Daržai, sodai ir pievos dažnai tampa įvairiausių augalų buveine. Tarp jų pasitaiko ir tokių, kuriuos vadiname piktžolėmis. Tačiau ar visos jos yra tik kenksmingos ir nepageidaujamos? Kai kurios piktžolės, ypač tos, kurios džiugina geltonais žiedais, gali būti ne tik gražios, bet ir turėti vertingų savybių.
Varputis: tvirtas ir atkaklus
Varputis - tai daugiametis, maždaug 30-150 cm aukščio žolinis augalas, pasižymintis itin stipria, susipynusia šaknų sistema, kurią sunku suardyti ir sunaikinti. Net ir nedidelė palikta šaknies dalis leidžia jam vėl sužaliuoti vos po savaitės ar dviejų. Jo lapų spalva - melsvai žalsva, o skiriamasis bruožas - iš mažų, bekočių varpučių sudaryta tanki sudėtinė varpa. Varputis žydi visą vasarą, o jo žiedai yra labai smulkūs ir žalios spalvos. Nors varputis kenkia kultūriniams augalams, jis taip pat gali būti naudojamas kaip pašaras gyvuliams ir pasižymi gydomosiomis savybėmis.
Kiaulpienė: saulės spindulys darže
Kiaulpienės, kaip ir varpučiai, pasižymi gydomosiomis savybėmis. Tai daugiametės gėlės, kurių žiedynkočiai užauga iki 5-30 cm aukščio. Kiaulpienėms būdingos liemeninės, gana storos ir ilgos šaknys, todėl jas sunku pašalinti iš dirvos. Jos pražysta antroje pavasario pusėje, tačiau pavieniai augalai gali žydėti visą vasarą. Kiaulpienių atsikratyti sunku, nes jos labai gyvybingos, o jų sėklos išlieka gyvybingos ne vienerius metus. Šios piktžolės išsiskiria ne tik ryškiai geltonais žiedais, bet ir baltu skysčiu, kuris teka iš lapų ir stiebų. Liaudies medicinoje kiaulpienės šaknys ir lapai vertinami dėl gebėjimo valyti kepenis, skatinti virškinimą ir padėti kūnui atgauti lengvumą.
Kiečiai: kvapnūs ir daugiafunkciai
Kiečiai - dar viena sunkiai išnaikinama daugiametė piktžolė, turinti šakotą ir lapotą stiebą, galintį būti kelių atspalvių - violetinės, rudos ar pilkos. Jų žiedai pražysta liepą-rugsėjį, yra labai smulkūs, bet gausūs ir primena šluoteles. Apatinėje lapų pusėje yra plaukelių, lapai tamsiai žali. Kiečiai labai paplitę Lietuvoje, auga ne tik daržuose, bet ir pakelėse, grioviuose, ganyklose. Jų skiriamasis bruožas - malonus ir gana stiprus kvapas. Kiečiai naudojami kaip prieskonis ir liaudies medicinoje, o iš jų spaudžiamas eterinis aliejus naudojamas farmacijos ir kosmetikos pramonėje.
Žliugės: gyvybingos ir atsparios
Žliugės, dažniausiai augančios daržuose, būna vienmetės, tačiau šiltomis žiemomis gali išgyventi ir dvejus metus. Jos plinta lengvai išskirtinai smulkiomis sėklomis, kurių viename augale gali subrandinti net kelis tūkstančius. Žydi smulkiais, žvaigždutes primenančiais baltais žiedeliais. Stiebai nedaug pakyla į viršų, bet pažemėje gali driektis plačiai. Žliugės yra labai vislios - atauga, jei žemėje paliekama bent menkiausia dalis. Be to, jos linkusios kaupti vandenį tarpubambliuose, todėl išgyvena net ir sausros metu. Žolininkai žliuges rekomenduoja naudoti išoriškai įvairių odos problemų gydymui.
Galinsoga: įkyrioji „amerikonka“
Galinsogos neretai vadinamos bene įkyriausiomis piktžolėmis, augančiomis soduose, daržuose, pievose ar net miškuose. Jos pasižymi trigysliais lapais, vešinčiais ant ilgų žiedynkočių. Žiedai yra gana smulkūs, dviejų spalvų - kraštai balti, o viduriukai geltoni. Žydi nuo birželio iki spalio, o nužydėjusi subrandina nedidelius, balsvos spalvos vaisius. Galinsogos dauginasi labai lengvai ir greitai užgožia kitus augalus, subrandintamos nuo kelių iki keliolikos tūkstančių sėklų. Liaudyje jos neretai vadinamos „amerikonkomis“.
Dirvinė našlaitė: kukli kraujo „švarintoja“
Dirvinė našlaitė - tai paprasta, švelni piktžolė, auganti pakelėse, daržų pakraščiuose ir kiemuose. Seneliai ją vadino kraujo „švarintoja“ dėl jos gebėjimo valyti kraują, padėti nuo bėrimų, spuogų ir odos niežulio. Nors šiuolaikinis sodininkas ją naikina, žolininkai ją vertina dėl švelnaus, bet plataus poveikio - ne tik kraujui, bet ir kepenims, inkstams, odai. Dirvinė našlaitė pasižymi priešuždegiminiu, šlapimo išsiskyrimą skatinančiu ir valomuoju poveikiu. Ji padeda organizmui pašalinti toksinus ir palaiko švarų limfos bei kraujo cirkuliacijos darbą. Geriausias metas naudoti jos gydomąsias savybes - pavasaris. Arbatą iš jos lapelių ir žiedelių patariama gerti nedideliais kiekiais, o žolininkai ją rekomenduoja derinti su dilgėle ar žliūge.
Piktžolių naikinimo ir panaudojimo gudrybės
Kovą su piktžolėmis sode specialistai rekomenduoja pradėti anksti pavasarį, kai jos dar jaunos ir pažeidžiamos. Išrautas piktžoles galima panaudoti naudingai - jos gali tapti natūraliomis trąšomis kitiems augalams. Piktžolių naikinimui tarp grindinio trinkelių ar plytelių siūlomi įvairūs metodai: nuo paprastos druskos iki acto ar net verdančio vandens. Kai kurios moterys dalijasi paprastomis ir natūraliomis gudrybėmis, naudojant namuose turimus produktus, tokius kaip druska ar actas, pavyzdžiui, baltasis actas gali efektyviai šalinti piktžoles, sutaupyti pinigų ir laiko. Taip pat piktžolių naikinimui gali padėti sūrus vanduo. Parduotuvėse galima rasti įvairiausių priemonių žolių naikinimui, tačiau jos dažnai sudėtyje turi aplinkai kenksmingų medžiagų. Užuot įsigiję brangias priemones, jas galima pasigaminti patiems namuose, naudojant buitinius ingredientus.
Rudeninis sodo prevencinis purškimas
Kai kurios piktžolės, pavyzdžiui, kiaulpienės, nors ir laikomos nepageidaujamomis, iš tiesų turi daug naudingų savybių. Tiek jų žiedai, tiek lapai ir šaknys gali būti vartojami maistui bei sveikatai gerinti. Iš kiaulpienių gaminama arbata, kava, uogienės, salotos ir sveikatą gerinantys preparatai. Tai tarsi natūrali vidinė pavasario švarinimosi programa, kurios nereikia pirkti - tereikia pasilenkti ir ją pasiimti. Net ir kuklios piktžolės, tokios kaip dirvinė našlaitė, gali tapti stipria pagalba organizmui, valant kraują ir gerinant odos būklę.
Nors daugelis piktžolių gali kelti rūpesčių sodininkams, svarbu prisiminti, kad gamta dažnai siūlo sprendimus ten, kur jų mažiausiai tikimės. Kai kurie augalai, laikomi piktžolėmis, iš tiesų yra vertingi maistingųjų medžiagų šaltiniai ir gali būti naudingi tiek augalams, tiek žmonių sveikatai.
