Susidūrimas su sunkumais norint susilaukti vaiko yra jautri ir neretai skaudi patirtis daugeliui porų. Pasaulyje statistiškai su vaisingumo problemomis susiduria reikšminga dalis porų (kartais nurodoma, kad maždaug viena iš šešių ar septynių). Svarbu suprasti, kad nevaisingumas yra poros, o ne vien moters ar vyro problema, o šiuolaikinė medicina gali pasiūlyti įvairių pagalbos būdų. Pagal medicininį apibrėžimą, pora laikoma nevaisinga, jeigu gyvendama reguliarų lytinį gyvenimą ir nenaudodama kontracepcijos priemonių, nepastoja per vienerius metus. Jeigu moteris yra vyresnė nei 35 metų arba yra žinomų rizikos veiksnių (pvz., nereguliarios mėnesinės, buvusios ginekologinės operacijos ar uždegimai, taikytas onkologinis gydymas), į gydytojus rekomenduojama kreiptis nelaukiant vienerių metų, o maždaug po 6 mėnesių nesėkmingų bandymų pastoti.
Jei ilgesnį laiką nepavyksta susilaukti vaikelio arba jei ruošiatės vaisingumo gydymui, pavyzdžiui, apvaisinimui mėgintuvėlyje (IVF), gydytojai gali rekomenduoti ištirti tam tikrus hormonus, padedančius įvertinti reprodukcinę moters sveikatą. Moterų organizme pagrindiniai hormonai yra estrogenas ir progesteronas, gaminami kiaušidžių ir antinksčių. Vaisingumą lemia sudėtinga biologinių sistemų sąveika, o hormonai turi įtakos galimybei pastoti.
Vizitas pas gydytoją ir pradiniai tyrimai
Atvykus pas gydytoją vaisingumo specialistą (akušerį ginekologą, urologą ar reprodukcinės medicinos gydytoją), pirmiausia bus renkama išsami informacija: bendra sveikatos būklė, persirgtos ligos, atliktos operacijos (abiejų partnerių), ankstesni nėštumai, gimdymai, persileidimai, menstruacinio ciklo ypatumai, lytinio gyvenimo dažnumas ir ypatumai, vartojami vaistai, žalingi įpročiai (rūkymas, alkoholis, narkotinės medžiagos), darbo ir gyvenimo sąlygos (stresas, kenksmingi veiksniai), šeiminė anamnezė (ar giminėje buvo vaisingumo problemų). Ši informacija padeda gydytojui numatyti galimas nevaisingumo priežastis ir sudaryti kryptingą tyrimų planą.
Tyrimai paprastai apima: vyro spermos tyrimą (spermogramą), moters ovuliacijos įvertinimą (hormonų tyrimai, ultragarsas), kiaušintakių pratekamumo patikrinimą, gimdos būklės įvertinimą, tyrimus dėl lytiniu keliu plintančių infekcijų ir kt. Prieš pradedant IVF ciklą, paprastai reikia atlikti nemažai tyrimų abiem partneriams: kraujo grupės ir Rh faktoriaus, hormonų (FSH, LH, E2, prolaktino, AMH, skydliaukės hormonų), tyrimų dėl lytiniu keliu plintančių infekcijų (Chlamydia, Mycoplasma, Ureaplasma), ŽIV, sifilio, hepatitų B ir C, raudonukės antikūnų, gimdos kaklelio citologinio tyrimo (PAP) ir kt. Konkretų tyrimų sąrašą nurodo gydytojas.
Pagrindiniai hormonų tyrimai prieš IVF
Jei ruošiatės IVF procedūrai, svarbu atlikti keletą pagrindinių hormonų tyrimų, kurie padeda įvertinti moters reprodukcinę sveikatą ir prognozuoti sėkmės tikimybę.
Folikulus stimuliuojantis hormonas (FSH)
Kas tai? FSH gamina hipofizė (posmegeninė liauka), šis hormonas atlieka pagrindinį vaidmenį reguliuojant menstruacijų ciklą.
Kodėl svarbus? FSH lygis įprastai tiriamas 3 mėnesinių ciklo dieną. Pagrindinis hormono tyrimo tikslas - įvertinti kiaušidžių rezervą, t. y. likusių kiaušialąsčių kiekį. Didelis FSH lygis gali reikšti sumažėjusį kiaušidžių rezervą: vadinasi, kiaušidžių atsakas į stimuliaciją gali būti menkas.
Normalus lygis: Reprodukcinio amžiaus moterims tipinis FSH lygis 3 ciklo dieną yra nuo 3 iki 10 mIU/ml.
Liuteinizuojantis hormonas (LH)
Kas tai? LH yra dar vienas hipofizės gaminamas hormonas, svarbus ovuliacijos procesui.
Kodėl svarbus? Kaip ir FSH, LH lygis taip pat tiriamas 3 menstruacinio ciklo dieną, o didelis LH lygis leidžia įtarti policistinių kiaušidžių sindromą, galintį lemti ovuliacijos sutrikimus.
Normalus lygis: 3 ciklo dieną LH lygis turėtų būti artimas FSH lygiui (paprastai nuo 5 iki 20 mIU/ml).
Estradiolis (E2)
Kas tai? Estradiolis yra pagrindinė estrogeno forma organizme, gaminama kiaušidžių.
Kodėl svarbus? Estradiolio kiekis įprastai taip pat tiriamas 3 ciklo dieną kartu su FSH ir LH. Padidėjęs estradiolio kiekis kartais gali užmaskuoti aukštą FSH kiekį, todėl atrodo, kad kiaušidžių rezervas yra didesnis nei iš tikrųjų.
Normalus lygis: 3 dieną estradiolio lygis turėtų būti žemesnis nei 80 pg/ml.
Antimiulerinis hormonas (AMH)
Kas tai? AMH gamina smulkūs, dar besiformuojantys folikulai kiaušidėse.
Kodėl svarbus? Kitaip nei FSH, AMH lygis išlieka gana stabilus viso menstruacinio ciklo metu, todėl tyrimas patikimai leidžia įvertinti kiaušidžių rezervą bet kurią ciklo dieną. Didesnis AMH lygis rodo didesnį kiaušialąsčių skaičių, o mažesnis - sumažėjusį kiaušidžių rezervą.
Normalus lygis: AMH lygis paprastai svyruoja nuo 1,0 iki 4,0 ng/ml.
Progesteronas
Kas tai? Progesteronas yra steroidinis hormonas, kurį po ovuliacijos gamina geltonkūnis, placenta ir antinksčių žievė.
Kodėl svarbus? Progesterono kiekis dažniausiai tiriamas antrojoje menstruacinio ciklo pusėje (apie ciklo 21-28 dieną). Jis padeda patvirtinti, ar įvyko ovuliacija.
Normalus lygis: Liuteininės fazės metu (t. y. ~7 dienos po ovuliacijos) progesterono lygis turėtų būti didesnis nei 5 ng/ml.
Prolaktinas
Kas tai? Prolaktinas yra hormonas, kurio perteklius gali sutrikdyti vaisingumą.
Kodėl svarbus? Didelis prolaktino kiekis gali trukdyti įvykti ovuliacijai ir apskritai sujaukti visą menstruacijų ciklą. Padidėjus prolaktino lygiui (ši būklė dar vadinama hiperprolaktinemija) gali ne tik vėluoti mėnesinės, bet ir visiškai nevykti ovuliacija, tad to ciklo metu neįmanoma pastoti.
Normalus lygis: Reprodukcinio amžiaus moterų kraujyje prolaktino lygis paprastai svyruoja nuo 5 iki 27 ng/ml.
Skydliaukę stimuliuojantis hormonas (TSH)
Kas tai? TSH yra hipofizės gaminamas hormonas, kurio pagrindinė funkcija yra stimuliuoti, reguliuoti skydliaukės veiklą.
Kodėl svarbus? Skydliaukės disbalansas gali paveikti menstruacinį ciklą ir ovuliaciją. Hipotirozė (skydliaukės nepakankamumas) ir hipertiroidimzas (skydliaukės hiperaktyvumas) sutrikdo hormonų pusiausvyrą, o tai gali neigiamai paveikti vaisingumą.
Normalus lygis: Optimalus vaisingų moterų TSH lygis - nuo 0,4 iki 4,0 mIU/l.
Hormonų tyrimų svarba IVF procedūroje
Hormonų tyrimai yra esminė dalis ruošiantis IVF procedūrai. Jie padeda gydytojams tiksliai įvertinti moters kiaušidžių rezervą, prognozuoti jos atsaką į stimuliaciją ir parinkti optimaliausią gydymo planą. Remiantis šiais duomenimis, galima individualizuoti medikamentų dozavimą, siekiant subrandinti kuo daugiau kokybiškų kiaušialąsčių, taip didinant IVF sėkmės tikimybę.
IVF procedūros eiga
How IVF works | 3D Animation
Pirmiausiai pacientei yra paskiriami medikamentai, susilpninantys hormonų, atsakingų už kiaušialąsčių gamybą, veiklą. Tai yra privalomas žingsnis norint sukurti pagrindą, reikalingą kiaušidžių stimuliacijai. Kai pagrindas sukuriamas, yra pradedama kiaušidžių stimuliacija. Kiaušidžių stimuliacija yra atliekama medikamentų pagalba, kas dieną suleidžiant po paskirtą vaistų dozę. Taip stimuliuojant kiaušides, organizmas pagamina pakankamai kiaušialąsčių, tam, kad užtektų apvaisinimui. Stimuliacijos tikslas - subrandinti daugiau ir geresnės kokybės kiaušialąsčių nei natūralaus moters organizmo ciklo metu.
Kai ultragarsas ir kraujo tyrimai parodo pakankamą kiekį folikulų ir kiaušialąsčių, yra paskiriama dar viena medikamentų injekcija. Jos tikslas - garantuoti pakankamą kiaušialąsčių brandos lygį prieš jų paėmimą punkcijos metodu. Kiaušialąstės yra išgaunamos iš gimdos per makštį naudojantis specializuota, itin plona adata su ultragarso pagalba. Kiaušialąsčių surinkimo dieną, pacientės partneris turėtų būti pasiruošęs spermos mėginį. Iš šio spermos mėginio laboratorijoje yra išgaunami judriausi ir sveikiausi spermatozoidai.
Kai iš pacientės organizmo yra išimamos visos kiaušialąstės, jos yra perkeliamos į specializuotą lėkštelę su paruoštais spermatozoidais ir tiek kiaušialąstės, tiek spermatozoidai yra inkubuojami laboratorijos sąlygomis apvaisinimui įvykdyti. Jeigu apvaisinimas įvyko, apvaisintos kiaušialąstės yra auginamos laboratorijoje apie 2-5 paras. Po šio periodo, dažniausiai 2 iš šių kiaušialąsčių, jau pavirtusių embrionais yra perkeliamos tiesiogiai į gimdą, o likusios yra užšaldomos. Perkėlimas yra atliekamas plonu, specializuotu kateteriu per makštį ir gimdos kaklelį. Beveik visais atvejais, ši procedūra yra neskausminga. Praėjus 14 dienų po patalpinimo, yra atliekamas nėštumo testas. Jeigu rezultatas teigiamas, ir procedūra yra laikoma sėkminga, 2-3 sav.
ICSI procedūra
ICSI (intracitoplazminė spermos injekcija) procedūra yra naujausias ir labiausiai ištobulintas metodas gydyti vyrų nevaisingumą. ICSI yra atliekama kartu su in-vitro fertilizacijos (IVF) procedūra. ICSI yra rekomenduojama pacientams, kai jų sėklidės gamina itin mažai spermatozoidų, ir patys spermatozoidai nėra pakankamai pajėgūs be pagalbos pralaužti apsauginį sluoksnį, saugantį pacientės kiaušialąstę ir ją apvaisinti. Dažniausia to priežastis - itin prastas arba iš viso neegzistuojantis spermatozoidų judrumas. Taip pat ICSI procedūra yra atliekama, jeigu paciento sperma yra tiesiogiai išgaunama iš sėklidžių kitų procedūrų metu. Intracitoplazminės spermijų injekcijos metodas suteikia galimybę veiksmingai padėti netgi pačiais sunkiausiais vyrų nevaisingumo atvejais.
Beveik visais atvejais, ICSI yra atliekama kaip sudėtinė IVF procedūros dalis. Kadangi abi procedūros yra atliekamos laboratorijos sąlygomis, reguliari IVF su ICSI procedūra ir IVF be ICSI procedūros mažai kuo skiriasi. Kaip ir reguliaraus IVF metu, pacientei yra paskiriami kiaušialąsčių augimą stimuliuojantys medikamentai. Tuo metu pacientės folikulų ir kiaušialąsčių augimą bei vystymąsį stebi ginekologas. Šiame etape yra naudojamas spermos mėginys, kurį pacientės partneris turėtų būti pasiruošęs pats, namuose arba Vaisingumo Centre, nebent yra naudojama donoro arba iš anksto užšaldyta partnerio sperma. Išgautos kiaušialąstės yra patalpinamos į specializuotą kultūrą, ir naudojantis mikroskopine, specializuota adata, į kiekvieną iš kiaušialąsčių yra suleidžiama po vieną iš partnerio spermatozoidų. Po šio etapo, jeigu apvaisinimas yra sėkmingas, ir gauti embrionai yra sveiki, iki trijų embrionų yra grąžinama į pacientės gimdą nėštumui pradėti, o likę yra užšaldomi.
Nevaisingumo priežastys ir gydymo būdai
Poros nevaisingumą maždaug lygiomis dalimis gali lemti moters arba vyro nevaisingumas, rečiau - abiejų partnerių nevaisingumas. Manoma, kad Lietuvoje su nevaisingumu susiduria apie 10-20% porų.
Nevaisingumo priežastys
- Moters veiksniai (apie 30-40% atvejų): Ovuliacijos sutrikimai (pvz., dėl policistinių kiaušidžių sindromo (PKS), hormonų disbalanso). Kiaušintakių patologija (nepratekamumas ar pažeidimai dėl buvusių uždegimų, operacijų, endometriozės). Gimdos problemos (miomos, polipai, sąaugos, įgimtos anomalijos). Endometriozė. Amžius (vaisingumas natūraliai mažėja, ypač virš 35 m.).
- Vyro veiksniai (apie 30-40% atvejų): Prasta spermos kokybė (maža spermatozoidų koncentracija, blogas judrumas, pakitusi morfologija). Spermatozoidų transportavimo sutrikimai. Hormonų sutrikimai. Genetinės problemos.
- Abiejų partnerių veiksniai (apie 10-20% atvejų): Nustatomi sutrikimai abiem partneriams.
- Neaiškios kilmės nevaisingumas (apie 10-15% atvejų): Nepavyksta nustatyti aiškios priežasties net atlikus visus būtinus tyrimus.
Gydymo keliai
Nustačius nevaisingumo priežastį (jei tai pavyksta), parenkamas tinkamiausias gydymo būdas:
- Medikamentinis gydymas: Dažniausiai taikomas esant ovuliacijos sutrikimams (skiriami vaistai ovuliacijai stimuliuoti). Taip pat gali būti gydomos infekcijos ar hormonų disbalansas.
- Chirurginis gydymas: Gali būti atliekamas šalinant gimdos patologijas (miomas, polipus, sąaugas), kiaušintakių nepraeinamumą, endometriozės židinius ar tam tikras vyrų nevaisingumo priežastis (pvz., varikocelę).
- Pagalbinio apvaisinimo būdai (ART - Assisted Reproductive Technology): Taikomi, kai kiti metodai neefektyvūs arba yra aiškios indikacijos (pvz., nepratekami kiaušintakiai, sunkus vyro nevaisingumas). Svarbu vartoti terminą „pagalbinis apvaisinimas“, o ne „dirbtinis“, nes procedūrų metu sujungiamos natūralios lytinės ląstelės. Pagrindiniai metodai yra du: Intrauterininė inseminacija (IUI) ir Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF - In Vitro Fertilization).
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF)
Tai sudėtingesnis, brangesnis, bet ir gerokai efektyvesnis pagalbinio apvaisinimo metodas.
IVF procedūros etapai
- Kiaušidžių stimuliacija: Moteriai skiriami hormoniniai vaistai, kad kiaušidėse subręstų ne vienas (kaip natūralaus ciklo), o keliolika folikulų su kiaušialąstėmis. Stimuliacijos eiga stebima ultragarsu ir hormonų tyrimais.
- Kiaušialąsčių aspiracija (punkcija): Kai folikulai pasiekia reikiamą dydį, suleidžiamas galutinio kiaušialąsčių subrendimo vaistas, o po maždaug 36 valandų atliekama trumpa procedūra (dažniausiai taikant intraveninę nejautrą), kurios metu per makštį specialia adata išpunktuojami folikulai ir išsiurbiamas jų turinys su kiaušialąstėmis.
- Apvaisinimas laboratorijoje: Surastos kiaušialąstės laboratorijoje sujungiamos su specialiai paruošta vyro ar donoro sperma. Gali būti taikomas klasikinis IVF (sperma tiesiog įlašinama prie kiaušialąsčių) arba ICSI metodas (vienas spermatozoidas specialia mikroadata įšvirkščiamas tiesiai į kiaušialąstę - ypač esant prastiems spermos rodikliams).
- Embrionų auginimas: Apvaisintos kiaušialąstės (zigotos, vėliau - embrionai) kelias dienas (dažniausiai 3-5) auginamos specialiomis sąlygomis inkubatoriuje. Jų kokybė nuolat vertinama.
- Embrionų perkėlimas: Vienas ar keli (priklausomai nuo moters amžiaus, embrionų kokybės ir teisinio reglamentavimo) geriausios kokybės embrionai plonu kateteriu perkeliami į moters gimdą. Procedūra neskausminga.
- Laukimas ir testas: Po 10-14 dienų atliekamas kraujo ar šlapimo nėštumo testas.
- Embrionų šaldymas: Likę geros kokybės embrionai gali būti užšaldomi (vitrifikuojami) ir saugomi ateities bandymams.
Galimos komplikacijos
Dažniausia IVF komplikacija yra kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromas (KHSS). Dėl stimuliuojančių vaistų poveikio kiaušidės gali per daug padidėti, pilvo ertmėje pradėti kauptis skystis. Lengvos formos pasitaiko dažniau, sunkesnės - rečiau (keli procentai ciklų). Simptomai - pilvo pūtimas, skausmas, pykinimas, sunkesniais atvejais - dusulys, didelis pilvo apimties padidėjimas. Sunkus KHSS reikalauja gydymo ligoninėje. Šiuolaikiniai stimuliacijos protokolai ir atidus stebėjimas leidžia sumažinti šio sindromo riziką. Kita galima rizika - daugiavaisis nėštumas (jei perkeliama daugiau nei vienas embrionas), negimdinis nėštumas, persileidimas.
