Vaiko širdies ritmas yra itin svarbus rodiklis, padedantis suprasti jo sveikatos būklę, fizinę būseną ir emocinę reakciją. Tėvams dažnai kyla klausimų, ar jų vaiko pulsas nėra per greitas, per lėtas, ar tiesiog normalus tam tikrame amžiuje. Šiame straipsnyje aptarsime, koks turėtų būti normalus vaiko pulsas pagal amžių, kokie veiksniai jį įtakoja ir kada reikėtų sunerimti.
Koks yra pulsas ir kodėl jis svarbus?
Pulsas - tai širdies susitraukimų dažnis, matuojamas dūžiais per minutę (dūž./min). Tai rodo, kiek kartų širdis pumpuoja kraują per minutę. Pulsas yra kraujo arterijų "bangavimas", kuris yra tiesiogiai susijęs su širdies veikla. Šis rodiklis gali daug pasakyti apie jūsų širdį ir bendrą organizmo būklę.
Pulsą apibūdina ne tik jo dažnis, tačiau ir daugybė kitų rodiklių, tarp kurių vienas svarbiausių yra ritmiškumas. Neritmiškas pulsas gali būti lengvai nustatomas apčiuopos metu, jį rodo dauguma šiuolaikiškų kraujospūdžio matuoklių. Pulso netolygumai gali būti daugybės ligų simptomas. Viena dažniausių neritmiško pulso priežasčių yra aritmija.
Vaikų pulsas dažniausiai būna greitesnis nei suaugusiųjų. Vaiko organizmas vystosi nuolat, o širdies ritmas yra vienas iš tų fiziologinių procesų, kuris kinta kartu su augimu. Kūdikių širdis plaka žymiai greičiau, nes jų kūnas reikalauja daugiau deguonies, medžiagų apykaita vyksta intensyvesniu tempu, o širdies raumuo dar yra mažesnis ir silpnesnis. Augant širdis stiprėja, plaučiai tampa efektyvesni, o organizmas geba palaikyti reikiamą aprūpinimą krauju mažesniu ritmu. Skirtumai tarp amžiaus grupių gali būti gana ryškūs.
Štai orientacinės normalaus pulso ribos vaikams, priklausomai nuo amžiaus:
- Naujagimiai (0-1 mėn.): 100-160 dūž./min.
- Kūdikiai (1-12 mėn.): 100-150 dūž./min.
- Toddleriai (1-3 m.): 90-140 dūž./min.
- Ikimokyklinukai (3-5 m.): 80-120 dūž./min.
- Mokyklinio amžiaus vaikai (6-12 m.): 75-110 dūž./min.
- Paaugliai (12-18 m.): 60-100 dūž./min.
Svarbu atsiminti, kad tai yra tik orientacinės ribos. Net ramybės būsenoje vaikų pulsas gali svyruoti.
Veiksniai, įtakojantys vaiko pulsą
Vaiko pulsą gali įtakoti įvairūs veiksniai:
- Fizinis aktyvumas: Visiškai normalu, kad fizinio krūvio metu padažnėja širdies susitraukimų dažnis. Taip atsitinka todėl, kad organizmui reikia daugiau deguonies ir maistinių medžiagų. Mankštos metu širdis dirba sunkiau, kad tai užtikrintų. Vaikai ir paaugliai kasdien turi sukaupti mažiausiai 60 min. vidutinio ar didelio intensyvumo fizinės veiklos.
- Emocinė būsena: Emocinė būsena, tokia kaip stresas, nerimas ar išgyvenimai, turi įtakos širdies susitraukimų dažniui. Baimė, džiaugsmas, stresas ar net smalsumas gali akimirksniu pagreitinti širdies ritmą. Tai normalus fiziologinis atsakas, kurį sukelia adrenalino antplūdis. Emociniai pulsą veikiantys aspektai dažnai yra ignoruojami, nors jie gali būti tokie pat svarbūs kaip fizinės priežastys.
- Kūno temperatūra: Karščiavimas gali pakelti pulsą net 10-15 dūžių už kiekvieną papildomą laipsnį kūno temperatūros.
- Vaistai: Tam tikri vaistai gali turėti įtakos širdies ritmui.
- Ligos: Tam tikros ligos ir būklės, tokios kaip širdies ligos, hipertenzija ar skydliaukės sutrikimai, gali turėti didelę įtaką širdies plakimų dažniui.
- Aplinkos veiksniai: Aplinkos temperatūra, hidratacijos lygis, nuovargis ar net paprastas džiaugsmo momentas. Pulsas gali skirtis priklausomai nuo metų laiko.
- Mityba: Netinkama mityba. Dieta, kurioje yra daug druskos ir sočiųjų riebalų, gali padidinti kraujospūdį ir širdies susitraukimų dažnį.
- Svoris: Antsvoris ar nutukimas gali padidinti kraujospūdį ir širdies susitraukimų dažnį. Antsvoris ir nutukimas yra susiję su padažnėjusiu širdies susitraukimų dažniu, nes širdis yra priversta dirbti sunkiau, kad aprūpintų daugiau kūno masės krauju.
- Lėtinės ligos: Lėtinės ligos, tokios kaip širdies ir inkstų ligos, gali padidinti kraujospūdį ir širdies susitraukimų dažnį. Skydliaukės ligos taip pat turi įtakos pulsui.
Kaip teisingai išmatuoti vaiko pulsą?
Pulso matavimas vaikams reikalauja ramybės ir tikslumo. Jei vaikas ką tik judėjo, bėgiojo ar buvo susijaudinęs, reikėtų palaukti bent 5-10 minučių, kol jo pulsas sugrįš į įprastą ritmą. Matuojama švelniai uždėjus du pirštus ant arterijos (dažniausiai riešo arba kaklo) ir skaičiuojant dūžius 30 sekundžių, o tada rezultatą padauginant iš dviejų. Jei vaikas nerimauja ar negali išbūti ramiai - tokiu atveju naudinga pakartoti po kelių minučių.
Taip pat galima naudoti kraujospūdžio matuoklį arba pulsoksimetrą. Praktiškai visi spaudimo matuokliai matuoja pulso dažnį, o kai kurie nustato ne tik dažnį, bet ir aptinka neritmišką širdies veiklą.
Kada reikėtų sunerimti dėl vaiko pulso?
Nors pulso svyravimai dažnai yra normalūs, tam tikros situacijos reikalauja didesnio dėmesio. Jei vaikui ramybės būsenoje nuolat fiksuojamas gerokai aukštesnis nei amžiaus norma pulsas, ypač jei jį lydi kiti simptomai, tokie kaip:
- Dusulys
- Galvos svaigimas
- Neįprastas nuovargis
- Blyškumas
- Širdies permušimai, keli dūžiai iš eilės, pauzės širdies darbo metu ir kitos būklės
būtina kreiptis į gydytoją. Kai kurioms vaikų ligoms būdinga tachikardija - per greitas širdies ritmas. Kita vertus, širdies laidumo sutrikimai ar tam tikri vaistai gali sulėtinti širdies ritmą. Sunerimti reikėtų jeigu Jūsų kraujo spaudimas yra normalus, o pulsas labai žemas arba aukštas. Neritmiškas pulsas gali būti daugybės ligų simptomas. Viena dažniausių neritmiško pulso priežasčių yra aritmija.
Kaip palaikyti normalų vaiko pulsą?
Vaiko pulsas bus arčiau normų, jei jis gyvens sveiką ir subalansuotą gyvenimo būdą. Svarbiausia - pakankamas miegas, nes nuovargis tiesiogiai didina širdies ritmą. Subalansuota mityba taip pat būtina, nes skysčių trūkumas ar mažas gliukozės kiekis kraujyje gali sukelti pulso svyravimų.
Štai keletas patarimų, kaip palaikyti sveiką vaiko širdies ritmą:
- Užtikrinkite pakankamą fizinį aktyvumą: Vaikai ir paaugliai privalo gerai suprasti ir įsisąmoninti fizinės veiklos teikiamą įvairiapusę naudą fizinei ir psichinei sveikatai. Naudodami įvairius fizinio aktyvumo dienynus, klausimynus ar programas, vaikai ir paaugliai padės sau, savo draugams ir net šeimos nariams geriau planuoti bei vykdyti savo fizinę veiklą.
- Skatinkite sveiką mitybą: Sveika mityba: valgykite daug vaisių, daržovių, nesmulkintų grūdų ir liesų baltymų.
- Ribokite laiką prie ekranų: Didindami savo fizinį aktyvumą vaikai ir paaugliai turėtų lygiagrečiai trumpinti laiką, kai jie yra fiziškai pasyvūs (televizorius, kompiuteris, intelektiniai žaidimai ir kt.). Nerekomenduojama sėdėti ilgiau 3 valandas per dieną (turima omenyje namuose), nes mokykloje jau išsėdima apie 4-6 valandas!
- Užtikrinkite pakankamą miegą: Nuoseklus dėmesys paprastiems vaiko savijautos pokyčiams gali būti labai naudingas.
Buvimo kieme nauda neginčijama, o gamtos poveikis žmogaus emocinei, fizinei sveikatai jau seniai įrodytas. Tačiau net įprastas pasivaikščiojimas parke, autistiškam vaikui gali kelti stresą ir diskomfortą dėl sensorinio jautrumo. Sensorinė integracija - tai mūsų smegenų komfortas, kaip mes jaučiamės, kaip priimame supančią aplinką per aštuonias skirtingas pojūčių sistemas, tai daro mus unikaliais ir skirtingais. Autistiškiems vaikams būdingas sensorinis jautrumas, kuris gali pasireikšti ir būnant kieme. Tai reiškia, kad jie gali būti jautrūs šviesai, garsui, įvairių tekstūrų lytėjimui, jausti baimę išsipurvinti ar pan. Tokie dirgikliai gali gąsdinti ir lemti vaiko nenorą eiti į lauką. Tai gali būti būdinga ir vaikams, neturintiems jokių raidos sutrikimų. Jeigu vaikas bijo eiti į kiemą, reikia labai aiškiai žinoti, ko jis bijo ir pradėti nuo tų dalykų, kurių nebijo arba bijo mažiau: iš pradžių einame ten, kur jam saugu, kur mažiau dirgiklių, mažiau dalykų, kurie jį gąsdina. Visada rekomenduojama tėvams turėti vaizdinę struktūrą: paveikslėlius, nuotraukas ar simbolius, kad vaikas, prieš išeidamas iš namų, žinotų, kur eina, kiek laiko, kur bus ir kada bus pabaiga. Pavyzdžiui, nupiešiame parką, pavaizduojame, kur prie kokių suoliukų, sūpynių bus sustojimai, o kada išėjimas iš kiemo ir kas vyks toliau. Visada svarbu pagirti vaiką už tai, kad jis įveikė maršrutą, nors ir buvo sunkumų. Jei tėvai susiduria su situacijomis, kad vaikas nenori išeiti iš kiemo, galima pasiūlyti kitą motyvuojantį užsiėmimą, kurį veiksite po buvimo kieme, įtraukti tai į dienotvarkę. Reikia nuosekliai laikytis reguliarių tam tikros veiklos pabaigos veiksmų, kuriuos vaikas aiškiai supranta ir sklandžiai pereina į kitą veiklą. Tam gali padėti ne tik vizualinė informacija, bet ir laikmačiai, garsiniai signalai, pavyzdžiui, skaičiavimai 1-2-3 ir atliekamas veiksmas - išeinama iš teritorijos, padedamas į vietą mėgstamas žaisliukas. Kai kuriems autistiškiems vaikams yra sunku užmegzti socialinį kontaktą. Būtent kieme tai galėtų įvykti lengviau, paprasčiau, kur yra erdvė, kur vaikai nevaržomai laksto, vieni prie kitų pribėga, paskatina įsijungti į veiklas. Viena iš dažniausiai pasitaikančių autistiškų vaikų baimių yra lytėjimo baimė - taktilinės sistemos hiperjautrumas. Ją rodo nenoras išsitepti, įvairių veiklų, susijusių su dažais, plastilinu, kinetiniu smėliu, vengimas, higieninių procedūrų baimė, išrankumas drabužiams ir kt. Tokie vaikai būdami lauke dažnai nieko netyrinėja, neliečia, nori greičiau eiti namo, lauke yra sudirgę, piktesni. Savo darbo praktikoje turėjau mergaitę, tuo metu jai buvo 5 metai, kuri nenorėjo autis batų, todėl išeiti į kiemą buvo didelis iššūkis. Kieme ji būdavo tik tuo atveju, jeigu artimieji ją nešiodavo ant rankų, o ilgainiui tai daryti tapo vis sunkiau. Jei tėvams reikėdavo išvažiuoti su mergaite iš namų - būdavo labai sudėtinga, nes ji visą laiką klykdavo. Viešumoje tėvai jausdavosi nepatogiai - pritraukdavo kitų žmonių dėmesį, kurie nevengdavo pareplikuoti ar paauklėti. Vis tik po ergoterapijos, tam tikrų praktikų, mergaitė iš mūsų skyriaus išvyko avėdama batus ir pati nuėjo iki mašinos savo kojomis. Šiai dienai mergaitė avi batus ir tokių problemų nebeturi. Tokiais atvejais dirbama su vaikais naudojant įvairias tekstūras, medžiagėles, pradedama po truputį nuo to, ką vaikas toleruoja, įvedant papildomas tekstūras, per patinkančias veiklas, taip vyksta taktilinės sistemos desensibilizacija. Svarbu, kad nereikia versti liesti nepatinkančio daikto per prievartą, mes galvodami, kad vaikas palies ir pamatys, jog nieko neatsitiko ir galėsi po to tai priimti, tačiau vaiko nervų sistema siunčia signalus, kad šis dirgiklis yra pavojingas ir negali jo liesti. Dienos centre pas mus lankosi autistiški vaikai, pasižymintys skirtingu jautrumu. Pavyzdžiui, kai kurie vaikšto su pirštinėmis, kitas vaikas užsiklijuodavo ant kiekvieno piršto po pleistriuką, nes jam nemalonu liesti paviršius, o vienas vaikas nieko kieme neliečia, jeigu paviršiai šlapi po lietaus ar lengvos šalnos. Šiais metais Santaros klinikų Vaiko raidos centro erdvėje ligoninės kiemelyje ir asociacijos „Vilniaus lietaus vaikai“ dienos centro kiemelyje bus įrengti sensoriniai sodai, kurie praplės galimybes dirbti su autistiškais vaikais kieme, padėti jiems įveikti įvairias baimes. Tokios erdvės apskritai pradės keisti požiūrį, kad galima dirbti su vaikais ir terapijas taikyti jiems ne kabinetuose, o gryname lauke. Svarbu, kad vaikai kieme būtų kiekvieną dieną. Kai kuriuos pratimus, kuriuos atliekame ergoterapijos metu, tėvai gali atkartoti ir dirbti su vaikais patys. Tačiau, jeigu šeima gyvena nuosavame name ir turi lauko erdvę, ją galima pritaikyti. Pavyzdžiui, turėti sūpynes (elastines, hamako tipo, tinklines ir kt.,), kurios suspaudžia vaiko kūną ir veikia ne tik vestibulinę sistemą, bet ir proprioceptinę sistemą, įrengti taktilinius takelius iš gamtinių priemonių, pakabinti vėjo varpelius klausos stimuliacijai, pastatyti vandens fontanėlius ar tiesiog turėti indą su vandeniu, sukonstruoti lysvę, kurioje vaikas galės eksperimentuoti su savo augalais, juos sodinti, laistyti, prižiūrėti, o gal ir nusiskinti subrandintą derlių. Neturintys savo kiemo, darželį gali susikurti ant palangės, pasodinti greitai augančius augalus ir stebėti procesus, sudaryti sodinimo, laistymo, persodinimo grafiką. Dienos centre jau pastatyti lauko vazonai, kuriuose vaikai augina savo augalus ir tai jiems teikia didelį džiaugsmą. Ypač patinka, kai išauga kokia nors daržovė ar uogos, kurias paskui jie ir panaudoja gamindami užkandžius. Gerėjant orams, siekiama, kad vaikai praleistų kieme kuo daugiau laiko. Vieni susiduria su iššūkiais, kitiems kiemas pats didžiausias malonumas. Kartu mokomės, stengiamės, kad vaikų patirtys būtų kuo geresnės. Veiklos kieme autistiškiems vaikams padeda geriau adaptuotis aplinkoje, susibendrauti su kitais vaikais ir visapusiškai jaustis geriau.
Vaiko imuninė sistema dar tik mokosi atpažinti ir įveikti virusus bei bakterijas. Nors ji funkcionuoja nuo gimimo, jos atsakas nėra toks greitas ir efektyvus kaip suaugusio žmogaus. Mažų vaikų gleivinių apsauga yra silpnesnė, susiformavusių apsauginių antikūnų kiekis - mažesnis, o specifinė imuninė reakcija vyksta lėčiau, todėl virusai lengviau sukelia ligas. Kiekvienas persirgtas peršalimas ar virusinė infekcija tampa tarsi „pamoka“ imuninei sistemai, padedančia jai stiprėti ir kaupti imuninę atmintį. Imuninė sistema, turėdama sukauptą antikūnų rezervą ir imuninę atmintį, dažnai padeda infekciją įveikti lengviau arba net visai nesusirgti. Organizmui reikia laiko atpažinti sukėlėją ir sukurti tinkamą apsaugos mechanizmą. Darželis ir mokykla yra palanki terpė infekcijoms plisti, nes vaikai nuolat būna artimame kontakte. Jie žaidžia greta vienas kito, dalijasi žaislais, dažnai dar nemoka tinkamai prisidengti burnos kosėdami ar čiaudėdami. Be to, didelę dienos dalį praleidžia uždarose patalpose, kur virusai lengviau cirkuliuoja. Ikimokyklinio amžiaus vaikui sirgti peršalimo ligomis 6-10 kartų per metus yra laikoma norma. Tai ypač būdinga pradėjus lankyti darželį, kai organizmas susiduria su daugybe naujų virusų. Svarbiausia atkreipti dėmesį ne į patį sirgimų skaičių, o į jų eigą. Viskas gerai, jei infekcijos nesikomplikuoja, vaikas tarp sirgimų jaučiasi puikiai, yra aktyvus, auga ir vystosi pagal amžių. Nosies plovimas izotoniniu druskos tirpalu (pvz.) didžioji dalis vaikų peršalimo ligų yra virusinės kilmės - skaičiuojama, kad net apie 90-95 % viršutinių kvėpavimo takų infekcijų sukelia būtent virusai. Tai reiškia, kad antibiotikai tokiais atvejais neveikia, o specifinio antivirusinio gydymo dažniausiai neprireikia. Daugeliu atvejų vaiko organizmas su virusu susidoroja pats per kelias dienas. Jei sumažinus temperatūrą vaikas tampa žvalesnis, žaidžia, domisi aplinka, geria pakankamai skysčių, šlapinasi įprastai - tai dažniausiai rodo, kad liga eiga yra lengva ir pakanka namų priežiūros bei simptomų lengvinimo priemonių. Jei karščiuoja jaunesnis nei 3 mėn.
tags: #daznis #veikiaktis #vaikus
