, ypač mano vyras griežtai reikalauja tvarkos.“
Vaikų auklėjimas ir šeimos vertybės
„Taip nutinka, kad dažnai kalbu pakeltu balsu. Būna, pasakau vaikams griežtai, kad jeigu to ar ano iš savo daiktų nesusitvarkys, juos išmesiu pro langą. Iš antro karto nurodymus išgirsta.
Jie pripratę prie mano elgesio ir manęs mažiau klauso, manipuliuoja. Mano vyro žodis tvirtesnis.“
Stiprybės šaltinis ir optimizmas
„Gyvenome nuosavame name. Daug dirbau daržuose, šiltnamiuose. Mano tėvų šeimoje maistas buvo užauginamas ir pagaminamas, o ne nuperkamas. Namuose buvo raugiami kopūstai, verdamos uogienės, rūkomos dešros. Tad maisto gaminimas nuo mažens buvo neatskiriama mano gyvenimo dalis.
Nors tėtis buvo valdingo charakterio, užaugau šeimoje, kur vyras ir moteris buvo lygiaverčiai gyvenimo partneriai.“
„Žinoma, patyriau išgyvenimų. Nežinau, iš kur ta mano stiprybė. Manau, kad viskas prasideda ir baigiasi pačiame žmoguje.
Galima visą atsakomybę už savo gerovę, nesėkmes, sunkumus perkelti ant kito pečių, bet aš niekada neturėjau priežasties ko nors kaltinti dėl savo likimo. Iš prigimties esu optimistė.
Gana anksti supratau, kad esu savo gyvenimo šeimininkė. Tad kaip manysi apie savo gyvenimą, taip ir bus.
Galima galvoti iš nuskriaustojo pozicijos, kad kai ko netekau, ko nors neturiu, kad man labai sunku, ir tada susitelkti į neigiamas emocijas.
Bet iš tiesų galima džiaugtis ir manyti, kaip man pasisekė, pavyzdžiui, kad mano mama buvo tokia nuostabi moteris ir kad jos dėka užaugau tokia, kokia esu.
Stengiuosi galvoti, kad stiklinė visais atžvilgiais yra labiau pilna nei pustuštė. Toks mąstymas lemia palankesnius rezultatus negu savigrauža ar savęs gailėjimas.“
Susidorojimas su negatyvu ir energijos šaltiniai
„Žinoma, negalima to išvengti. Bet ir negatyvi erdvė brandina žmogų. Kai tai išgyveni, pasidarai stipresnis, taip pat išmoksti atsieti save nuo to, kas vyksta aplinkui. Bet to reikia mokytis kasdien.
Būdama viešumoje stengiuosi nepasiduoti neigiamoms reakcijoms, vengiu skaityti komentarus. Bet esu šventai įsitikinusi, kad gero pasaulyje yra daugiau negu blogo.
Jei susitelki į vienintelę blogio dalelę, tuomet ignoruoji aplink tave sklindantį didelį gėrį.“
„Man nesvetima ir pyktis, ir susierzinimas, ir nepasitenkinimas. Tai yra normalios emocijos, kurias išgyvena kiekvienas mirtingasis.
Stengiuosi su savimi susitarti, galų gale koncentruojuosi į esamąjį laiką, buvimą čia ir dabar. Grynas oras atpalaiduoja protą ir padeda išmesti slogias mintis. Bet kartais su liūdesiu reikia kurį laiką pabūti - svarbu neužsibūti per ilgai.“
Šeimos santykių puoselėjimas
„Ne, aš nesu iš tų moterų, kurioms reikia, kad vyras nušluostytų ašaras. Kita vertus, šalia savo vyro jaučiuosi gerai.
Mes leidžiame kiekvienam pagal poreikius pabūti savo erdvėje, nevaržome laisvių, norų, interesų. Kiekvienas žmogus pats atsako už savo gyvenimą ir vidinę būseną. Tik mes patys galime pagerinti bendravimą su aplinkiniais žmonėmis ir pelnyti jų džiaugsmą, prieš tai suteikdami jiems teigiamų emocijų.“
„Pavasarį bus 15 metų, kai esame kartu. Nesistengiame specialiai vienas kito stebinti, įtikti. Esame labai užsiėmę. Bet abu visada galvojame apie šeimą, mums gera kartu. Abu mėgstame keliauti. Praėjusią vasarą su vaikais buvome šešias savaites išvykę į Aziją. Prieš tai su šeima mėnesį keliavome po Ameriką. Šią vasarą planuojame atostogauti Anglijoje.
Man geriausias laikas - vakarai namuose, praleisti su šeima. Be to negalėčiau egzistuoti. Šeima yra mano energijos baterijų įkrovimo punktas. Aš daug dirbu, bet nedarau nieko, ko nenoriu. Judėjimas ir idėjų generavimas yra dovana. Man pasisekė, kad daug norų, svajonių tapo realybe.
Dabar, kai jau devintas nėštumo mėnuo, man sako, kad daug dirbu, siūlo pagulėti. Bet manęs niekas niekur nevaro su botagu, viską darau savo noru.“
Motinystės pokyčiai ir moteriškumo atradimas
„Gal net lengvesnis. Man visada labai patiko būti nėščiai. Tai labai geras laikas. Visą nėštumo laikotarpį nebuvo jokių sunkumų. Žinoma, vakare aplanko normalus nuovargis.“
„Kai gimė Izabelė, man buvo 27 metai. Tada nemaniau, kad esu labai jauna, bet dabar manau, jog buvau labai jauna, netgi per jauna. Bet, kita vertus, moters jaunystė yra didžiulis privalumas. Kai gimė Izabelė, metus nedirbau, ir tai buvo pats nuostabiausias laikas.
Aš buvau rami, ir vaikas buvo ramus. Naujas gyvenimo etapas man buvo tikras atradimas.“
Nėštumas kaip natūralus gyvenimo etapas
„Aš manau, kad žmonės patys prisigalvoja suvaržymų, atsiriboja nuo įvairių galimybių, nes mano, kad jei moteris nėščia, tai labai silpna, vos ne ligonė.
Kartais girdžiu užuojautos kupinus klausimus: „Kaip tu jautiesi?“ Tai mane glumina. Būtų galima pamanyti, kad mane pervažiavo traukinys, aš penkis mėnesius praleidau reabilitacijoje ir po truputį bandau atgauti kvapą. Vaiko laukimas ir gimdymas - jokia stichinė nelaimė.
Žinoma, tenka prie kūdikio bent jau pradžioje keltis naktimis, bet tai normalu.
Manęs niekada nekankino mintis, kad galiu būti per jauna ar kad man nepavyks.
Mamos be dramos su Beata Nicholson. Kalėdų tradicijos, šventinės vaišės ir jausmas, kai visi namie
Transseksualas vyras ir nėštumas: neįprastas atvejis
Likus šešiems mėnesiams iki gimdymo pirmasis pasaulyje nėščias vyras sako, kad niekuo nesiskiria nuo bet kurios nėščios moters, remdamasi „The Mirror“, rašo naujienų svetainė „factnews“. 34-erių metų Thomas Beatie, apsirengęs sportiniais marškinėliais, apaugęs barzda pjauna pievelę prie savo namo Bende, Oregono valstijoje. „Kaimynams aš ir mano žmona - normalūs žmonės. Noras turėtu vaiką - tai ne vyro ar moters reikalas, o bendras žmonių noras“, - sako jis. Nepaisant šoko, smalsumo ir net pasibjaurėjimo, kuriuos sukėlė pasaulyje jo nėštumas, transseksualas sako, kad nėštumo laikotarpiu jaučiasi taip pat kaip ir visos moterys. „Aš visą laiką jaučiuosi toks storas. Noriu daug valgyti, pavyzdžiui, sojos pupelių ir artišokų“, - sako juodąjį diržą turintis karatė meistras. Thomas gimė moterimi ir buvo žinomas kaip Tracy Lagondino. Anksčiau jis dalyvavo grožio konkurse Havajuose ir net buvo laimėjęs šios valstijos grožio karalienės karūną. Thomas, kurį žmona apvaisino anoniminio donoro sperma, mergaitę turėtų pagimdyti liepos 3 dieną. Jam bus padaryta Cezario operacija.
Didelio svorio naujagimiai: gamtos stebuklai
„Šeima pasitiko savo antrąjį vaikelį - sūnų Ainių. Ainius tikras rekordininkas! Šiuo metu tai didžiausio svorio naujagimis, gimęs mūsų gimdymo namuose 2022 metais. Jo gimimo svoris 5410 g., ūgis 60 cm“, - tokiu įrašu gegužės 17 dieną pasidalijo Krikščioniškieji gimdymo namai Kaune. Kauniečiai Justina ir Artūras Blažukai taip pat augina ir 4,5 metų dukrą. Ši gimė 4 425 gramų svorio, tačiau brolis, kurį tėveliai vadina „milžinuku“, ją pralenkė visu kilogramu.
„Į uošvį gal mažasis, nes vyro tėvas jaunystėje buvo 190 cm ūgio ir 100 kg. Močiutės trečias vaikas gimė taip pat 5,5 kg. Ir patys su vyru gimėme virš 4 kg svorio, o suaugę tai kaip ir normalūs mes - 182 cm ūgio vyras, aš - 169 cm. Abiejų giminėse tų didesnių naujagimių buvo. Tikriausiai genetiškai nulemta“, - spėjo Justina.
Gimdymo numatytas terminas buvo gegužės 5 dieną, tad pernešiojo sūnų ji 6 dienas. Iki pat Ainiaus gimimo tikino nežinojusi, kad sūnus pasaulį išvys toks didelis. Savaitę iki gimdymo darytas ultragarsinis tyrimas atskleidė, kad gims daugmaž 4 kg vaikas. Jokio nerimo nebuvo. Pasak Justinos, paklaida matuojant didesnius vaisius - normalus dalykas.
„Kai pasvėrė pagimdžius, negalėjau patikėti. Vyrui sakiau, gal svarstyklės negerai rodo, negali šitaip būti. Bet, pasirodo, gali. Svėrėm keletą kartų. Visi stebisi, kai pasakome svorį. Neįsivaizduoju, kad viskas taip sėkmingai ir laimingai praėjo“, - džiaugėsi moteris.
Ainius ji pagimdė natūraliu būdu ir itin greitai bei sklandžiai - per 6 valandas. Kai pasvėrė pagimdžius, negalėjau patikėti.
„Šitas gimdymas net buvo lengvesnis už pirmąjį. Kaip iš tolo atrodė, nežinau, tačiau jaučiau, kad man geriau sekėsi šįkart nei su pirmagime. Iš ligoninės išvažiavome sverdami 5080 gramų, prabėgus savaitei svoris grįžo į pradinį - sveriame dabar 5500 gramų. Nesiskundžia sūnus apetitu, yra kur patalpinti“, - nusijuokė Justina.
Paklausta, ar sunku nešioti tokį naujagimį, ji nusijuokė: „Man tai jis - mažutis, normalus vaikutis. O kai pamato žmonės, sako: „Ojetus, koks didelis.“ Nepanaudoti liko daugelis iš anksto įsigytų drabužėlių. Justina tikėjosi, kad gims daugiau nei 4 kg sveriantis sūnus, tad buvo įsigijusi ir keletą didesnių. „Ačiū Dievui, kad paklausiau savo proto ir įsigijau didesnių, nes būtume neturėję, kuo rengti. Drabužiukai pirkti tokie, kuriais įprastai rengia kelių mėnesių kūdikį“, - šyptelėjo kaunietė.
Ji itin dėkinga visam gimdymo namų personalui: „Buvo superinė komanda. Jei ne ji, nežinau, kaip čia būtų pasibaigę.“ Personalas, gimus Ainiui, anot Justinos, taip pat buvo nustebęs. Akušerė neva ateidavo ir sakydavo, kad vis dar tebedreba rankos ir kojos. „Sakė, kad per jos darbo stažą tai - didžiausias priimtas kūdikis“, - patikino milžinuko mama.
Medicininė perspektyva ir genetiniai veiksniai
Kauno krikščioniškųjų gimdymo namų akušerė-ginekologė Živilė Kiškienė teigė, kad didesnio natūraliai gimusio kūdikio neprisimenanti. Jai šis gimdymas įsimins ilgam. Pasak jos, paskutiniame trimestre matavimo paklaida yra tikrai didelė. Kuo didesnis vaikas, tuo ta paklaida, anot medikės, didesnė. „Žvelgiant į ultragarso tyrimus, nebuvo numatytas jis toks didelis, koks gimė. Laimė, kad antrą vaiką gimdė. Pirmas vaikas šios gimdyvės taip pat buvo didelis. Tai reiškia, kad šiai moteriai yra didesni šansai pagimdyti ženkliai didesnį vaiką. Talpus dubuo, gimdymo metu pirmo vaiko kelias jau buvo padarytas. Dėl to taip sklandžiai viskas įvyko. Gimdymas buvo greitas, be jokių užstrigimų. Atvažiavo iš ryto, po pietų jau buvo pagimdžiusi“, - džiaugėsi Ž.Kiškienė.
Paklausta, kas nulemia, kad kai kurie kūdikiai gimsta tokie dideli, ji įvardijo nėštumo sukeltą diabetą. Tokių, gestaciniais vadinamų, nėštumų, pasak akušerės-ginekologės, šiuo metu išties netrūksta. „Tikrai daug moterų, kurioms diagnozuojamas nėštumo metu diabetas. Tai susiję su mityba. Cukrai dabar yra aukštesni. Su dietomis galima tai koreguoti ir vaikai nebeauga didesni. Beje, diabeto sukelti stambūs vaikai turi visai kitokį kūno sudėjimą. Šiuo aptariamu atveju gimdyvė gestacinio diabeto neturėjo. Nėštumo metu ji priaugo 20 kg. Pati gimusi nemažo svorio, vyras - didesnis, tad nulėmė naujagimio svorį, tikėtina, genetinis paveldėjimas“, - patikino medikė.
Pasiteiravus, ar, jei būtų žinoję tikrąjį vaisiaus svorį ir ūgį, medikai būtų leidę Justinai gimdyti natūraliai, pašnekovė paaiškino, kad vaiko dydis - ne vienintelis faktorius, apsprendžiantis gimdymo planą. „Taip, jei pirmą kartą gimdančiai prognozuojama gimdyti didesnį nei 4,5 kg naujagimį, tai galbūt būtų pakankama priežastis rinktis planinį cezario pjūvį. Iš esmės praktika rodo, kad moteris gali sėkmingai pagimdyti natūraliai ir stambesnį vaiką. Gimdyvė gestacinio diabeto neturėjo. Jei būtume žinoję (kokio svorio gims Ainius - aut. past.), tikėtina, būtume labai bijoję, ruošęsi. Jei nuprognozuotume tiksliai, tų baimių ir pasiruošimo būtų daug. Kartais, kai žinai daugiau nei reikia, mediciniškai gali pridaryti klaidų“, - įsitikinusi Ž.Kiškienė.
Gimdymo proceso subtilybės
Lietuvoje gimstančių naujagimių svorio vidurkis - 3,5 kg. Suprantama, jei gimdytų smulkutė moteris, jai ir tie 3,5 kg būtų daug. Šis kūdikis, kaip atkreipė dėmesį Ž.Kiškienė, dar ir ilgas. Ainius - proporcingai didelis. Kai didesnį svorį nulemia minėtas nėščiųjų diabetas, naujagimis, pasak medikės, būna „trumpas, bet apvalus“.
„Visi pasidžiaugėme, kad viskas šįkart įvyko taip sklandžiai“, - šyptelėjo akušerė-ginekologė. Gimdymas, anot jos, gana sudėtingas procesas: nežinoma, kada moteris gimdys ir kaip ji gimdys. Į gimdymo procesą, jeigu įmanoma, Ž.Kiškienės teigimu, reikia kištis kuo mažiau. Tuomet tikrai viskas vyksta sklandžiai. „Mediciniškai Lietuvoje galima laukti 10 dienų po numatyto termino. Jei per tą laikotarpį gimdymas neprasideda, išeities nebelieka - reikia nėščiąją planiškai guldyti ir išprovokuoti gimdymą. Sužadintas gimdymas yra kitoks ir jo eiga kitokia“, - paaiškino medikė.
Paklausta, ar dideli gimę kūdikiai vėliau išstypsta, ji atsakė, kad visi „pameta kiek svorio“: normalu „pamesti“ iki 10 proc. gimimo metu buvusio svorio. Vėliau augdami tokie vaikučiai, pasak pašnekovės, neišsiskiria dažniausiai niekuo - kažkuriuo etapu augimo tempas sulėtėja, kitaip pediatrams būtų problemų.
Gimdymo palydos: pasirinkimo laisvė ir konfliktai
Dauguma moterų pageidauja, kad tą ypač reikšmingą ir atsakingą akimirką šalia būtų arba vyras (partneris), arba mama, arba sesuo, arba artima draugė. Kad ir kaip būtų, tik gimdyvė sprendžia, ką leisti ir ko neleisti į gimdyklą.
Vienai gimdyvei pirmąjį motinystės džiaugsmą apkartino anytos pasirodymas gimdykloje: nepaisydamas aiškiai išreikštų draudimų, vyras atsitempė savo motušę, kad ji galėtų pamatyti gimstančią anūkę. Tikrai nesunku įsivaizduoti įsiūtį moters, kurios vyras pareikalavo, kad stebėti gimdymą būtų leista ir jo mamai. Reikia turėti omeny, kad klausimas jau buvo aptartas ir paskutines nėštumo dienas skaičiavusi moteris buvo labai aiškiai nurodžiusi anytos į gimdyklą nesivesti, rašo „The Mirror“. Kaip žmogų, kuris galėtų suteikti moralinį palaikymą, gimdyvė buvo pasirinkusi savo mamą. Deja, likus kelioms savaitėms iki gimdymo, anyta ėmė ir pareiškė galinti (net turinti) ją pakeisti.
„Mudviem su vyru ką tiktai, tiksliau, praėjusią naktį gimė mergytė“, - pradėjo savo įrašą portale „Reddit“ motina tapusi moteris. „Prieš kelias savaites anyta pasikvietė mane pietų. Ji sakė turinti aptarti vieną svarbų reikalą. Aš, tiesą sakant, žinojau, ko tikėtis. Vos spėjau atsisėsti, ji paėmė mano ranką ir tarė: „Pasikalbėjome su tavo vyru ir kartu nusprendėme, kad bus geriausia, jeigu gimdykloje būsiu aš, o ne tavo motina.“ Pasakiau, kad apgailestauju, tačiau jau pasikviečiau savo mamą, be to, noriu, kad ji būtų šalia. Anyta ėmė stipriau spausti mano ranką ir aiškinti, kad tai ne vien mano reikalas. Dar kartą pasakiau „Ne“, be to, pabrėžiau, kad tai mano reikalas, kadangi gimdysiu aš. Tiktai atrodė, kad tema išsemta: kai sugrįžau namo ir viską papasakojau vyrui, jis ėmė šaukti, esą teisę spręsti turi ir jis - ne tiktai aš. Aš, aišku, nesutikau, ir ėmiau aiškinti, kad gimdyti teks man ir man bus reikalingas mamos palaikymas. Jis tarsi sutiko ir klausimas kuriam laikui buvo pamirštas.“
Prasidėjus gimdymui moteris paskambino vyrui ir mamai, kad tai praneštų. Tereikia įsivaizduoti jos apstulbimą sužinojus, kad vyras pasakė mamai, jog ji gimdykloje nebūtina - taip, esą, buvo nuspręsta. Moteris paaiškino mamai, kaip yra iš tikrųjų, todėl mama atvyko į ligoninę. Vis dėlto vyras, nepaisydamas jokių prieštaravimų ir draudimų, atsivežė ir savo mamą. Dėl šitokios savivalės gimdykloje įsiplieskė barnis. Štai kaip tolesnius įvykius aprašo šios publikacijos herojė: „Vakar, kai prasidėjo gimdymas, pirmiausia paskambinau vyrui (jis tuo metu viešėjo pas savo motiną). Tada, praėjus maždaug valandai, paskambinau mamai. Mano skambutis ją kiek nustebino: netrukus sužinojau, kad mano vyras jai paskambino ir paaiškino, jog aš nenoriu, kad ji dalyvautų gimdyme. Patikinau, kad taip nėra, kad noriu matyti ją ligoninėje, ir mama tuojau pat atvažiavo. Maždaug po 20 minučių apsireiškė ir vyras, tačiau ne vienas, o lydimas anytos. Akimirksniu praradau savitvardą. Ėmiau ant jo rėkti, koneveikti dėl to, kad pasakė mano mamai, jog ji nepageidaujama. Jis, savo ruožtu, taip pat ėmė plūstis - kodėl, esą, neleidau jam atsivežti savo mamos. Vyras šaukė gal kokias penkias minutes. Galop liepiau jam nešdintis. Pasakiau, kad nebenoriu matyti nei jo motinos, nei jo. Vis dar nesu tikra, ar pasakiau tai, ką norėjau...“
„Reddit“ auditorija stojo gimdyvės pusėn. Visi sutiko, kad vyras sulaužė žmonos pasitikėjimą. Kaip jis galėjo atsitempti savo mamą, žinodamas, kad gimdanti žmona tam prieštarauja, stebėjosi įrašo komentatoriai. „Jis tave nuvylė ir tai įvyko tada, kai buvai labiausiai pažeidžiama. Aiškiai išsakei savo nuomonę, bet jis tave apgavo - bandė atimti iš tavęs moralinį palaikymą gimdymo metu“, - parašė viena moteris. „Gimdymas - ne spektaklis. Svarbiausias visų gimdykloje esančių žmonių uždavinys - palaikyti gimdyvę, nes nuo to priklauso ir į pasaulį ateinančio mažylio savijauta“, - pakomentavo kita.
Rekordiniai gimdymai ir išskirtiniai atvejai
Per vieną gimdymą daugiausia vaikų pasaulyje yra sulaukusi Nadya Suleman. Po to, kai moteris susilaukė aštuoneriukės, medikai įsivėlė į ilgus ginčus apie dirbtinio apvaisinimo technologijų saugumą. Guinnesso rekordų knygoje fiksuojama, kad viena moteris pasaulyje daugiausia yra susilaukusi 69 vaikų. Tai pavyko padaryti 18 amžiuje Rusijoje gyvenusiai Teodoro Vasiljevo žmonai. Tačiau ne visa motinystės statistika tokia džiugi. Štai jauniausiai pasaulio mama laikomai Peru gyvenusiai Linai Medinai gimdymo dieną 1939 gegužę pačiai tebuvo penkeri metai, 7 mėnesiai ir 21 diena. Iš pradžių medikai manė, kad mergaitė pilve turi auglį, tačiau po tyrimų paaiškėjo, kad ji septintą mėnesį nėščia. Jai buvo atliktas Cezario pjūvis, nes mergaitė nebūtų sugebėjusi pagimdyti pati. L.Medina susilaukė sūnaus. Vyriausia pasaulio motina laikoma Indijoje gyvenanti Omkari Panwar. Kai 2008 - aisiais ji pagimdė dvynius, moteriai buvo 72 metai, o jos vyrui 75 metai. Pastoti indei pavyko pasinaudojant pagalbiniu apvaisinimu.
Transessualas Thomas Beatie vadinamas pirmuoju vyru pasaulyje, kuriam neva pavyko pastoti pagimdyti. Oregone gyvenantis T.Beatie gerai žinomas Amerikos transseksualų teisių gynėjas, pats gimęs moterimi, bet lytį pakeitęs. Savo tinklalapyje jis tikina jau turintis tris vaikus. Kentukyje gyvenanti Stacey Herald pati yra vos 71 cm. ūgio, tačiau sugebėjo pagimdyti tris vaikus. Nepaisant įspėjimų, kad gimdymai jai gali būti mirtini, o vaikai gali paveldėti jos ligas, moteris pastojo ir gimdė tris kartus.
